Prieš trejus metus, likus vos mėnesiui iki numatomo gimdymo, gydytoja Viktorijai pranešė siaubingą žinią – dar negimusios dukrelės širdis nebeplakė.
Ši siaubinga patirtis parodė Viktorijai naują kelią – moteris subūrė paramos mamoms bendruomenę „Mimatis“.
Dabar Viktorijai 34-eri. Žvelgiant į šią jauną, simpatišką moterį neįmanoma suprasti, kokią žlugdančią patirtį jai buvo lemta išgyventi. Žiūrint iš šalies, jos gyvenimas atrodo tobulas – sėkmingas darbas, puiki šeima, du gražūs vaikai, mylintis vyras. Tai dar vienas pavyzdys, kiek aplink mus yra sielvarto, kurio nepastebime.
„Negaliu pasakyti, kad žinau, ką reiškia prarasti vaiką. Galiu kalbėti tik apie tai, ką reiškia prarasti savo vaiką, savo Mają“, – sako Viktorija. Ir pasakoja savo istoriją.
Niekas mūsų nemoko gyventi šalia tokios realybės
Apie antrąjį ilgai lauktą nėštumą Viktorija ir jos vyras sužinojo Olandijoje. Pastoti sekėsi lengvai, vietiniai gydytojai negailėjo komplimentų ir net pasišaipydavo iš jaunų tėvų nerimo. Visiškai niekas nenumatė tragedijos.
Iki gimdymo buvo likę pora savaičių, kai vieną vakarą Viktorija suprato – mažylis nebejuda.
„Mus nuvežė į universitetinę ligoninę, buvo atliktas ultragarso tyrimas. Prireikė laiko, kol supratome, kas vyksta. Iki tos akimirkos nebuvau girdėjusi, kad vaikutis gali mirti gimdoje. Be jokios priežasties. Tai šokiruoja“, – prisimena Viktorija.
Moteriai įstrigo informacija, kad jai dar teks gimdyti. Gydytoja išsamiai paaiškino, kad tai būtų geriau jos sveikatai ir leistų greičiau pasveikti, jei su vyru norėtų planuoti kitą nėštumą.
„Mums buvo duotos dvi dienos pabūti namuose, atsigauti ir bent šiek tiek suprasti realybę. Tuo metu man tai atrodė kaip kankinimas, bet vėliau supratau, kad, priešingai, tai padeda. Į gimdymą neatvykstate visiško šoko būsenos“, – dalijasi Viktorija.
Šeimai buvo nedelsiant suteikta organizacijos, kiuri padeda tėvams po perinatalinės netekties, kontaktinė informacija. „Per porą valandų pas mus atėjo moteris, kuri pati neteko sūnaus jau pažengusioje nėštumo stadijoje. Jos buvimas, ramybė, kiekvieno žingsnio žinojimas suteikė pojūtį, kad esame vedami už rankos ir esame ne vieni. Ji paaiškino visus laidotuvių ritualų variantus: muzika, gėlės, nuotraukos, kremavimas“, – pasakoja Viktorija.
Praradimas – tai durys, už jų – visai kitas pasaulis
Viktorija sunkiai pagimdė pirmąją dukrą, todėl, be dvasinio skausmo dėl to, kas nutiko, labai bijojo, kad ir antrasis gimdymas bus sunkus. Keista, bet viskas vyko gana sklandžiai, buvo jaučiamas begalinis viso medicinos personalo palaikymas.
„Gimdymo dieną mačiau didžiulę užuojautą ligoninėje dirbančių žmonių akyse. Ne gailestį, o pagarbą tam, kas vyksta. Visi buvo labai ramūs ir dėmesingi. Gimus Majai, akušerė pasakė: „Sveikinu. Jūs tapote tėvais“.
Ši frazė man buvo pripažinimas, kad mūsų vaikas egzistuoja ir kad mūsų, tėvų, meilė yra tikra“, – sako Viktorija.
Naujagimė Maja iškart buvo uždėta Viktorijai ant krūtinės, kaip tai daroma, kai vaikas gimsta gyvas. Viktorija visiems pataria to, jei tik yra galimybė, prašyti medicinos personalo: „Tos 30 minučių tapo mano šilčiausiu, šviesiausiu prisiminimu apie dukrą. Netektis – kaip durys. Tuo momentu pamačiau gyvenimą kitaip, daug giliau. Savo sielvartui tariau „taip“, nesipriešinau jam.
