Irenos šeima
Šis pasakojimas – apie mano sūnaus alergiją. Ilgai dvejojau – pasakoti, ar ne. Nemėgstu reakcijos „vargšelė tu vargšelė“. Nenoriu apkrauti žmonių skaudžiais prisiminimais. Jie nors ir seni, tačiau pajudinus – kaip drumzlės sukyla…
Vis dėlto nusprendžiau papasakoti, nes vis dažniau sutinku alergiškų vaikų mamų. Jų ašarotos akys privertė pasipasakoti. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad dabar mes visi jaučiamės kur kas geriau.
Bėrimai nuo mamos pieno
Taigi… pradžia.
Kai gimė mano sūnelis, neįtariau, kad raudoni šašiukai ir sausi odos ploteliai yra kažkas blogo. Galvojau, kad oda prisitaikys prie pasikeitusios aplinkos. Ir kaip aš tada klydau… Mano vyras turi alergiją, vaiko senelis turi astmą. Bet tada nesusiejau šių dalykų.
PATARIMAS Nr. 1 – jei šeimoje yra alergiškų žmonių, turite įjungti budrumą stebėdami savo kūdikį.
Kadangi rašiau dienoraštį, tai dabar puikiai matau visą bėdų pradžią.
Maitinau pati. Vaiką labai berdavo nuo to, ką suvalgydavau. Laikiausi dietos, bet vaikučiui skaudėjo pilvuką, jis stipriai atpylinėjo. Dabar žinau – tai ir yra alergijos požymis. Naktis praleisdavome klykiant vaikui. Pasikeisdami nešiodavome, masažuodavome pilvuką, ramindavome.
Pediatrė pasiūlė nuo 5 mėn. vaikui duoti slyvų, banano. Viduriai nesitvarkė, o bėrimas stiprėjo.
Tuomet bandėme gerąsias bakterijas. Su laktoze. Manau, jau galite įtarti, kas buvo.
Kiekvieną kartą žibalo į ugnį vis papildavo skiepai. Tik vėliau išsiaiškinau, kad vienuose jų yra laktozės, kituose – kiaušinio baltymo.
Kol vaikas buvo mažesnis, organizmas su skiepais daugmaž susitvarkydavo per savaitę–dvi. Kuo buvo didesnis, tuo alerginė reakcija po skiepo ūmėjo.
Spėliojimai
Skaitau dienoraštį – spėliojimai, spėliojimai, spėliojimai. Gal nuo to išbėrė, o gal nuo to…
PATARIMAS Nr. 2 – atlikite vaikui alergenų tyrimus ir nekankinkite savęs spėlionėmis! Jei maitinate pati, tuomet tai pakoreguos jūsų pačios valgiaraštį. Nebereikės kankintis valgant vien bulves. Jei mažylis jau valgo pats, tuomet tyrimas gyvybiškai būtinas. Kodėl gyvybiškai? Vėliau papasakosiu apie mano sūnų ištikusį anafilaksinį šoką.
Situacija atrodė beviltiška. Prieš 9 metus niekas lopo testų nesiūlė, o kraują tokiam mažam galėjo imti tik iš galvos. Šito bijojau labiausiai, todėl užverčiau puslapį ir toliau gyvenau spėlionėmis. Valdiška alergologė pakišo reklaminę brošiūrėlę ir pasiūlė gerti kefyrą. Nors viskas aiškiai rodė alergiją pieno produktams.
Suvalgau tą ar aną, duodu vaikui tą arba tą. Stebiu. Išbėrė. Gal nuo to? O gal ir ne…
Tik vėliau sužinojau, kad alergija gali reikštis net po 6 mėnesių, kai pavartojote neleistiną produktą.
Ir taip diena po dienos, kąsnelis po kąsnelio, spėlionė po spėlionės.
Šiek tiek apsigydydavome odelę, ir aš galvodavau, kad to gana. Bandydavau vėl duoti naujo produkto. Ir viskas kartojosi iš naujo.
Todėl dar kartą kartoju – būtini tyrimai. Dabar jau niekas iš galvos kraujo imti nesiūlo.
