Su Martyna Motum (34 m.) susidraugavome, kai ji puošė mūsų leidžiamo žurnalo „Nėštukė“ viršelį. Labiau kosmopolitiško gyvenimo nesugalvotum.
Martynos tėvai gyvena Danijoje. Ji pati ištekėjo už australo krepšininko Brock Motum, kai šis turėjo kontraktą Kauno „Žalgiryje“. Tada keliavo po pasaulį, kur vyras dirbo, nėštumai praėjo Ispanijoje, Japonijoje, Australijoje.
Dabar šeima ilgam apsistojo Japonijoje, vyro kontraktas pratęstas dar keleriems metams. Sūnui Maverick – penkeri, dukrai Millie Vasarai – dveji.
Pastaruosius dvejus metus, kai gyvenate Japonijoje, šią šalį atrado daugybė turistų. Papasakokite, kaip šis turizmo bumas atrodo jums „iš vidaus“?
Skaičiai, kiek per mėnesį šalį aplanko turistų, nesuvokiami protu. Plūsta ne tik Europa, bet ir Australija (jiems arti). Priimtas nutarimas, kad bus atskirtos kainos – didesnės turistams, o kitos – saviems piliečiams. Srautai jau trikdo vietinių gyvenimą. Gyvename šalia Kioto, kuris yra viena iš senųjų Japonijos sostinių, nesugriautas per karus, išlaikęs unikalius senuosius pastatus, tod4l tai didžiulis turistų traukos centras. Tai penktas pagal dydį Japonijos miestas, čia gyvena apie 1,5 mln. gyventojų, bet pagal lankomumą Kiotas – trečias, po Tokijo ir Osakos.
Tokijas, kaip žinote, yra didžiausias pasaulio miestas su 37 mln. gyventojų. Jame lankomės labai dažnai, nes vyro krepšinio komanda bene kas savaitgalį žaidžia su kuria nors viena iš 5 Tokijo komandų.
Papasakokite, kokia ten švietimo sistema – ar sūnus lanko daželį, mokyklą?
Dukrytė vis dar su manimi namie, ji į darželį pradės eiti nuo rugsėjo. O vyresnysis nuo 5 metų iš darželio perėjo į priešmokyklinę klasę (pre school). Maverick lanko tarptautinę mokyklą. Įdomiausia tai, kad jis toje mokykloje yra vienintelis „tarptautinis“ – visi kiti vaikučiai yra japonai. Manome, kad japonai į šią mokyklą leidžia savo vaikus, kad jie išmoktų angliškai (pamokos vyksta anglų kalba). Patys japonai labai mažai kalba angliškai. Beje, jie labai mažai keliauja po pasaulį.
Maverick yra vienintelis užsienietis ir vienintelis blondinas toje mokykloje.
Kai baigėsi mokslo metai, prisiminėme su vyru savo vaikystę, kai į duris pastuksena draugai ir kviečia į kiemą. Kai sūnus išeina žaisti su japonais vaikais, didžiausias stebuklas mums – kaip jie susikalba? Ir koks ištiko šokas, kai nugirdome mūsų sūnaus balsu japoniškai kalbant vaiką. Pasirodo, tai ir buvo mūsų vaikas, jis kalbėjo japoniškai! Klausėmės per atviras duris ir negalėjome nustoti šypsotis.
Tėtis australas, mama lietuvė. Kokia kalba kalbate su vaikais namuose?
Aš su vaikais kalbu lietuviškai, o tėtis angliškai. Man be galo svarbu, kad mano vaikas mokėtų lietuvių labą. Nuotoliu jis mokosi lietuviškoje mokyklėlėje „Pasaka“. Užsiėmimai vyksta kiekvieną savaitę. Labai smagios pamokos, vaikai piešia, dainuoja, žaidžia. Mokytojos dainuoja. Jie nuotoliu net šoka. Nuostabu, kad galime per tokį didžiulį atstumą palaikyti vaiko lietuvybę. Žinoma, visa jo aplinka kalba angliškai – tėtis, mūsų draugai, atėję į svečius, mokytojai mokykloje ir t.t. Lieku vienintelis žmogus, kuris su vaikais kalba lietuviškai. Vakarais jiems skaitau lietuviškas knygutes. Kai skraidome į Lietuvą, vienas lagaminas būna skirtas vaikiškoms lietuviškoms knygelėms. Dabar Kakės Makės etapas.
