Kūdikystėje būna begalės situacijų, kurios nuveda tėvus į vaistinę. Kūdikiai atpila, viduriuoja, nemiega, jiems pučia pilvukus, užsikemša nosys. Arba ne. Šimtai tėvų pasakys, kad jų kūdikiams to nebuvo.
Bet viena būklė ištinka absoliučiai visus. Visiems mažyliams anksčiau ar vėliau turi prasikalti dantukai.
Kiek truks kančios
Prieš išdygstant dantukui, priekiniame dantenų paviršiuje pasirodo kietas dantuko formos iškilimas, kūdikis tampa irzlesnis, čiulpia, kiša pirštus į burną, pagausėja seilėtekis.
Danties dygimo vietoje dantenos parausta, patinsta, niežti, veržia, pulsuoja. Dantuko viršūnėlei išlindus, skausmas ir patinimas sumažėja.
Dantų dygimas tunka apie 3 metus, tačiau tai nereiškia, kad visą tą laiką vaikas blogai jausis.
Tipiški dantų dygimo požymiai pasirodo likus maždaug 4 dienoms iki dantis išdygsta ir laikosi dar kelias dienas po to. Tad skausmingiausias etapas, kai dantukas kalasi, gali trukti apie savaitę.
Pastebėta, kad krūtimi maitinami kūdikiai lengviau ištveria dantų dygimą. Be abejo, šiuo laiku kūdikis prašysis žindomas dažniau.
Pagalbos būdų nedaug
Žmonės nuo neatmenamų laikų ieškojo būdų, kaip padėti kūdikiams, kai kalasi dantys. Pagrindiniai pagalbos metodai – šaldymas, kramtymo skatinimas ir dantenų masažavimas – liko iki šiol.
Mamos pirštais ar medžiagos skiaute trindavo kūdikio dantenas. Mažyliams duodavo graužti kietą medžio gabalėlį, duonos plutą, džiūvėsių arba atvėsintų daržovių (pvz., morkų) lazdelių. Dantenas trindavo skudurėliu, suvilgytu ramunėlių, medetkų ar mėtų arbatoje.
Laikais, kai tikėjo amuletais, kūdikiams maudavo apsauginius karolius su vilko dantimis, koralų lazdelėmis, gintaro gabalais, kuriuos leisdavo kramtyti. Dantenas trindavo zuikio taukais, alaviju ar net alkoholiu. Renesanso ir vėlesniais laikais chirurgai atlikdavo procedūrą, kurios metu skalpeliu mechaniškai įpjaudavo dantenas, kad dantis „lengviau išlįstų“. Kilnojasi antakiai skaitant, kad XIX amžiuje skausmingai kalantis dantukams kūdikiams girdydavo raminamųjų sirupų, pagamintus iš morfino ir alkoholio, o dantenas tepdavo milteliais su gyvsidabriu.
Šiuolaikiniai pagalbos būdai yra klasika tapę dantenų masažas, vėsinimas ir kramtymo skatinimas. Jeigu prasikalimas itin dramatiškas – kūdikis karščiuoja, matyti, kad jam tikrai skauda, skiriama sistemiškai veikiančių nuskausminamųjų ar karščiavimą mažinančių vaistų.
Dažniausiai šie trys būdai, lengvinantys dantukų dygimą, dera tarpusavyje.
Atvėsinti sutinusias, skausmingas dantenas galima specialiais žiedais ar žaisliukais-kramtukais užpildytais skysčiu, kuriuos pašaldę keletą minučių šaldytuve galite duoti vaikui kramtyti. Galima duoti atvėsintą šaldytuve marlės ar frotinio audeklo gabalėlį arba duoti pačiulpti mėtų, šaltmėčių, ramunėlių, medetkų nuoviru suvilgytą audinio skiautelę. Galima tiesiog duoti kūdikiui vėsų plastmasinį ar medinį šaukštelį, kurį kramtydamas, čiulpdamas, jis pats pasikasys dantenas.
