Dabar daug diskutuojama, ar gimdyti vaikus. Populiarieji „Žemaitukai“ Ovidijus ir Linas savo pavyzdžiu sako – taip, verta. Ovidijaus šeimoje jau auga du, o Lino – kol kas vienas vaikas. Bet planuose tikrai numatyta broliukas ar sesutė.
Su Lino žmona Rūta Vaitkeviče kalbamės apie tai, kodėl turėti brolių ir seserų yra gėris. Juk pati Rūta augo 10 vaikų šeimoje!
Rūta, sutikti pašnekovą, kuris turi devynis brolius ir seseris, – retenybė. Papasakokite, ką reiškia augti tokioje didelėje šeimoje?
Dabar mes visi esame jau suaugę ir sukūrę šeimas. Kai pas tėvus į Žlibinų kaimą suvažiuojame su šeimomis, atrodo tarsi didelis giminių balius. Mano tėvai susilaukė 10 vaikų – 7 dukrų ir 3 sūnų. Kaip mama juokais sako, yra pirmas penketukas ir antras penketukas. Aš iš to antrojo penketuko, gimiau aštunta.
Dabar tėvai jau liko gyventi dviese ir jiems keista ta tyla namuose, sako, taip liūdna lizdui ištuštėjus… O man smagu, kad turiu tokią didelę šeimą, bet kai augau, buvo visko. Mūsų šeima gyveno dviejuose mažuose kambariuose, miegojome keliais aukštais, ant čiužinių, niekada nebuvo jokio privatumo. O paauglystės metais juk taip norisi pabūti atskirai, vienam! Tėvai turėjo labai daug dirbti, buvo ir nepritekliaus, ir peštynių tarp vaikų. Bet, metams bėgant, tie sunkumai vis labiau pasimiršta, o lieka tik tai, kas buvo gražu. Pavyzdžiui, vasarą žaidimai kieme, kai susirinkdavo dar ir kaimynų vaikai, didžiausias būrys, ir dūkdavome iki vakaro. Dabar mūsų Nojus to neturi – gyvename gatvėje, kur nėra jo amžiaus vaikų, tad jis nepatirs, ką tai reiškia.
Iš didelės šeimos atsinešiau išmoktas pamokas, kaip būti organizuota, kaip palaikyti tvarką, discipliną. Mano tėvai buvo pedantiškai tvarkingi, tad ganėtinai griežtai auklėjo, kad būtume tvarkingi ir mes. Iš šeimos atsinešiau ir nuostatą, kad vienas vaikas – ne vaikas. Nenorėčiau, kad mūsų Nojus būtų vienturtis. Kadangi augau labai kukliai, po nepritekliaus moku vertinti kiekvieną gėrį, kuris ateina į gyvenimą. Tiek finansinį, tiek emocinį. Aš labai vertinu tai, kad dabar galiu keliauti, skaniai valgyti, gyventi gražiuose namuose. Mano širdyje yra nuolatinis dėkingumo jausmas.
Kokį pavyzdį rodė mama, pagimdžiusi ir išauginusi 10 vaikų?
Ji buvo ir yra labai tvirta moteris. Griežta, nes reikėjo suvaldyti tokį būrį vaikų, atlikti daugybę buities darbų, o juk tais laikais nebuvo nei sauskelnių, nei automatinių skalbimo mašinų. Vyriausios mergaitės tapdavo mamos pagalbininkėmis. Dar turėjome ir ūkį, daržą, tad darbų ir pareigų kliūdavo visiems! Jei kartais kuris susiožiuodavo, būdavo nubaudžiamas laisvalaikio sąskaita: pavyzdžiui, neišleisdavo pas draugus ar savaitgalį į šokius. Kartais pajuokauju, kad augau tarsi armijoje.
Kaip šitai didelei šeimai pristatėte būsimąjį vyrą – Liną?