Tėtis jiems skaito angliškas knygeles. Beje, Brock, žaisdamas „Žalgiryje“ dvejus metus, pramoko lietuviškai. Pats nekalba, bet daug supranta. Už akių jo lietuviškai neapkalbėsi (juokiasi). Smagiausia būna, kai Brock pasiima skaityti lietuvišką vaikišką knygą ir tuo nustebina vaikus.
Lietuvių kalbą galima skatinti ne tik knygomis, yra stalo žaidimų, lavinamųjų kortelių, lietuviškų dainelių per jutubą, kas ieško, tas suranda. Man svarbiausia sukurti tokią aplinką, kad lietuvių kalbą jie gautų visapusiškai – girdėtų, matytų, skaitytų, kalbėtų, dainuotų. Mūsų automobilyje nuolatos skamba Marijono Mikutavičiaus dainos, vaikas jas moka mintinai, kartu dainuoja.
Labai nuliūdina, kai lėktuvuose pamatau, kaip mama lietuvė, kuri ką tik pakalbėjo telefonu su kažkuo lietuviškai, atsisuka į savo vaikus ir kreipiasi į juos angliškai. Mes, gyvenantys svetur, žinoma, privalome gerbti kitos šalies kalbą, tačiau nejau dėl to reikia parrasti save? Jeigu mano vaikai nemokėtų kalbėti lietuviškai, jie negalėtų susikalbėti su močiute. O kaip vaikams perduočiau, kokia graži ir mylima Lietuva, jeigu jie nesuprastų lietuviškai?
Martyna, kaip jūs pati išgyvenate atskirtį? Iš Japonijos nepriskaidysi į „tetos jubiliejų“.
Tikrai sunku, čia nesijaučiame kaip namie. Vietinių draugų neturime – mūsų aplinka yra vyro komandos draugai užsieniečiai, su jų šeimomis laikomės kartu. Kalbos barjeras yra nesuvokiamas. Bandome kalbėtis per guglo vertimo programas, bet tai nėra tikras bendravimas. Net pas gydytojus turiu eiti su vertėju. Kai laukiausi, į visas neštumo patikras, echoskopijas ėjau lydima krepšinio komandos vertėjo. Jis sėdėdavo šalia ginekologo, o per apžiūras – už širmos. Juokinga. Dabar tas pats kartojasi, kai einu pas gydytoją su vaikais – dėl skiepų ar apžiūros.
Kai išleisiu dukrą į darželį, tikiuosi užsiimti man įdomiomis veiklomis, kurios, auginat kūdikį, labai sulėtėjo. Gimus dukrai, pradėjau savo verslą – kuriu maudymosi kostiumėlius. Viską darau pati, todėl tempai labai lėti. Dabar, kai turėsiu daugiau laiko, norėčiau auginti prekinį ženklą „Le Splash Swim“, kurti daugiau internetinio turinio. Ir dabar, jei tik kam reikia, dalinuosi informacija, patariu dėl kelionių į Japoniją.
Čia mūsų šeima esame svetimi ir fiziškai. Visi blondinai, šviesių akių, o dar ūgis – Brock yra 210 cm, aš 175 cm (esu vidutinio japonų vyro ūgio), vaikai irgi aukšti pagal savo metus. Nenuostabu, kad japonai stabdo mus ir prašo kartu nusifotografuoti. Anksčiau galvojau, kad mus stabdo dėl vyro, bet net ir išėjusi viena sulaukiu dėmesio – kaip egzotika. Beje, mes, šviesiaplaukiai ir šviesiaodžiai, jiems atrodome labai gražūs. Vyro paklausia, ar aš nesu modelis (juokiasi).
