„Visada norėjau didelės šeimos, bent penkių vaikų“, – sako jau kurį laiką Maltoje gyvenanti manekenė Violeta Repčenkaitė.
Violetos svajonės pamažu pildosi – trečiąkart tapo mama, dvylikamečiui Matui ir aštuonerių metų Dorotėjai padovanodama broliuką Adomą.
Violeta sutiko papasakoti apie savo maltietiškąją gyvenimo patirtį.
Violeta, ar r vyresnieji vaikai lengvai pritapo toje šalyje? Juk kitoks klimatas, kalba, žmonės.
Vaikai prie visko ir visada prisitaiko. Sunki adaptacija paprastai – tik tėvelių galvose. Abu vyresnieji pradėjo lankyti mokyklą mokėdami tris žodžius: drink, eat, toilet (juokiasi). Dabar kalba lietuvių, anglų, maltiečių kalbomis. Supranta rusiškai.
Mokosi ispanų. Manau, kad kalbos – nuostabus dalykas.
Tikriausiai gyvendama Maltoje daugiau bendraujate su vyro šeima?
Mano vyro šeima gyvena Australijoje. Maltoje turime tik vienas kitą ir savo vaikus. Yra draugų, bet šeimos gyvena gimtinėse.
Taigi, kuriame savo šeimos tradicijas ir visada labai laukiame artimųjų svečiuose.
Kaip Maltos mamos augina savo vaikus?
Vaikus augina labai prieraišiai. Čia nėra populiaru vaikų vienų kažkur leisti. Visur juos lydi tėvai. Net parke dažni vienuolikmečių tėvai sėdi ir šnekučiuojasi, kol vaikai žaidžia. Mes šiuo atžvilgiu labai skiriamės. Pamenu, būdama 8 metų eidavau viena į mokyklą tame pačiame rajone.
Tėvai už vaikus tvarko jų kambarius ir būna, kad ruošia namų darbus. Mūsų šeimoje – visai kitos taisyklės. Mūsų vaikai ruošia namų darbus patys ir tvarkosi ne tik savo kambarius, bet ir talkina namų ruošoje. Iškrauna pirkinių maišus, išima iš skalbyklės drabužius. Manau, kad sugebėti savimi pasirūpinti bei tvarkos būtina mokytis nuo mažų dienų.
Kaip praeina jūsų diena, auginant kūdikėlį? Galbūt labai daug laiko leidžiate gamtoje?
Kadangi auginu tris „kūdikėlius“ (šypsosi), diena prabėga su daina.
Keliuosi ir išlydžiu didžiuosius į mokyklą. Anksčiau keldavausi anksčiau už visus, kad galėčiau skirti laiko sau, savo ritualams iki tol, kol šeima atsikels ir suskambės gyvenimas. Dabar dažnai vyras prižadina vaikučius, nes dažnesnis naktinis žindymas jaučiasi atsikėlus ryte, taigi dar valandėlė miego tampa aukso vertės. Matas išeina gana anksti, nes jo mokyklos autobusas atvažiuoja 7:15.
Tada vyras kelia dukrelę ir keliamės mes su Adomu. Visi pusryčiaujame, ir vyras išveža Dorotėją į mokyklą. Pusdienį kartu su Adomu dirbame mano darbus, einame pasivaikščioti. Kaip ir visos moterys, turiu labai užimtų ir mažiau užimtų dienų.
Kai didieji grįžta iš mokyklos, visada kartu pietaujame. Vėliau prasideda jų būreliai. Na o vakare – jau šeimos vakarienė.
Gaminu aš, išskyrus savaitgaliais. Pusryčius savaitgaliais gamina vyras. Paskui vykstame kažkur užkąsti.
Malta mane žavi daug kuo: savo istorija, architektūra, klimatu ir, žinoma, maisto produktų gausa bei šviežumu ištisus metus.
Be galo gera matyti visur jūrą, kur bepasisuktum… Bet kada įšokti ir išsimaudyti joje.
Ar tėčių vaidmuo šeimos gyvenime ten panašus kaip Lietuvoje?
Tėčiai labai dalyvauja vaikų gyvenime. Jei berniukas lanko futbolą, dažnas tėtis stebės kiekvieną treniruotę. Tėčiai eina su vaikais ir į parkus. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, būna visaip.
Papasakokite apie savo organizuojamas moterų patyrimines stovyklas. Kodėl jos reikalingos, ką duoda?
Moterims labai reikalingas pabuvimas kitų moterų draugijoje. Nuo senų senovės tai buvo pripažinta kaip gydomoji energija.
Šios asmeninės ir bendros patirtys – stebuklinga dovana sau. Tai galimybė atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir grįžti į save.
Kelionėje daug medituojame, vyksta jogos užsiėmimai bei savęs pažinimo paskaitos, masažai, skaniai ir sveikai maitinamės bei keliaujame po salas. Visa tai Moterį įkrauna visapusiškai. Ji grįžta į savo kasdienybę energinga, rami, laiminga ir vėl sužydėjusi galinga meilės jėga.
Tokioje kelionėje moterys randa atsakymų į savo klausimus. Nuostabūs dvasiniai vedliai, vedantys meditacijas bei savęs pažinimo paskaitas, labai padeda moterims atgimti naujam gyvenimui harmonijoje ir balanse. O jei moteris jau taip jaučiasi, tai neabejotinai kiekviena patirtis bus vis kitokia ir dar daugiau praturtinanti.