Irena nuėjo kryžiaus kelius, kol surado tinkamą gydymą ir galėjo lengviau atsikvėpti
Alerginė sloga
Iki metukų sūnelis taip ir augo – vietomis išbertas, skaudančiu pilvuku, tuštindavosi nesuvirškinto maisto gabaliukais, atpylinėdavo ir vemdavo. Nežiūrint to, buvo neišpasakytai linksmas vaikas. Toks ir dabar yra – visada šypsosi, nuoširdus ir mylintis.
Atėjo pirmasis jo gyvenime šildymo sezonas ir atsirado sloga. Ji, žinoma, buvo alerginė, tik aš to dar nežinojau. Užsikimšo vienos akies ašarų latakėlis, todėl akis visada būdavo šlapia. Nuo ašarų tapo jautri ir oda po akimi. Mažojo gyvenime atsirado klaritinas – vaistai nuo alergijos.
PATARIMAS Nr. 3 – jei įtariate alergiją dulkių erkėms, o galbūt žinote, kad ji yra, – kiekvieną vakarą lyginkite patalynę. Viską: miego drabužėlius, paklodes, pagalves, antklodes. Dulkių erkės dauginasi rudenį ir pavasarį, tad lyginimas puikiai jas išnaikina. Ar jūsų vaikas yra alergiškas dulkių erkėms, galite pastebėti, jei žaidžiant ant kilimo, su minkštais žaislais ar tik atsigulus į lovą, vaikučiui atsiranda sloga.
Nepamirškite kasdien šlapiai valyti grindų.
PATARIMAS Nr. 4, kurio sakyti mamai, auginančiai alergiuką, nė nereikia, – rinkitės alergiškiems žmonėms skirtas skalbimo priemones.
PATARIMAS Nr. 5 – jei pašalinus visus alergenus vis tiek beria, – pasitikrinkite, ar patalynėje bei drabužiuose nėra vilnos ar sintetikos. Dažniausiai jautri alergiukų oda toleruoja tik medvilnę ir šilką.
Po 18 mėn. skiepo situacija pasidarė visai prasta.
Iš dienoraščio: „Pakilo temperatūra, išbėrė, atsirado sloga, ašaroja akys. Po kelių dienų dar pablogėjo. Ant kojų raudonos dėmės, niežti. Snargliai tąsūs ir pūlingi. Kraujuoja iš dešinės šnervės. Dūsta. Atsibunda dusdamas ir draskydamas kojas. Pradėjo gremžti liežuviu gerklę“…
Tą vasarą važiavome prie jūros. Jei būčiau žinojusi, kas mūsų laukia, niekada nebūčiau sutikusi. Žaizdos ir smėlis. Tragiškas derinys. Liūdniausia būdavo stebėti, kaip vaikas pykdavo pats ant savęs. Atsisėda ant smėlio, žaidžia, o tada staiga suvokia, kad ima niežėti. Akytės prisipildo ašarų ir prašosi ant rankų, kad padarytum stebuklą. Sėsdavome į mašiną ir skuosdavome praustis ir teptis tepalais. Tokios tad buvo „atostogos“.
Nervinė astma
Atėjus pirmai vasarai, supratome, kad sūnus augalams irgi alergiškas. Po prisilietimų viskas baigdavosi siaubingu bėrimu ir tavegiliu.
Dvejų metukų sūneliui atsirado pirmieji nervinės astmos priepuoliai. Vieno tokio priepuolio metu jis beveik dvi valandas verkė, kosėjo ir duso.
Bandėme pratinti prie darželio, o ten – kilimai, minkšti žaislai, „darželiais“ maistas. Įsisukome į nuolatinį ligų verpetą.
Anafilaksinis šokas
Būtent tada ištiko pirmasis anafilaksinis šokas. Vaikas sukosi virtuvėje ir aš netyčia paliečiau jo veidelį ranka, kuri buvo ištepta kiaušinio baltymu. Iškart pradėjo tinti, išmėtė dėmėmis, vaiką apėmė silpnumas ir per keletą minučių jis užmigo. Visa laimė, kad per tas keletą minučių spėjau sugirdyti vaistų nuo alergijos.
Vėjaraupiai išjudino ligą
3 metukų gimtadienio proga atopinis dermatitas apėmė beveik visą kūną. Nors tada aš dar nežinojau, kad tai dermatitas. Vis dar spėliojau.
3 metų ir 3 mėnesių sūnus susirgo vėjaraupiais. Nuo tada mūsų šeimos gyvenimas pasikeitė.