Iškart po gimdymo mane nufotografavo telefonu, o kiek vėliau – profesionaliu fotoaparatu ir padovanojo laikmeną su nuotraukomis. Man tada tokie dalykai nerūpėjo. Bet dabar suprantu, kad tai – vienas vertingiausių dalykų, kuriuos turiu. Kartais man tiesiog reikia pamatyti dukros veidą, prisiminti, kaip ji atrodė. Tai neskauda, o atvirkščiai – suteikia ramybės“, – įsitikinusi Viktorija.
Olandijoje įprasta duoti tėvams laiko atsisveikinti su mirusiu vaiku. Kartais tai būna ne valandos, o net dienos. Kai kurios ligoninės aprūpina tėvus specialiomis vėsinančiomis lovomis, kad kūdikis šalia galėtų būti visą naktį. Suteikiama galimybė vaikutį keletui dienų parsinešti į namus.
„Mums skyrė paprastą palatą ir leido praleisti tą naktį šalia Majos – ji buvo vonelėje, pripildytoje šalto vandens. Aš vis dar esu dėkinga už tą naktį“, – sako moteris.
Atsisveikinti su dukra galėjo ne tik Viktorija su vyru. Pagal Olandijos taisykles, ir kiti šeimos nariai – broliai, seserys, seneliai – gali pamatyti vaikutį ir pabūti su juo prieš laidotuves.
Toks sielvartas yra kolektyvinis – apie jį negalima tylėti
„Sužinojusi apie tragediją, iškart atvažiavo mano mama. Ligoninėje šalia visada buvo ir vyresnioji 3 metų dukra. Artimieji buvo šalia manęs ir Majos“, – pasakoja Viktorija.
Tuomet ji neturėjo laiko apmąstymams, tačiau vėliau, pradėjusi bendrauti su netektį patyrusiomis moterimis, Viktorija stebėjosi, kaip dažnai tokioje situacijoje artimieji nusisuka nuo gimdančios moters.
„Kartais iš giminaičių pasigirsta kaltinami, neva tėvai galėjo užkirsti kelią vaiko žūčiai gimdoje. Deja, dažnai to visiškai neįmanoma kontroliuoti. Dar dažnesnė aplinkinių reakcija – tyla. Jie niekada neprisimins jūsų vaiko, bijos ištarti jo vardą – nors iš tikrųjų tyla sugriauna daug daugiau. Juk visi tėvai nori, kad jų vaiko buvimas būtų pripažintas, kad pasaulis prisimintų šio vaiko egzistavimą. Sunkiausia, kai vienintelis žmogus, kuriam gali atverti širdį, yra nepažįstamas psichologas. Toks sielvartas yra kolektyvinio pobūdžio, jam reikia buvimo, liudininkų ir tikrai ne tylos“, – mintimis dalinasi Viktorija.
Kiekvienais metais per Majos gimtadienį
Olandijoje ypatingas dėmesys skiriamas mirusio vaiko atminimo išsaugojimui. Galite pasidaryti naujagimio plaštakos ar pėdos gipsinį atspaudą, pasilikti plaukų sruogą. Tėvams suteikiama nemokama galimybė surengti paskutinę fotosesiją. Kviečiamas fotografas, kuris specializuojasi dirbti tokiose situacijose.
„Kitą dieną atėjo klinikinis psichologas. Atvyko moteris iš labdaros organizacijos, kuri organizuoja tokių vaikų laidotuves. Ji atnešė laidojimo krepšelį Majai (kremuojama ne uždarame karste, o gražiame krepšyje). Kartu dukrytę aprengėme. Su vyru, dukra ir močiute padarėme keletą bendrų nuotraukų – labai vertinu šias fotografijas, jų dėka Maja turi vietą mūsų šeimoje. Vėliau vyko kremavimas. Olandijoje tai daroma labai pagarbiai, neskubant. Galėjome pasirinkti muziką ir net apšvietimą kambaryje“, – prisimena Viktorija.
Vakare į šeimos namus palaikymo organizacija atsiuntė gėlių. Vėliau buvo atsiųstas mažas medinis zuikis kūdikio atminimui, atvirutė Motinos dienai, eglutė Kalėdų proga. Kiekvienais metais per Majos gimtadienį šeima gauna jaudinantį pranešimą su palaikymu.
