Pakalbinti Vismantę Benkunskienę norėjome jau seniai. Kai Naujųjų metų naktį Vilniaus mero šeimoje gimė antroji dukrytė Marcelė, pasakėme – viskas, skambiname. Šiek tiek palaukėme, kol Marcelė galės visavertiškai pozuoti viršeliui, ir štai – interviu su jauna, vos 29 metų ir labai gražia pirmąja Vilniaus ponia.
Vismante, pradėkime pokalbį nuo jūsų dukrų vardų. Vyresnioji Agota Ona (3 m.), mažylė – Marcelė (8 mėn.). Kodėl rinkote senovinius vardus?
Su vyru sutarėme, kad kiek turėsime vaikų, jų vardai pirmiausia bus aiškūs ir suprantami. O paskui atėjo ir vertybiniai dalykai.
Agotai vardą svarstėme iki 8 nėštumo mėnesio, per daug savęs nespausdami. Vardas atėjo natūraliai. Pasiūliau vyrui, jis sutiko, ir tas vardas labai greitai mums prigijo. Pridėjome vardą Ona, nes labai gražiai skambėjo derinyje su Agota. Be to, šis vardas mus lydi šeimoje – juo pavadintos močiutės, promočiutės. Du vardai ypač pasiteisino, kai dukra negalėjo ištarti vardo Agota, bet puikiai ištardavo Ona. Ji iki šiol dažnai prisistato antruoju vardu.
Rinkdami vardą antrajai dukrai, su Valdu sutarėme, kad abu darysime sąrašiukus. Aš turėjau 3 vardus. Valdas perskaitė ir, pasirodo, jo sąraše taip pat buvo vardas Marcelė. Viskas, ties čia ir sustojome.
Dabar pagal dukrytę matome, kad jai šitas vardas labai labai tinka, ji tikrai yra Marcelytė. Ji daug ramesnė už Agotą, rimto romaus būdo. Kartais ją vadinu Valduke, nes labai panaši į tėtį. Labai džiaugiuosi, kad pataikėme su vardu, kuris ją tikrai gerai atstovauja. Kartais pasijuokiame, kad vaikams vardų tikrai keisti nereikės.
Nuo redakcijos: Išties fotografuojant kūdikius viršeliui, o ypač prakutusius, kurie jau nebenori nustygti vietoje, matome visokių atomazgų. Mus sujaudino Marcelės ramybė ir orumas. Per fotosesiją ji buvo guldoma, sodinama, imama į glėbį, bet visą laiką išliko rami ir ori, nors jai nebuvo lengva.
Tarp dukryčių nedidelis skirtumas. Ar pajutote klasikines pavydo dramas?
Kai laukiausi antrosios, iš aplinkos girdėjome gąsdinimų, kad bus tikrai sudėtinga, nes pirmoji dar maža. Mes neperspausdami Agotai kalbėjome, kad ji turės sesę. Nupirkau Agotai lėlytę, kuri buvo mažutė, kaip kūdikėlis. Dabar ši lėlė turi vardą Sesė. Agota su lėle praktikavosi – mylavo, maitino. Pasakojau, kad sesutei reikės duoti mamytės krūtį. Agota su viskuo buvo susipažinusi.
O kai gimė Marcelė, aš nespaudžiau mylėti jos čia ir dabar. Pakviesdavau Agotą – gal nori pabūti kartu? Gal nori apsikabinti? Pagrindinis prioritetas buvo tai, kad Marcelė yra mūsų visų. Ne taip, kad „esi tu, Agota, o mes su tėčiu dar papildomai turime Marcelę“. Ne, mes visi turime Marcelytę, tai mūsų šeimos dalis.
Malonu žiūrėti, kaip Agota prisiima sesės poziciją. Nueina prie Marcelytės, jai dainuoja arba atsineša knygą ir skaito. Atneša žaisliuką ir kažką pasakoja, arba ko nors neleidžia – „ne, sese, tau negalima šio žaislo, nes jame yra pūkelių“. Su Agota stengiuosi bendrauti kaip su suaugusia, tik, žinoma, vaikiška forma.
Mamiškai prakalbus, – gimus sesei, Agotai šiek tiek ilgiau užsitęsė puoduko reikalai, taip dukra išreiškė savo stresą.
O kaip dėl miego? Neteko vyresnėlei kaustytis miegoti į kitą kambarį, kas pirmagimius nemaloniai nuteikia?
Miegas nesutriko, nes Agota miega atskirai. Tai įvyko mūsų sprendimu. Ji išmoko užmigti pati, ir nuo 8 mėnesių miega savo kambaryje, savo lovytėje. Vakare ji pati pasako – jau noriu eiti į savo kambarį ilsėtis.
Miego metodikų mokėmės. Sprendimas buvo priimtas, kai supratome, kad nepailsime. Naktys buvo labai sudėtingos, daugumą laiko aš sėdėdavau laikydama dukrą prie krūties, kad ji miegotų. Emocinė būsena vis sunkėjo. Pagal draugų rekomendacijas pasinaudojome Sigitos Žilinskienės mokymais „Miego pasaka“.