Buvo labai keista, nes išbėrė negausiai. Spuogeliai pasirodė, ir po dienos dviejų tarsi sulindo atgal. Tačiau po kurio laiko su dviguba jėga išlindo dermatitas. Tai buvo laikas, kai vaiko sveikos odos plotelius mačiau paskutinį kartą.
Tuo metu jis dar ėjo į darželį. Jo ten, žinoma, niekas tiek neprižiūrėdavo, kaip namie. Būdavo, ateinu pasiimti, o jo kojos nukasytos iki kraujų. Tada pribėga vaikai ir choru vienas per kitą šveplai man raportuoja: „O jis pašišlėpęš kašinėjoši“. Tokiais momentais norėdavosi griebti vaiką ir staugiant bėgti laukais. Pasislėpti, kur niekas niekas mūsų nepamatytų ir mano mažylio neišjuoktų.
Gydytojų bejėgiškumas
Kai sūnui buvo 3,5 m. kreipėmės į alergologę klinikoje, netoli namų. Ji skyrė gerti „Tavegil“ ir „Acetiryn“, tepti „Elydel“ tepalu. Padarėme kraujo tyrimą alergenams nustatyti. Tada jau mano vaikas kasėsi ir dienomis, ir naktimis. Vieno jo niekada negalėdavome palikti. Nė pusei minutės. Mes turėdavome jį ir aprengti, ir nurengti. Ir tai privalėdavome padaryti žaibišku greičiu. Nes vos tik nuimdavome drabužį, jis iškart pradėdavo draskyti save nagais. Vėliau, aišku, išmoko tai daryti ir per drabužius.
Taigi sūnus gėrė vaistus, kurie odai poveikio visai nedarė. „Elydel“ tepalu patepus, iškart pagerėjo, tačiau po dienos dviejų išbėrė tokiais pūliniais, kad buvo sunku atsakyti sau į klausimą, – kas geriau? Nes tuos pūlinukus draskydavo dar įnirtingiau. Nepadaėjo ir „Tavegil“ bei „Acetiryn“ tabletės, grįžome prie „Claritine“.
Alergenų testas
Atėjo kraujo tyrimo atsakymas.
1/0 klasės alergenas buvo bulvės, 1 klasės alergenai buvo tik morkos, pomidorai ir krabai. Visa kita 2, 3, 4 klasė. Ši alergologė vaikui leido valgyti viską, kas 1–2 klasės, tačiau 2 klasė buvo ir kviečiai, obuoliai, vištiena, žuvis, ankštinės daržovės.
Teko atimti iš vaiko daug maisto produktų. Darželyje jau ne tik nemiegojo, bet ir nevalgė. Kai kiti vaikai valgydavo pusryčius, jis tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo. Sakydavo: „Aš žinau, mano kojytės serga, o kai pasveiks, galėsiu valgyti tortą“. Širdimi jaučiau, kad to gali ir niekada nebūti.
Iš įrašo dienoraštyje: „Liga užvaldė visą mūsų laisvalaikį ir mintis. Visi neišsimiegame, esame pikti…“
Homeopatinis gydymas
Daugelis aplinkui patarinėjo homeopatiją. Susiradome. Vaikas gėrė gydytojo skirtus lašiukus ir žirniukus. Ir pirmą kartą atrodė, kad situacija gerėja.
Čia atėjo pavasaris ir šienligė. Atsirado dusulys.
Homeopatas gydė daugiau nei 3 mėnesius. Padėtis negerėjo. Daugelis sakė, kad, gydantis šuo metodu, reikia kantrybės. Laukiau. Kantriai girdžiau gydytojo duotus žirniukus, bet kaskart darėsi vis blogiau.
Iš dienoraščio: „Vis dar kovojame su liga. Nuo homeopato lašiukų ir žirniukų raudonumai šiek tiek mažėja, bet atsirado pūlinių. Visas kūnas nusėtas didesniais ar mažesniais pūlinukais, kuriuos vaikas nudrasko ir lieka šašai. Tepame nesuskaičiuojamą kiekį taukmedžio. Šlapiuojančias žaizdas naktį užbintuojame…“
Maudynės kaip siaubo filmas
Kadangi visas kūnelis buvo nusėtas žaizdomis, maudymasis būdavo panašus į siaubo filmą. Klyksmą girdėjo turbūt ir gretimų laiptinių kaimynai. Gydytojai patardavo maudyti kuo rečiau. Klausiau, ir tai buvo didžiulė klaida. Sūneliui kur kas pagerėjo tik tada, kai pradėjome maudyti reguliariai!