Japoniškos akimirkos:
Atostogaujate Kaune – kaip sūnus, kurio visas gyvenimas praėjo kitose šalyse, įvertino Lietuvą?
Sūnus puikiai suvokia, kad jis yra lietuvis ir australas, o mes šiuo metu tiesiog gyvename Japonijoje. Maverick labai pozityvus vaikas, visur randa kuo mėgautis. Kai svečiuojamės Australijoje, kur visada šviečia saulė ir šalia vandenynas, jis sako – norėčiau čia gyventi visada. Per atostogas jis Lietuvoje lanko dvikalbę vasaros mokyklėlę, kurioje jam labai patinka. Kartą per savaitę būna ekskursija po Kauną. Sako, kad norėtų čia likti amžinai. Jam labai patinka būti gamtoje, jeigu bus parkas, jis norės ten likti.
Pati esate išpaikinta japoniško modernumo, ar Kaune nesijaučiate, kaip grįžusi į praeitį?
Kalbant apie japonišką modernumą, kyla dvejopų minčių. Taip, didmiesčiuose rasite modernių vietų, dizaino stebuklų. Yra restoranų, kur robotai nurenka nuo stalų lėkštes. Bet realiai Japonija yra archaiška ir įsikibusi į praeitį. Pavyzdys – jų automobiliai „Toyota“, kurie yra labai kokybiški. Japonai nekeičia automobilių (o ir kitų daiktų), kol jie veikia, o veikia beveik amžinai. Pati „Toyota“ išleidžia naujus modelius, bet jie beveik niekuo nesiskiria nuo seniausiųjų. Tas pats dėl namų dizaino – viskas senoviška. Tos pačios spalvos, tokie patys maži langiukai, kaip praėjusiame amžiuje. Yra daugybė kavinių ir užeigų, kurios Lietuvoje niekaip negautų sanitarinių leidimų, – atrodo, įrengtos prieš 100 metų, nuo to laiko neremontuotos, o maistą gamina tokio pat amžiaus močiutė. Kartą perskaičiau, kad „Japonija gyvena 2050 metais“. Kažkas taikliai pakomentavo – jie gyvena 2050 metais, bet kartu ir 1990 metais bei 1960-ais.
Tai atsispindi ir socialiniuose papročiuose. Ten iki šiol nėra lygių teisių tarp vyrų ir moterų. Vyrų kur kas didesni atlyginimai, vyrai labiau vertinami darbe. Mes iš tos stadijos labai labai seniai išaugome. Jie neturi pakantumo kitoms rasėms, imigrantams. Visos taisyklės, normos, pažiūros sako tik viena – Japonija yra japonų. Jei nesi japonas, Japonijoje nėra lengva gyventi.
Žinoma, kai kurios jų vertybės žavi. Pagarba praeičiai, daiktų nesureikšminimas. Jiems svarbu, ar tu geras, doras žmogus ir visai nesvarbu, kokia mašina tu važiuoji ar kaip apsirengęs.
Koks jų laisvalaikis?
Jie turi gana nesveiką santykį su darbu – dirba ilgai, o tada eina į barą išgerti. Kadangi jiems nedaug reikia, pilnas internetas vaizdelių, kaip girti japonai, vilkintys kostiumais ir su kaklaraiščiais, šlaistosi gatvėmis ar net miega sukniubę ant šaligatvių. Ir taip kasdien. Savaitgaliais patraukia į miesto parkus, statosi ten palapines, mėgaujasi gamta ir slepiasi jose nuo saulės, Japonijoje didžiąją metų dalį labai karšta, visi turi skėčius nuo saulės, mūvi pirštinėmis nuo saulės. Šalia palapinių parkuose statosi grilius – įsikuria, kaip mes važiuodami prie ežero. Kepa grilyje dažniausiai jautieną, beje, būtent japonai, nes turi dvi geriausias pasaulyje jautienos rūšis – wagyu ir kobe.
Kokį japonišką maistą atradote?