Sumokėjome už mokymus, ir tai buvo geriausia investicija į Agotą. Ji išmoko pati užmigti ir išsimiegoti. Mokymuose mokė suderinti viską – nuo bendro dienos plano iki mitybos, ypač kelintą valandą vaikučiui pavalgyti, kad miegas būtų komfortiškas ir nereikėtų keltis valgyti naktimis.
Šie mokymai mums pasiteisino ne tik dėl miego, bet ir mokant Agotą nusiraminti. Užsigavusi ji geba nusiraminti pati ir tik tada ateiti pasakyti, kad užsigavo. Sako: „Aš užsigavau, bet iškentėjau“. Šie gebėjimai ypač pasiteisino, kai išleidome dukrą į darželį.
Mano nuomone, tokie mokymai labai praverčia net ir labiausiai apsiskaičiusiems tėvams. Žinoma, mes visų pirma klausome savo širdies, ir jeigu mokymuose būtų pateikti metodai, kurie mums būtų nepatikę, mes jų netaikytume.
Užsiminėte apie darželį – kaip pavyko pripratinti dukrą?
Agotą į darželį išleidome dvejų metų. Kad adaptacija būtų lengvesnė, labai daug pasakojau, ką ji ten veiks. Ir ką tuo metu, kol ji bus darželyje, veiks tėtis ir mama. Mums pasisekė, nes Agota į darželį eina su dideliu džiaugsmu. Galvoju, viskas prasideda nuo tėvų požiūrio. Kaip mes, tėvai, pateikiame vaikui situaciją. O aš jai pasakodavau – tu nueisi į darželį, ten pieši, žaisi, mokysiesi, atrasi naujų dalykų. Bus labai įdomu! Pasisekė ir dėl Agotos mokytojos – tai visapusiškai nuostabus žmogus.
Jokių bėdų pratinant prie darželio nebuvo. Nebent keli rytai, kai sunkiau pavyko atsisveikinti, bet juos skaičiuoju ant rankų pirštų. Mes brėždavome labai aiškias ribas, suteikdavome žinojimą, kas vyks. Nueisi, pažaisi, pamiegosi, pavalgysi, ir mes atvyksime paimti. Be jokio melo. Iki dabar laikomės tikslumo. Jei dabar mums reikia dviese su Valdu išeiti, mes Agotą paliekame auklei ir niekada nemeluojame, kad „tuoj tuoj grįšime“. Pasakome, kad yra darbas, reikalas, svečiai, mes privalome išeiti ir susitikti su suaugusiais žmonėmis, kur vaikučiams negalima. O kur vaikučiams galima, mes visada tave pasiimame“.
Ar pasirinkote privatų, ar valstybinį darželį?
Be abejo, valstybinį darželį. Kaip ir visi, pildėme paraišką pagal gyvenamąją vietą. Gavome. Valdas važiuodamas į darbą nuveža Agotą, nes pakeliui. Stereotipas, kad privačiame darželyje geriau, tai idealizavimas. Esu pati dirbusi privačiame sektoriuje muzikos mokytoja.
Mes absoliučiai pasitikime valstybiniu sektoriumi, abu lankę valdiškus darželius ir be galo džiaugiamės, kad vaikas gavo vietą. Man labai svarbus integralumas, kad dukra susitiktų su įvairiausiais vaikai, kad nebūtų burbulo, kuriame bendrauja tik stabilių finansiškai šeimų vaikai. Agotos grupėje vaikai mato tikrąjį gyvenimą – kad yra ir socialiniai sluoksniai, įvairios sveikatos būklės.
Kas pabūna su mergaitėmis, kai vakarais reikia vykdyti mero žmonos pareigas, pavyzdžiui, vakarieniauti su garbingais miesto svečiais?
Mano tėvai gyvena Šiauliuose, Valdo – Rusnėje. Tad senelių šalia neturime. Bet turime auklę, nuostabią pensinio amžiaus moterį. Ji jau seniai tapusi šeimos dalimi. Mergaitės ją labai myli, o mums gera, kai tokiam žmogui galime palikti vaikus. Ji mumis rūpinasi, lepina, kartais abu grįžtame pavargę, o ji būna pagaminusi maistą. Ji randa laiko ir mums.
Kai laukiausi ar buvau neseniai pagimdžiusi, o reikėdavo lydėti Valdą, visada pasverdavau, kas tuo metu man svarbiau. Ir visada rinkdavausi šeimą. Prioritetai buvo sudėlioti labai aiškiai, ir jeigu negalėdavau eiti, vyras eidavo vienas. Kai svarbu ir galiu, visada eisiu ir palaikysiu vyrą. Bet jeigu sirgs vaikai, tai rinksiuosi vaikus. Antrasis nėštumas buvo sudėtingesnis, tad iš anksčiau retinau išėjimus.
Kokių sveikatos problemų turėjote?