PATARIMAS Nr. 6 – sausai odai reikia drėgmės, o vanduo ir yra drėgmė, kurios jai reikia. Nesugalvokite vaiko maudyti kartą per savaitę, kaip dariau aš.
Blogiausia – naktimis
Kartais neištverdavau ir verkdavau. Vaikas labai jautriai reaguodavo į mano ašaras. Pasidarė nervingas ir piktas. Kartą, einant iš darželio, jis nuo manęs pabėgo ir klykdamas, kad manęs nemyli, skuodė iki namų. Nuo nuolatinio kasymosi koja į koją, jo kojos buvo tikrai stiprios ir lakstė jis greitai. Man širdis nusileido į kulnus. Žmonės žiūri, nesupranta. Babytės ant suoliukų apkalbinėja. Pagavau tik prie namų. Glėbyje išlaikyti buvo sunku. Mušėsi, daužėsi, klykė. Atrodė, kaip apsėstas.
Žinau, daugelis iš jūsų esate tai patyrusios. Kai vaiko psichika išderinta nemigo naktimis, ribojamu maistu, mamos ašaromis, kitų patyčiomis, nenuostabu, jog atsitikdavo tokie pykčio priepuoliai.
Iš dienoraščio: „Pykstamės dažnai. Dėl draskymosi. Kūnas atrodo tragiškai. Bintuoju žaizdas, tepame sausumus ir tikimės stebuklo… Naktimis miegame po 2–3 valandas. Vis tepame ir glostome. Visi esame pikti ir nuvargę…“
Visą naktį tekdavo laikyti rankas ir kojas. Mūsų dvigulė lova atrodydavo taip: per vidurį miega vaikas, laikydamas kojas kojūgalyje snaudžia vyras, laikydama rankas kniūbščia snaudžiu aš. Jei įmingame stipriau, vaikas rankas ir kojas išsilaisvina. Ryte randame kruviną patalynę. Todėl stengdavomės neįmigti. Kartais naktimis sūnų ištikdavo isterija. Nuramindavo tik supimas. Paguldydavau ant savęs ir lovoje siūbuodavau į šalis. Stengdavausi nors trumpam padėti galvą ant pagalvės. Taip nepastebimai prašvisdavo.
Visos šeimos išsekimas
Visas vaiko kūnas atrodė kaip nuplikytas karštu vandeniu. Per visur sruvo limfa. Nuo jos kūnelis darydavosi slidus ir lipnus. Artėjo vasara. Trumpai aprengti negalėdavome, nes draskydavosi ir kompleksuodavo dėl žaizdų. O aprengus drabužiais ilgomis rankovėmis ir kelnėmis, prakaituodavo, o tai sukeldavo dar didesnį niežulį. Bandydavau bintuoti kojas, rankas, tačiau sūnus meistriškai bintą nutraukdavo ir tada jau brūžindavo kojas vieną į kitą susigarankščiavusiu bintu. Nuo to būdavo dar blogiau.
Mano pačios kūnas nuo išsekimo pradėjo protestuoti. Atsirado vočių. Būdavo dienų, kai negalėdavau net pavalgyti, nes turėdavau visą laiką laikyti mažąjį ant rankų. Jis nesikasydavo tik tada, kai nuolat glausdavau prie savęs. Jo nebedomino nei nauji žaislai, nei laukas, nei mylimas močiutės sodas.
Kita homeopatė
Prasidėjus ketvirtam heomeopatinio gydymo mėnesiui, nebetekau vilties. Susiradome kitą homeopatę. Keista ta sistema – „varyti“ ant kitų. Ji išpeikė prieš tai buvusį gydymą, bandė taikyti savo metodus.
Buvo likęs mėnuo iki ketvirtojo gimtadienio.
Negaliu sakyti, iš pradžių tikrai buvo geriau. Visų pirma, nutraukus visus prieš tai buvusio homeopato vaistus, kur kas pagerėjo. Ši gydytoja skirdavo tik po vieną preparatą, kad aiškiai būtų matyti, – padeda ar ne.