„Tai maži ženklai, tačiau jaučiate, kad pasaulis mato jūsų praradimą ir pripažįsta jūsų tėvystę. Ir tai nepaprastai padeda. Kai yra atmintis, sielvartas išgyvenamas švelniau. Kai nėra atminties, sielvartą patiriame vieni“, – pabrėžia Viktorija.
Tapau geresniu žmogumi – tai Majos dovana
Kad ir koks stiprus būtų artimųjų ir gydytojų palaikymas, vaiko netektis – tragedija, po kurios neįmanoma visiškai atsigauti. Viktorijai sunkiausias buvo pirmasis pusmetis po gimdymo.
„Pirmus šešis mėnesius tiesiog bijojau išeiti į lauką. Ir ne, tai nebuvo depresija. Mes per greitai ženkliname natūralias žmogaus reakcijas. Tiesiog leidau savo kūnui ir sielai išgyventi viską, ką jie norėjo. Verkiau, rėkiau, meldžiausi, kad dangus sugrąžintų dukrą. Bet kartu aš mylėjau. Kūriau. Juokiausi. Mano sielvartas pasireiškė visapusiška gilia meile. Tai meilė, kuri išaugo per skausmą. Aš tapau geresniu žmogumi.
Vienas iš būdų, kuris padėjo pasveikti, – pagelbėti kitiems vaikams. Mintis, kad galiu padėti išgelbėti kito vaiko gyvybę, palengvina gyvenimą“, – sako Viktorija.
Viktorija ir jos vyras pradėjo dažniau aukoti labdarai.
Po keturių mėnesių
Moterys, patekusios į tokią situaciją, reaguoja skirtingai. Vienos daugiau niekada nenori pastoti, o kitos jaučia labai didelį poreikį vėl tapti mama, nes jų rankos ir širdys vis dar pilnos meilės.
„Man buvo svarbu vėl pajusti mažo žmogučio gyvenimą. Tai nereiškia, kad galvojau apie Majos pakeitimą – jos pakeisti neįmanoma. Man tiesiog reikėjo naujo kelio, kad nepaskęsčiau tuštumoje. Pastojau po keturių mėnesių, tai buvo minimalus laikotarpis, kurį rekomendavo gydytojai. Apsidžiaugiau, kad dabar tai berniukas – taip buvo lengviau nesąmoningai nebandyti „susigrąžinti“ Majos“, – aiškina moteris.
Žinoma, Viktorija bijojo. Tačiau viltis pasirodė stipresnė. Viktorija nusprendė lankytis pas tą patį specialistą, kuris priėmė Majos gimimą.
„Šis gydytojas suprato mano baimę be žodžių, be pasiteisinimų. Kartą, kai jaučiau nerimą dėl smulkmenų (o nerimas po netekties yra normalus ir labai dažnas), gydytojas paėmė mano ranką ir pasakė: „Jūsų nėštumas nuostabus. Labai gaila, kad negalite tuo mėgautis. Viskas bus gerai.“ Šie žodžiai man tapo daugiau nei medicininė pagalba“, – sako Viktorija.
Paramos motinoms bendruomenė
Šeima susilaukė sūnaus. Šiandien abu vaikai žino apie Mają. Vyriausioji dukra ją net šiek tiek prisimena. Viktorija įsitikinusi, kad tylėjimas skaudina labiau nei sąžiningumas, nes vaikas ima kaltinti save dėl tėvų liūdesio.
„Nenoriu, kad mano vaikai augtų jausdamiesi „kažką ne taip“ padarę. Noriu, kad jie turėtų teisę mylėti savo seserį taip, kaip ją mylime aš ir mano vyras, mūsų močiutės ir prosenelės. Ir aš noriu, kad Maja būtų mūsų šeimos dalis, – nuoširdžiai, atvirai, ramiai“, – sako Viktorija.
Noras padėti likimo draugams vedė pirmyn. Viktorija studijavo, kaip padėti žmonėms susidoroti su artimųjų netektimi, ir įkūrė paramos bendruomenę mamoms, patyrusioms panašią patirtį. Po vaiko netekties viskas viduje apsivertė, atsidaro poreikis sutelkti energiją į mažų, apgalvotų dalykų kūrimą. Kad tie maži dalykai padėtų tėvams puoselėti prisiminimus, išgyventi svarbias akimirkas ir rasti savo asmeninį gedėjimo kelią.