Jis labai jaudinosi ir jam buvo įdomu, kaip tokia šeima gyvena. Žinoma, pažintuvės vyko pamažu, nebuvo taip, kad visi broliai ir seserys susirinktų ir jiems būtų pristatomas mano draugas. Kai kurie mano šeimos nariai gyvena užsienyje, pasimatome retokai. Bet pamenu pirmas Kūčias kartu. Linas iškart jautėsi tarsi savų rate. Nors scenoje Linas – dėmesio centre, gyvenime daug kuklesnis, nenori dominuoti. Bet kai mano giminės prašo pagroti gitara ir padainuoti, nesibrangina. Jaunystėje mano tėtis irgi grodavo gitara. Turėjome keletą mėgstamų šeimos dainų, be kurių neapsieidavo šventės. Viena jų – „Vairo“ daina „Riešutų žydėjimas“. Dabar jau Linas ją veda, o mes pritariame. Linas greitai adaptavosi mano šeimoje, jį visi priėmė ir pamilo.
Kaip ir aš labai lengvai pritapau Lino šeimoje. Labai gaila, kad taip anksti netekome Lino tėvelių…
Bet Lino tėčio vardu pavadinote sūnų – Nojų Gintautą?
Linui tas etapas, kai per vienerius metus mirė abu tėvai, buvo juodas laikas. Vienintelė paguoda buvo tai, kad aš netrukus pradėjau lauktis mūsų Nojaus. Nėštumą priėmėme kaip dovaną, kaip etapą, kad vieni išeina, kiti ateina. Jis pavirto į pozityvą, ir berniukui antrą vardą davėme senelio garbei.
Lino tėčio atminimui Plungėje organizuojame labdaros koncertus. Šiemet jau bus trečias kartas. Sporto treneris, renginių organizatorius ir vedėjas Gintautas Vaitkevičius išėjo skausmingai sirgdamas onkologine liga. Kai tėtis mirė, Linas jau buvo nusprendęs surengti labdaros koncertą, o surinktas lėšas skirti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimoms. Mūsų idėją palaikė Plungės savivaldybė. Pirmus kartus surinktas lėšas skyrėme visoje Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, o šiemet skirsime plungiškiams.
Paskui teko pasidomėti, kaip sekasi toms šeimoms, kurias parėmėme. Buvo gera sužinoti, kad visi vaikai yra gyvi, kai kurie iš jų remisijoje, šeimoms nieko netrūksta. Tai džiugina, nes vėžys – liga baisi, o ypač, kai ja suserga vaikas. Man net sunku suvokti, ką turi išgyventi tokio vaiko tėvai. Aš jautrus žmogus, širdis plyšta matant tuos ligoniukus, bet kartu ir gera, kad galime bent kažkuo padėti. Gal jiems reikia pinigėlių gyvenimui pasigerinti, gal gražesnį kambarį vaikui įrengti, gal nuvažiuoti tiesiog pailsėti? Kai nuvežėme paramą, pasakėme: darykite su pinigais, ką manote esant reikalinga. Juk slaugant vaiką vienas iš tėvų dažniausiai nedirba. Kartais sergančių vaikų šeimos gyvena nepasiturinčiai, labai prastomis gyvenimo sąlygomis. Jau vien buities pasigerinimas gali suteikti džiaugsmo. Žmonės, slaugantys ligonius, dažnai pamiršta svajoti apie gražius dalykus, o mes tas svajones primename.
Ką jums patiems duoda labdaros akcija?
Mes labai greitai išleptume, jeigu neįsižemintume. Man atrodo, mes su Linu vadovaujamės taisykle, jei tu kažką gauni, tu turi ir duoti. Kadangi „Žemaitukams“ ir mūsų šeimoms dabar gerai sekasi, kažką turime atiduoti, paaukoti, nes gyvenime turi būti balansas. Karma atsisuktų prieš mus, jei viską darytume vien savanaudiškai – demonstruotume, kaip prabangiai gyvename, ką nusipirkome… Mūsų mąstymas ateina iš gyvenimo patirties. Mes žinome, kaip sunku, kai šeimoje artimasis suserga, kai jo netenki. Tą skausmą norisi transformuoti į kažką gero, daryti gerus darbus, padėti kitiems.
Ar jūsų su Linu šeimoje daug kampų, kuriuos vis dar reikia gludinti?
