Vienišos mamos Lietuvoje sudaro socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamą, bet visuomenėje nepakankamai pažįstamą grupę. Tyrimai rodo, kad mamų patiriami sunkumai kyla ne dėl individualių sprendimų, bet dėl spragų politiniuose ir administraciniuose sprendimuose, kai realūs veiksmai neatitinka vieno suaugusiojo asmens šeimos poreikių. Motinystės patirtį dar labiau apsunkina visuomenėje ir žiniasklaidoje paplitę klaidingi stereotipai.
Sausį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centre vyko apskritojo stalo diskusija „Pagalba vienišoms mamoms: patirtys, iššūkiai ir sprendimai“, subūrusi mokslo, socialinės politikos ir nevyriausybinių organizacijų atstoves. Diskusijos metu buvo pristatyti mokslinio tyrimo apie vienišų mamų patirtis rezultatai bei pasiūlytos rekomendacijos politikams, valstybės institucijoms, savivaldybėms, NVO, akademinei bendruomenei ir net verslo organizacijoms kaip sukurti motinystei palankesnę aplinką, paslaugų ir pagalbos prieinamumą.
Reikšminga visuomenės dalis
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, beveik pusė (44,9 proc.) 2021 m. Lietuvoje išsiskyrusių porų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš suaugusiųjų, dažniausiai – su mama. Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų asmenų (dažniausiai – mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginami vaikai. Šis skaičius kasmet auga ir lenkia ES vidurkį, kuris siekia 14 proc.
Pagal Eurostat, visoje Europos Sąjungoje 2024 m. daugumą vienišų asmenų namų ūkių sudarė moterys: 5,4 % 25–54 metų moterų buvo vienišos motinos su vaikais, palyginti su 1,0 % to paties amžiaus vyrų. Lietuvoje šis disbalansas dar didesnis. Paskutiniojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis (2021 m.) vieni suaugusieji, auginantys vaikus, sudaro 5,7 proc. šalies gyventojų (iš viso 158,9 tūkst.). Pagal lytį, vienos su vaikais gyvena 9,6 proc. visų šalies moterų, o tarp vyrų tokių yra 1,2 proc.
„2024-aisiais, Eurostat skaičiavimais, Lietuvoje gyveno 96,3 tūkst. vieno suaugusiojo asmens su vaikais šeimų. Šis skaičius tolygiai augo nuo 2020-ųjų, kuomet tokių šeimų buvo apie 70 tūkst. Tad turime reikšmingą, augančią ir itin pažeidžiamą visuomenės dalį, kurios poreikiai lieka nematomi, neišgirsti ir neatliepti. Dažniausiai vienišo suaugusiojo asmens šeimos sunkumai gula būtent ant moterų pečių. Tikimės, kad vis daugiau problematiką atskleidžiančių mokslinių tyrimų ir jų sklaida padės atkreipti dėmesį ir imtis šioms šeimoms taip reikalingų sprendimų, didinančių viešųjų paslaugų ir pagalbos prieinamumą“, – teigia prof. Dr. Aurelija Novelskaitė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centro vadovė.
Klaidingi stereotipai
Viešajame diskurse ir žiniasklaidoje galima pastebėti atsikartojančių stereotipų apie vienišų mamų gyvenimą (apie tariamą neatsakingumą, priklausomybę nuo paramos, „probleminius vaikus“ ir pan.), tačiau, kaip rodo mokslinių tyrimų rezultatai, tokie įsitikinimai neatitinka realios patirties. Pasak dr. Rūtos Latinytės, atlikusios tyrimą „Vienišų motinų medijų aplinka ir patirties naratyvai fenomenologinės antropologijos požiūriu“ (Nr. S-PD-24-102, finansavo Lietuvos mokslo taryba), empirinė medžiaga rodo, kad reikšmingiausi sunkumai, su kuriais susiduria vienišos mamos Lietuvoje, yra struktūriniai, ne asmeniniai.
„Viešajame diskurse vienišos mamos dažnai vaizduojamos per kaltės ar neatsakingumo prizmę, tačiau realybėje matome priešingą vaizdą – tai itin atsakingos, savarankiškos, nuolat sprendimus priimančios moterys, kurios stengiasi išgyventi visuomenėje, nepritaikytoje vieno suaugusio šeimos modeliui. Nepaisant to, jos nuolat susiduria su teisiniu neapibrėžtumu, finansiniu nestabilumu, aplinkinių nepalaikymu ir emociniu perdegimu“, – pabrėžė dr. R. Latinytė.