Mano dienoraštyje atsirado tokie įrašai: „Žaidė, juokėsi, buvome išvažiavę net iki parduotuvės. Užmigo neglostomas. Matyti odos spalva! Daug linksmesnis. Savo noru ėjo į lauką. Namie sportavome , žaidėme…“
Homeopatės gydymas nedavė jokių rezultatų. Žirniukus vaikui davėme tai vienus, tai kitus. Mačiau, kaip homeopatė pati būdavo nemaloniai nustebusi, kad jos gydymas visiškai netinka. Bet bandėme kitus žirniukus, vėl ir vėl. Su šia gydytoja bendravome apie 3 mėnesius. Tol, kol radome profesionalą, išjudinusį ligą iš mirties taško.
Ligoninėje
Neapsikentusi homeopatė pati pasiūlė dar kartą kreiptis į alergologą. Ne itin malonus vizitas valstybinėje įstaigoje. Smerkiantis žvilgsnis, kad privedėme vaiką prie tokios būklės. Dar didesnis smerkimas dėl homeopatės ir kad nenaudojame hormoninių tepalų. Dėl jų aš turėjau savo nuomonę. Tvirtai tikėjau, kad yra gydymas ir be hormonų. Gavome siuntimą į Vilniaus Antakalnio universitetinę ligoninę, kad vėliau sūnui būtų patvirtinta negalia. Tai slogiausias mano atsiminimas.
Ligoninėje žadėjo stebuklus: „Mes parinksime jums dietą, mes išgydysime vaiką hormonais, nes tik jie gali padėti“.
Iš ligoninės išrašo:Diagnozė: Difuzinis atopinis dermatitas, sunki persistuojanti eiga. Nuolatinis alerginis rinitas. Bronchų astma, lengva persistuojanti eiga. Odos būklė labai sunki. Niežti visą kūną. Šlapiuoja blauzdų oda. Viso kūno oda išberta susiliejančiomis papulėmis. Lichenifikuoti linkiai, gelsvi šašai, už ausų oda įtrūkusi. SCORAD 87 balai.
„Gydymas“ truko 5 dienas. Per tą laiką neparinko dietos. Maitino bulvėmis, ką galėjau ir pati daryti namuose. Nuolat tepė hormoniniu tepalu. Rado stafilokoką, bet, kaip gydyti, nepasakė.
Rekomendavo dietologo konsultaciją, krūvą vaistų ir suteikti negalios grupę. Ir VISKAS. Toks tad buvo mūsų „gydymas“. Atrodė, kad mūsų tiesiog atsikratė.
Burtininkės priimamajame
Po ligoninės vaikas kelias dienas buvo kaip nesavas, lyg išėjęs kitur. Žvilgsnis tuščias, jį užvaldė apatija, kelias dienas tiesiog prasėdėdavo ant sofos užsiklojęs ir drebėdamas.
Pakilo temperatūra. Atsinaujino žaizdos. Atsirado dusulys. Labai pablogėjo galvos odos būklė, išslinko dalis plaukų.
Netikiu burtais ir būrėjomis. Bet. Mano stogas buvo gerokai nuvažiavęs, nes kreipiausi į vieną iš jų. Sėdėjau laukiamajame su miegančiu vaiku ant rankų ir svarsčiau – ką aš čia darau? Dar sekundė ir būčiau pabėgusi, bet vienas vyras užleido vietą. Teko eiti. Mano vaikas tuo metu buvo visai silpnas, tai snaudė beveik nuolat. Jis taip ir neatsibudo viso pokalbio metu.
Pribūrė ji man daug ko – daugiausiai dalykų, kuriuos ir taip žinojau. BET… Ji pasakė vieną dalyką, kuris vis dėlto suveikė, – nebevedžiokite daugiau jo pas tokias kaip aš, jums gali padėti tik tradicinė medicina. Tarp visų burtų, kuriuos ji man kalbėjo, tai buvo vienintelis tikras dalykas.
Gydytoja, pakeitusi gyvenimą
Lygiai po pusės mėnesio susiradome kliniką ir gydytoją, kuri pakeitė mūsų gyvenimą. Tai buvo žmogus, kalbėjęs su manim mano kalba, siūlė konstruktyvų gydymą, atsižvelgė į mano pageidavimą nenaudoti hormonų. Ir nekvailino dėl to, kaip darė kiti gydytojai.
Mano sūneliui buvo 4 m. ir 2 mėn.
