Žindymas po cezario. Nepagimdžiau pati, tai ir nežindysiu?

Žindymas po cezario. Nepagimdžiau pati, tai ir nežindysiu?Dar nėštumo metu pravartu sužinoti, kaip elgtis CP atveju, kad būtumėte pasiruošusi bet kokiai situacijai, o artėjant planuotai CP operacijai, pasirūpinkite, kad pogimdyminėje palatoje būtų jums artimas žmogus, kuris galės padėti jums pasirūpinti mažyliu ir užtikrinti jo saugumą.

CP operacijos metu naudojami su žindymu suderinami vaistai, o po jos šalia jūsų esantis artimasis galės pasirūpinti mažylio saugumu, jei pati jausitės per daug mieguista ir silpna.

Jei tik įmanoma, paprašykite gydytojų dar prieš operaciją, kad mažylį, jei tik tai leis abiejų būklė, iškart jums padėtų ant krūtinės ir leistų ten pabūti bent tol, kol jums yra užsiuvami visi pjūviai. Žinoma, toks laikas bus per trumpas tikrajam žindymui pradėti, tačiau tai bus puiki pradžia esamomis sąlygomis pajusti savo ką tik gimusį mažylį savo oda, leisti jam nurimti ant jūsų krūties, švelniai jį prilaikant bent viena laisva ranka, užkrėsti jį savo odos bakterijomis – visa tai leis jums pradėti kurti tą ypatingąjį judviejų ryšį. O toliau mažylis turėtų būti perduotas tėčiui ant jo nuogos krūtinės ir pilvo – laukti ten saugiai ir ramiai iš operacinės sugrįžtančios mamos. Tad tėtis į gimdymą turėtų ateiti apsivilkęs prasegamais marškinėliais.

Jei ir vaikutis, ir mama sveiki, mažylis mamai į pogimdyminę palatą turėtų būti grąžintas jau po kelių valandų. Tuomet reikia nedelsiant pradėti pirmąjį žindymą, nes jus vis dar veiks nuskausminamieji vaistai, tad greičiausiai dar nelabai jausite visą po tokios operacijos būnantį diskomfortą.

Geriausia tai daryti likus gulėti ant nugaros, nes dar veikia apatinės kūno dalies nejautra. Pasidėkite mažylį, gulintį ant pilvuko, sau ant kūno taip, kad jo veidukas būtų po viena krūtimi, o kojytės – ties kita krūtimi. Šalia jūsų esantis artimas žmogus padės prilaikyt mažylį ir užtikrins, kad jo nosytė nebūtų užblokuota, kad jis galėtų kvėpuotų laisvai. Paprašykite padėti jums įsitaisyti patogiau, paremti jus pagalve, voleliu ir pan.

Prisiminkite, kad mažylis visada siekia krūties, ieškodamas jos virš savęs (o ne po savim), todėl jis turėtų būti paguldytas taip, kad mamos krūties spenelis būtų virš jo nosytės, kad jis jį matytų savo akimis, tuomet vaikutis jo aktyviai sieks. Leiskite jam tai padaryti pačiam, neskubinkite ir nepadėkite.

Jei matote, kad jam reikalinga pagalba, padėkite tik pati ar kartu su savo artimuoju – dėl judviejų instinktų tokia minimali pagalba bus itin švelni ir nesutrikdys mažylio.

Idealu žindymą pradėti pirmąją valandą po gimdymo. Jei dėl vaikelio būklės tai neįmanoma, pradėkite pati traukti rankomis priešpienį pirmą kartą bent po 2 val. po gimdymo. Traukite priešpienį iš abiejų krūtų iškart, kiekvienai skirkite po 15–20 min. Tai atlikite visą parą kas 3 val., o surinktus lašus sumaitinkite mažyliui šaukteliu, švirkštuku ar taurele. To jus tikrai privalo išmokyti ligoninėje!

Patogiausios žindymo pozos po CP yra poza gulint ant šono (uždenkite rando vietą storesniu rankšluosčiu ar paklotėliu, kad nebijotumėte vaikelio spyrių), tarp kojų pasidėjus pagalvytę ar kokį volelį iš rankšluosčio – jis sumažins pilvo raumenų įsitempimą gulint ant šono, ir jums bus daug patogiau.

Viską darykite atsargiai ir plastiškai, be staigių judesių, visą kūno svorį perneškite ant rankų, o ne ant pilvo raumenų. Kita patogi poza po CP – maitinimas iš po pažasties (kamuolio/delninės poza), tuomet vaikelis yra toliau nuo jūsų pjūvio vietos.

Kada po CP ateis mano pienas?

Pienas ateina tuomet, kai staiga pasikeičia hormonų lygis mamos kraujyje, o tai įvyksta pasišalinus placentai. Nėra skirtumo, ar placenta pasišalino pati (vaginalinis gimdymas), ar buvo pašalinta (CP operacija). Šiek tiek vėliau pienas ateina toms mamoms, kurių visas gimdymas buvo sudėtingas, mama patyrė daug streso ir labai pavargo. Paprastai pienas ateina per 2–6 dienas (dažniausiai apie 2–3 parą), tad jei jums tai vyksta lėčiau, pasistenkite nesinervinti, tačiau dėkite vaikelį kuo dažniau prie krūties, laikykite jį nuolatos oda prie odos, susisiekite su sertifikuota žindymo konsultante.