Buvo nėštumo komplikacija – aukštas kraujospūdis. Paskutinėmis savaitėmis kas antrą dieną lankiausi pas gydytojus dėl vaiko ir manęs pačios stebėjimo. Marcelytę vadinu labai protinga mergaite, nes ji turėjo gimti sausio 12, o gimė gruodžio 31. Virkštelė buvo du kartus apsivijusi apink kakliuką. Protinga mergytė, nes žinojo, kada ateiti. Jei būtų delsusi, galėjo viskas susiklostyti ne taip sėkmingai.
Nėštumo pabaigoje išgyvenau labai didelį nerimą. Gydytojai irgi nerimavo, mane labai stebėjo, už tai esu jiems labai dėkinga. Gydytojai mano kraujospūdį įvardino kaip nėštumo komplikaciją, kurios neįmanome prognozuoti. Nes laukdamasi Agotos, jaučiausi visiškai kitaip – likus mėnesiui iki gimdymo, iš neturėjimo ką veikti pradėjau kepti skruzdėlynus. O likus 3 savaitėms – dar sudainavau savo koncerte. Du skirtingi nėštumai. Bet ėjo ir praėjo, svarbiausia – vaikeliai sveiki.
Esate operos solistė. Aš šioje profesijoje galima daryti ilgas pertraukas? O gal dainuojate namuose?
Taip, namie dainuoju, kartais net pati Agota paprašo. Operinis dainavimas susijęs su tinkamu raumenų išdėstymu, kvėpavimu. Todėl privalu treniruotis. Kai to nepaleidi, vis pasitreniruoji, viskas gerai. Kai tik galiu, dirbu su pianistėmis, ruošiuosi koncertams.
Agota jau irgi dainuoja mano dainas. Beje, Agota labai nori šokti ir dainuoti, prie instrumento pirmoji, groja atsisėdusi ir pasidėjusi natas, dainuoja ką moka – „Du gaidelius“ ar „Žibuoklėm pražydę“, akomponuodama sau, kaip moka. Imli. Kol amžius toks imlus, stengiuosi, kad įgytų kuo daugiau patirčių. Nuo šiltnamio laistymo iki muzikos.
Nenorėjote pirma padaryti operos solistės karjeros, o tada gimdyti?
Kai man buvo 11 metų, gimė sesė (dabar jai 17 metų). Tai buvo labai gera praktika man, paauglei. Gal dėl to man maži vaikai nekėlė jokio streso ir labai jų norėjau. Jaučiau begalinę meilę ir norėjau šeimos.
Norėjau būti jauna mama. Galvojau, kad būdama jauna po gimdymų tikrai greičiau atsigausiu fiziškai. Man taip pat buvo svarbu, kad šalia dukrų būtų jauni tėvai. Kad būtų daug jaunos energijos, noro dalykams ir užimtumui. Kad man netrūktų energijos auginti vaikus.
Kuris namie esate gerasis policininkas?
Aš esu atsakinga už discipliną ir tvarką, mėgstu, kai viskas sudėta į vietas.
Laikausi principo, kad viskas, ką veikiame drauge su vaikais, turi jas ugdyti. Stengiuosi, kad bet kokia veikla taptų ir ugdomąja. Pavyzdžiui, šokiai. Mes ne tik šokame, bet aš Agotai papasakoju apie šokių stilius. Kad yra lietuvių liaudies šokiai, bet yra ir kitų kultūrų šokių, kad skiriasi judesiukai. O dar yra baletas, kur reikia ištempti kojytes ir rankytes.
Dabar lauko sezonas. Tyrinėjame augaliukus, vabaliukus. Agota pati augina šiltnamyje pomidorus ir agurkus, kuriuos atsineša neprinokusius, žalius. Štai ir vėl edukacija. Vakar virėme sriubą, ir ji džiūgavo: „Mama, juk čia mano morkos, mano burokai, kuriuos auginu.“
O tėtis yra sąjungininkas ir žaidimų draugas, su kuriuo galima turėti paslapčių nuo mamos. Tėtis būna dažniau pakviečiamas kažko pažiūrėti ar padėti. Lengvas pasidalinimas įvyko, kai gimė Marcelė, nes mažylei labiau reikėjo mamos, o Valdas ėmėsi Agotos.
Per Valstybės dienos priėmimą Prezidentūroje buvote pasipuošusi tautiniu kostiumu ir pasakėte, kad tai – jūsų mamos rūbas. Papasakokite.
Taip, tai mano mamos kostiumas. Tautinis kostiumas kabo mamos spintoje, kaip viena iš darbo aprangų. Lietuviškumą, pagarbą praeičiai man įskiepijo mama, ji yra etnologė, etnografė, Zanavykų muziejaus vadovė. Kai buvau vaikas, labai patikdavo su mama eiti į jos darbą. Daugybę kartų vaikščiojau po ekspozicijas, žiūrėdavau į senovinius leliukų lopšius.
Artėjant renginiui, svarsčiau, kaip pasipuošti. Siūtis, nuomotis? Žinojau, kad bus daug dėmesio. Staiga nušvito – juk tai tautinio kostiumo diena. O aš jame labai gerai jaučiuosi, ir kai tik yra galimybė, visada stengiuosi pasipuošti. Džiaugiuosi, kad tai buvo matyti veide.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Vabaliuko Foto
Susiję straipsniai