Kramtukų, audinių ar šaukštų nereikia atšaldyti iki ledo. Pakanka, jei palaikysite juos kurį laiką šaldytuve, ne šaldymo kameroje, ir duosite pakramtyti. Ledas netinka, nes sukietėjęs kramtukas gali sužeisti išburkusias dantenas.
Aktyvioje dantų dygimo fazėje padės specialūs geliai, kurie nuramina dantenas bei greitai sumažina skausmą. Aktyviąją fazę nujausite, nes dantų dygimo simptomai paaštrėja. Taip būna likus 3–5 dienoms iki prasikalimo.
Plačiau apie dantenų gelius
Dantų dygimo geliai, jeigu juos perkate vaistinėje, yra saugūs, nes praeina ilgus tikrinimo etapus.
Gelių esmė – juose esančios nuskausminamosios ir įsitempusias dantenas raminančios medžiagos. Geliai gali būti vien nuskausminamieji (su vietiniais analgetikais ir anestetikais) arba kombinuoti (kuriuose yra ir nuskausminamųjų, ir papildomų burnos gleivinę prižiūrinčių medžiagų). Dažnai geliuose naudojamos natūralios medžiagos. Pavyzdžiui, senosios gerosios ramunėlės ar alijošius (alavijas), kurio dezinfekcinės, vėsinančios, gaivinančios ir nuskausminančios savybės žinomos tūkstančius metų.
Priklausomai nuo sudėties, geliai mažina skausmą ir diskomforto pojūtį, palaiko natūralią gleivinės būklę, suformuoja ploną apsauginį sluoksnį ant dantenų paviršiaus.
Geliai veiks geriau, jeigu laikysitės gamintojo taisyklių: naudoti tik esant poreikiui, tepti nedidelį kiekį (žirnio dydžio), laikytis rekomenduojamo naudojimo dažnio (paprastai iki 5 kartų per dieną), bet kiekvienas gelis turi savo rekomendacijas, todėl būtinai skaitykite instrukciją.
Jeigu kūdikis nesileidžia
Visų gelių informaciniuose lapeliuose rasite užduotį, kurią įgyvendinti nebus taip paprasta. Prašoma prieš užtepant gelio švelniai nusausinti skaudamas vaikučio dantenas. Tada švelniais masažuojamaisiais judesiais užtepti gelio ant jautrių vietų su švariu pirštu arba mažu minkštu šepetėliu. Kad apsauginis poveikis truktų ilgiau, bent 30 minučių po gelio užtepimo neduoti vaikui gerti.
Realybėje kūdikis, kuriam skauda dantenas, yra irzlus, seilėjasi, verkia, tad pasiekti „sausų dantenų efektą“ (juolab kad jos nesušlaptų nuo seilių net 30 min. po patepimo geliu) labai sudėtinga.
Tai suprasdami, kai kurie gamintojai siūlo ir kitą gelių naudojimo būdą. Tiesiog užtepkite nedidelį kiekį gelio tiesiai ant žinduko ar kramtuko, kur jis kontaktuos su jautriomis dantenomis.
Geresniam raminančiam efektui užtikrinti gelius galite laikyti šaldytuve (2–8 laipsnių temperatūroje).
Ar normalu, kai kūdikis, dygstant dantims, karščiuoja?
Dygstant dantukams, kūdikis prasčiau valgo ir miega, gali skysčiau pasituštinti (skystos košės konsistencijos išmatomis, bet ne vandeningomis, putotomis, su gleivių ar kraujo gyslelių priemaišomis!), temperatūra gali pakilti iki 37,3–37,4°C, tai trunka 1–3 paras.
Jei kūdikis, dygstant dantims, karščiuoja iki 38,5°C, vemia, viduriuoja, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, tai yra ligos, o ne dantų dygimo simptomai!
Susiję straipsniai