Į Viktoriją dabar kreipiasi moterys iš viso pasaulio. Tačiau pagrindinis projekto tikslas – padėti ligoninėms ir perinataliniams centrams parengti protokolus, skirtus padėti motinoms, patyrusioms perinatalinį praradimą.
Nevenkite liūdinčio žmogaus
„Klinikinių psichologų požiūriu, trauma tampa trauma ne dėl įvykio, o dėl to, kad žmogus lieka vienas su šiuo įvykiu. Be paramos ir be galimybės susieti tai, kas vyksta, su savo gyvenimo istorija. Nuotraukos, ritualai, smulkūs daiktai, laikas su vaiku, galimybė atsisveikinti – visa tai padeda netektį paversti gyvenimo dalimi, o ne juodąja skyle, iš kurios norisi bėgti“, – sako Viktorija.
Daugelis žmonių iš tikrųjų nesupranta, kodėl tėvai nori vaiko nuotraukos, pėdutės atspaudo, plaukų sruogos ar smulkmenų, susijusių su per anksti pasibaigusiu mažyčiu gyvenimu. Atrodo, kad tai „per sunku“ arba „geriau pamiršti“. Tačiau viskas veikia visiškai kitaip: „Aš pati tai supratau tik tada, kai perėjau visą procesą nuo to momento, kai mums pasakė, kad vaikelio širdis neplaka, iki gimdymo, atsisveikinimo ir pirmųjų savaičių namuose. Ir dabar galiu ramiai ir žmogiškai paaiškinti, kodėl atmintis tokia svarbi ir kodėl ji padeda išgyventi vieną sunkiausių gyvenimo įvykių.“
Dar vienas svarbus momentas, susidūrus su netektimi, yra artimųjų ir draugų pagalba. Svarbu nebijoti to pasiūlyti, nevengti sielvartą patyrusio žmogaus: „Palaikymas tokiomis akimirkomis iš tikrųjų labai paprastas. Kalbu ne apie „tinkamus žodžius“, o apie paprastą žmogaus gerumą. Paruošk maistą, padėk buities darbuose, atvažiuok valandai ir tiesiog būk šalia be spaudimo ir be lūkesčių. Svarbu nevengti vaiko mirties temos ir neskęsti tyloje. Skaudžiausia, kai žmonės apsimeta, kad nieko neįvyko. Geriau pasakyti: „Labai atsiprašau. Aš netoliese. Nežinau, ką pasakyti, bet prisimenu tavo kūdikį.“ Tai visada geriau nei tyla, bijant pasakyti per daug“, – sako Viktorija.
Apie MIMATIS
Paramos šeimoms, patyrusioms prenatalinę netektį, organizacija MIMATIS šiuo metu veikia 29 šalyse ir dar tik auga. Kuriamos naujos funkcijos, kurios padėtų pasiekti tėvus visame pasaulyje, ypač iš tų šalių, kur sveikatos apsaugos sistema netinkamai parengia ir palaiko šeimas netekties atveju. Daugelyje šalių tiesiog nėra protokolų, ir tėvai lieka visiškai vieni.
MIMATIS yra ne pelno organizacija, registruota Ispanijoje. Tai leidžia ieškoti finansavimo ir aukų, kad būtų galima plėtoti platformą ir pasiekti daugiau šeimų. Aktyviai kuriamos partnerystės su ligoninėmis ir kitomis institucijomis, kad gydytojai ir akušerės galėtų tėvams iš karto pasakyti, eikite į mimatis.org, ten rasite viską.
„Netekties neįveiksi. Ji lieka su tavimi. Tėvams reikia pagalbos, palaikymo ir gairių ne tik pirmosiomis dienomis, bet ir po metų, ir po dešimties. MIMATIS nori būti ta vieta, visada prieinama, visada nemokama, visada čia“, – sako Viktorija.
Nors daugeliui atrodo, kad vaiko mirtis įsčiose – labai reta, Lietuvoje kasmet registruojama apie 50–80 negyvagimystės atvejų. Be to, kasmet apie 60 kūdikių miršta nesulaukę pirmojo gimtadienio.
Parengė Neila Ramoškienė pagal Svetlanos Pokrovskajos ir Ksenijos Tatarnik pateiktą medžiagą
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.06.17
