Knygos-užrašinės „Motyvacija judėti“ ir mobiliosios programėlės #walk15 kūrėja sako, jog naujausia statistika apie vaikų fizinį aktyvumą yra siaubinga. Vaikai beveik nejuda! Dauguma vaikų nebeturi aktyvaus laisvalaikio.
Kaip pavyksta išjudinti vaikus pačiai Vladai? Juk sportininkės šeimoje auga pametinukai – devynmetis Benas ir dešimtmetė Ula.
Savo žurnale ne kartą esame rašę, kad, renkant vaikui būrelius, bent vienas iš jų turėtų būti sportinis. Ugdydami visus kitus talentus, turime nepamiršti ir augančio kūno. Kokius sporto būrelius lanko jūsų vaikai?
Buvo tokia įdomi istorija. Benas prieš keletą metų nusifotografavo su Lietuvos rinktinės futbolininkais, iš tos nuotraukos buvo padarytas plakatas, jis pasklido plačiai. Darželio vaikai pradėjo Benui priekaištauti: „Tu nežaidi futbolo, o esi futbolo veidas“. Kas beliko – nuvesti sūnų į futbolo treniruotes. Benas sportiškas, jam ten labai patiko ir gerai sekėsi. Bet paskui, pasitarę su visais šeimos nariais, nusprendėme, kad jam geriau tiktų krepšinis. Ir tikrai, nors jis atrodė geras futbolininkas, krepšininkas jis dar talentingesnis. Tai buvo labai geras sprendimas, nes vaikas dega, nori žaisti, kartais net žaidžia dviem metais vyresnių vaikų komandoje. Jau bijau, kad neperdegtų, kartais net riboju sportą, kad jo nebūtų per daug. Sykį paklausiau: „Benai, kokia tavo svajonė?“. O jis atsakė: „Ilsėtis Nidoje po NBA krepšininko karjeros.“ Dabar Beno dienotvarkėje trys krepšinio treniruotės per savaitę, dar varžybos. Prašo, kad leisčiau lankyti ir regbį, bet šiuo klausimu esu skeptiška – juk nepersiplėši į visas puses. Stengiamės viską suderinti, kad mokslai neliktų nuošalyje.
O metais vyresnė Ula lanko lengvąją atletiką. Ji eina be tokio didelio noro, kaip Benas, kartais zirzia, kad labai nenori eiti, bet po treniruotės visada būna laiminga. Be to, džiaugiasi, kad yra stipresnė už kitus klasės draugus, gerai nubėga mokyklos estafetes. Tas sportinis azartas labai motyvuoja treniruotis.
Kartą turėjau vesti renginį ,,Ąžuolyno bėgimas“ Kaune. Tai buvo masinis bėgimas. Pasiėmiau kartu ir Ulą, patariau, kad apsirengtų sportine apranga, nes ten visi vilkės sportiškai. Neketinome dalyvauti jokioje rungtyje, bet spontaniškai kilo noras sudalyvauti 100 metrų vaikų bėgimo varžybose. Vedu renginį ir staiga matau, kaip Ula kerta finišą pirmoji. Tą sekundę tapau mama, nebe vedėja, akys pilnos ašarų, mikrofonas krenta iš rankų. Pasirodo, kiek ji turi ryžto! Buvo jautri akimirka – aš kaip renginio vedėja turėjau apdovanoti savo vaiką. Tai ne pirmas kartas, kai vaikai mane nustebina. Kartą per „Velomaratoną“ , kuomet Benukui buvo gal ketveri, pamačiau, kad pirmas finišuoja mažas berniukas. Taigi mano Benukas! O kirtęs finišą nesustoja, toliau važiuoja paskui varžybų automobilį. Kiekvieną kartą vaikai pateikia staigmenų.
Bet turi paisyti, kas vaikui iš tiesų patinka. Pavyzdžiui, Ula yra labiau meniška, ne sportiška. Lengvąją atletiką lanko kartą per savaitę, o chorą – 3 kartus, ten jai labai patinka, kaip ir keramikos būrelyje.
Ką daryti, kad vaikas norėtų sportuoti, eiti padūkti į kiemą, judėtų?