Pas naująją gydytoją lankėmės spalio pradžioje. Užbėgdama įvykiams už akių parašysiu, kad jau gruodžio mėnesį mano dienoraštyje atsirado įrašas: „padėtis gerėja“.
Naujosios gydytojos pasiūlytas gydymas man atrodė logiškas. Pirmiausia ji siūlė visais įmanomais būdais apgydyti odelę, kad būtų kur užklijuoti lopo testus ir sužinoti, ką mano sūnus išvis gali valgyti. Odos būklė buvo tragiška, jau buvo įsimetęs stafilokokas. Taigi skyrė tepamų antibiotikų visai šeimai, nes ir mūsų su vyru odos būklė jau buvo apgailėtina.
Pasiūlė pakeisti aplinką ir namuose naikinti pelėsį, atsikratyti kilimų. Kasdien plauti grindis šlapia šluoste, lyginti drabužius ir patalynę. Maudytis kasdien. Drabužius keisti kasdien (čia į pagalbą atėjo pirkinys, kurį dievinu, – džiovyklė).
PATARIMAS NR.7 – apatinius drabužius vaikui vilkdavome išvirkščius – taip mažiau buvo dirginama odelė. Patys taip susigalvojome, tad gal kam dar padės.
PATARIMAS NR.8 – ilgai neįtariau, jog taukmedžio sviestas dar labiau blogina padėtį. Pasirodo, mano sūnus buvo jam alergiškas. Tai sužinojau tik vėliau, kai atlikome lopo testą alergologijos klinikoje. Tuomet nė neįsivaizdavau, kad ištirti galima ne tik maisto produktus, bet ir kosmetines priemones. Todėl patariu nekartoti mano klaidų ir dėl viso pikto ištirti ir priemones, kuriomis tepate savo vaikučius.
Trumpam persikėlėme kitur ir namie viską pertvarkėme. Maudynėms prisitaikėme tinkančią vonios emulsiją, po maudynių iškart ištepdavome emolientais arba alyvuogių aliejumi.
Po 10 dienų atlikome lopo testus, atsirinkome kelis produktus, kuriems reakcijos nebuvo arba buvo labai nežymi. Tai buvo kalakutiena, grikiai, kukurūzai, bulvės, brokoliai. Šie keli produktai ilgiems mėnesiams tapo mūsų pagrindiniais maisto medžiagų šaltiniais. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, po šio tyrimo teko ilgokai gydytis išplitusias alergines reakcijas. Bet tai tikrai buvo verta daryti!
Po truputėlį oda ėmė balti. Tuomet jau pasimatė atskiros žaizdelės, kurias tepdavome metileno mėliu. Sūnus pradėjo mažiau kasytis. Kartais būdavo dienų, kai iki pietų nesikasydavo. Aišku, paranojiškas lakstymas į kambarį pažiūrėti, ar nesidrasko, išnyko neiškart. Su vyru juokaudavome – ką kiti vaikai gali padaryti likę vieni? Užsilipti kur nors, išpilti, sulaužyti, nukristi, užsigauti, nusideginti. Ką mūsų vaikas gali padaryti paliktas vienas? Tik nusidraskyti iki kraujų.
Gruodžio mėnesį SKORAD sumažėjo net 20 balų iki 67! Tai buvo mūsų visų laimėjimas. Nemažai prisidėjo mūsų vis labiau sąmoningėjantis vaikas, kuris pamažu iš ligos gniaužtų atsikovodavo savo vaikystės džiaugsmus. Mes jau galėdavome po truputį eiti į parduotuves, į svečius. Bandėme būti „normalūs“.
Žinoma, žaizdos gijo labai lėtai. Kiekvieną kartą oda sureaguodavo į naują aplinką. Užpuldavo smarki sloga, dusulys. Kiekvieni naujo produkto įvedimo bandymai irgi baigdavosi ilgomis odos gydymo savaitėmis.
Štai, kaip ir žadėjau, visai nebebaisu, ar ne?
Dideli išbandymai laukdavo prie jūros
Kas mane palaikė
Noriu paminėti stebuklingus žmones mano kelyje. Po visų žvilgsnių viešose vietose daraisi paranojiku. Kartą mus su vaiku į svečius pakvietė tokia pati likimo draugė – mama, auginanti alergišką dukrytę. Jūs nė neįsivaizduojate, kiek daug mums tai reiškė. Svetimas žmogus įsileido į namus mano limfa srūvantį vaiką, kuris lipo ant sofų, lietė žaislus. Ji buvo pirmas šviesos spindulėlis ir pirmas žingsnelis į mano pasveikimą. Taip taip – mano. Mamos širdis sirgo kur kas daugiau nei sūnelio oda. Ši moteris suteikė pasitikėjimo savimi.