Kalbant apie vienišas mamas išryškėja kelios patiriamų sunkumų grupės. Apie jas kalbėjo NVO atstovė Nida Vildžiūnaitė, Pogimdyminės depresijos centro vadovė.
„Pirmiausiai, tai – pačių mamų diskriminacija dėl vienišos mamos statuso ir menkinantis požiūris į jas. Taip pat svarbu suprasti, kad situacija, kurioje atsiduria mamos, vienos augindamos vaikus, yra platesnės moterų gerovės ir įvairių jos teisių dalis. Šeimoje visada aktualus švietimas apie asmens teises, įvairių smurto rūšių atvejų atpažinimą, prieinamas pagalbos priemones. Trečiasis iššūkis – pagalbos suteikimo būdai ir jų prieinamumas, nes moterys ne visuomet žino kur, kada ir kaip kreiptis, o jei nėra artimųjų palaikymo, prisideda ar emociniai sunkumai, tuomet kreiptis pagalbos pačiai sau tampa sudėtinga. Apsunkina vis dar gaji psichikos sveikatos stigma – turėti psichologo pagalbą vis dar laikoma silpnumo, pasidavimo ženklu. Vieno suaugusiojo šeimoje dėl įvairių aplinkybių gali atsidurti bet kuris iš tėvų – svarbu pasitelkti pagalbą, įsivertinti situaciją, naudotis teisinėmis ir kitokiomis priemonėmis, nelikti vieniems. Ketvirtoji problema liečia visą visuomenę – tai edukacija apie įvairias socialines grupes, šeimų tipus, platesnį supratimą, empatišką priėmimą,“ – teigė N. Vildžiūnaitė.
Pagalbos ieško „Facebook“ grupėse
Diskusijoje aptarta, kad vienišoms mamoms labiausiai trūksta prieinamos informacijos apie jų teises ir pagalbos joms galimybes, daug painiavos kelia teisiniai ir biurokratiniai procesai dėl skyrybų, alimentų, vaikų globos, paramos skyrimo bei kitų dokumentų tvarkymo. Kaip atskleidžia savitarpio pagalbos grupių socialinėse medijose turinys, vienišoms mamoms daug sunkiau išsinuomoti arba įsigyti būstą, trūksta vaiko priežiūros paslaugų, prie viso to dar prisideda emocinis perdegimas ir psichologinės pagalbos poreikis.
Savitarpio pagalbos grupės socialiniuose tinkluose šiandien dažnai ir atlieka „pirmosios institucijos“ funkciją – moterys ten ieško patarimų, emocinės paramos ir praktinių sprendimų. Apvaliojo stalo diskusijos ekspertės sutarė, kad tai rodo tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir komunikacijos trūkumą: esama informacija nėra aiški ir lengvai pasiekiama.
Pasak asociacijos Vilniaus moterų namai ekspertės ir tyrėjos dr. Zuzanos Vasiliauskaitės, problemos, su kuriomis susiduria vienišos mamos, kyla iš platesnio moterų teisių pažeidimų ir sisteminės lyčių nelygybės lauko.
„Tai yra vadinama „motinystės bausmės“ reiškiniu, kuris paliečia daug moters gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės duomenimis nustatyta, kad moterų atlyginimas praėjus penkiems metams po gimdymo sumažėja iki 42 proc. lyginant su jų gautu atlyginimu metai iki gimdymo. Taip pat tyrimai atskleidžia, kad dirbančios motinos rečiau sulaukia paaukštinimo bei rečiau yra vertinamos kaip kompetentingos, lyginant su tėčiais ar vaikų neturinčiomis moterimis. Vaikus auginusios moterys senatvėje taip pat gauna mažesnes pensijas. Miestų infrastruktūros planavimas ir valstybės politika taip pat dažnai neatsižvelgia į moterų poreikius – joms dažnai užkraunama vaikų priežiūra, namų ruoša, asmenų su negalia ar specialiaisiais poreikiais priežiūra, iš jų daug dažniau tikimasi derinti profesinę veiklą su vaikų užimtumu, ir dažnai nutinka, kad būtent joms ir tenka vežti vaikus į toli nuo namų esančius darželius. Ir tai tik keletas minėtinų aspektų. Todėl yra svarbu, kad valstybė ir savivaldybės užtikrintų moterų pažangos skatinimo priemones, peržiūrėtų turimas infrastruktūras bei politiką, kad jos būtų vienodai palankos abiem lytims – teigia dr. Z. Vasiliauskaitė.