Beno raginti nereikia, greičiau atvirkščiai – reikia pristabdyti. Jam didžiausia bausmė, jeigu negali nueiti į treniruotę. O su dukra reikia pagudrauti. Pirmas būdas yra graži sportinė apranga, tai tikrai labai veikia. Antras būdas – eiti su vaiku kartu į treniruotes. Lengvosios atletikos treniruotės šiltuoju metų laiku vyksta stadione, į kurį mudvi abi nubėgame. Tėvų palaikymas, domėjimasis vaiko veikla labai svarbus.
Kad vaikas norėtų judėti, turi judėti ir patys tėvai. Ši taisyklė galioja bet kokiai veiklai. Pavyzdžiui, aš pati nemėgstu skaityti knygų, bet vis liepdavau vaikams skaityti. Dukra ir sako: „Mamyte, bet tu pati tai neskaitai“. Teko įvesti naują tradiciją – skaitymo valandėlę, kai skaito visa šeima. Man tai buvo gera pamoka.
Kad nenorintis judėti vaikas vis dėlto pakiltų nuo sofos, reikia įdėti nemažai pastangų. Vienas iš būdų – kasdien eiti kartu pasivaikščioti. Visiems rekomenduoju mobilią programėlę „#walk15“, kuri ne tik skaičiuoja žingsnius, bet ir siūlo virtualius pasivaikščiojimo maršrutus po įvairias Lietuvos vietas. Eidamas tuo maršrutu, programėlėje gali paskaityti apie įdomius medžius, gamtą – tai ypač praverčia, vaikštant kartu su vaikais.
Ar vaikams perkate daug sportinio inventoriaus? Kamuolių, slidžių, pačiūžų, riedučių…
Geriau nenorėkite pamatyti, kaip atrodo mano pačios spinta, – sportinės aprangos daugiau, negu normalių drabužių. Ir krūva batelių – vieni bėgimui, kiti ėjimui, treti dar kokiai sporto šakai. Galėčiau persirengti kokiais 30 skirtingų sportinių komplektų. Kai visa šeima užsikrėtė žiemos sportais, atsirado dar ir žieminiai kostiumai. Šiemet su šeima važiavome į Italiją slidinėti (man pačiai pavyko išvažiuoti slidinėti net du kartus po savaitę). Prieš tai atakavome Liepkalnį. Nerealus jausmas matyti, kaip čiuožia tavo vaikai.
Sportinio inventoriaus turime tikrai daug, kartais prie tokių pirkinių prisideda seneliai. Turime visus populiariausius: dviračius, riedučius, slides ir snieglentes, kamuolius, tik pačiūžas vaikai greitai išauga, tai jas ledo arenose nuomojamės.
Labai smagu, kai kartais išbėgame visa šeima pabėgioti.
Sveikas gyvenimo būdas neatsiejamas nuo sveikos mitybos…
Mes tuo populiariuoju tamsiai rudu gazuotu gėrimu valome kriaukles (juokiasi). Jeigu vaikas mato, kad tėvai geria visokias kokakolas, tai apie kokį sveiką gyvenimo būdą kalbame? Turi pats negerti, kad negertų vaikai. Mes nevalgome ir jokių šokoladinių sūrelių. Juk kur kas paprasčiau duoti natūralios varškės, į kurią nepridėta cukraus, ją pagardinus bananais, uogomis. Tai labai skanu, ir taip formuoji sveikos mitybos įpročius. Savo vaikams į užkandžių dėžutę pjaustau morkų, agurkų. Perkame viso grūdo duoną, kad būtų žaismingiau, Valentino dieną iš duonos iškirpau širdeles ir įdėjau į vaikų priešpiečių dėžutes. Turi nuolatos kalbėti, rodyti vaikui, kas sveika. Patikėkite, prieš kokius dešimt metų aš pati valgiau batoną, o šokoladinio sviesto kartą net persivalgiau ir apsinuodijau. Dabar į jį negaliu net pažiūrėti. Bet kartu su gaunama informacija požiūris keičiasi, kitaip, atidžiau, imi vertinti maisto produktus.
