Žindymas gimimo dieną

Dovilės Linkuvienės nuotr.

Dovilės Linkuvienės nuotr.

Tą ypatingąją dieną gimdymo namuose visiems rūpės, kad gera būtų judviem, patiems svarbiausiems: Motinai Gimdytojai ir Ateities Žmogui. Todėl pasitikėkite savimi ir būkite drąsi!

Nedelskite

Prašykite, kad Jūsų gimusį vaikelį kuo greičiau glaustų Jums prie krūtinės. Geriausia, jeigu naujagimis guldomas mamai ant pilvo nuogutis: motinos kūnas jį šildys, o jus abu apglobusi lengva antklodėlė (ją juk visai nesunku pašildyti iš anksto) neleis tai šilumai išsisklaidyti.

Vaikelis nurims jausdamas Jūsų šilumą ir girdėdamas Jūsų širdies plakimą. Visas kitas – mažiau svarbias – procedūras, tokias kaip virkštelės kirpimas, naujagimio svėrimas ir prausimas, galima atlikti vėliau. Tas neatidėliotinas tiesioginis oda-prie-odos kontaktas reikalingas abiem. Ir motinai, nes refleksiškai stimuliuoja gimdos susitraukimą, svarbų visiškam placentos išstūmimui, kraujavimo stabdymui bei gimdos grįžimui į normalią būseną. Ir naujagimiui, kadangi betarpiškas sąlytis su motina jį apsaugo nuo atsiskyrimo streso, tobulai šildo jo kūnelį, o ant naujagimio odos apsigyvenanti normali sveikos motinos mikroflora apgina jį nuo hospitalinės (ligoninės) infekcijos. Galop šitas pirmasis vaiko prigludimas yra pranešimas motinos organizmui, jog naujagimis gyvas ir jį reikės maitinti.

Cezario pjūvio būdu gimusiems kūdikiams galioja tos pačios taisyklės, tik labiau saugomas motinos pilvas. Jeigu operacija atliekama su vietiniu nuskausminimu (epidurine, arba stuburine, nejautra), naujagimį prie krūties glausti galima tuojau pat, o jeigu operuojama su bendrąja nejautra – tada, kai mama pabunda po narkozės.

Pirmieji „pusryčiai“

Nenustebkite, jei naujagimis, pirmąjį kartą paguldytas ant mamos krūtinės, neskubės tuojau pat apžioti spenelio ir žįsti. Tai įvyks palaipsniui. Iš pradžių vaikelis tik nurimsta, vėl pajusdamas motinos kūno šilumą ir įsiklausydamas į pažįstamą jos širdies plakimą. Paskui jis užuodžia nuo krūties sklindantį būdingą kvapą. Kūdikio burnoje ima rastis seilių. Tada jis tiesia rankutę, grabaliodamas pirštais ieško spenelio ir tarsi matuoja nuotolį. Jeigu „kelias“ tolimas, t.y., neužtenka vien pakelti galvą, kad pasiektų tikslą, naujagimis pamažu šliaužia prie jo atsispirdamas kojomis (tai – įgimtas „šliaužimo“ refleksas). Šitie pirmieji judesiai dar labai nerangūs ir lėtoki, tačiau tikslas aiškus, ir jis galop pasiekiamas.

Kol naujagimis iš tiesų pradeda žįsti motinos krūtį, po gimimo būna praėję vidutiniškai penkiasdešimt minučių. Maždaug tiek laiko reikia ir kad pati mama pasiruoštų pirmajam savo vaikelio maitinimui. Tas spenelio grabaliojimas naujagimio pirštukais nėra atsitiktinis, bet turi gilią prasmę.

Šitaip sukeliamas spenelio ir odoje aplink jį esančių nervinių receptorių dirginimas, kuris refleksų keliu per smegenis pasiekia hipofizį, o šio į kraują išskirti hormonai paskatina naujo pieno gamybą ir jau esančio pastūmimą iš krūties gelmės spenelio link.

Reikia, kad krūtį apžiojęs naujagimis tą pieną joje rastų. Dar apie pusvalandį tęsiasi patys pirmieji jo „pusryčiai“.

Kaip ir suaugusieji, taip ir naujagimiai visi skirtingi. Energingieji žinda stipriai ir godžiai, tinginėliai ir svajokliai mėgsta pailsėti, valgo gerokai ilgiau, su pertraukėlėmis. Kalbos, jog pagimdžiusi moteris iškart dar neturi pieno, ataidi iš tų laikų, kai naujagimiams paprasčiausiai nebuvo leidžiama normaliai žįsti.

