Zero waste judėjimas turi daug šalininkų Lietuvoje. Idėja mažiau pirkti, vartoti, šiukšlinti artima ir modeliui, dviejų vaikučių mamai Aušrai Pekai. Aušros iniciatyva įsikūrusi mainų platforma „Zero waste mainai“ dabar turi apie 30 000 sekėjų, ir žmonės čia keičiasi daiktais už juos nemokėdami pinigų.
Noras mainytis, o ne pirkti – nuo vaikystės
Aušra Peka pasakoja, kad jai nuo mažų dienų būdavo smagiau keistis, o ne pirkti daiktus parduotuvėje. Ypač patikdavo keistis lipdukais, plakatais – tuo, ką vaikai ir paaugliai kolekcionuoja.
Šį pomėgį Aušra vėl prisiminė, tapusi mama. Liko per nėštumą nešioti drabužiai, kitos moteriškos smulkmenos, kurios būtų galėjusios praversti kitai nėštukei. Aušra iš pradžių ieškojo lietuviškos mainų platformos internete, bet nieko panašaus neradusi, nutarė sukurti pati. Ilgai galvojo, kaip tiksliau pavadinti platformą, kol draugė pasiūlė „Zero waste mainai“ – tai atspindi pačią idėją, kad daiktais čia neprekiaujama, o keičiamasi.
Iš pradžių mainų platforma buvo skirta moteriškoms prekėms, Aušra įkėlė keletą savo daiktų. Bet labai greitai mainų platforma pasipildė kūdikių ir vaikų reikmenimis, o paskui jau viskuo, kas naudojama buityje. „Kurdama net neįsivaizdavau, kad bus keičiamasi tokiais daiktais, kaip, pavyzdžiui, indaplovių tabletės. Kažkas nusipirko, nepatiko kvapas, ir keičia į kitokias indaplovių tabletes, kurios nepatiko kitam žmogui“, – pasakoja Aušra. Kol neužsuki į mainų platformą, net nesusimąstai, kad keistis gali viskuo – nuo remonto likusiu dažų likučiu ar tapeto rulonėliu, kurio galbūt kaip tik kitam ir reikia. „Zero waste mainų“ platforma pačiai Aušrai buvo atradimas, kokių įdomių idėjų sugalvoja žmonės, prikeldami daiktus naujam gyvenimui. Tarkime, viena moteris parašė iš sudėvėtų pėdkelnių gaminanti kempinėles indams plauti – jos puikios. O sunešioti vaikiški rūbeliai gali virsti minkštais skudurėliais buičiai, šluostėmis.
Laukiantis pirmagimio norisi išlaidauti
Aušra augina dvi dukrytes: ketverių Atėnę ir dvejų metukų Patriciją. Dauguma būsimųjų mamyčių būna pametusios galvas dėl kūdikio kraitelio ir perka visko kur kas daugiau negu reikia. Aušra šiuo atžvilgiu elgėsi racionaliai: labai apgalvodavo, ar tikrai to daikto reikės auginant vaikelį. Kai ką atidavė draugės, kai kuo keitėsi su pažįstamais. Besilaukdama antrojo vaikelio, nupirko tik vieną naują daiktą – kostiumėlį. Visa kita liko nuo sesės: vežimėlis, rūbeliai.
Aušrai atėjo mintis, kad jeigu besikeičiančių žmonių ratas būtų platesnis, apskritai daugelio dalykų nereikėtų pirkti. Pirmomis platformos gyvavimo dienomis atsirado apie 100 narių, o paskui ratas ėmė plėstis didžiuliu greičiu – draugai kvietė savo draugus, kol per kelerius metus vartotojų atsirado 30 000.
