Duoti čiulptuką ar neduoti? Per žurnalo leidybos metus šią temą nagrinėjome daugybę kartų. Bet per daug nebus.
Mamos laiškas
Stengiamės apsieiti be čiulptuko (visų mūsų mamų ir tetų didelei nuostabai).
Klausiu tik teoriškai: ar čiulptukas – labai didelis blogis, kai vaikelis visiškai manęs nepaleidžia ir žinda (įsisegęs į krūtį) 22 valandas per parą? Galbūt tada jam reikia tik paties čiulpimo kaip proceso, o ne pieno? Arba kai nemiega ir rėkia vežimėlyje? Mūsų vaikelis nuolatos rėkia vežamas autokėdutėje. Juk vaikštant lauke ar važiuojant automobiliu kūdikis vis tiek nežinda, vadinasi, nesiunčia signalų pienui gamintis, tad šiuo atveju čiulptukas su niekuo nekonkuruoja.
Arba kita, mano draugės, situacija. Vaikas pažinda ir daugiau nebenori, o pienas teka upeliais. Vaikas nori dar čiulpti, bet springsta nuo tekančio pieno. Mažylis nori miego, bet norint užmigti jam reikia patenkinti čiulpimo refleksą. Draugė neiškentusi davė čiulptuką. Vaikas nurimsta, jį pačiulpia porą minučių, užmiega ir… čiulptuką tiesiog paleidžia. Kalbėjau su aršiais čiulptuko priešininkais, jų nuomone, mano draugė kažką daro ne taip. Tad kaip ji gali sustabdyti pieno tekėjimą, ką jį galėtų daryti, kad išvengtų čiulptuko?
Norėčiau komentaro, ar čiulptukas – absoliutus blogis ir nepageidaujamas reiškinys, ar vis dėlto yra situacijų, kai jis gali būti kūdikiui naudingas?
Specialisto komentaras
Daiva Šniukaitė-Adner, VšĮ „Pradžių pradžia“ steigėja, laktacijos tarptautinė konsultantė (IBCLC), pasirengimo žindyti kursų vadovė, VU MF Slaugos ir vidaus ligų pagrindų katedros dėstytoja.
Čiulpimas – signalas pieno gamybai
Taip, klausimas, duoti ar neduoti kūdikiui čiulptuką, tapo vos ne šiuolaikiškas „Būti ar nebūti?“. Kai yra daiktas, tarytum natūralu, kad jį reikia naudoti. Tačiau čiulpimu kūdikis ne tik raminasi, bet ir duoda signalą mamos organizmui gaminti daugiau ar mažiau pieno. Šis stiprus įgimtas refleksas užtikrino mūsų rūšies išgyvenimą. Mamos nerimas, ar kūdikis žįsdamas krūtį bene visą parą ne tik valgo, bet labiau tenkina savo čiulpimo poreikį – natūralus. Ji vertina tai, ką mato, tačiau ne tai, ko reikia ir ką jaučia kūdikis (nes kaip tai įvertinsi?). Taip, žindymas kai kurioms mamos tam tikru laikotarpiu užima visą laiką. Tačiau juk tai nesitęsia iki atjunkymo. Kai tarp mamos ir kūdikio nusistovi „paklausos ir pasiūlos“ sistema, žindyti pasidaro lengviau, tarpai tarp žindymų ilgėja, mama pažįsta vaiko ženklus ir pasijaučia daug tvirčiau.
Verkiu, nes prašau pagalbos
Jei mamai gaminasi daug pieno, net daugiau, nei reikia kūdikiui, natūralu, kad kūdikis greičiau pavalgys, trumpiau žįs, o krūtys gaus ženklą, kad pieno reikia gaminti mažiau. O jei kūdikiui pagaminamo pieno neužtenka? Kaip jis gali tai pasakyti ar parodyti? Tik savaip. Jis ilgai, gal net be perstojo žinda beveik visą parą, kad mama jam pagamintų daugiau pieno. Jei mama vietoje krūties duos čiulptuką, vaikutis taip pat įnirtingai darbuosis, kaip ir prie krūties, bet mamai pieno daugiau neatsiras.
Po kurio laiko abu nusivilsite, o gal teks pradėti duoti ir karvės pieno mišinio. O tereikėjo kelių dienų, gal savaitės kantrybės ir susiklausymo. Kūdikis viską moka, tik leiskite jam veikti. Juk žindymas yra dėl vaiko, ne dėl mamos poreikių.
Kūdikis nepasitenkinimą išreiškia vieninteliu būdu – verksmu. Mamos žino, kad kūdikiai verkia skirtingai – kai alkani, kai jiems skauda, kai nori dėmesio ar būti paimami ant rankų. Juk jie gyvi, maži žmogučiai su savo nemažais poreikiais. Jei kūdikis verkdamas skųsis jums, o jūs, užuot jį supratę ir padėję jam, įduosite čiulptuką? Kūdikis ilgainiui supras, kad neverta į jus kreiptis pagalbos. Laikys savo nepasitenkinimą viduje.