Mes kartu jau 12 metų, bet gludinti vis dar yra ką. Kai susipažinome ir pradėjome draugauti būdami studentai, viskas atrodė paprasta. Bet paskui gimė vaikas, atsirado daugiau buities, o kadangi abudu esame karštakošiai, atsirado ir ginčų. Aš esu pedantė, Linas ne toks tvarkingas, ir tai mane erzina, man sunku suvokti, kodėl jis nenunešė kokio daikto į vietą. O jam sunku suvokti, kodėl aš matau tuos ne vietoje padėtus daiktus, jeigu jis jų nemato? Šito vienas kitame nesuprasime iki gyvenimo galo, tik reikia išmokti nesureikšminti, toleruoti tas partnerio savybes, kurios erzina.
Abudu esame skaitę knygą apie penkias meilės kalbas, bet taip iki galo ir nesupratome, kokia ta mūsų šeimos meilės kalba. Aš matau, kaip Linas keičiasi. Bet jam visada buvo svarbu gražūs žodžiai, palaikymas, apkabinimai. Ko gero, tai ir mano meilės kalba. Materialios dovanos vienas kitam jau seniai tapo nebesvarbios. Dovanojame vienas kitam laiką kartu ir drauge patirtus įspūdžius.
Tiesa, aš moku siūti rūbus, ir Linas sako, kad jam geriausia dovana būtų mano pasiūti treningai. Bet kaip tame posakyje, kad batsiuvys yra be batų… Dabar kartu su Linu vykdome nekilnojamo turto projektus – įrenginėjame butus ir juos nuomojame, tad per tuos darbus ir reikalus vis neprieinu iki treningų vyrui.
Abi „Žemaitukų“ žmonos laukėtės vaikų vienu metu?
Aš atsimenu, kaip vieną pavasarį visi linksmai leidome laiką keturiese ir kalbėjome, kad gal jau norėtume vaikų, nors ir esame jauni. Po poros mėnesių aš pradėjau lauktis ir paskambinau Evelinai. O ji sako: „Aš irgi laukiuosi!“. Buvo labai keistas jausmas, nes nei jie, nei mes specialiai neplanavome, bet abiem taip išėjo. Mūsų gimdymus skiria tik 3 savaitės. Nėštumo patirtis mus su Evelina labai suartino. Buvo smagu pasidalinti kasdienybe, kaip jaučiamės, kaip keičiasi kūnas. Eveliną labai pykino, jos abu nėštumai buvo sunkūs, tad mano, palyginus su jos, ganėtinai lengvas. Mane pykino tik iki trijų mėnesių. Paskutiniais mėnesiais vargino išsiplėtusių kojų venų skausmas, net negalėdavau užmigti, buvo labai nepatogu gulėti, prašydavau, kad Linas masažuotų. Bet man nė karto nereikėjo medikų pagalbos ar rimtų vaistų.
Aš labai smulki, ir dėl didelio pilvuko buvo sunku atsikelti, atsistoti. Ir oda sutrūkinėjo, atsirado strijų.
Po gimdymo savaime sugrįžo ankstesnis svoris, tam nereikėjo jokių pastangų.
Ar dažnai ginčijatės dėl penkiamečio Nojaus auklėjimo?
Kuo Nojus didesnis, tuo sudėtingesni ir auklėjimo klausimai. Bet mes linkę sėsti ir diskutuoti, kol prieisime prie bendros nuomonės. Tai mūsų pirmasis vaikas, tėvystės patirties neturime, tad daug ką darome, remdamiesi savo vaikystės patirtimi, galbūt net vaikystės nuoskaudomis. Abudu skaitome knygas, domimės vaikų psichologija.
Aš ta griežtoji mama, kuri moko savarankiškumo, tvarkos. O Linas kreipia į meną, nuo pat kūdikystės ima su savimi į studiją, Nojaus pirščiukais spaudo instrumento klavišus. Lino specialybė yra būgnai ir perkusija, tik gaila, savo būgnų komplektą jis yra išvežęs. Namuose turime mažytę studiją, bet Nojui šiuo metu įdomiau sportas. Galbūt vėliau susidomės muzika?
Galbūt Nojus atsigimęs į senelius – juk abiejų Lino tėvų profesija buvo sporto treneriai?