„Aš esu griežtai prieš prekiavimą daiktais, stengiuosi prižiūrėti platformą, kad neatsirastų, kas nori pasipelnyti. Labai džiaugiuosi, kai ir žmonės reaguoja, jei kas įdeda skelbimą ir pardavinėja, tokius šalinu iš grupės. Jei nenori laikytis taisyklių, – jiems čia ne vieta. Yra buvę atvejų, kad žmonės elgiasi nesąžiningai, apgauna, norimą daiktą pasiima, o mainais nieko neišsiunčia. Tokių buvo vos vienas kitas. Internete sukūriau net savotišką gėdos lentą, kur skelbiu apie nesąžiningus grupės narius“, – sako Aušra. Mainų principas toks: savo daiktą galima keisti į kitą, parašius sąlygas, kokio daikto norėtų. Galima daiktą dovanoti už šypseną ar šokolado plytelę. Kartais grupės nariai sudaro sąrašus, kokie daiktai juos domintų, dažnai tai būna knygos, specifiniai drabužiai, gyvūnų prekės. Tada mainomus daiktus siunčia paštu arba susitinka apsikeisti mieste.
„Mūsų karta jau nebevergauja daiktams, nėra apsėsti pirkimo manijos, nes gyvename laikais be deficito. Seneliai gyveno sovietinėje santvarkoje, kur visko trūko, todėl ir tas noras pirkti buvo savaime suprantamas. O kai pilnos parduotuvės, supranti, kad gali ir mainytis, ir perdaryti, prikelti daiktą naujam gyvenimui. Nebėra besaikio vartojimo ir besaikio daiktų metimo lauk, – sako Aušra.
Mainai – visos šeimos gyvenimo būdas
Aušra sako, kad zero waste idėjomis pirma užsikrėtė ji, o paskui į tą judėjimą patraukė ir savo vyrą. Gimus dukrytėms, to mokosi ir jos. Šeimoje yra tradicija keletą kartų per metus peržiūrėti žaisliukus ir nusibodusius išsikeisti. Pamačiusi įdomų skelbimą savo platformoje, Aušra parodo dukrytėms, pasitaria, ar norėtų kokį nors savo žaislą iškeisti į siūlomą skelbime. Labai svarbu, kad pačiam vaikui patiktų siūlomas žaislas, kad tai jį domintų. Dukrytės nėra prisirišusios prie savo daiktų, keistis sutinka be ašarų. Kartais tie mainai būna labai įdomūs – pavyzdžiui, pavyksta gauti tokį žaisliuką, kokiais dar neprekiaujama Lietuvoje, galbūt kažkas juos būna pirkęs užsienyje.
Kadangi Atėnė lanko darželį, kuriame yra privalomos uniformos, nereikia tiek daug rūbų kasdienai, pakanka prie uniforminio sarafano turėti keletą marškinėlių. Darželis vengia plastikinių daiktų, tai atitinka šeimos filosofiją: vengti vienkartinių indų, kitų daiktų. Jie atradę daugkartinius iškylų indus, kuriuos galima plauti indaplovėje. Važiuodami į iškylas, visada ima tik tokius indus, kad liktų mažiau šiukšlių.
Dviejų dukryčių mama dažnai keičia išaugtus vaikų drabužėlius į didesnio dydžio, perskaitytas ir jau nusibodusias knygutes – į dar neskaitytas. Kai nusprendžia įsigyti kokią nors pageidaujamą knygutę, Aušra visada pasidomi, ar jos nemaino kas nors platformoje. Jei ne, – tik tada perka naują. Knygos – didžioji mamos ir dukryčių aistra, jų turi daug ir skaito labai dažnai.
Šeima savaitgalius leidžia ne prekybos centruose, o gamtoje. „Laisvalaikiu vaikščioti po parduotuves nematome nei poreikio, nei tikslo. Daugumą reikalingų daiktų mes išsimainome, todėl tą laiką, kurį sugaištume pirkdami, geriau skiriame bendravimui su artimaisiais ar iškyloms gamtoje“, – pasakoja Aušra.