Pamėgome ryžių rutuliukus onigiri. Tai tarsi kotletai iš ryžių, kurie gali būti be įdaro, o gali būti su tuno, sojos, riešutų, pupelių ar kitokiu įdaru. Atvykę pasisvečiuoti į Lietuvą atsivežame šio patiekalo ingredientų, kad galėtume gamintis. Patys japonai mėgsta ryžius dažyti spalvingais prieskoniais, kad vaikams būtų įdomiau valgyti. Jie animuoja vaikų maistą, dėlioja formas, veidukus, akytes. Turi specialius karpiklius, kad galėtų iškarpyti iš, tarkime, dumblio lakšto, gyvūnėliams ausis ar uodegas.
Jų kruopštumas ir atsakingumas gaminant maistą tiesiog glumina. Jeigu užsisakai puodelį kavos, jie pirmiausia ištrauks iš šaldytuvo pupeles (tiki, kad šaltai laikomos išaugo savybes), pasvers, šildys, tada mals – ir viskas tik vienam puodeliui, nors kavos užsisakė ir mano draugė. Kitas klientas sulauks tokios pačios ceremonijos.
Iš Lietuvos į Japoniją skraidinu paprasto lietuviško pomidorų padažo, lietuviškų prieskonių. Nors sakote, kad japonai gyvena ateityje, deja, jie naudoja labai daug maisto priedų, modifikuotų sudėtinių dalių, ypač populiarus maisto stipriklis umami, kas yra tiesiog mononatrio glutamatas E-621. Šį priedą rasite namų virtuvėse tarp prieskonių, kaip savaime suprantamą. Mes su vyru mėgstame užsukti į amerikietiškas parduotuves, nes jose randame pažįstamų prekinių ženklų, žinome, kad ten maiste mažiau priedų, plastiko. Japonai viską į jį vynioja – ir daržoves, ir maistą išsinešimui, ten plastiko karalystė. Bet kartu jie ir viską rūšiuoja – iki menkiausios dėžutės.
Iš Lietuvos atsivežu (ir visų, kurie atvyksta į svečius prašau atvežti lauktuvių) želės ir lietuviškos duonos. Duoną užšaldau ir kiekvieną sekmadienį suvalgau po gabaliuką.
Kas kiek laiko grįžtate namo? Tikriausiai nelengva su dviem mažais vaikais skraidyti pirmyn–atgal?
Grįžtame į Lietuvą kartą per metus, kelionė ilga, ypač su dviem mažais vaikais. Kai grįžę į Lietuvą dar nutarėme nuskristi paatostogauti į Kroatiją, net nesupratau tokio trumpo skrydžio. Ką, tik 2 valandos? Nespėjau net vaikams užkandžių pasiūlyti.
Užtat į Japoniją pasisvečiuoti jau buvo atskridusi mano 75 metų močiutė.
Lietuvoje stengiuosi vaikams parodyti, kaip čia gera. Kai atskridome atostogų, dar vyko LKL finalai, ėjome su šeima sirgti už „Žalgirį“ į areną, kuri mums kaip antrieji namai. Toje arenoje mudu su vyru susipažinome, labai gera ten grįžti. O ypač šiemet, kai mūsų penkiametis dainavo visas „Žalgirio“ dainas ir skanduotes, Justino Jaručio atliekamą komandos himną. Būdami Japonijoje, stebime Lietuvos krepšinio gyvenimą, dėl laiko skirtumo rungtynes žiūrime pavėluotai, tik svarbu prieš tai neįsijungti socialinių tinklų, kad nepamatytume rezultato. Neįsivaizduojate, koks sūnui buvo įspūdis, kai Justinas Jarutis himną sudainavo gyvai, arenoje. Vaiko emocijos buvo nenusakomos.
Aš pati, gyvenusi įvairiausiose šalyse, geriausiai jaučiuosi Lietuvoje. Čia viskas sava, saugu. Paleista bet kurioje vietoje rasiu kelią namo. Kai išlipu iš lėktuvo, net pajaučiu Lietuvos kvapą.
Daugiau Martynos gyvenimo rasite paskyroje @martynamotum
Neila Ramoškienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.06.