Aš į sveiką gyvenimą perėjau ne dėl to, kad numesčiau svorio. Esu specialiai dariusi eksperimentą, kiek galima priaugti per 5 dienas? Pasirodo, priaugti 3 kilogramus labai lengva – reikia tik gerti mažiau vandens. Kai norisi gerti, rinktis ne vandenį, o kavą, valgant vartoti gazuotus gėrimus, kad daugiau tilptų. Valgyti kuo rečiau, kad paskui išbadėjęs suvalgytum dvigubai. Daug lydyto sūrio… Ir po savaitės jau trys kilogramai, nugulę ant šonų. Tada ėmiausi kito eksperimento – tuos priaugtus kilogramus numesti. Receptas labai paprastas – per dieną nueiti 10 000 žingsnių (tai yra apie 7 kilometrai) ir valgyti 5 kartus per dieną. Dažnai valgant, smegenys fiksuoja, kad tu niekada nebadausi, todėl nekyla noro persivalgyti. Jei kyla pagunda vakare užkąsti ir šeštą kartą, patariu išeiti 15 minučių pasivaikščioti. Tada mintys nukrypsta nuo šaldytuvo turinio prie kitų temų. Po kurio laiko išsiugdo įprotis vėlai vakare nebeužkandžiauti.
Kai kurias šeimas pasivaikščioti išveda šuo. Ką manote apie tai?
Augintinis yra tiesiog tobula sveikos gyvensenos dalis. Šuniukas tave ištemps pasivaikščioti, net jei labai tingi ar lauke lyja. Balandžio 27-ąją Vilniuje vyko masinis ėjimo renginys, ir jame pirmąkart registravome ne tik žmones, bet ir gyvūnus. Juk daug kam šuo yra toks pat šeimos narys, šeimininkai laimingi, kai varžybose dalyvauja visi kartu.
Mano vaikai labai norėtų auginti šuniuką, bet mūsų gyvenimo būdas toks aktyvus, kad augintiniui būtų sudėtinga įsiterpti.
Buvome nusipirkę net knygą apie visas šunų veisles, vakarais skaitydavome ir dėliodavome pliusus ir minusus, koks šuo mums labiau tiktų, net ir išsirinkome vieną veislę. O paskui parepetavome, kaip mes gyventume, turėdami augintinį?
Duodi vaikui įsivaizduojamą šuniuką ir žiūri, kaip jis visą savaitę elgsis. Ar kelsis ryte anksčiau ir eis su tuo įsivaizduojamu šuniuku apie namą? Ar pavedžios grįžęs po pamokų? Mes supratome, kad kol kas mums būtų sudėtinga.
Bet aš žinau daugybę sėkmės istorijų, kai augintinio atsiradimas pakeitė visos šeimos gyvenimą sveikos gyvensenos kryptimi.
Pastaraisiais metais esate ėjimo ambasadorė.
Ėjimas į mano gyvenimą atėjo paprastai – kartą vieno prekės ženklo atstovai paprašė, kad paskaityčiau paskaitą apie ėjimą. Tuo metu pradėjo labai populiarėti žingsniamačiai, žmonės ėmė domėtis, kiek jie per dieną nueina. Kiek nustebau tuo prašymu – galvojau, kodėl, juk esu bėgikė? Bet sutikau ir į paskaitą tą dieną iš namų atėjau pėsčia. Ketinau paskaitą pradėti originaliu klausimu: kaip manote, kiek žingsnių yra nuo taško A iki taško B? Visi pradėjo spėlioti, buvo intriga.
Žingsnių skaičiavimas ir ėjimas žaibiškai išpopuliarėjo, pamenu, į pirmąsias masines „Proenzi“ ėjimo varžybas įsiregistravo 3000 dalyvių.
Ilgainiui pradėjau matyti, kaip ėjimas keičia žmones. Pakvieskite savo artimą žmogų pasivaikščioti 20 minučių.
Pamatysite – atsiranda visai kitokių klausimų, ne tik kaip praėjo tavo darbo diena, bet ir kaip tu jautiesi? Šitame streso pilname pasaulyje mes labai mažai laiko praleidžiame su savo šeima. Labai norėčiau organizuoti daugiau renginių, kuriuose dalyvautų visa šeima.
Užsidegusi vaikščiojimo idėja, kviesdavau kartu pasivaikščioti ir savo draugus.