Dar vienas epizodas. Norėdami pralinksminti vaiką išvažiavome į prekybos centrą, kuriame jam labai patikdavo. Tačiau jau po kelių minučių jis pradėjo kasytis ir rėkti, jog nori namo. Supykau. Viduje viskas užvirė. Ir tada pamačiau mamą, vežančią vežimėlyje paralyžuotą vaiką. Jie juokėsi ir atrodė tokie laimingi. Pasakiau sau, jei gali JI, tai kodėl negaliu aš? Juk mano sūnus net nėra toks ligonis, kaip šios nuostabios moters vaikas!
Tokios smulkmenos padėdavo ir virsdavo didžiuliais dalykais gijimo kelyje. Pradėjau daugiau šypsotis. Šypsotis jam – pačiam brangiausiam ir nuostabiausiam berniukui pasaulyje.
Esminis dalykas, kuris padėjo man neišprotėti, – mano darbas. Kasdien užsidėdavau šypsenos kaukę ir slapta įsikraudavau iš savo žmonių tos energijos, kurios man taip trūkdavo. Ir, žinoma, mano antroji pusė. Be jo apskritai neįsivaizduoju nė vienos savo ir mūsų šeimos egzistavimo dienos. Kartais jau nebesuvokdavome, – diena ar naktis, darbo diena ar savaitgalis. Padėdavo tik tylus žiūrėjimas vienas kitam į akis ir malda… Kad ateis diena ir būsime „normali šeima“…
Irena Strazdienė
„Mamos žurnalas“
Priverčiantis susimastyti. Yra nemažai taip gyvenančių šeimų. Turbūt gyvenčiau ir aš taip, jei ne prieš 6 metus pasiūlyta ir priimta galimybė gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą. Ir dabar mūsų šeima 6 metai nesan būvę pas gydytojus (nes jie gali tik 10% padėti) ir auginu visiškai sveiką dukrytę, kuriai tuoj 2metukai ir nėra gavusi nei vieno vaisto, bet mes ir kelią pasirinkome be skiepų. Jei ir jūs ieškote kelio i sveikatą, o ne i ligas- kreipkitės, pasidalinsiu tokia galimybę 🙂
Viktorijazalime@gmail.com
Nu nepykit. Bet vaika mama tikrai davare iki tokios bukles. Mano sunui nuo 4 menesiu sunki atopinio dermatito forma. Gulejom Antakalnio alergologiniam. Padaryti kraujo alerginiai tyrimai rode alergija viskam beveik. Bet rasas auksinis stafilokokas ir pas vaika ant odos, zarnyne ir pas mane piene. Liepe nebezindyti ir duoti Neokate. Neklausiau as tu rekomendaciju, bet issiklausinejau, susizinojau gera privacia gydytoja ir su visais tyrimais vaziavom kuo skubiau pas ja. Gydytoja – jo. Viska jums diagnozavo, bet gydymo tai neskyre jokio. Auksinis stafilokokas taip vaikoorganizma buvo uznuodijes, kad buvo viskam alergiskas. Po gydymo sunkys atopinis virto lengva forma. Ir taip jau 4 metai! Reikia nelaukti! Ieskoti, kas gali pagelbeti!
Labai uzjauciu. Labai gerai suprantu ka tai teiskia. Auginam taip pat alergiska vaikuti. Nuo vieneriu turejom neigaluma. Dabar odos situacija getesne, bet atsirado astma, maisto netoleravimas. Del odeles labai padejo homeopatija. O del tradicines medicinos labai pikta, nes nueini pas alergologus, sako cia alergija. Nueini pas dermatologus sako ko einate pas alergologus – cia dermotologine problema. Nueini pas viena pulmonologa sako gydykit taip. Nueini pas kita pulmonologa teigia kad anas blogai gyde. Ir visada kaltinimai tevams. Labai uzjauciu sia seima.
Tikrai jautri istorija. Sunku ir skaudu skaityti tokias istorijas. Norisi palinkėti stiprybės ir sveikatos.