Žindymas po cezario – štai keli patarimai, kurie padės užtikrinti gausią pieno gamybą:

Pradėkite žindyti kuo įmanoma anksčiau po gimdymo.

Žindykite dažnai, stebėkite ankstyvuosius mažylio alkio požymius (kai jis jau juda ir sukinėjasi, bet dar neverkia) ir dėkite jį prie krūties bent kas 2 val. dienos metu ir kas 3 val. naktį. Ilgiausias miego tarpas naktį negali būti ilgesnis nei 3–4 val. – mažyliui reikia valgyti, kad jo svoris gerai augtų, o mamos pieno gamyba kaip reikiant „užsikurtų“. Per parą turėtų būti bent 10–12 maitinimų.

Įsitikinkite, kad mažylis gerai apžioja krūtį (ir jums neskauda spenelių) ir gerai iš jos geria pieną.

Nemaitinkite, jei jums skauda, ieškokite kvalifikuotos pagalbos!

Venkite nereikalingų primaitinimų gliukoze, mišiniu, vandeniu, jei taip nėra skirta gydytojo.

Tinkamai pasiruošus, turint bent vieną pagalbininką palatoje ir namuose, net ir CP operacija nesutrukdys jūsų naujam ir labai jaudinančiam gyvenimo etapui!

* IBCLC laikosi profesinio elgesio kodekso ir jai už šį straipsnį nėra sumokėta nei paties žurnalo, nei bet kokių jame besireklamuojančių kompanijų.

Žindymas po cezario. Savo istoriją pasakoja Daugailė, Izabelės mama.

Dalinuosi savo sėkminga patirtimi apie žindymą po Cezario operacijos. Dar operacinėje man ant krūtinės buvo paguldyta sveika, žavi mergytė, kaip gydytoja išsireiškė „papietauti“. Izabelė pirmą kartą paragavo mamytės priešpienio. Sėkmingas žindymas, be buteliukų, mišinukų, pientraukų ar kitų papildomų priemonių tęsėsi, kol Izabelei suėjo 1 metukai ir 8 mėnesiai, tuomet abipusiu sutarimu nutarėme, jog jau užtenka. Panelė jau ūgtelėjusi ir gali apsieiti be mamos pienuko.

Dar besilaukdama labai norėjau vaikelį žindyti pati ir buvau įsitikinusi, jog man pavyks. Tiesą pasakius, kitų minčių neturėjau, nesiklausiau nesėkmingų patirčių, neskaičiau susirašinėjimų internete, kur mamytės tik ir lenktyniauja, kuriai geriau arba kuriai blogiau klostysis įvairūs dalykai.

Pradžia buvo kiek sunkesnė, nes neturėjome ritmo, pienuko buvo daug, o ir speneliai šiek tiek sužaloti.

Kadangi mergytę glaudžiau prie krūties pagal poreikį, be to, vaistinėje nesudėtinga įsigyti tepaliuko pažeistiems speneliams, tai viską  išsprendėme. Vaiko auginimui atsidaviau visu 100 procentų, todėl neskubėjau į darbus, nesusitikinėjau su draugėmis, nepalikdavau Izabelės močiutėms, net tėtis pabūdavo tik tiek, kiek užtrukdavau kirpykloje ar parduotuvėje.

Gal dėl to, kad mano pienukas buvo visada šalia, jausdavau savo vaiką dieną ir naktį, buvome kaip viena visuma. Svarbiausia mums buvo, jog žindymas nevyktų paskubomis, bet kur, kur papuola, nepatogioje padėtyje.

Maitindavau visada beveik tame pačiame kambaryje, ant tos pačios lovos, atsiguldavau šonu ir ją pasiguldydavau tai ant vieno, tai ant kito šoniuko, šiek tiek kilstelėjusi galvytę. Tai buvo mūsų laikas – ramu, gera, jauku ir jaučiau stiprų abipusį ryšį… nuo pat pirmo lašo. Tą ryšį, begalinę meilę vaikui jaučiu iki šiol. Tiesą pasakius, nesuvokiu ir prieštarauju teorijoms, jog mama, pati nepagimdžiusi vaiko, yra kažkuo prastesnė. Nesuprantu ir užsiprogramavimo, kad jeigu jau cezaris, tai nebus nieko gero dėl žindymo.

Absurdiškos kalbos, kažkokios baimės, nusistatymas, o gal pasiteisinimas, kad nežindau, nes iš tiesų nenoriu? Taigi tai būdavo mūsų laikas, jausdavau didžiulį atsipalaidavimą maitindama savo vaiką, matydavau, kaip jai net akytės „užvirsdavo“ į viršų, gavus pirmą gurkšnelį. Žodžiu, buvome ir esame komanda.

„Mamos žurnalas“