Taip, augdamas Linas dažnai su savo tėvais važiuodavo į sporto stovyklas. Bet paauglystėje jį sužavėjo muzika, tad sportą metė. Tik pastaraisiais metais jis vėl kasdien eina į sporto salę, o su tėčiu mielai eina ir Nojus. Sūnui patinka žiūrėti, kaip tėtis boksuoja „kriaušę“. Kartais Nojus internete žiūri sportininkų treniruočių įrašus. Jis mato, kad sportas tapo kasdiene tėčio gyvenimo dalimi, sako: „Reikia sportuoti, kad būčiau stiprus, kaip tėtis“.
Jei laiką leidžiame visi trys, einame pažaisti teniso. Aš irgi mėgstu pajudėti, bet gal mažiau, negu Linas. Man smagu namuose ant kilimėlio užsiimti pilatesu.
Gal sportuojanti šeima kaip nors ypatingai ir maitinasi?
Kai susipažinome ir pradėjome gyventi kartu, abu „skaniai valgėme“, Linas tuo metu svėrė 120 kilogramų. Jis laikydavosi drastiškų dietų, kai per dieną beveik nieko nevalgydavo, tik salotos lapą. O muzikantų darbas naktinis, reikalaujantis daug energijos, tad nieko keista, kad buvo alpimų ir išsekimų. Tik su patirtimi atėjo žinios, kaip maitintis sveikai. Dabar gaminame namuose, stengiamės, kad mityba būtų visavertė, netrūktų baltymų, daržovių, vaisių. Ypač atkreipiame dėmesį į tai, ką valgome vakarais. Aš turiu skrandžio problemų, tad prieš miegą nevalgau, o Linui po koncertų norisi valgyti. Užtat per laisvas dienas abu stengiamės maitintis suderintu maistu.
Nojus nėra labai valgus, dažnai reikia ir paraginti. Jis mėgsta užkandžiauti. Kartais man juokinga, kad Nojus elgiasi taip, kaip mano tėtis, kuris irgi nuolat užkandžiaudavo. Pamenu, kad mano tėtis valgydavo dažnai, bet po mažai. Nuolat kažką kramtydavo. Bet darželyje Nojus – pavyzdingas valgytojas.
Koks jūsų šeimos laisvalaikis?
Mes beveik nesėdime namie. Linas labai daug dirba, laisvų dienų vasarą nedaug, bet jas stengiamės išnaudoti artimiesiems ar poilsiui gamtoje. Kartais net pristabdau: gal pasėdėkime namie, kiek galima visur važiuoti? Bet suprantu, kad Linas, nors fiziškai pavargęs, nori ramybės ne kambaryje ant sofos. Tad imame dviračius ir važiuojame susitikti su draugais. Mėgstame stovyklauti, irstytis laiveliu. Kartais Linas išplaukia pabūti vienas, po didesnių koncertų nuvažiuoja į Svencelę.
Dabar jo naujas hobis – metalo detektorius. Ieško lobių po žeme, nors kol kas pavyko rasti tik keletą korozijos pažeistų caro laikų monetų ir sidabrinę laikrodžio nugarėlę. Iš pradžių „lobiai“ būdavo visokie gelžgaliai. Dabar jau šiukšlių į namus nebeneša.
Abi „Žemaitukų“ šeimos įsikūrėte pajūryje?
Mums su Linu teko pagyventi daug kur: metus studijavome Vilniuje, bet žinojome, kad neliksime, tas miestas mums kažkaip neprilipo. Paskui metus gyvenome Plungėje. Vėliau persikėlėme į namą prie Klaipėdos. O netrukus ketiname persikelti gyventi į Šventąją. Pažiūrėsime, ar tai bus ta vieta, kur liksime visam laikui? Galbūt, nes šalia bus jūra. Ji – didysis šeimos traukos centras. Kai nusprendžiame kur nors pasivaikščioti, tai net nesitarę sėdame į automobilį ir važiuojame prie jūros. Ją mėgstame visais metų laikais, o rudenį ir žiemą, kai nėra žmonių, – labiausiai.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos „Gita Phgotography“
Susiję straipsniai