Be to, turėjau tokią socialinę grupę, su kuria dirbau, mačiau, kaip ėjimas keičia tos grupės moteris – ne tiek išoriškai, kiek jų savijautą, vidinę būseną. Eidamas tu tampi laimingesnis. Jei nori rasti problemų sprendimą – išeik pasivaikščioti.
Seniau žmogui eiti didesnius atstumus buvo įprasta, dabar reikia važiuoti mašina, paspirtuku. Man pačiai pavyksta nugalėti norą važiuoti – šiuo metu esu pardavusi automobilį, labai džiaugiuosi mobilumu, kartais renkuosi, ar išsinuomoti automobilį, ar ateiti iki darbo pėsčiomis.
Per tuos paprastus įpročius renki žingsnius. Jei nori per dieną surinkti 10 000 žingsnių, tai vienareikšmiškai turi eiti per pietų pertrauką pasivaikščioti, ryte į darbą ateiti, o vakare pareiti pėsčias. Žingsniai nesusirenka, jei sėdi.
Ar į ėjimą įtraukiate savo vaikus?
Labai paprastas ir kasdienis dalykas – mes einame į parduotuvę pėsčiomis. Jeigu norite sutaupyti pinigų, kad vaikai valgytų, o ne mestų maistą lauk, – leiskite jiems irgi dalyvauti apsipirkime. Išsirinks tokią duoną, kurią valgys, tokius vaisius, kokių patys nori. Esame sutarę, kad pirkinius pasiskirstome ir nešame visi po 2 krepšius – kad nekryptų stuburai.
Kai patys turi nešti, tada mažesnė pagunda prisipirkti visko daug. Metame burtus, kam nešti arbūzą ar kopūstą, jei nusiperkame. Dar vienas pliusas – kol nueiname ir pareiname iš parduotuvės, labai daug sužinau, ką jie veikė per dieną, nes eidami visada kalbame.
Mano vaikai ir į mokyklą bet kokiu oru eina pėsčiomis – ar lyja, ar sninga. Tiek ir to ėjimo – apie 10 minučių. Kartą dukra sako: „Mama, tu mūsų nelepini“. „O kaip tu įsivaizduoji lepinimą?“. „Kitus vaikus tėvai miegančius aprengia ir nuveža iki mokyklos durų“.
Daug tenka bendrauti su moksleiviais, pristatant mobilią programėlę „#walk15“. Toje programoje yra žingsnių piniginė, kur tam tikrą žingsnių kiekį galima keisti į nuolaidas ar, tarkime, į nemokamą morkų salotų lėkštę (kai kurios mokyklos jau prisijungė prie šios iniciatyvos). Vis daugiau mokyklų prisijungia ir prie ėjimo iššūkio, kai renka žingsnius ne tik mokiniai individualiai, bet ir klasės, mokyklos. Toks komandinis žaidimas labai azartiškas.
Vaikai po mano paskaitų sako: „Mes esame turtingi, nes mes vaikštome“. Norėčiau, kad žingsnių keitimas į nuolaidas taptų visuomenėje populiarus, – tarkime, vaikštanti šeima gautų nuolaidą kelionių agentūroje už tai, kad neteršia aplinkos ir stiprina savo sveikatą. Norime į programėlę pridėti kuo daugiau patogių prekių su nuolaidomis, kad vaikštantis žmogus būtų skatinamas. Nors man didžiausia paskata yra matyti, kaip eidama namo pėsčia aplenkiu visus kamštyje įstrigusius automobilius ir juose sėdinčius vairuotojus rūškanais veidais.
Ar ėjimui nėra blogo oro?
Į viską reikia žiūrėti žmogiškai. Jei pila kaip iš kibiro ar labai vėjuota, tikrai neprievartaujame savęs ir neiname. Galbūt kitą dieną nueisime kiek daugiau. Nors dažnai blogą orą mes tik įsivaizduojame. Atrodo, apsiniaukę, niūru, o išeini į lauką ir atsigauni nuo gryno oro. Judėti savo malonumui visai kas kita, negu sportuoti profesionaliai – tai žinau iš savo patirties.
Čia neprivalai įsprausti savęs į kažkokius rėmus. Tu darai tai, kas tave iš tiesų džiugina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