Teigiami pokyčiai jau vyksta
Teresa Roščinska, LR SADM Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnioji patarėja, atkreipė dėmesį, kad pati pažeidžiamiausia vienišų mamų grupė yra netektį, smurtą, skyrybas nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu patyrusios mamos, taip pat jauno amžiaus gimdyvės, moterys atsiduriančios socialinės atskirties ir kitų rizikų aplinkoje. Patarėja paminėjo, kokių veiksmų numatyta imtis artimiausiu metu.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2025 m. pradėjo parengiamuosius darbus socialinės kampanijos, skirtos stiprinti teigiamą požiūrį į šeimą ir tėvystę, gairėms parengti. Tais pačiais metais taip pat pristatyta informacinio pobūdžio tinklalaidė, skirta aiškiai ir suprantamai supažindinti tėvus su jiems priklausančiomis socialinėmis garantijomis vaiko priežiūros atostogų metu. Be to, Dvidešimtosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytos priemonės, skirtos mažinti stigmatizuojantį požiūrį ir stiprinti su šeimomis dirbančių specialistų kompetencijas savivaldybėse. Planuojama organizuoti mokymus, padėsiančius darbuotojams jautriau ir profesionaliau bendrauti su pažeidžiamų visuomenės grupių nariais, taip sudarant sąlygas vienišoms mamoms ir kitoms šeimoms sulaukti daugiau supratimo, dėmesio ir reikalingos pagalbos savo gyvenamosiose savivaldybėse“, – teigia T. Roščinska.
Kartu patarėja pabrėžė, kad pastaraisiais metais fiksuojami reikšmingi teigiami pokyčiai vaikų priežiūros ir šeimų politikos srityje. Savivaldybių apklausų duomenimis, šiuo metu daugiau kaip 90 proc. vaikų nuo 2 metų iki privalomojo ugdymo amžiaus dalyvauja ikimokyklinio ugdymo programose, o vis daugiau savivaldybių steigia grupes ir jaunesniems – 1–2 metų – vaikams.
Reikalingiausia sklandi komunikacija
Apskrito stalo diskusijos dalyvės aptarė, kokios papildomos paslaugos ir veiklos galėtų geriau atliepti visų mamų ir, konkrečiai, vienišų mamų poreikius. Paradoksalu, tačiau nemažai sunkumų, su kuriais susiduria vienišos mamos, kyla iš informacijos neprieinamumo ir visuomenėje vis dar gajų stereotipų. Todėl tarp siūlomų sprendimų buvo siūloma „vieno langelio“ informacijos sistema, kurioje vienišos mamos ir ne tik jos rastų visą aktualią informaciją apie teises, išmokas ir procedūras. Ypatingai svarbu stiprinti esamų ir būsimų mamų teisės žinias, užtikrinti prieinamą teisinę pagalbą, įskaitant nuotolines konsultacijas. Vienas opiausių klausimų vienišoms mamoms yra būstas, tad svarbu stiprinti būsto paramos ir kompensacijų prieinamumą, užtikrinti psichologinę pagalbą, taip pat svarbu skatinti ir bendruomenių savipagalbos tinklus.
„Vis dar neturime organizuotai veikiančio savipagalbos tinklo, kokių yra kitose ES šalyse (Čekijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir t.t.). Toks tinklas, veikiantis vietos bendruomenėse ar teritoriniu principu, funkcionuoja šalyse, kur interesų atstovavimo ir bendradarbiavimo veiklos yra atskiras viešosios politikos prioritetas. Tokiuose tinkluose ne tik dalijamasi patarimais, bet ir keičiamasi paslaugomis. Kol neturime tokio tinklo, tol savipagalbos grupes sutinkame tik internete, bet ne gyvai, taip pat nėra ir vienišų mamų interesų atstovavimo infrastruktūros, o šio tipo šeimose kylantys iššūkiai tiesiog lieka nematomi“, – teigia Rasa Žemaitė, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantė.
Diskusijos dalyvės sutarė, kad pokyčiai įmanomi tik tuomet, kai ir vienišų mamų patirtys, kaip įvairių šeimų koliažo dalis, taps politinių sprendimų atspirties tašku. Parengtos ekspertinės rekomendacijos bus toliau pristatomos politiką formuojančioms institucijoms ir suinteresuotoms organizacijoms.
Susiję straipsniai