Modelis, kuris abejingas naujoms kolekcijoms
Aušros Pekos istorija – ypatinga. Mergina gimė be plaštakų, bet tai nesutrukdė jai gyventi aktyvų gyvenimą, studijuoti, daryti modelio karjerą ir sukurti šeimą. Moteris dažnai kviečiama dalyvauti fotosesijose, pristatyti naujas kolekcijas. Tačiau pati nėra priklausoma nuo drabužių. Per fotosesiją jais pasidžiaugia, o gyvenime patinka persisiūti jau dėvėtus rūbus, pavyzdžiui, tuos, kuriuos nešiojo jos močiutė. „Močiutės drabužius prisitaikau savo figūrai, nes esu kur kas aukštesnė už ją. Nukirpti, prisiūti – man tai kūryba. Gal atrodys keista, bet siuvu aš pati. Kaip tai įmanoma, turint tokias plaštakas, kaip mano? Įmanoma. Aš juk nežinau, ką reiškia gyventi su penkiais pirštais. Prisitaikau viską daryti tokiomis rankomis, kokias turiu. Apskritai esu rankdarbių mėgėja, krapštukė. Pastebiu, kad ir vyresnioji dukrytė Atėnė mėgsta rankdarbius, štai padarė gražią pieštukinę iš tuščios bulvių košės skardinės, apklijavo ją žurnalų iškarpomis – originali pieštukinė“, – sako Aušra.
Zero waste šeimos namai
Aušra sako, kad einant zero waste kryptimi, jų šeimai dar yra kur tobulėti. Namuose vis dar per daug daiktų, kurių ateityje norėtų atsisakyti – gyvenime jų tiek daug nereikia. „Labai daug daiktų atsivežiau iš mamos buto. Vis atrodo – o gal dar prireiks? Kaip kiekvienai moteriai, norisi turėti rūbų. Bet kitas reikalas – ar juos nešioji? Juk yra tokių drabužių, kurie guli metų metais taip ir neužsivelkami. Žaviuosi žmonėmis, kurie moka gyventi minimalizmu, o man sunkiai kol kas sekasi“, – prisipažįsta Aušra Peka. To ji mokosi klausydama tiesioginių paskaitų internete apie šią filosofiją, taip pat priklauso vienai uždarai zero waste grupei, kurioje bendraminčiai diskutuoja ir dalinasi rūpima informacija.
Aušra stengiasi gyventi mažiau vartodamat, o jei perka – tai, kas nebus panaudota tik vieną kartą ar išmesta visai nenaudojus. Pirkdama dovaną draugų gimtadieniui visada pasiklausia, ko tas žmogus norėtų, ko jam šiuo metu reikia. Jei žino, kad draugai mėgsta kultūrinius renginius, dovanoja bilietus – įspūdžiai, ko gero, yra pati vertingiausia dovana. Gyvenime svarbu sumažinti nereikalingų daiktų skaičių – nereikia, kad suvenyrinės statulėlės dulkėtų ant lentynų. Kažkada ir pati Aušra gaudavo tokių dovanų, kurios jai nereikalingos arba ne jos skonio, tad dabar stengiasi pasakyti, ko norėtų. Net tie draugai, kurie nesivadovauja zero waste filosofija, įprato nebedovanoti dovanų ekspromtu.
Ir į didįjį išlaidavimo metą – Kalėdas – šeima stengiasi pažvelgti racionaliau. Sako, jog per pastarąsias Kalėdas visai nepirko dovanų popieriaus, nes jį padarė vyresnėlė, žurnalinį popierių nudažiusi akvarele. Išėjo įdomus ir originalus dovanų pakavimo būdas. Šeimoje įprasta dovanomis keistis tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Suaugusieji apskritai nesureikšmina kalėdinių dovanų – svarbiausia laikas, praleistas kartu. O vaikai pasako, apie kokią dovaną svajoja. Kalėdų Senelis jau žino, kad vyresnėlė Atėnė visada norės lėlytės ir knygutės.
„Kelionių metu irgi nevaikštome po parduotuves. Juk parduotuvėse kitos šalies kultūros nepažinsi. Tuo labiau kad dabar pasaulis globalizuojasi, tų pačių prekinių ženklų gali pamatyti visur. Keliaudami neperkame suvenyrų, nesižavime magnetukais. Stengiamės aplankyti įdomias vietas, muziejus ar parkus, kurie būtų įdomūs ir vaikams,“ – sako Aušra.
Pagarba gamtai
Aušra sako, kad vaikystėje ji buvo tikras gamtos vaikas, lakstydavo po miškus, kuriuose nebūdavo tokių kalnų šiukšlių. Norisi, kad ir jų vaikai augdami matytų gamtą švaresnę. Todėl mano, kad pasirinktas zero waste gyvenimo būdas yra teisinga kryptis.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 birželio 7 dieną.