Ar jums pačiai reikėjo dėti pastangų, kad po gimdymų atrodytumėte liekna ir graži?
Dėkinga savo sudėjimui, man nereikėjo nė po vieno gimdymo specialiai stengtis, kad atgaučiau norimas formas. Viskas grįždavo savaime. Jei atvirai, man tie švelnūs apvalumai net labai patiko (šypsosi).
O šiaip manau, kad kiekviena moteris turėtų būtinai kuo daugiau judėti fiziškai. Ne tik dėl svorio, bet ir dėl sveikatos. Jei galiu pasivaikščioti, nesirenku mašinos sąmoningai. Kai tik galiu, – plaukioju.
Tikriausiai jau susidūrėte su mokyklomis – kas kitaip? Kokia ten tvarka?
Maltos mokyklos dirba pagal anglišką švietimo sistemos modelį, vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo 5 metų. Taigi mūsų
Matas jau bus aštuntokas, o Dorotėja – ketvirtokė. Mokyklose tvarka griežta, net berniukų plaukai turi būti tik tam tikro ilgio.
Skirtingai nuo Lietuvos mokyklų, tėvai čia negali tiesiog užeiti. Jei nori, – tau turi skirti susitikimą su direktoriumi. Tiesiogiai kalbėtis su mokytoju nedera, jam klausimus užduoti galima tik dienyne arba aptarti reikalus per tėvų dieną, kokios vyksta kas kelis mėnesius.
Populiaresni darželiai ar auklės? Ar jūs turite auklę?
Darželiai labai populiarūs. Nuo 3 metų eina visi, bet dažnai ir anksčiau. Kiti leidžia vaikučius į dienos priežiūros centrus net nuo 6 mėnesių. Auklės taip pat paklausios. Kad ir paimti vaikus iš darželio, jei tėvai dirba.
Mūsų šeima samdo auklę pagal poreikį. Kai gimė Adomas, turėjau nuolatinę padėjėją padėti buityje bei pasiimti dukrelę iš mokyklos, nes sūnus parvažiuoja su mokyklos transportu pats. Kai mažiukas paaugo, nuo 4 mėnesių, turiu ateinančią pagalbininkę man reikiamu metu.
Kaip stengiatės palaikyti ryšį su po pasaulį išsibarsčiusiais artimaisiais?
Su sesute Ramune ir mama telefonu kalbame kasdien. Dažniausiai visi suskrenda pas mane arba susitinkame Lietuvoje.
Mama skrenda ir pas sesę. Anksčiau mūsų šeima rinkdavosi pasimatyti įvairiuose Europos miestuose. Dabar, kai tiek daug vaikučių per mus abi su sesute, deriname taip, kad būtų patogiausia tam, kurio šeimoje – mažiausias (juokiasi).
Dalyvavote fotoprojekte „Žndymas – gyvenimo pamatas“. Esate už maitinimą krūtimi?
Taip jau išėjo, kad fotosesiją planuotą dieną turėjome nukelti į kitą, taigi fotografavomės likus kelioms valandoms iki skrydžio į Maltą. Bet dabar suprantu, kad visada ir viskas tikrai dėliojasi taip, kaip reikia. Jei būtume fotografavusios numatytą dieną, nuotraukose nebūtų nei mamos, nei močiutės, nes planuose buvo visai kita vieta. O štai skrydžio dieną prašiau fotografuoti namuose. Ir fotografei Akvilei kilo mintis pasikviesti į kadrą mamytę ir močiutę.
Kokia aš laiminga, kad turiu tokį prisiminimą!
Mūsų šeimos moterų ne tik rankos nuotraukoje persipynusios, bet ir širdys apsikabinusios. Tai be galo brangios man Moterys. Abi ne tik Moteriškumo įsikūnijimas, bet ir tikri Mamos ir Močiutės pavyzdžiai.
Ar vyresnieji vaikai nepamiršo lietuvių kalbos?
Kaip jau minėjau, mano vaikai kalba lietuviškai, angliškai, maltiečių kalbomis. Su sesutės vaikais klega angliškai, bando kalbėti angliškai ir su manimi, bet mes vis vieni kitiems primename taisyklę: aš su jais, jie su manimi – lietuviškai.
Ko svarbiausia vaikus išmokyti šeimoje? Kokių tiesų apie gyvenimą?
Visas vertybes gauname iš šeimos. Šeimos indėlis žmogaus formavimuisi turi didžiulės įtakos. Manau, kad svarbiausia vaikui žinoti, kad jis yra mylimas ir palaikomas artimųjų, kad ir kas nutiktų.
Labai svarbu mokyti vaikus mūsų pačių pavyzdžiu, gerbti ir mylėti žmogų. Nesielgti su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Paprastos senos tiesos. Viskas jau išrasta vertybių sistemoje, mums reikia tik prisiminti ir priimti. Pasaulis jau sukurtas ir jo keisti nereikia, tik patiems sąmoningai gyvenant to mokyti savo vaikus.
Ko turėtų nepamiršti mamos?
Savęs!
Ginta Liaugminienė
Fotografės Akvilės Razauskienės nuotraukos, darytos parodai „Žindymas – gyvenimo pamatas“.
„Mamos žurnalas“