Čiulptuko istorija
Nė vienas žinduolis neramina savo jauniklio įduodamas kokį nors daiktą, kuris turėtų atstoti mamą. Mūsų gyvenimas, technologijos, komercinė rinkodara siūlo lengvai „čia ir dabar“ problemas sprendžiančias priemones. Juk maitinimas pieno mišiniais, čiulptuko naudojimas sutapo su ekonomine pramonine revoliucija ir moterų emancipacija XIX a., kai mamos išėjo dirbti, palikdamos savo vaikus ne žindyvėms, o nežindančioms auklėms, kurios galėjo maitinti tik karvės pieno mišiniu. Taip vaikai neteko mamos ir mamos pieno, tačiau vietoj to gavo 1845 m. Elijah Pratt Niujorke užpatentuotą pirmą guminį čiulptuką.
Mūsų etnografiniuose aprašymuose apie vaikų auginimą ir maitinimą irgi minimi čiulptukai, dar vadinti čiulmikais, kuriuos motinos įduodavo kūdikiams, kai tarp žindymų turėjo darbus laukuose ir tvartuose nudirbti, būrį vaikų sužiūrėti. Nežiūrint to, kaip rodo šaltiniai, žindė vaikus iki vienerių metų ir ilgiau, o kaimuose – vidutiniškai iki dvejų metų.
Bėdos, kurias sukelia čiulptukas
Moksliniais tyrimais nustatyta daugybė neigiamų pasekmių, kurias sukelia garsusis amerikietiškas išradimas. Čiulptuką čiulpiantiems kūdikiams dažniau pasitaiko pienligė, kuri žindant pereina ir mamai į krūtis, tuomet reikia gydytis abiems. Tik žindomiems kūdikiams rečiau randamas pienligės sukėlėjas, o valgantiems iš buteliuko su čiulptuku – ne tik dažniau bet ir įvairesnių rūšių. Olandų mokslininkai nustatė, kad čiulptuko čiulpimas sudaro palankias sąlygas nosyje esančioms bakterijoms migruoti į vidurinę ausį, todėl net 90 proc. padidina ausų uždegimo riziką! JAV tyrėjai nustatė, kad būdas, kuriuo vaikai žinda iš krūties, teigiamai veikia plaučių talpą. Tyrimų metu nustatyta, kad žindyti vaikai galėjo išpūsti daugiau oro, nei maitinti buteliuku iš žinduko. Ilgai čiulpiančiam čiulptuką vaikui susiformuoja netaisyklingas dantų sąkandis. Na ir akivaizdu, kad šis pripratimas – burnos gleivinės, žarnyno infekcijų pasikartojimo priežastis.
Tai, kaip kūdikis žinda krūtį ir čiulpia čiulptuką ar valgo iš buteliuko su čiulptuku, skiriasi iš esmės. Plačiai apžiojus krūtį, kūdikio burnoje susidaro vakuumas, tad valgydamas jis neprisiryja oro, todėl mažiau skauda pilvelį. Plačiai prasižioti paimant krūtį mažyliui yra įgimta. Deja, jei jam duodamas čiulptukas, kuris yra kietas ir siauras, kūdikis ilgainiui nebemoka plačiai prasižioti ir valgyti iš krūties. Todėl labai svarbu nesutrikti pirmomis savaitėmis ir dėl nepatyrimo, nemokant suprasti kūdikio ženklų, kai jis verkia, paduoti čiulptuką. Tai gali būti sėkmingo žindymo pabaiga.
Geriausias gamtos duotas būdas raminti, migdyti vaiką yra prie mamos krūties. Jei kūdikiui tereikia poros minučių čiulptuko prieš užmiegant, tai kodėl nepasiūlyti krūties? Jam bus taip gera pajausti mamos kūną, kvapą, gauti kelis gurkšnius pieno, o mamai pora minučių poilsio su vaikeliu irgi bus ne pro šalį.
Padidėjęs čiulpimo poreikis
Yra situacijų, kai kūdikiui dėl per didelio sudirginimo, jautrumo yra padidėjęs ir čiulpimo poreikis. Tai nėra susiję su žindymu ir neužtektinu pieno kiekiu. Toks kūdikis apskritai nuolatos yra neramus, mažai miega, krūpčioja, mažiau priauga ar visai nepriauga svorio, nors žindomas vos ne nuolatos, nes nemiegodamas ir dažnai verkdamas sudegina kalorijas. Jei tikrai mama turi neramų kūdikį, nereikėtų visko sieti su žindymu ir mamos pienu. Visuomet reikia ieškoti priežasties ir būtina konsultuotis su gydytoju. Praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kai iki 3 mėnesių dažnai žindant kūdikis nepriaugo svorio. Be to, mama skundėsi, kad mergaitė visai nemiegojo dienos metu. Gydytoja neurologė nustatė, kad kūdikis buvo patyręs stresą dėl labai greito gimdymo ir pasekmės buvo jaučiamos labai ilgai. Nejau pieno mišinys būtų išsprendęs problemą? Sulaukusi 6 mėnesių mergytė pasivijo bendraamžius. Mamos pienas tik padėjo jos nervų sistemai bręsti ir įveikti gyvenimo pradžios nesklandumus.
Vis dėlto…
Jei manote, kad be čiulptuko negalite apsieiti, pradėkite jį naudoti tik tuomet, kai esate tikra, kad jūsų pieno pasigamina užtektinai, kūdikis priauga svorio, jis gerai jaučiasi. Tai tampa aišku, praėjus 4-6 savaitėms po gimimo.
Maitinamiems iš buteliuko kūdikiams čiulpimo poreikis valgant nėra patenkinamas, nes jie pavalgo gana greitai, maitinami retai, pagal tvarkaraštį, todėl jiems turi būti duodamas čiulptukas.
„Mamos žurnalas“
