Dabartiniai vaikai auga pasikeitusio klimato sąlygomis – žiemą retai kada beužšąla natūralus ledas, o pusnys išsilaiko tik savaitę-kitą. Vaikai galvoja, kad čiuožti ant ledo galima tik Ledo arenoje ar Akropolyje.
Bet juk šimtus metų vaikai pramogaudavo čiuožinėdami ant užšalusių kūdrų, pievų, upių ir ežerų.
Apie tai pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė, dr. Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė.
Kur senovėje pirkdavo vaikams pačiūžas?
Pačiūžos buvo bene populiariausias žiemos „sportinis inventorius“ ir kaimo vaikai, ypač berniukai, visi jas turėdavo. Tačiau pačiūžos prieš šimtą metų kur kas skyrėsi nuo dabartinių, kokias perkame sporto prekių parduotuvėse.
Proseneliai vaikystėje čiuožinėdavo medinėmis pačiūžomis, kurių konstrukcija buvo gana paprasta. 6–7 metų berniukas jau pats mokėdavo pasidaryti paprastą pačiūžą. Vieni berniukai pačiūžą darydavo iš klumpės, kurios apačioje pritvirtindavo metalinę pavažą, kiti – iš beržinio pagalio, kad būtų lengvesnis, nudroždavo medinį kurpalį, ir iš jo padarydavo pačiūžą. Beržinį pagalį parinkdavo pagal kojos ilgį ir plotį, aptašydavo kirviu. Vieną galą daugiau nusmailindavo, paviršių išlygindavo, šonus nudroždavo stačiu kampu, o medinio kurpalio apačioje išskaptuodavo griovelį, į kurį įstatydavo metalinę pavažą, padarytą iš kibiro lanko, dalgio virkščios, vielos arba skardos. Pavažos galus įkaitindavo ir užlenkdavo arba įkaldavo medinės pačiūžos viršuje. Vaikų rašytojas P. Mašiotas savo prisiminimuose rašė, kad jo medinė pačiūžėlė važiuodavo tik tiesiai, nes čiuoždamas ant apvalios vielos negalėdavo nesustojęs apsisukti.
Kartais kaimo berniukai paprašydavo, kad kalvis nukaltų metalinę pavažą, su kuria čiuoždami galėdavo apsisukti nesustodami. Medinę pačiūžą rišdavo prie apavo su virvute, todėl jos šonuose išgręždavo skylutes, prikaldavo odines arba metalines kilpeles virvutei perverti. Pačiūžą pririšdavo prie dešinės kojos, o pasispirdavo kairiąja. Kai kas pasidarydavo paspirtuką, kuriuo čiuoždami pasispirdavo. Žiemą vaikams būdavo didžiausias malonumas nubėgti ant užšalusio tvenkinio, ežero ar apsemtų pievų ir pačiuožinėti.
Mūsų muziejaus fonduose senųjų, pačių vaikų padarytų, pačiūžų turime nedaug. Tačiau jų pavyzdžius padarė kai kurie senukai, mūsų pateikėjai, prisiminę vaikystėje turėtas pačiūžas. XX a. pradžioje dauguma Klaipėdos krašto kaimo vaikų turėjo meistro padarytas pirktines pačiūžas. Jos buvo su metalinėmis pavažomis, prie abiejų kojų apavo pririšamos virvutėmis arba odiniais dirželiais. Kuršių Nerijos žvejų vaikai čiuoždami ant ledo pasidarydavo bures, kurias valdydami čiuoždavo labai greitai. Tarpukario metais atsirado metalinių, fabrikinės gamybos pačiūžų, kurias prekybininkai atveždavo iš kitų kraštų. Tokias pačiūžas dažniausiai turėdavo tik miesto vaikai.
Seniausios lietuviškos, namų darbo medinės pačiūžos pavyzdys, kurios turime tik nuotrauką, saugomas Peterburgo etnografijos muziejuje. Rusijos mokslininkai rinkę muziejui eksponatus šią pačiūžą 1909 m. rado Marcinkonių k., Varėnos r. Europos kraštuose XII a. buvo žinomos kaulinės pačiūžos. Tokia pačiūža, priskiriama XII–XIII a. laikotarpiui buvo rasta Palangoje, prie Birutės kalno
Slidės buvo ne tokios populiarios?
Lietuvos kaime slidės nebuvo labai paplitusios. Tik miškingose kaimo vietovėse, ypač Dzūkijoje, jas turėdavo eiguliai ir didesni, meistrauti linkę berniukai. Slidžių gamyba buvo technologiškai sudėtingesnė, nei pačiūžų. Slides, pagal fabrikinių slidžių pavyzdį, padarydavo iš lapuočių medžių lentų. Vieną lentos galą reikėjo užriesti, todėl jį suplonindavo, nuobliuodavo, paskui mirkydavo, šutindavo verdančiame vandenyje, kol suminkštėdavo. Slidžių priekį užlenkdavo specialiu staliaus prietaisu lankams lenkti. Viduryje prikalus odinį dirželį, būdavo galima įstatyti koją. Išdrožtas slides keletą savaičių džiovindavo prie nekarštos krosnies, o kad geriau slystų, apačią ištepdavo vašku ar taukais.
Muziejaus fonduose turime vieninteles slides, rastas Mielagėnų apylinkėse, Ignalinos rajone.
Dabar žiemos neįsivaizduojame be rogučių. Ar senovėje jas vaikai mėgo?
Rogutės buvo labai mėgstamas ir populiarus daiktas, dažniausiai jos būdavo paprastos, ne tokios išgražintos, kaip kad dabar. Galėjo būti tiesiog dvi pavažos, sujungtos lentelėmis, todėl jomis važiuodavo nuo kalniuko. Tokias paprastas roges vaikams padarydavo tėvas ar senelis. Jeigu rogutes mažam vaikui darydavo kaimo stalius, jos jau būdavo gražesnės, su tikromis metalu apkaustytomis pavažomis, turėdavo sėdynę su atrama, o prie jos – metalinę arba medinę rankeną rogutėms stumti.
Kokios dar žiemos pramogos patikdavo vaikams?
Žiemą vaikai mėgdavo pasivažinėti sukyne, kurią dar vadino kalvaratu, sukylu. Suaugusieji į tvenkinį įstatydavo rąstą. Kai rąstas užšaldavo ant jo užmaudavo medinį ratą, o prie rato tvirtindavo kartį su rogutėmis, ant kurių atsisėsdavo vienas arba keli vaikai. Kai didesni vaikai įsukdavo ratą, rogutės sukdavosi ratu kaip tikra žiemos karuselė. Rogutes prie karties gerai pritvirtindavo, kad neatsikabintų, nes jos labai greitai sukdavosi. Jeigu tokios rogutės atsikabindavo, – kildavo didelis pavojus smarkiai susižeisti.
Ir dabar Rumšiškėse per Užgavėnes, kai šalta žiema, padarome vaikams tokią pramogą. Ledo karuselės buvo paplitusios visoje Lietuvoje.
O besmegeniai – ar jie turi kokias tradicijas?
Tai toks natūralus, spontaniškas ir individualus vaikų kūrinys, kad vargu ar būdavo laikomasi kokių tradicijų. Sniego senius vaikai lipdė visoje Europoje, ir mūsų kraštui nėra būdingos kažkokios specifinės detalės.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 gruodžio 14 dieną.