Pienas jau laukia…

Išties motinos krūtys kūdikio maitinimui pasiruošia gerokai prieš gimdymą ir jose pieno jau būna. Tačiau padėtį tuomet dar valdo nėštumo hormonai, kurių svarbiausia užduotis – užtikrinti, kad kūdikis būtų išnešiotas ir pagimdytas. Tai estrogenai ir placentos hormonas progesteronas.

Jie slopina pieno gamybai stimuliuoti reikalingą hormoną prolaktiną. Tik tada, kai pagimdomas vaikelis, estrogenų antplūdis atslūgsta, o pasišalinus placentai, iš motinos kraujo pamažu skirstosi ir progesterono likučiai. Užtruktų tris-keturias dienas, kol prolaktinas galėtų veikti visa jėga. Tačiau tiek ilgai laukti nenori vaikas, jis gyvas, jam reikia valgyti ir augti! Būtent apie tai naujagimis ir „praneša“ motinos organizmui, priglusdamas prie krūties ir pateikdamas savo pirmąjį „užsakymą“. Burna liesdamas spenelį, kūdikis pasiunčia nervinius signalus į motinos hipofizį, kad ten išsiskiriančio prolaktino banga viršytų estrogenų ir progesterono lygį. Taigi, kuo daugiau signalų, tai yra, kuo dažniau ir ilgiau kūdikis žindo, tuo daugiau prolaktino pasieks krūtis ir tuo gausiau pieno jose bus pagaminama. Taip pradeda veikti „paklausos-pasiūlos“ dėsnis.

Turbūt esate girdėjusios, jog daugelis mamyčių iš gimdymo namų grįždavo su mažiau, negu gimė, sveriančiais naujagimiais. Tai būdavo taip įprasta, jog net vadinta „fiziologiniu (tai reiškia „normaliu“) svorio kritimu“. Jis tikrai nėra privalomas. Jeigu nuo pat gimimo kūdikiui leidžiama žįsti taip dažnai ir ilgai kaip jis nori, ir dieną ir naktį (todėl geriausia guldyti šalia), to „fiziologinio svorio kritimo“ paprastai nebūna.

Kaip tik tokio ir reikia!

Pirmosiomis dienomis po gimdymo motinos krūtyse būna priešpienio. Jį dar vadino krekenomis. Savo išvaizda – gelsvesnis ir tirštesnis – priešpienis skiriasi nuo vėliau atsirandančio „subrendusio“ arba „tikrojo“ pieno. Dėl šio savitumo mūsų protėviai juo nepasitikėjo, manė esant nešvariu ir kenksmingu. Nežinia, kas pirmasis ir kur sugalvojo tokią nesąmonę, tačiau šis prietaras gyvavo nuo senovės daugelyje pasaulio šalių.

Pagimdžiusiai motinai neleisdavo žindyti kūdikio, o priešpienį, kol „ateis tikrasis pienas“, liepdavo išmelžti rankomis ir išpilti. Tai tęsdavosi dvi-tris-keturias dienas, o naujagimiui tuomet duodavo ką kitą, kas išties dažnai būdavo ir nešvaru, ir žalinga. Pavyzdžiui, Lietuvoje naujagimiui į burną įdėdavo vadinamąjį „žindį“ – audeklo skiautę prikimštą sukramtytos duonos, riešutų, saldainių ar kitokių „skanumynų“. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje kūdikių mirtingumas Lietuvoje kėlė siaubą. Retai kuri šeima užaugindavo visus joje gimusius vaikus. Absurdiškas draudimas žindyti naujagimius, juos tiesiog mėtė loterijon „mirs-gyvens“.

Priešpienis pripildo krūtų alveoles paskutinįjį nėštumo trimestrą ir išskiriamas kelias dienas po gimdymo. Net jeigu motina visą nėštumo laiką žindė kitą vaiką, jos pienas vis tiek pereis priešpienio stadiją kaip tik prieš naują gimdymą ir po jo.

Taip yra dėl gimdymo hormonų poveikio. Priešpienis labai gerai atitinka specifinius naujagimio poreikius. Dėl imunoglobulinų ir įvairių kitų apsaugos veiksnių gausos, krekenas galima laikyti ne vien maistu, bet ir vaistu. Priešpienio imunoglobulinai padengia nesubrendusią naujagimio žarnyno gleivinę, taip saugodami nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų ligų sukėlėjų. Krekenos turi ir vidurius laisvinančių savybių, tuo padėdamos naujagimiui greičiau pašalinti iš žarnyno pirmąsias tamsias išmatas – mekonijų (kuriame susikaupia dėl perteklinio vaisiaus hemoglobino irimo atsipalaidavęs bilirubinas) ir išvengti naujagimių geltos. Kol priešpienis palaipsniui pasikeis subrendusiu pienu, užtruks nuo 3 iki 14 dienų po gimdymo.

Patikimi „naujakuriai“

Kol gyveno motinos įsčiose, kūdikis buvo sterilus. Pirmojo susilietimo su gimdymo takais ir mamos oda bei žindymo metu ant naujagimio odos ir į virškinimo traktą patenka normalūs motinos mikroorganizmai, kurie yra nepatogeniški (nesukelia ligų). Saugūs motinos mikroorganizmai apsigyvena naujagimio organizme, „nepalikdami vietos“ nepažįstamiems ir kenksmingiems mikrobams. Kartu jie skatina kūdikio imuninės sistemos vystymąsi be rizikos, kad gali kilti liga, nes su motinos pienu gaunami specifiniai antikūnai ir kitos apsauginės medžiagos tuos mamai jau „pažįstamus“ mikroorganizmus patikimai kontroliuoja.

Draugai ar priešai?

Vaikelio gimstant belaukiantys tėveliai, močiutės, seneliai, dėdės, tetos… nekantrauja ką nors nuveikti. Pavyzdžiui, imasi ruošti naujagimio „kraitelį“ Visko būna priperkama. Jei Jūs išties geros valios žmogus, atsiminkite, naujagimio kraitelyje neturi būti jokių čiulptukų, nei buteliukų! Ypač apmaudu, jei jie atnešami į gimdymo namus, ir jaunoji mamytė, iš meilės ir pagarbos dovanojusiems žmonėms, ryžtasi tuos daiktus kišti į naujagimio burną.

Prie čiulptuko įpratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties ar nebemokėti jos gerai žįsti. Niekas kitas netinka naujagimio ir pirmojo pusmečio kūdikiui maitinti, vien tik motinos pienas, žindant jos krūtį. O jei dėl kokių nors rimtų sveikatos problemų motina žindyti ar kūdikis žįsti laikinai negali, dirbtinai – rankomis ar pientraukiu – ištraukto motinos (arba moters-donorės) pieno ar net ir mišinio nereiktų girdyti iš buteliuko per čiulptuką, o sumaitinti kitu būdu: iš puodelio, šaukšteliu, pipete.

Kūdikis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias motinos buvimo šalia įrodymas – jos krūties jutimas burnytėje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk. Žinoma, jei atkakliai kartosite, jums pagaliau pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“. Neatiduokite savo vaiko gumai, neatimkite iš vaiko savęs!

Pirmasis „mazgas“

Tuojau po gimdymo mezgasi stiprus ir pastovus psichologinis ryšys tarp motinos ir vaiko. Pirmiau tai buvo pastebėta gyvūnų elgesyje. Juk dar vaikystėje esame girdėję perspėjimą: neimkite į rankas ką tik gimusių šuniukų, kačiukų, triušiukų… Nes pirmiau juos turi apuostyti ir aplaižyti, o tai reiškia – pripažinti savais, tikroji jų motina. Jaunikliai, savo ruožtu, „tikrąja motina“, jei jos pačios nejaučia, neužuodžia ir nemato, gali palaikyti tuo metu šalia buvusį visai svetimą gyvį ar net daiktą. Taip ir žmogaus naujagimis, neglaustas prie savo motinos, gali ištikimai pamilti buteliuką su čiulptuku, pačią gimdytoją suvokdamas tik kaip priemonę tam daiktui gauti.

Anksčiau buvusi įprasta tradicija gimusį vaiką tik iš tolo parodyti motinai, o kartu ir motiną – naujagimiui, yra tik simbolinė. Naujagimis sutelkia savo žvilgsnį ne toliau kaip už pusės metro, todėl „supažindinant“ su mama, jį reikia padėti motinai ant krūtinės: leisti ją užuosti, išgirsti jos kvėpavimą, paliesti ranka jos odą, pamatyti jos akis ir paragauti savosios gyvybės šaltinio – motinos krūtų pieno. Visa tai užtrunka valandą-dvi. Ne paslaptis, mūsų visuomenėje būna moterų-gegučių, kurios pagimdžiusios palieka vaikus „valstybei“, bet žinau ir faktų, kai, įkalbėtos bent pabandyti žindyti, ne viena savo tvirtą išankstinį nuosprendį atšaukė, ir vaikelius augino pačios. Per betarpišką oda-prie-odos kontaktą naujagimis stimuliuoja saugantį ir prižiūrintį motinos elgesį ir didina motinos norą bei gebėjimą žindyti. Išties čia suveikia ne tik geri norai, bet ir hormonai.

Ypač oksitocinas, neveltui jis dar vadinamas „meilės hormonu“.

Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję sraipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ trys = 5

Kitos temos: