[su_accordion]
[su_spoiler title=“Kartais 11 mėn. sūnus griežia dantimis. Paaiškinkite, kodėl taip būna?“ style=“fancy“]
Griežimas dantimis (bruksizmas) – tai nemalonus girgždantis, čerškiantis garsas, atsirandantis dažniausiai miego metu, dėl viršutinės ir apatinės dantų eilės trynimosi viena į kitą. Tai nesąmoningas elgesys. Nemalonus garsas prikelia iš miego kitus asmenis, o pats vaikas ar suaugęs žmogus net neįtaria, ką jis daro. Nuo griežiančio dantimis kenčia ir kiti miegantys toje pačioje patalpoje. Jiems irgi atsiranda miego sutrikimų. Apie 15 proc. visų vaikų griežia dantimis. Pirmais gyvenimo metais griežimas dantimis yra retas reiškinys, tačiau suaugusiuosius labai jaudinantis reiškinys.
Dažniau vaikai dantimis griežia, kai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje išauga pirmieji dantukai, ir 5-7 gyvenimo metais, kai pradeda dygti nuolatiniai dantys.
Griežimas dantimis dažniausiai išnyksta vaikui augant.
Dantų griežimo priežastys kol kas nežinomos. Tam turi įtakos:
Netaisyklingas sąkandis (dėl netaisyklingos dantų formos, nekokybiškai įdėtų plombų).
Žarnyno parazitai, nepakankama, netinkama mityba, nepakankamas magnio kiekis maiste, sutrikęs magnio pasisavinimas, alerginės ligos ar endokrininės, nervų sistemų sutrikimai.
Psichologiniai veiksniai: stresas, psichologinis diskomfortas (nervinė įtampa, įniršis), asmenybės tipas (kompulsinis, t.y. skrupulingas ar agresyvus vaikas).
Atsakas į skausmą ir diskomfortą, sukeltą tokių ligų, kaip peršalimas ar ausies uždegimas.
Pastebėta, kad tam tikras maistas gali turėti įtakos „nekaltam“ vaiko griežimui dantimis – apelsinų sultyse, įvairiose uogose ir vaisiuose, jogurte esanti rūgštis gali padaryti dantis „girgždžius“.
Vaikų griežimas dantimis gali būti susijęs ir su naktiniu šlapimo nelaikymu, diegliais, kalbėjimu miego metu ir kitais miego sutrikimais.
Vidutiniškai griežimas dantimis pasireiškia 25 kartus per naktį, o kiekvieno epizodo trukmė 4-5 sek. Taigi griežimas dantimis per naktį užtrunka apie 2-3 min.
Būdinga:
Po nakties burnos, kaklo, veido raumenų, galvos, ausų skausmas, kuris aptinkamas kartu čiuopiant abi burnos puses.
Po nakties sunku judinti apatinį žandikaulį.
Jautrūs dantys – griežiant dantimis nusidėvi emalė, todėl atsidengia dentinas ir dantys tampa jautrūs šalčiui, šilumai, kramtymui ir kitiems veiksniams, pvz., vaisių, uogų rūgštims.
Dantų trupėjimas ir lūžinėjimas – dėl didelio spaudimo, kylančio griežimo metu, trupa ir lūžta dantys.
Kosmetinis defektas – dantys tampa nelygūs, trumpesnis, „aptrupėję-apgraužti“.
Smilkininio apatinio žandikaulio sąnario uždegimas – sukelia žandikaulio ir ausies skausmą.
Išbudina iš miego vaikus ir suaugusiuosius.
Dažniausiai griežimas dantimis praeina savaime, nepadaro žymesnės žalos dantims, nes pieniniai dantys iškrenta, o išdygus nuolatiniams, įprotis palengva išnyksta.
Ką daryti?
Bandykite surasti priežastį. Gal reikia mažinti emocinę įtampą, stresą o gal vaikas peršalo, serga alerginėmis ligomis, gal netaisyklingas jo sąkandis.
Išbandykite atpalaiduojančią terapiją prieš miegą – tai šilta vonia su pušų ekstraktu, rami muzika, gera nuotaika, raminamųjų vaistažolių arbatos.
Duokite vaikui pakankamai vandens, ypač šiltais vasaros mėnesiais.
Nupirkite vitaminų su mineralinėmis medžiagomis (ypač magniu), nes pastarasis elementas labai svarbus nervams ir raumenims. Jei po 8 savaičių griežimas dantimis neišnyksta, šį gydymą nutraukite.
Jei griežimas dantimis neišnyksta per keletą mėnesių, atsiranda komplikacijų (dantukai aptrupa, lūžta, sutrinka klausa ar smilkininio apatinio žandikaulio sąnario funkcija), kreipkitės į gydytoją.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“6 mėn. sūnus kvėpuoja su garsu – tarsi švilpdamas. Atrodo, kad jo nosis nuolat užkimšta, nors gydytoja sako, kad tai ne sloga. Kaip palengvinti kvėpavimą?“ style=“fancy“]
Kūdikių nosies landos siauros – jos greitai užsikemša dėl nedidelio gleivių išsiskyrimo, tai natūralus procesas. Nosies gleivinėje gausu paviršinių kraujagyslių, kurios, atsiradus įvairiems dirgikliams (tabako dūmams, dulkėms, lakioms cheminėms medžiagoms, bakterijoms, virusams), greitai paburksta ir išskiria daugiau sekreto. Dėl to nosis dar labiau užsikemša ir kūdikis šnopuoja. Jei iš nosytės nebėga išskyros, nėra kitų kvėpavimo takų uždegimo požymių (kosulio, temperatūros), jei šnopavimas sumažėja išvalius nosies angas vatos suktukais, prieš tai pridžiūvusias gleives išmirkius įpurkštu jūros vandens purškalu, vadinasi – tai ne sloga.
Kai kurios mamos naudojasi močiučių patarimais ir suslogavusiam kūdikiui į nosį lašina savo pieną. Mamos pienas slogos negydo, nosies kraujagyslių nesutraukia. Motinos pienas gali sutirštinti nosies sekretą ar net pridžiūti ir dar labiau užkimšti nosį. Tuomet atsiras kita problema – valyti tirštas išskyras.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnaus šlaunų raukšlės neproporcingos. Kai buvo 4 mėn., jam chirurgas atliko rentgeno nuotrauką, liepė plačiau vystyti ir nešioti užsidėjus vaiką ant klubo. Kas tai per sutrikimas?“ style=“fancy“]
Chirurgas įtarė įgimtą klubo sąnario nepakankamą šlaunikaulio galvutės įsistatymą į gūžduobę. Iš vaiko gydytojo gaukite pakartotinį siuntimą pas vaikų ortopedą, nes būtina nuolatinė specialisto kontrolė.
Įgimtas klubo sąnario neišsivystymas susidaro dar vaikui negimus. Būna pažeistos visos dubens sąnario dalys. Kai sąnarys ne iki galo susiformavęs, po gimimo ir jo metu kojoms (kojai) judant, šlaunikaulio galvutė iššoka iš gūžduobės – konstatuojamas faktas, pavadintas įgimtu klubo sąnario išnirimu. Gali išnirti viena arba abudu klubo sąnariai. Įgimto klubo sąnario neišsivystymo priežastys dar nėra iki galo aiškios. Manoma, kad tam turi įtakos moters lytiniai hormonai, paveldėjimas, nepastovi vaisiaus padėtis gimdoje (pvz., gimstant dvyniams), siauras motinos dubuo, netaisyklinga vaisiaus padėtis gimdoje (kojų pirmeiga).
Įgimtas klubo sąnario išnirimas Lietuvoje pasitaiko apie 3 proc. naujagimių, 10-20 kartų dažniau neišnešiotiems. Išnešiotoms mergaitėms jis nustatomas 7-8 kartus dažniau nei berniukams. Todėl po gimimo dėl įgimto klubo sąnario išnirimo visus naujagimius kruopščiai tikrina gydytojas neonatologas, o 3 mėn. – ortopedas arba vaikų chirurgas.
Įgimtam klubo sąnario išnirimui būdinga:
Raukšlių asimetrija (nevienodumas) šlaunų bei kirkšnių srityse, nevienodos sėdmenų raukšlės. Vienoje pusėje raukšlė gilesnė, o jei blogai prižiūrimas mažylis, paraudusi ir pašutusi.
Nevienodo ilgio kojos (ypač gerai matoma per kelius ir klubus).
Riboti arba nevienodi klubo sąnarių judesiai (atvedimas), t.y. vystant neįmanoma vienodai išžergti kūdikio kojyčių (viena jų atsilenkia geriau, kita blogiau). Sunkiau įtarti neišnešiotų naujagimių klubo sąnarių išnirimą. Jų raumenys silpni, todėl kojytes galima gerai išskėsti, nėra būdingų šlaunų raukšlių.
Kūdikystėje nepradėjus gydyti, liga progresuoja – vaikai pradeda vaikščioti vėliau, eidami šlubuoja, sunkiai išlaiko pusiausvyrą. Jeigu išniręs tik vienas šlaunikaulis, vaikas šlubuoja į nesveikąją pusę, o jeigu išnirę abu, jis eina krypuodamas kaip antis. Jei negydoma, tuoj iškrypsta dubuo ir stuburas, pilvas atsikiša į priekį. Toks vaikas greita pavargsta, yra nejudrus, atsilieka nuo bendraamžių.
Itin kruopščiai privalo būti stebimi naujagimiai, kūdikiai, kurių motinos ar tėvo giminėje yra vaikų, kuriems buvo nustatytas įgimtas klubo sąnario išnirimas. Kuo anksčiau nustatoma diagnozė, tuo gydymas lengvesnis ir jo rezultatai geresni. Padedant nuo 4 mėn. kūdikio gydymas jau gerokai sudėtingesnis ir užtrunka iki pusantrų metų. Vyresnius kaip 2 metų vaikus be operacijos išgydyti neįmanoma.
Profilaktika ir gydymas
Platus vystymas. Tam pakanka paimti keletą vystyklų, juos sulankstyti ir įdėti tarp kojyčių. Patogu naudoti ir reguliuojamo kojų praskėtimo įtaisą – Freko pagalvėles. Jos padeda vystant plačiai išskėsti kojas. Kiekvienam mažyliui jos parenkamos individualiai. Vaikų ortopedas ar chirurgas, priklausomai nuo situacijos, gali parinkti ir kitokią pagalbą.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnui 1,3 metų. Jam išbėrė skruostus smulkiais spuogiukais. Gydytoja spėjo, kad nuo kiaušinių ar šokolado. Vaikas ilgą laiką tokių dalykų nevalgė, bet bėrimas nedingo. Ar galėjo bėrimas atsirasti nuo pelėsių, nes pas močiutę prieš remontą buvo apipelijusios sienos?“ style=“fancy“]
Jei mažylio gydytoja įtarė, kad bėrimo priežastis gali būti šokoladas ar kiaušiniai, ji galvojo, kad tai alerginis bėrimas. Nors teigiate, kad „vaikas ilgą laiką tokių dalykų nevalgė, bet bėrimas nedingo“ – galbūt jis valgė kokius kitus patiekalus, kuriuose yra kiaušinio? Užtenka labai mažų alergizuojančio produkto kiekio alerginei būklei išsilaikyti. Šokoladas nėra tas maisto produktas, kuris atskirai arba su juo pagaminti patiekalai turėtų būti duodami vaikams iki 2-3 metų. Jei bėrimas liko, vaiko gydytojos paprašykite siuntimo pas alergologą.
[su_spoiler title=“Dukrelei, kuriai dabar 8 mėn., nuo gimimo ant kaktos, dešinės akies voko, nosies galiuko ir viršutinės lūpos yra raudonos dėmės. Gydytojai sako, kad tai „gandro žnybės“ ir jos išnyks. Tačiau jau tiek laiko praėjo, o dėmės nenyksta. Gal tai pažeidimas darant cezario pjūvio operaciją?“ style=“fancy“]
Darant cezario pjūvio operaciją neįvyksta jokie vaisiaus pažeidimai. Kokios iš tikrųjų yra jūsų minimos raudonos dėmės, ar reikalinga pagalba, gali pasakyti tik jas pamatęs gydytojas specialistas. Iš savo dukros gydytojo gaukite siuntimą pas vaikų hemangiomų specialistą. Gavę siuntimą skambinkite į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės konsultacinę polikliniką, registruokitės minėto specialisto konsultacijai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Savo 3 mėn. dukrytės vakare negaliu užmigdyti net iki 24 ar net 1 val. Maitinu kas 3-4 valandas. Dieną miega 2-3 kartus po 2 arba 4 valandas. Ar įmanoma ką nors padaryti, kad mergytė taip ilgai nevakarotų?“ style=“fancy“]
Žindyti arba maitinti dera tuomet, kai kūdikis nori, o ne „įsprausti“ į griežtai apibrėžtą režimą. Kūdikis ir mažas vaikas migdomas tuomet, kai jis nori. 3 mėn. kūdikiai jau sugeba skirti dieną nuo nakties. Jeigu aktyviai bandote žaisti su dukra po 22 val. ir vėliau – ji tikrai nesugebės užmigti.
Jeigu mažylė dieną miegos 3 kartus po 4 val., naktį tikrai ją bus sunku užmigdyti. Gal Jūs vakare būnate sudirgusi, nervinga, išgyvenanti nerimą, baimę, stresą? Jei tokioje būsenoje pažindysite kūdikį, jis taps neramus ir neužmigs. Liaudies išmintis sako „Kokia mama toks ir vaikas“. Miego poreikis yra individualaus – vieni bet kurio amžiaus vaikai, taip pat ir suaugę žmonės miega ilgiau, kitiems užtenka miegoti trumpiau.
Kūdikio ir mažo vaiko miegas sutrinka, kai:
Jo aplinkoje per daug dirgiklių (triukšmo, ryškios šviesos).
Jaučia diskomfortą – spaudžia vystyklai, drabužėliai, kambaryje tvanku arba, atvirkščiai, šalta.
Staiga pasikeitė jo dienotvarkė, guldomas nakties miego anksčiau arba vėliau nei įpratęs.
Antroje dienos pusėje (po pietų) žindėte gėrusi gėrimų su kofeinu (arbatos, kavos, koka-kolos ar pepsi-kolos) ar valgėte šokolado.
Mieguistumas dieną arba dienos supainiojimas su naktimi yra ligos požymiai.
Pastebėję, kad sutriko miegas, nustatykite priežastį, pvz., jeigu kūdikis ar mažas vaikas ilgai neužmiega ar miega negiliai, blaškosi tą naktį, kai prieš migdydami maudėte, tuomet jį maudykite keliomis valandomis anksčiau ar net ryte.
Apie 20 proc. vaikų atsisako eiti miegoti vakare arba per naktį atsibunda kelis ir daugiau kartų. Kūdikio dažni atsibudimai naktį yra normalus reiškinys, o darželinio ir mokyklinio amžiaus vaikų atsibudimai naktį jau yra elgesio pokyčiai, sukelti įvairių priežasčių.
Normalu, kai:
Naujagimis atsibunda kas 2-3 val. (rečiau kas 4 val.).
Apie 70 proc. kūdikių iki 3 mėn. miega nuo vidurnakčio iki 5 val. ryto, o kitu paros laiku atsibunda ir vėl užmiega. Būdravimo ir miego laikas yra nevienodos trukmės.
Nuo 5 iki 12 mėn. imtinai didžioji dauguma kūdikių naktį neprabusdami išmiega 6-7 val. Dalis iš jų naktį kartą prabunda – pavalgymui.
12-24 mėn. 90 proc. vaikų išmiega neatsibusdami 11-12 val., jei jie dieną miegojo 1-2 val. Kuo ilgiau jie išmiega dieną, tuo trumpesnis būna nakties miegas.
2-5 m. vaikai naktį išmiega apie 11 val., jei jie nemiegojo dieną.
Kuo vyresnis vaikas, tuo trumpiau miega, pvz., 11-12 m. vaikai išmiega naktį 9-10 val., o paaugliai 7-9 val.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Vaikas (8 mėn.) užmiega tik ant rankų. Paguldytas į lovytę vartosi, šliaužia, stojasi, kai visai pavargsta – verkia, bet neužmiega. Kaip pripratinti, kad užmigtų pats, nuo kokio amžiaus tai lengviausia padaryti?“ style=“fancy“]
Jei mažylis užmiega tik ant rankų, vadinasi, jį įpratinote taip užmigti. Išugdyti kokį nors įprotį yra lengva, o atpratinti – labai sunku. Ant rankų užmigti mažajam žmogui maloniau – jis jaučia nieko nepakeičiamą mamą ar kitą mylimą žmogų ir nenori nuo jų atsiskirti, nes prie suaugusiojo jis jaučiasi saugus ir jam yra įdomu būti. Nuo gimimo mažylis turi turėti savo lovą, kuri būtų netoli mamos lovos, kad jai būtų patogu kiekvienu momentu prieiti prie kūdikio. Guldyti į suaugusių lovą nėra gerai, nes paskui būna labai sunku atpratinti gulėti atskirai nuo mamos.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Suaugusiesiems patariama iki miego nevalgyti ir negerti bent 2 valandas, o geriausia – 4. Kiek valandų iki miego negalima duoti gerti ir valgyti vaikui?“ style=“fancy“]
Kūdikiui duokite valgyti tada, kad jis pageidauja. Sulaukęs metų vaikas turi būti pratinamas prie įpročio pavalgyti, atsigerti bent vieną valandą prieš miegą. Kūdikis ar mažas vaikas neturi būti įpratintas užmigti su buteliuku lovoje. Tai kenkia dantims, nes po gėrimo ar valgymo jie turi būti išvalyti. Mažo vaiko valgydinimas ar, pvz., girdymas pieno mišiniu, pienu ar kitais skysčiais neužtikrina ramaus miego, greičiau atvirkščiai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mūsų sūnui 5 metai, taciau jo apyvarpė labai susiaurėjusi, atsmaukti, kad galėčiau apiprausti, neįmanoma, o bandant jam skauda. Šlapinantis neskauda ir gali tai atlikti be problemų, tačiau pastebėjau, kad šlapinantis varpa išsipučia kaip balionėlis, buvome pas specialistus (vaiku chirurgą), išrašė tepaliuką, kuriuo tepėme varpos galiuką. Lyg odelė apsilaupė, tačiau vėl tas pats. Ką turėtume daryti? O gal tai normalu? Gyvename Berlyne.“ style=“fancy“]
Mamos klausia, ar reikia atsmaukinėti naujagimių ir kūdikių apyvarpes (mat norisi kruopščiai nuplauti varpos galvutę). Taip daryti negalima ir net neverta, nes kūdikių apyvarpė neatsismaukia. Medicinos literatūroje teigiama, kad berniukų apyvarpė pamažu gali atsismaukti jau pirmųjų metų pabaigoje, tačiau vaikų urologai pataria apyvarpės neplėšyti ir nesmaukinėti net iki 5 metų – tol, kol ji netaps visiškai paslanki (beje, kartais net mokyklinio amžiaus berniuko apyvarpė būna vietomis suaugusi su varpos galvute, todėl jos negalima atsmaukti – nesigraužkite, apyvarpė tikrai atlips). Net tada, kai apyvarpė lengvai atsismaukia, nereikia jos atplėšinėti ir plauti berniuko varpos kelis kartus per dieną. Pakanka tik kartą per savaitę maudomam berniukui atsmaukti apyvarpę ir švelniai nuplauti varpos galvutę šiltu vandeniu ir paprastu vaikišku muilu.
Kodėl nereikia atsmaukinėti? Mažiems berniukams dar nesigamina ir nesikaupia apyvarpės sekretas (smegma), be to, dažnas apyvarpės smaukinėjimas berniukui gali patikti, o tai bus vienas žingsnis onanizmo link. Stipriai atsmaukta apyvarpė gali užsiveržti ir nebesugrįžti į savo ankstesnę būseną. Jei taip atsitiko, reikia greičiau kreiptis į medikus, gali net prireikti operacijos. Beje, jei apyvarpė siaura, ji gali užsismaugti ir berniukui onanizuojantis. Kartais dėl dažnų apyvarpės ir varpos galvutės uždegimų apyvarpė užrandėja, nebeatsismaukia. Vaikui pasidaro sunku šlapintis, šlapimas teka maža srovele, jo vis lieka šlapimo pūslėje. Pastebėti šią patologiją nesunku: šlapinantis išsipučia vaiko varpos galiukas, vaikas šlapindamasis stena. Užrandėjusią ir nebeatsismaukiančią apyvarpę reikia gydyti, nes kitaip gali sutrikti inkstų veikla.
Po 5 metų fimozė dažniausiai išnyksta ir apiplauti apyvarpę bei varpos galvutę nesukelia jokių sunkumų. Jums reikėtų pasikliauti vietinių gydytojų patarimais, naudoti tepalus, o jei problema neišsispręs, pagalvoti apie papijaustymo galimybę. [/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Šiuo metu mano sūnui yra 18 mėn. Jis gimė savaime, be jokių komplikacijų, tik buvo pastebima tai, kad jo liežuvis išlindęs iš burnytės. Šiuo metu liežuvis yra mažiau pastebimas, tačiau vis dar išlindęs. Kas tai galėtų būti? Vaikas atrodo sveikas, apsigimimų nėra. Kramto puikiai, garsus taip pat taria. Apsilankėme pas neurologą, endokrinologą tačiau atsakymo nesulaukėme. Vaikas pagal amžių vystosį gerai. Pas kokius specialistus reikia kreiptis dėl išsikišusio liežuvėlio?“ style=“fancy“]
Nedaug išsikišęs liežuvis (matomas tik jo galiukas) ir prasižiojimas yra įgimto žindimo reflekso dalis. Kūdikiui augant, ypač kai jis pradedamas maitinti iš šaukštelio, liežuvis pasislepia burnoje ir jo nebematyti. Liežuvio dalies išlindimo priežasčių gali būti ir kitų, tačiau jų pasitaiko retai. Tada kartu su liežuvio išsikišimu pastebimi ir kiti kūdikio pokyčiai. Liežuvis gali būti šiek tiek išlindęs ir burnos, kai sumažėjęs viso kūno raumenų tonusas, mažylis dažnai būna suglebęs, „guli kaip mazgotė“.
Raumenų tonusą įvertina vaikų neurologai. Padeda viso kūno masažas, mankšta. Vaikų neurologai sprendžia, ar kūdikį nukreipti konsultacijos į ankstyvosios reabilitacijos centrą burnytės išoriniam ir vidiniam masažui. Jei esant sumažėjusiam raumenų tonusui išlindęs liežuvis yra glebus, trukdo maitinimosi procesui, mažyliui individualiai parenkama jam tinkamiausia maitinimo padėtis, būdas, įrankiai. Didelis liežuvis gali trukdyti vystytis kalbos įgūdžiams, tai pastebėjus, reikia kreiptis į logopedą, nes kalbos įgūdžių korekcija yra ilgalaikis ir daug tėvų ir logopedo kantrybės reikalaujantis darbas. Kita išsikišusio liežuvio „laikina“ priežastis yra kvėpavimas per burną, kai nosis užsikimšusi (susirgus sloga arba dėl nosies gleivinės paburkimo). Slogai nykstant, liežuvis pasislepia burnoje.
Kitos retos liežuvio iš burnos išsikišimo priežastys yra stambus, didelis liežuvis, įgimtos ligos, dauno sindromas, skydliaukės funkcijos nepakankamumas. Kai liežuvio išsikišimo priežastis yra įgimtos ligos, visuomet pastebimi ir kiti ligos požymiai. Jums dėl liežuvio išsikišimo jaudintis neverta, nes, kaip rašote, vaikas sveikas.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano dukrytei 8 mėnesiai. Turime apačioje jau du dantukus, viršutinės dantenos paburkę. Labai sunku užmigdyti: per miegus verkia. Verkimas pereina į spiegimą. Užmiega ir po kokių 15-30 min. isteriškas verkimas. Nurimsta tik su mano krūtimi. Ar visa tai dėl dantukų dygimo skausmo?“ style=“fancy“]
Dantuko dygimo („prasikalimo“) vietoje gali patinti, parausti dantenos. Po kiekvienam kūdikiui individualaus laiko patinimo, paraudimo vietoje pasirodo baltas danties kraštelis. Jis laipsniškai didėja, dantukas „išlenda“ ir auga. Dantukui išlindus dantenų patinimas, paraudimas išnyksta. Neretai išdygę dantukai atrandami atsitiktinai, pvz., žindant kūdikis skausmingiau sukanda spenelį arba duodant košę šaukšteliu į kažką tai užkliūvama, o kitos mamos sako, kad „barkšteli“.
Dažniausiai dantų dygimui klaidingai yra priskiriamas karščiavimas, viduriavimas, vėmimas, ausų, pilvo skausmai, miego sutrikimai, kartais net šlapimo takų infekcija. Atsiminkite – dantų dygimas yra normalus procesas, nesukeliantis jokios ligos.
Tokie požymiai, kaip dirglumas, neramumas, irzlumas, sumažėjęs apetitas, pablogėjęs miegas, dažnesnis tuštinimasis (tai nėra vertinama kaip viduriavimas) gali tęstis tol, kol dantukas neišlindęs iš dantenų. Iki tol jos yra paburkusios, skausmingos, niežtinčios. Dėl niežėjimo mažyliai ima intensyviau kišti į burną kietus daiktus ir jais trinti dantenas. Kiekvienas dantukas išlenda per skirtingą laiko tarpą, tačiau pastebėta, kad tai įvyksta per savaitę nuo dantuko dalies pasirodymo iš dantenų.
Kai kuriems mažyliams besikalant dantims keliomis dalimis gali padidėti temperatūra – pakilti iki 37,2-37,5C. Tokia temperatūra nesutrikdo kūdikio būklės, jokiais vaistais gydyti nereikia. Jeigu temperatūra pakilo daugiau, dera ieškoti kitos jos pakilimo priežasties – ūmios ligos. Dantukų dygimas nėra priežastis susirgti kokia nors liga. Jų dygimas taip pat neapsaugo nuo galimybės susirgti ūmia liga, kurios vienas iš požymių – didesnis temperatūros pakilimas.
Temperatūra „dėl dantų“ gali laikytis tol, kol pradėjęslįsti iš dantenų dantukas visiškai išlenda. Dantims dygstant skausmas nėra toks stiprus, kad būtų gydomas vaistais nuo skausmo. Kiekvienas vaistas turi pašalinį, nepageidautiną poveikį.
Dygstant dantims gali sumažėti apetitas. Jo sumažėjimas gali užtrukti tiek laiko, per kiek išlenda dantukas ir praeina dantenų paburkimas.
Kelias dienas gali padažnėti tuštinimasis, pvz., jei kūdikis pasituštindavo kartą per parą, jis gali pasituštinti 2-3 kartus skystesnėmis išmatomis. Tai nėra suprantama kaip viduriavimas. Kūdikio valgiaraščio nereikia keisti, nereikia ir niekuo gydyti. Tai gali užtrukti, kol visiškai išlįs dantukas. Kai skausmingai dygsta dantys, vaikučiui duokite skysto maisto, nes jo nereikia kramtyti.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano dukrytei 4,5 mėnesio. Prieš savaitę skiepijome. Praėjus kelioms valandoms po skiepų, dukra miegodama pradėjo staiga ir garsiai įkvėpti ir iškvėpti orą. Iš karto nuvežėme pas gydytoją. Patikrinus pasakė, kad greičiausiai tai alerginė reakcija, nes skiepo vieta buvo labai paraudusi. Skyrė tavegilio ir, jei pakils temperatūra, paracetamolio. Naktį temperatūra buvo pakilus iki 38,5ºC. Kitą dieną viskas pagerėjo, kvėpavimas susitvarkė, temperatūra nukrito. Viskas būtų gerai, bet prieš keletą dienų pastebėjau, kad miegodama dukra kartais vėl stipriai įkvepia ir iškvėpia. Kas tai galėtų būti?“ style=“fancy“]
Jūsų dukra iki aprašomo skiepo jau turėjo būti kelis kartus paskiepyta. Vietinės reakcijos po skiepų – odos patinimas, paraudimas, skausmingumas – būna apie 50 proc. paskiepytųjų, ir manoma, kad tai normalu. Vietos, į kurią sušvirkšta vakcina, netepkite jokiais tepalais, nemasažuokite, nešildykite. Vietinė povakcininė reakcija praeina per 2–4 paras. Pagal jūsų aprašymą galima įtarti, kad atsirado kvėpavimo sutrikimas miego metu – miego apnėja. Vaikams tai pasitaiko retai. Dažniausios priežastys: nosyje yra pridžiūvusio sekreto; didelės tonzilės; didelis liežuvis; kvėpavimo takų raumenų atsipalaidavimas ir užkritimas miego metu. Švelni miego apnėja gydoma keičiant įpročius, pvz., guldant ant šono. Miego apnėja neturi nieko bendro su skiepais. Jums verta gauti siuntimą vaikų neurologo konsultacijai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Maitinu mišinuku. Ar galima dar duoti atsigerti vandenuko? Kūdikiui 3 mėn.“ style=“fancy“]
Pieno mišiniai, kai jie pagaminti paisant gamintojo instrukcijos (atitinkamas miltelių kiekis ištirpinamas rekomenduotame vandens kiekyje), patenkina mažylio, nepriklausomai nuo jo amžiaus, skysčių poreikį. Sveikam kūdikiui papildomai vandens – iki 200 ml per parą – galima duoti nebent tuomet, kai karšta.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Nuo kelių mėnesiu galima sodinti kūdikį?“ style=“fancy“]
Jokio amžiaus kūdikiai, kol patys neatsisėda, nesodinami. Masažuojami ir mankštinami mažyliai atsisėda anksčiau už tuos bendraamžius, kurie fiziškai nėra lavinami. Dažniausiai kūdikiai pradeda patys atsisėsti, kai sueina 6 mėnesiai, o gerai ir ilgiau išsėdi, kai sueina 8 mėnesiai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano vaikui 1 metai ir dvi savaitės. Jis guvus, žaismingas, iki šiol duodu MP kiek nori. Rytais duodu kruopų košės, per pietus – daržovių su mėsa. Vakar garų vonelėje iškepiau omletą. Kaip turi valgyt tokių metų vaikas, koks maisto kiekis turi būt. Ir kiek NP turiu duoti?“ style=“fancy“]
Kai vaikui sukanka vieneri metai, jei jis nori ir mama gali, motinos pieno jis gali gauti 2–3 kartus per parą. Vienerių metų vaikas kasdien turi gauti kuo įvairesnio maisto – įvairių daržovių, šviežių vaisių ir uogų, užaugusių Lietuvoje. Metinukas turi gauti įvairių grūdų košių. Manų, ryžių bei kukurūzų košės yra mažiau vertingos už kitas košes. Rašote, kad duodate „daržovių su mėsa“ – tačiau neaišku, kokią mėsą duodate. Vertingiausia yra gyvūnų mėsa, iš paukštienos – kalakutiena, o broilerių vištiena mažiausiai vertinga. Metukų vaikas 1–2 kartus per savaitę turi ragauti ir žuvies. Omletas, pagamintas iš 1 kiaušinio, duotinas 2–3 kartus per savaitę. Metinuko porcijos dydis – 200–300 g. Jokio amžiaus vaiko nemaitinkite per prievartą, neįkalbinėkite daugiau suvalgyti. Normalu, kad vieną kartą suvalgo daugiau, o kitą kartą mažiau.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Ar mano vaikas paveldės mano ligą epilepsiją? Ji man buvo diagnozuota, kai buvau 7 mėn. nėščia.“ style=“fancy“]
Epilepsija nėra paveldima liga, ji negali būti perduota vaikui iš tėvo arba motinos. Gali būti paveldimas polinkis susirgti epilepsija, susergama atsiradus ją provokuojančioms aplinkybėms. Epilepsija kyla dėl sutrikusios smegenų žievės ląstelių (neuronų) veiklos. Ją sutrikdyti gali smegenų traumos, uždegimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, tačiau dažniausiai priežastys lieka nežinomos.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano vaiko akys šiandien staiga sužvairavo. Tai tesėsi apie 3–4 valandas. Po miego (1,5 valandos) būklė pagerėjo. Kas tai galėjo būti?“ style=“fancy“]
Į klausimą konkrečiau sunku atsakyti, nes nenurodytas nei vaiko amžius, nei mamos nuomonė, po kokio įvykio „staiga sužvairavo“, nes be priežasties niekas nevyksta… Turite atidžiau stebėti vaiką ir, jei žvairavimo priepuoliai kartosis, kreiptis į akių ligų gydytoją (okulistą). Tik jis, įvertinęs konkrečią situaciją, patars, ar reikia ką daryti, o jei taip, tai ką daryti.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kiek maždaug papildomai skysčių turėtų išgerti 8–9 mėn. kūdikis per parą, maitinamas mamos pienu? Niekaip dukrytei neįsiūlau vandens ar arbatėlės, pavalgiusi košės vis tiek reikalauja krūties.“ style=“fancy“]
Jūsų dukra elgiasi teisingai. Motinos pienas yra ne tik maistas, bet ir skystis. Jis patenkina skysčio poreikį, todėl dukra atsisako vandens ir juolab arbatėlių (jai neįprasto skonio skysčių). Kai karšta, dažniau pasiūlykite krūtį, ir bus nuostabu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano vaikeliui 2 mėn., mes gyvename Šiaurinėje Airijoje. Kai gimė, gydytojai pasakė, kad jo momenėlis labai mažas. Po echoskopijos gavome štai tokį atsakymą: „Galvytėje suaugęs sąnarys per vidurį, jis turi judėti, bet dabar jis nejuda ir jį reikia atlaisvinti, tad reikalinga operacija, kurią atliks Belfaste“. Nerimauju, ar tai labai sudėtinga operacija ir kas toliau gali būti?“ style=“fancy“]
Į klausimą sunku konkrečiau atsakyti, nes turbūt nesupratote echoskopijos atsakymo – galvytėje sąnarių nebūna, o yra tik smegenys, jose skilveliai ir smegenų dangalai. Taigi neaišku, apie ką kalbama. Kiekviena operacija yra susijusi su didesne arba mažesne rizika, nes labai daug priklauso nuo vaiko organizmo gebos kovoti su liga.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano dukrytei dabar 14 mėnesių. Turime bėdą dėl jos maitinimo. Ji labai išranki maistui ir valgo labai mažais kiekiais. Kartais tam, kad ji pavalgytų, beveik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Skamba absurdiškai, tačiau labai dažnai vienas maitinimas baigiasi 5 arbatiniais šaukšteliais maisto. Mano dukrytė labai judri ir viskuo besidominti, ją sunku nulaikyti vienoje vietoje, taigi ir maistu sunku sudominti. Namuose dar kažkiek pavyksta pavalgydinti, o va kai kur nors išvykstame, vaikas lieka nevalgęs, nes nuolat kur nors eina, lipa, ką nors čiupinėja… per daug įspūdžių. Ji mažai ir sveria, tik 8700 g. Svoris auga sunkiai. Padeda tik tai, kad ją vis dar žindau, taigi bent pienuko kažkiek patraukia, bet ir tai tik namie, nes kitur neįdomu ir pienukas… Per dieną sudėjus visus maitinimus kietu maistu, ji suvalgo apie 300 ml maisto. Na dar kažkiek gauna mamos pienuko, nes žindau, kai parodo norą. Toks jausmas, kad ji nejaučia alkio. Nes kartais visą pusdienį būna nei kąsnio nevalgius, o kai pasiūlau maisto, kelis šaukštelius suvalgo ir viskas. Daržovių,mėsos, žuvies ir vaisių beveik nevalgo, kartais kokių uogų pavyksta įsiūlyti…Pieno produktų net į burną neįdėsi…o duonos gaminius tik ištrupina, o burnoje nieko nelieka.. .Daugiausia valgo grūdines košes, į kurias kartais pavyksta įmaišyti obuolio ar uogų, o va daržovių su mėsa ar žuvimi suvalgo labai mažai, gal kokius 5 šaukštelius per dieną. Ar tai gali būti sveikatos sutrikimas, ar tai normalu? Jaudinuosi, kad nepritrūktų vitaminų ir geležies… Ar gali būti problema tame, kad vis dar ją žindau? Ji dažnai keliasi ir naktį, taigi pienuko bent 4 kartus geria naktį…dieną mažiau…“ style=“fancy“]
Nežinant dukros gimimo svorio, neįmanoma atsakyti, ar mažai, normaliai ar daug ji sveria. Yra norma, kai 11–12 mėnesių kūdikio gimimo svoris patrigubėja. Antrais, trečiais gyvenimo metais per metus vaikai priauga 1,5–2,5 kg, rečiau 3 kg. Mažyliai, pradėję vaikščioti, labai aktyviai susipažįsta su aplinka, nenustygsta vietoje – tai yra normalu. Vaikai ūgio ir svorio priauga nevienodai greitai. Kitaip tariant kiekvienas iš jų auga tik jam būdingu tempu, kurį paveldėjo iš savo senelių ir tėvų – svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas, t.y. dažnai nesirgtų įvairiomis ūminėmis ligomis. Kiekvienas vaikas yra savita asmenybė, pvz., – vieni prašo valgyti, kiti yra išrankūs valgytojai. Yra svarbu, kad vaikas kasdien gautų galimai įvairesnio maisto, kurį pagal savo amžių jis sugebėtų suvirškinti ir įsisavinti. Norą valgyti menkina saldūs, riebūs patiekalai, saldūs gėrimai (tame tarpe ir sultys), įvairiausios arbatėlės. Vaiku dera įteigti, kad jau atėjo laikas valgyti drastiškai neatitraukiant nuo žaidimo. Vaikas kasdien turi būti maitinamas tuo pačiu metu, nes vaikai mėgsta ritualus. Vaikas daugiau ir noriau valgys kai bus geros nuotaikos, maistas pagirtas, ne per šaltas ir nekarštas, geros išvaizdos, toks kurį galima trinti dantenomis (iki 2,5 metų vaikai sunkokai kramto, nors iki to laiko turi būti išdygę 16 dantukų), nemaitinamas per prievartą, neskubinamas, valgymo metu nežaidžiama, žodžiu valgymas kaip procesas turi sukelti teigiamas emocijas. Tai, kad „Daržovių,mėsos, žuvies ir vaisių beveik nevalgo“ yra negerai. Iš laiško neaišku, kodėl nevalgo šių produktų, pvz., ar dėl jų skonio, o gal pateikimo būdo (šalti, karšti, sunkiai trinami dantenomis ???), dėl patiekalo išvaizdos, pvz., lėkštėje daug patiekalo. Tai, kad net keturių rūšių maisto, t.y. „Daržovių,mėsos, žuvies ir vaisių beveik nevalgo“ yra išimtis iš taisyklės, nes pasitaiko vaikų, kurie nemėgsta vienos daugiausia dviejų rūšių maisto. Tai leidžia įtarti, kad vaikas buvo valgydinamas taip, kad tai jam sukėlė neigiamų emocijų ir dėl to, kad pakartotinai jų nepatirtų, ji atsisako valgyti. Dera viską gerai prisiminti ieškant priežasčių kodėl taip atsitiko ir tas priežastis pašalinti. Būtina padaryti kraujo tyrimą tikslu išsiaiškinti ar nėra mažakraujystės, su vaiko gydytoju nesutirštinant ir nesumenkinant situacijos išsamiai su vaiko gydytoju aptarti jo maitinimą. Vietoje krūties pieno duoti vaikams virš vienerių metų skirtą pieno mišinį ar bent jogurtą be priedų. Jogurtą paskaninti, keisti jo spalvą bei skonį galima įvairiomis uogomis (šviežiomis, šaldytomis), vaisiais (obuoliais, slyvomis). Tai, kad „bent 4 kartus geria naktį…“ nėra gerai. Dažniausia kėlimosi priežastis yra noras pajusti mamos šilumą ir taip nusiraminti – vėl pradėti miegoti. Pieno mišinys vienerių metų ir vyresniems vaikams geriau pasotina vienerių metų ir vyresnius vaikus, dėl to suretėja jų prašymai valgyti. Nuo naktinių maitinimų palaipsniui dera atpratinti, nes jie kenkia dantukams, sukelia norą šlapintis, miegas pasidaro mažiau gilus.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano anūkui 4, 5 mėn. Pasidarė neramus. Kelis kartus kai verkė stipriai paraudo kojytės, jos įsitempia. Po to praeina. Kas tai galėtų būti, gal nuo dantukų dygimo toks neramus?“ style=“fancy“]
Jeigu neramumai kartojasi, stebėkite, kas išprovokuoja neramumą ir šalinkite jo priežastis. Verkiant gali parausti rankos, kojos, nes išsiplečia poodžio smulkiausios kraujagyslės (kapiliarai). Verkiant prasideda „judesių audra“ – mažylis mosikuoja rankomis, kojomis, jos gali įsitempti. Dar viena kojų įsitempimo priežasčių gali būti kalcio trūkumas organizme. Jis atsiranda, kai organizme trūksta vitamino D. Jums derėtų pasidaryti tyrimą vitamino D atsargų organizme įvertinimui, t.y. 25 (OHD). Mažylio gydytojas, įvertinęs tyrimo duomenis, galės tiksliau dozuoti vitaminą D. Dantukai dažniausiai pradeda dygti antrąjį gyvenimo pusmetį. Dantuko prasikalimo metu, kai mažajam skauda, gali pakisti jo elgesys, kūdikis gali pasidaryti irzlesnis, neramesnis, pablogėti apetitas. Dantų dygimas neišprovokuoja verksmo priepuolių su kojų išsitempimu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnui 7 mėnesiai, noriu paklaust, kaip tokiame amžiuje turi atrodyti varpa, nes nuo gimimo yra atsismaukusi ir gana stipriai, šiek tiek neramu. Gyvename Anglijoje, kur kūdikiai visiškai nestebimi, nėra su kuo pasikonsultuoti.“ style=“fancy“]
Kūdikių varpos storis, ilgis, apyvarpės atsismaukimas gali būti įvairūs – standarto nėra. Svarbu, kad šlapimo ištekėjimo anga būtų varpos galvutės gale – jos centre, šlapinimosi metu mažylis nejustų jokių nemalonių jutimų (šlapinimosi metu nepradėtų verkti, netaptų neramus). Jeigu pastarajame sakinyje minėtų reiškinių nepastebite, galima manyti, kad viskas yra gerai. Jokių manipuliacijų su varpa, apyvarpės atsismaukimu nedera daryti. Labai svarbu čiuopiant maudymo metu patikrinti, ar kapšelyje yra abu kiaušinėliai. Jie čiuopiami švelniai, normoje jie aptinkami kaip pupelės, didelio lazdyno riešuto dariniai. Kilus neaiškumų, būtina pasikonsultuoti su vaiko gydytoju (taip daryti yra priimta Lietuvoje).[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Dukrytei metukai, ir jau dygsta 13-as dantukas. Ar čia normalu?“ style=“fancy“]
Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausiai išdygsta 6–8 dantukai, o antrais gyvenimo metais dar 8 dantukai. Kiekvienam vaikui dantukai dygsta individualiu, tik konkrečiam vaikui dygimo tempu. Tai, kad vienerių metų dukrai dygsta 13–tas dantukas yra visiškai normalu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Auginu 3 vaikus (sūnui 4 metukai, dukrytėms 3 metai ir 2 metai) ir susidūriau su bjauria situacija. Kai mažoji dukrytė susirgo ir nesuspėdavo nubėgti ant puoduko, uždėjau jai sauskelnes. Kai pamatė vyresnieji vaikai, jie pradėjo kakoti ir sysioti į kelnes. Kai mažoji pasveiko, nuo to laiko pradėjo visi trys kakoti ir sysioti į kelnes. Jie nuėję į kambarį padaro į kelnes ir išsitraukę iš kelnių išmatas deda į mašinėles su priekabomis. Visi trys miega viename kambaryje ir kas 3 ar 4 dienas po nakties miego ryte jie apsikakoja ir pradeda žaisti tarpusavyje. Prašau jūsų patarimo, kaip sustabdyti vaikų žaidimą tarpusavyje su išmatomis?“ style=“fancy“]
Vaikai, ieškodami užsiėmimų, prasimano įvairių žaidimų, ypač tuomet, kai mato, kad jų užsiėmimas suaugusiems nepatinka. Taip jie bando išsiaiškinti, kas galima kas ne, ir tai daro daug kartų. Vaikai mėgsta daryti tai, kas suaugusiems nepatinka, kai iš suaugusiųjų nori daugiau dėmesio. Recepto, kuris tuojau greitai ir efektyviai pakeistų esamą padėti, nėra. Keturių metų vaikas jau turėtų suvokti ko iš jo norima. Keturių metų vaikui nuolatos reikia aiškinti, kad geri vaikai išmatomis nežaidžia, vaikas turi būti pagiriamas, tuomet kai nežaidžia išmatomis. Jaunesnieji vaikai paprastai kopijuoja vyresniojo elgesį. Taigi, yra šansų, kad jaunesnieji paseks vyresniojo pavyzdžiu. Už tai, kad nežais išmatomis, jokių dovanų neteikite. Taip pat reikia jiems sugalvoti užsiėmimą, kuris jiems būtų patrauklesnis ir įdomesnis už žaidimą išmatomis. Vaikai iki 3 metų dažnai nesupranta, kodėl negalima ko tai daryti. Jie daro tai, kas lengviau, pvz., padaryti į kelnes yra lengviau nei tą patį padaryti į puoduką. Vienu metu sužiūrėti visus 3 vaikus ir sugalvoti jiems patrauklų užsiėmimą, kad užmirštų žaidimą išmatomis, reikia kantrybės ir išmonės.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Auginu 2 mėnesių dukrą. Labai nerimauju dėl jos tuštinimosi. Kiekvieną dieną išleidžia labai daug dujų, bet tuštinasi tik kartą per 7 dienas (maitinu pati). Bandžiau duoti ir vandens ir arbatėlių, bet nieko negeria ir viską spjauna lauk. Ar tai normalu, kad taip retai tuštinasi ir nevartoja daugiau jokių skysčiu? Labai neramu.“ style=“fancy“]
Motinos pienas iki 6 mėnesių daugumos kūdikių organizmo poreikius patenkina visomis maisto medžiagomis ir skysčiais. Kitaip tariant, kūdikiui nereikia duoti jokių arbatėlių ir skysčių. Kartą per mėnesį turite pasirodyti savo dukros gydytojui – jis pasakys, ar svoris ir ūgis auga normaliai. Jeigu svoris ir ūgis auga normaliai, ir praėjus kelioms dienoms po pasituštinimo neatsiranda mažylės elgesio pakitimų, dujos išeina – pergyventi dėl tuštinimosi kartą per 7 dienas nereikia. Jeigu svoris ir ūgis auga nenormaliai, mažylės gydytojas patars kaip ką ir kaip daryti konkrečiu atveju. Vanduo ir juolab arbatėlės neskatina svorio ir ūgio augimo. Tik tuomet, kai aplinkoje yra karšta, po žindymo praėjus valandai galima pasiūlyti virinto nesaldinto vandens. Sultys bei visokios arbatėlės netinka.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Nežinau kas nutiko mano mažajai. Ant puoduko ji pradėjo sėstis gana anksti (1,2 m.) ir suvokimas, kad nori šlapintis ar tuštintis pas ją jau buvo atsiradęs. Tačiau vieną rytą ji atsisakė sėstis ant puoduko, atrodytų lyg ji būtų kažko išsigandusi, nesėda ant jo visiškai. Žaidžia, sodina lėlytę, tačiau pati nesėda. Ką daryti?“ style=“fancy“]
Vienareikšmiai atsakyti, kas atsitiko ir rekomenduoti, kad greitai ir efektyviai situacija pasikeistų – sunku. Derėtų prisiminti, kuo tas rytas, kai atsisakė sėstis ant puoduko, išsiskyrė iš kitų rytų, kai sėdosi ant puoduko? Gal tą rytą, atsisėdo ir staiga susijaudinusi pakilo? Maži vaikai paprastai atsisako ką nors daryti, kai patiria neigiamas emocijas. Neigiamų emocijų jie ilgai neužmiršta. Gal tą parą ar ilgiau, kai atsisakė sėstis ant puoduko, šlapinimasis buvo dažnesnis ir/bei skausmingas (verkšlendavo, kai reikėjo šlapintis). Jei buvo minėti šlapimo pūslės uždegimo požymiai, juos dukra galėjo susieti su puoduku ir dėl to pradėti jo atsisakyti. Gal puodukas buvo per šaltas, gal skaudėjo tuštinantis? Kitaip tariant, pakitusio mažylės elgesio priežasčių gali būti daug. Aišku viena, be priežasties nebūna pasekmės. Galima pabandyti įsigyti kitokios formos ir spalvos puoduką, pavadinti jį kitaip, pvz., „katiliuku“ ir nuolatos švelniai kantriai aiškinti, kad didelis ir mažas reikalai daromi ant jo sėdint. Senasis puodukas turi dingti iš dukros akiračio. Vieni vaikai greičiau suvokia tai, ko iš jų norima, kiti lėčiau ir tai yra norma. Kitaip tariant, nereikia norėti, kad viskas įvyktų staiga.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Laba diena, mano berniukui šiuo metu 5 mėn. Kaip reikia tinkamai prižiūrėti jo lytinius organus. Ar reikia apiprausiant atsmaukti varputę ar ne?“ style=“fancy“]
Nuo pat naujagimystės dera stebėti, ar vienodos abi kapšelio pusės. Jeigu pastebite, kad viena kapšelio pusė didesnė už kitą, nedelsdami kreipkitės į vaikų chirurgą, dar geriau – vaikų urologą. Maudydami pirmųjų mėnesių berniukus pačiupinėkite kapšelį, patikrinkite, ar yra 2 pupelės dydžio dariniai – sėklidės. Ne visiems vienodu laiku sėklidės nusileidžia – jeigu atsirado abejonių, ar sėklidės nusileidusios, tai ne vėliau kaip sulaukus 3 mėn. būtina pasikonsultuoti su vaikų urologu.
Kūdikių ir mažų vaikų lytinių organų srities oda itin švelni. Kūdikius prauskite tekančiu šiltu vandeniu su neutralaus rūgštingumo muilu, nusausinkite, netrinkite, leiskite odai „pakvėpuoti“, neskubėkite užsegti sauskelnių.
Visiems jaunesniems kaip 2 metų berniukams yra fiziologinis apyvarpės susiaurėjimas. Jų varpos galvutė aptraukta oda, o apyvarpės vidinis paviršius švelniomis sąaugomis sulipęs su varpos galvute. Vaikui augant, sąaugos išnyksta, apyvarpė išsiplečia. Maudant berniukus iki 5 mėnesių varpos galvutės odelės nebūtina atsmaukti. Jokiu būdu atsmaukdami nenaudokite jėgos, tai bus įmanoma padaryti tik tada, kai apyvarpė atsiskirs nuo varpos, o tam gali prireikti palaukti iki 2 metų. Jei jėga bandysite atsmaukti apyvarpę, galite sužaloti berniuko varpą, nes mažų berniukų apyvarpės vidinė pusė dažniausiai dar tvirtai sukibusi su varpos galvute. Mėginimai ją atitraukti sukelia mažas žaizdeles ir įtrūkimus, kuriems gyjant formuojasi randeliai, susiaurėja apyvarpės anga. Apyvarpės atitraukimą palikime pačiam vaikui.
Dauguma mažų berniukų anksti atranda savo varpą kaip žaisliuką ir ją čiupinėdami bei traukydami patys instinktyviai prisideda prie natūralaus apyvarpės atsiskyrimo proceso. Tačiau jei pastebėjote, kad berniukas tampa neramus, dažnai liečia, kasosi varputę, ji parausta, niežti, peršti bei iš jos atsirado išskyrų, dera kreiptis į gydytoją, geriau – į vaikų urologą, kad jie parodytų, kaip atsmaukti apyvarpę, kad jos nesužalotumėte. Gydytojas, įvertinęs konkrečią situaciją, patars, kas geriausiai tinka, kad išgydytumėte varpos galvutės uždegimą – balanopostitą. Kai gydytojas patvirtins, kad apyvarpė atsiskyrė, apiprausdami ją atsmaukite, apiplaukite galvutę ir apyvarpės odą drungnu vandeniu su gydytojo skirtomis priemonėmis. Tai darykite taip dažnai, kaip gydytojas patars. Gydytojas taip pat patars, ar atsmaukus po procedūros apyvarpę užsmaukti. Vienintelis būdas užbėgti šiai ligai už akių – laikytis higienos, kruopščiai nuvalyti mažylio lytinius organus kaskart keičiant sauskelnes, o kartą per dieną visą mažylį išmaudyti arba nuprausti po dušu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Dukrytei 3 metai, pastebėjau, kad ji labai dažnai atsidūsta. Būna, kad atsidūsta per valandą 5 kartus, bet būna valandų, ir kai neatsidūsta. Atsidūsta įvairiomis situacijomis ir valgydama, ir žaisdama ir važiuojant mašina, ir skaitant pasakėlę vakare. Ar čia kas nors rimto?“ style=“fancy“]
Atodūsis paprastai asocijuojasi su negatyvia emocija (nusivylimo, pralaimėjimo, frustracijos, nuobodumo, ilgesio). Atsidusti vaikai ir suaugusieji gali būdami vieni ir kai yra bendraamžių ar suaugusių draugijoje. Tai reiškia, kad atodūsis nėra bendravimo priemonė bei įrankis. Atsidusimai dažniausiai suvokiami kaip liūdesio išraiška, nors iš tiesų dažniau dūsaujame iš susierzinimo. Liuveno universiteto (Belgija) profesoriai tikina, kad atodūsis yra fizinė ir protinė perkrova – tarsi paspaustum kompiuterio mygtuką „Restart“. Tyrimo vadovas prof. Bjornas Vleminksas teigia: kai per ilgai kvėpuojame vienodu ritmu, plaučiai sustingsta ir blogiau atlieka deguonies ir anglies dioksido keitimo funkciją. Protarpiais įterpiant atodūsį, plaučių oro pūslelės (alveolės) išsitempia. Šis veiksmas suteikia žmogui palengvėjimo jausmą – taigi kaip nors „veikti“ atodūsius nėra prasmės, ir jie nėra pavojingi. Nedera klausinėti vaiko, kodėl jis atsidūsta, kitaip tariant – situacijos neakcentuokite. Atodūsiai nėra pavojingi.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Auginu 2 m. 2 mėn. dukrytę. Dieną esame visiškai atsisakę sauskelnių, ji puikiausiai tvarkosi, paprašo ant puoduko, net palaukia, jei kur mieste vaikštinėjant tenka paeiti iki tualeto. Tik kaip tvarkytis naktį? Ar neduoti gerti skysčių prieš miegą, ar žadinti ir sodinti ant naktipuodžio, o gal leisti pajusti, koks jausmas miegoti prisišlapinus į lovą?“ style=“fancy“]
Kiekvienas vaikas tobulėja savitu greičiu. 2 metai ir 2 mėnesiai – dar labai „jaunas“ amžius reikalauti, kad vaikas nebesišlapintų į lovą. Naktimis dukros žadinti nederėtų. Jeigu naktį ji pasišlapino, ieškokite priežasčių, kurios galėjo turėti įtakos – gal per dieną ji emociškai (nesvarbu, kokios buvo emocijos – teigiamos ar neigiamos) ar fiziškai pervargo, todėl miegas buvo „per kietas“, gal vakare prieš miegą buvo išgėrusi skysčių (dvi valandas prieš miegą skysčių duoti nederėtų), gal prieš miegą dukra užmiršo pasišlapinti. Vaiko veiklą dieną organizuokite taip, kad nakties miego vaikas atsigultų nepavargęs. Jei naktį dukrytė apsišlapino, ramiai aptarkite kas įvyko, paprašykite, kad ji keltųsi, kai norės šlapintis – jai turi būti sudarytos sąlygos iš lovos atsikėlus rasti puoduką, kambaryje neturi būti aklinai tamsu. Už sausas naktis neužmirškite pagirti, o dėl šlapių nebarkite. Sauskelnių segti nederėtų, nes nebus stimulo atsikelti ir pasišlapinti.
Normaliai augdami 3–3,5 m. berniukai, 2,5–3 m. mergaitės nustoja šlapintis į kelnaites. Kai kurie vaikai nustoja šlapintis į kelnaites, būdami 4 m. Apie 60 proc. 3 metų vaikų nebesišlapina naktimis į lovą, o 5 m. – 85–90 proc., 10 m – 93–95 proc., 14 m – 98–99 proc.
Naktinio šlapimo nelaikymo, t.y. naktinės enurezės priežastys:
Paveldėjimas. Kai serga vienas iš tėvų, ją paveldi 45 proc. palikuonių, o jei abu – rizika padidėja iki 75 proc;
Nepakankamai subrendusi centrinė nervų sistema (CNS);
Įvairios organinės ligos;
Šlapimo takų įgimtos anomalijos (pvz., maža šlapimo pūslė);
Šlapimo organų infekcijos;
Įgimti nugaros smegenų ir stuburo pažeidimai;
Inkstų funkcijos (veiklos) nepakankamumas;
I tipo cukrinis diabetas (cukraligė);
Psichologinės.
Kai darželinio arba jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas nereguliariai naktį nesulaiko šlapimo, manoma, kad tokios enurezės priežastys yra stiprus stresas, bloga atmosfera šeimoje arba pervargimas dieną.
Kai vaikas buvo nustojęs šlapintis ir vėl pradėjo, pvz., gimus šeimoje antram vaikui, pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą – tai gali būti įtampos, baimės pasekmė.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Nuo kokio amžiaus kūdikis ar vaikas gali susirgti sinusitu? Dukrytei 5 mėnesiai.“ style=“fancy“]
Ančiai (sinusai) – tai ertmės kaukolės kauluose, padengtos gleivine. Yra 4 poros prienosinių ančių: žandiniai, akytkaulio, kaktiniai, pleištiniai. Žandinių sinusų uždegimas gali pasireikšti antrais gyvenimo metais, akytkaulio – 4 gyvenimo metai, o pleištinis – mokyklinio amžiaus vaikams.
Kaktiniai sinusai vaikams susiformuoja 7–9 metų, o pleištiniai susiformuoja maždaug apie 18 gyvenimo metus.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“4 mėnesių kūdikį maitinu mišinuku keturis kartus (kas 4 val.) per parą po 150 ml. Kiek kartų reikia maitinti per parą 4 mėnesių kūdikį ir kiek ml turi suvalgyti vieno maitinimo metu? Nuo kelių mėnesių reikia pradėti duoti papildomo maistelio, arbatos ar virinto vandens atsigerti? Kūdikis jau savaitę atrodo mieguistas, mažai guguoja.“ style=“fancy“]
Nepriklausomai nuo kūdikio amžiaus, jam reikia duoti valgyti tik tuomet, kai jis nori. Normalu, kai mažylis vieną kartą suvalgo daugiau, kitą kartą mažiau. Kai kūdikis žindomas arba maitinamas mišiniais, jam jokio vandens ir arbatos nereikia. Kai kūdikio svoris auga normaliai, papildomas maistas pradedama duoti, kai sukanka 6 mėn. Pirmas papildomas maistas yra liesos mėsos tyrė su trintomis virtomis daržovėmis. Rekomenduočiau padaryti Jūsų mažyliui kraujo tyrimą.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnus (10 m.) labai dažnai vaikšto šlapintis, vakarais eina kas 10 min., kol užmiega, naktį pabudęs nueina dar kokius 3 kartus. Buvome pas šeimos gydytoją, šlapimo tyrimai uždegimo nerodo. Gydytoja sako, kad priežastis gali būti kompiuteriniai žaidimai. Kur mums kreiptis?“ style=“fancy“]
Prisiminkite, kada ir kokioms aplinkybėms esant prasidėjo dažnas sūnaus šlapinimasis. Gal jis prasidėjo po ūminės ligos ar po to, kai pradėjo nebepailsėti – mažai miegoti (per parą 10 metų vaikas turėtų išmiegoti nemažiau 9 val.). Kada jis įniko į kompiuterinius žaidimus? Kiek laiko per dieną praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus? Šis laikas turi būti ribojamas iki 3 val. per dieną. Reikėtų vakare prieš miegą 2 val. nebeduoti gerti, žinoti, kiek jis per dieną išgeria skysčių (1–2–2,5–3 litrus)? Ar jis jaučia troškulį, ar neatsirado potraukis saldumynams, nemažėja svoris? Šeimos gydytojos paprašykite atlikti tyrimą dėl gliukozės kiekio kraujyje, dar porą kartų pakartokite šlapimo tyrimą. Kol vyksta tyrimai, padarykite viską, kad sūnus „nepaskęstų“ kompiuteriniuose žaidimuose ir kasdien pailsėtų, išsimiegotų ir vakare prieš miegą 2 val. negertų. Jeigu visi tyrimai yra be pakitimų, tuomet derėtų šeimos gydytojos parašyti siuntimo vaikų endokrinologo konsultacijai (jeigu šlapimo lyginamasis tankis yra mažas, apie tai turi pasakyti šeimos gydytojas), neurologo ir psichologo konsultacijoms.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Dukrytei (7 mėn.), nuo 3 mėnesio turėjo problemų dėl pilvuko. Dukrytė mano pieną gėrė labai neramiai, tik primigdyta normaliai pasisotindavo. Pradėjus primaitinti, šios problemos niekur nedingo, mergytei sunku atsirūgti, kol neatsirūgsta, pavalgiusi rangosi ir zyzia, akivaizdu, kad jai nemalonu. Išbandėme įvairių rūšių gerąsias bakterijas, įvairias žindymo padėtis, jokio rezultato. Pažinda 3 minutes ir pradeda mėtyti krūtį, tad vis dar žindau apsnūdusią. Dėl košyčių tas pats, pusę porcijos suvalgiusi, sukasi šalin arba pradeda rėkti, nors buvo laikas, kai košes valgė gerai.. Ar tai normalu tokio amžiaus kūdikiui? Mūsų pediatrė ramino, kad kai įvesime papildomą maitinimą, atsirūgimas palengvės, bet taip nėra. Ką reikėtų šiuo atveju daryti? Gal atlikti kokius tyrimus?“ style=“fancy“]
Kol kūdikis maitinamas skystu maistu, kai neteisinga žindymo arba maitinimo technika, jis prisiryja oro ir dėl to po maitinimo dažniau ir daugiau atsirūgsta, užtrunka atsirūgimo laikas. Kol neatsirūgsta, mergytė pavalgiusi rangosi ir zyzia, nes skauda perpildytą skrandį. Dar viena gausaus ir užsitęsusio atsirūgimo priežastis yra mažylio maitinimas per prievartą, stengiantis bet kokiu būdu sumaitinti daugiau maisto. Savo pediatrės paklauskite – ar dukra auga harmoningai, ar jos svoris atitinka amžiaus normą? Aptarkite, kaip, iš ko dukrai gaminate patiekalus, jos maitinimo techniką, paprašykite padaryti kraujo tyrimą, ar nėra mažakraujystės. Dažniausios košių valgymo atsisakymo priežastys: jos pagaminamos perdėm koncentruotos, mažyliui nepriimtinos tekstūros, skonio, norima greitai ir daug sumaitinti, jam nepriimtina maitinimo technika. Duokite valgyti dažniau ir po mažiau, maitindama nenaudokite jokios prievartos, išsiaiškinkite, po kokio maisto dažniau ir ilgiau atpila. Visa tai turėsite pasakyti savo pediatrei. Kai atsirūgimai su maisto atpylimu nesiliauja pašalinus aukščiau minėtas priežastis ir pradėjus maitinti teisinga technika ir teisingai pagamintu tirštu maistu, neišnyksta baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams, galima įtarti gastroezofaginio refliukso ligą. Jokios gerosios bakterijos neturi įtakos atsirūgimams ar atpylimams. Kol neišsiaiškinta, kaip auga dukra, nepašalinus visų jau minėtų galimų atsirūgimo priežasčių, jokių tyrimų daryti nereikia.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kodėl vaikas griežia dantimis dieną? O jei tuo pat metu (apie 2 savaites) yra ir pakilusi temperatūra? Ar tai rodo ligą?“ style=“fancy“]
Griežimas dantimis nėra temperatūros priežastis. Jis tik gali būti atsakas į ligą. Griežimas dantimis yra nesąmoningas elgesys. Apie 15 proc. visų vaikų griežia dantimis. Griežimas gali atsirasti, kai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje išauga pirmieji dantukai, arba 5–7 gyvenimo metais, kai pradeda dygti nuolatiniai dantys.
Griežimas dantimis dažniausiai išnyksta vaikui augant. Griežimo dantimis priežastis kol nežinoma. Manoma, kad tam turi įtakos netaisyklingas sąkandis (dėl netaisyklingos dantų formos, nekokybiškai įdėtų plombų), žarnyno problemos, netinkama mityba, alerginės, endokrininės, nervų sistemos ligos, stresas, nervinė įtampa, asmenybės tipas (skrupulingas ar agresyvus vaikas), atsakas į skausmą ir diskomfortą, sukeltą tokių ligų, kaip peršalimas ar ausies uždegimas. Štai kodėl Jūsų vaikas gali ir karščiuoti, ir griežti dantimis.
Jei griežimas nepraeis, paprašykite siuntimo vaikų neurologo konsultacijai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano berniukui 14 mėnesių ir aš sunerimusi jog jis nekalba. Nuo 5-6 mėn. sakė „vava mamamama“, prieš tai irgi netylėjo ir dabar kažką vapa, vis „mamamama ar ama“, bet tik tiek – visa kita surikdamas ar krykštaudamas rodo pirštais ar gestais. Ar verta nerimauti? Gal įtakos turi tai kad mes su tėčiu garsiai kalbame, ypač tada, kai nesutampa nuomones. Ką galėtumėte patarti?“ style=“fancy“]
Komentuoja Šiaulių miesto l/d „Žirniukas“ logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė
Labai dažnai mamos išsigąsta, kad vaikas kalbą supranta, o nekalba. Mamos mėgina tą patį žodį kartoti, kad ir šimtą kartų, o vaikas nekartoja. Kodėl? Kiek dar kartų reikia pakartoti, kad ištartų? Nepadės, kad ir daugiau ištarsite, paprasčiausiai Jūsų vaikutis negali pakartoti. Priežasčių daug, jos įvairios. Kas lėmė nekalbėjimą Jūsų atveju, tiksliai gali nustatyti tik logopedas.
Pamėginsiu apžvelgti priežastis, dėl ko taip atsitinka (ne tik šiuo atveju, bet apskritai).
Dažnai vaikui skiriama nepakankamai dėmesio. Jaunutė mama nežino, kaip kalbinti savo vaikelį. Vaikučius palieka močiučių globai, kurios kalba „mažų vaikų kalba“, „derinasi“ prie mažylio lygio. Arba vos vaikas parodo, ko nori, piršteliu, tuojau pat paduoda, net neleisdamos jam pačiam paprašyti, o kartu ir prakalbėti. Kitas dalykas – asocialios šeimos ar konfliktai šeimoje, kai vaikelis tarsi užmirštamas, o suaugusieji sprendžia savo problemas. Tai logopedai apibūdina, kaip pedagoginį apleistumą dėl kurio nesivysto kalba. Ši padėtis lengvai pataisoma: vaikutis turėtų pradėti lankyti darželį, logopedinius užsiėmimus, o namuose atlikti logopedo skirtas užduotis: smulkiajai motorikai lavinti („pirštukų mankštą“), artikuliacinio aparato mankštelę (pratimai liežuviui, lūpoms ir t.t.), kuriuos skiria logopedas.
Sudėtingesnė situacija būna tada, kai nėštumo periodą, gimdymą, pogimdyvinį laikotarpį lydi daug neigiamų veiksnių. Tai infekcinės ligos, rezus faktorius, priešlaikinis gimdymas, pridusimas, cezario pjūvis (nereikia jo laikyti nekenksmingu vaikui) ir kt. Paprastai gimdymo traumos sukelia neurologinių sutrikimų, dėl kurių kalba vystosi pavėluotai, o kartais ir laiku, bet tada dėl netikslių liežuvio judesių ji gali būti tarsi „suvelta“.
Prie negatyvių veiksnių priskiriamos ir vaiko ligos, traumos, alergijos.
Didelės reikšmės turi ir paveldėjimas, kai vienas kuris iš šeimos narių vaikystėje lankė logopedinius užsiėmimus.
Visa, ką paminėjau, daugiau priskiriama prie „nematomų“ veiksnių. Ką galime pamatyti? Gomurio nesuaugimą, netaisyklingą sukandimą, trumpą liežuvio pasaitėlį (dėl kurio vaikas kartais visiškai negali pakelti liežuvio, todėl ir negali ištari reikiamų garsų, liežuvio judesiai riboti, o taip neturėtų būti).
Antrieji gyvenimo metai: pirmasis pusmetis
Kalbėjimas
Antraisiais gyvenimo metais vaikas aktyviai gausina savo žodyną. Nors žodžiai artikuliuojami netaisyklingai ir trumpinami, tačiau artimiausi vaikui žmonės supranta jų prasmę.
Charakteringas šios fazės bruožas yra „vieno žodžio sakinys“. Žodis vaikui atstoja visą sakinį. Savo reikšmę toks vieno žodžio sakinys įgauna, skirtingai moduliuojant balsą, tono skambesį ir palydint jį gestais ar mimika. Panaudojus visas išraiškos priemones, žodis gali tapti klausiamuoju ar tiesioginiu sakiniu.
Pavyzdžiui:
Vaiko pasakymas „Lialia?“ reiškia „Kur mano lėlytė?“
Vaiko pasakymas „Lialia“ reiškia „Štai mano lėlytė.“
Labai svarbu vaikui parodyti, kad supratome jo mintį, ir palydėti tai taisyklinga kalba, pakeičiant ir išplečiant vaiko vieno žodžio sakinį.
Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai naudoja vieną sąvoką keliems panašiems daiktams ar reiškiniams įvardyti. Taip garsažodis „brum“ ar „pypy“ gali būti naudojamas visoms transporto priemonėms įvardyti, nesvarbu, ar tai būtų traktorius, traukinys ar kranas. Vėliau, kalbai vystantis, vaikas vis labiau diferencijuoja sąvokas. Dažnai tose srityse, kurios vaiką domina (pavyzdžiui, transportas, gyvūnai ir t. t.), jis turi ypač platų ir diferencijuotą žodyną.
Pusantrų metų vaikas valdo maždaug 25-30 žodžių.
Kalbos supratimas
Šalia atskirų žodžių vaikas supranta ir trumpas frazes (pavyzdžiui, „Duok man šaukštą“) bei klausimus (pavyzdžiui, „Kur tavo meškiukas?“). Žaidimų metų vaikas reaguoja į savo vardą.
Bendroji raida
12-15 mėnesių vaikas pradeda vienas žengti pirmuosius žingsnius. Žaidimuose vaikas pradeda atpažinti apvalias formas (pavyzdžiui, apvalių formelių bokšteliai).
Antrieji gyvenimo metai: antrasis pusmetis
Kalbėjimas
Plečiantis vaiko pasauliui ir kaupiantis patyrimui, turtėja ir kalba. Vaikas pradeda kalbėti 2-3 žodžių sakinukais, pavyzdžiui, „turiu batą“ arba „čia batai“. Vaikui vystantis, tobulėja ir jo kalbiniai gebėjimai, ilgėja sakiniai, gerėja tartis, vaikas vis dažniau savo žaidimą palydi kalba ir pradeda kalba formuluoti savo norus.
Šiuo laikotarpiu prasideda ir pirmasis klausinėjimo periodas. Vaikas dažnai perklausia pavadinimų daiktų, kuriuos jis mato savo aplinkoje: „Kas čia?“. Dažnai tą patį klausimą jis pateikia daugybę kartų, kad, daug kartų išgirdęs atsakymą, gerai įsidėmėtų sąvoką. Dažniausiai tai kasdienės aplinkos daiktų pavadinimai: žaislų, maisto, namų apyvokos daiktų. Vėliau prisidės ir abstrakčios sąvokos.
Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje vaiko žodyną sudaro apie 250 žodžių.
Kalbos supratimas
Pasyvus vaiko žodynas kur kas gausesnis nei aktyvus. Vaikas supranta klausimus ir posakius, kurie nesusiję su esama situacija ar tuo metu vykstančiu veiksmu, ir atitinkamai atsako kalba, mimika ir gestais (pavyzdžiui, veiksmu reaguoja į nurodymą „Atsinešk savo švarkelį…“, kai visi sėdi prie stalo ir valgo).
Bendroji raida
Judesiai darosi vis labiau koordinuoti, o bėgiojimas – saugesnis. Vaikas pradeda atpažinti keturkampes formas, o vėliau – ir trikampes (pavyzdžiui, formų kaišiojimai, pirmosios dėlionės).
18 mėnesių vaikas nori vis daugiau veikti vienas, savarankiškai, todėl jis jau bando pats valgyti šaukštu bei gerti iš puodelio.
18-24 mėnesių amžiaus vaikas bando padėti jį rengiant.
Laiptais lipa pristatomuoju žingsniu ir kabinasi į turėklus.
Teisingai pataiso paveikslėlį, jei šis yra apverstas žemyn ar guli ne ta puse.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūneliui (10 mėn.) nuolat laikosi neaukšta temperatūra 37,0-37,4°C. Šlapimo ir kraujo tyrimai geri. Dėl kokių priežasčių gali laikytis temperatūra, ką mums daryti?“ style=“fancy“]
37,0°C temperatūra, aptikta odos raukšlėje, pvz., pažastyje, yra normalios temperatūros riba. 37,0-37,4°C temperatūra, aptikta burnoje arba išangėje, yra normali temperatūra. Elektroninių termometrų rodmenų tikslumas priklauso nuo paties termometro kokybės ir jo baterijos. Geriau turėti du skirtingų gamintojų elektroninius termometrus, o jų parodytus rezultatus sudėti ir padalinti iš dviejų. Temperatūra matuojama, kai vaikas ramus, nesusijaudinęs, nesuprakaitavęs, o jo pažastis sausa. Vaikų temperatūra per parą svyruoja – ryte būna mažiausia, o vakare didžiausia, pvz., ryte gali būti 36,2-4°C, o vakare jau ir 37,0°C. Temperatūra keliomis dalimis aukščiau normalios gali kilstelti, kai vaiko aplinkoje per šilta, po fizinio krūvio ar emocinio, ypač neigiamo, streso.
Kai prasideda liga, temperatūros pakilimą lydi ir kiti, mažiau ar daugiau išreikšti, ūmios ligos simptomai. Jeigu kitų ligos požymių nėra, kraujo, šlapimo tyrimai geri ir vaiko gydytojas neaptinka jokių nukrypimų nuo normalios sveikatos būsenos – galite ramiai gyventi. Pašalinkite galimas temperatūros matavimo paklaidas ir kitas nežymios temperatūros pakilimo priežastis, minėtas anksčiau. Stebėkite vaiko savijautą, elgesį, jei aptiksite ką nors įtartino, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju. Temperatūra, pakilusi iki 37,5°C, stimuliuoja organizmą kovoti su ligos sukėlėjais, skatina gamintis baltuosius kraujo kūnelius ir sutelkia juos efektyvesniam bakterijų ir virusų naikinimui.
37,5°C temperatūra (karščiavimas) yra ne liga, o organizmo atsakas į infekciją ar uždegimą, rečiau – į jame vykstančius medžiagų apykaitos procesų pokyčius. Tai įvairių ligų požymis, dėl kurio kreipiamasi į gydytoją.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūneliui, kuriam 1,5 metų, prieš mėnesį „iššoko“ bamba. Iki tol bamba buvo graži. Ar tai gali būti bambos išvarža?“ style=“fancy“]
Bambos „iššokimas“ yra didesnė ar mažesnė jos išvarža. Taip atsitinka dėl tiesiųjų pilvo raumenų silpnumo ir dažniau pasitaiko kūdikiams. Vyresniems tai pasitaiko kur kas rečiau. Kad sustiprėtų pilvo raumenys:
prieš kiekvieną maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko. Patogu guldyti ant antklode užtiesto stalo;
neleiskite ilgai verkti;
reguliuokite vidurius, maitinkite taip, kad jie neužkietėtų ir jų nepūstų;
masažuokite pilvuką – slaugytoja turėtų išmokyti glostomojo pilvo masažo.
Jei išvarža nedidelė, ją užklijuokite. Pilvo odą suimkite į dvigubą raukšlę taip, kad bambutė būtų išilgai raukšlės, jos gilumoje. Abi odos raukšles suglauskite ir suklijuokite skersai 2-3 cm pločio ir 10-12 cm ilgio pleistro juostelėmis taip, kad kiekviena juostelė dengtų pusę kitos juostelės. Tada bambutė išlieka raukšlės gilumoje ir neišvirsta. Pleistro juosteles keiskite 1-2 kartus per savaitę. Odą apie pleistrą kasdien apžiūrėkite. Jeigu ji paraudo, pradėjo šusti, laikinai neklijuokite. Nuėmusios pleistrą, odai leiskite 3-4 val. atsigauti, o po to vėl užklijuokite. Nedidelė išvarža dingsta per 2-3 mėn.
Bambutės išvarža skiriasi nuo kitų tuo, kad neturi maišelio (kur gali patekti vidaus organai ir – kas blogiausia – jame įstrigti). Bambutės išvarža – tai iš tikrųjų bambutės žiedas jos srityje, kuris susidaro, kai pilvo ertmės sienelės raumenys vienas su kitu visiškai nesusiglaudžia. Kai kūdikis ar mažas vaikas verkia ar rąžosi, jam pučia pilvuką ar užkietėja viduriai, padidėja vidinis pilvo spaudimas, ir bambutė „iššoka“. Atrodo, kad mažyliui skauda, tačiau iš tikrųjų taip nėra.
Ar operacija būtina, kada būtina, galima pasakyti tik 2-3 kartus apžiūrėjus mažylį, stebint, kaip jam augant kinta bambutės žiedas bei išvaržos dydis. Jeigu angos skersmuo ne didesnis kaip 1,5-2 cm, dažniausiai tokia bambutės išvarža gydoma be operacijos. Pastebėta, kad bambutės žiedas pats užsidaro per 12-24 mėn.
Paprašykite savo vaiko gydytojo siuntimo vaikų chirurgo konsultacijai. Jis, pasakys, ar reikia ką daryti, o jei taip, tai kada. Jei išvarža staiga sukietėjo ir neatsistato, nedelsdami kreipkitės į vaikų chirurgą. Jeigu per 3 gydymo mėnesius išvarža nedingo, pasikonsultuokite su vaikų chirurgu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnaus (1,5 m.) ausytėse labai kaupiasi siera. Valau kasdien. Ar reikia taip dažnai valyti ausytes? Gal siera kaupiasi dėl dažno valymo?“ style=“fancy“]
Išorinėje ausyje esančių riebalinių liaukų sekretas, susimaišęs su besilupančiu išoriniu odos sluoksniu (epidermiu) ir sustangrėjęs, vadinamas sieros kamščiu. Jis panašus į sierą – įvairių rudos ir geltonos spalvų atspalvių tąsios išskyros. Riebalinių liaukų sekretas saugo nuo dulkių, nešvarumų, bakterijų. Vieniems vaikams ir suaugusiesiems jos susidaro nedaug, kitiems – atvirkščiai. Kai susidaro per daug, susiformuoja sieros kamštis. Kol kas nenustatyta, kodėl vieniems vaikams ir suaugusiesiems susiformuoja kamščiai, o kitiems ne. Pastebima tik tiek, kad kamščiai gali susiformuoti tam pačiam asmeniui ne vienodai dažnai, pvz., kartais per 2, kartais per 4 savaites, o kartais ir kas 2 ar 3 mėnesiai. Išorinėje ausies landoje pastebėtas išskyras reikia valyti taip dažnai, kaip jų pasirodo. Sieros kamščių susidarymas nepriklauso nuo ausų valymo kokybės, dažnio ir būdo. Pakanka išvalyti tik ištekėjusią sierą, o į ausies vidų lįsti nereikia. Kodėl? Vatos pagaliuką kišant į ausį lengvai galima ją sužaloti (pradurti būgnelį, sunaikinti klausos aparatą). Vaikai nemėgsta daiktų kaišiojimo į ausis, burną. Jie juda, priešinasi, dėl to dar labiau padidėja sužalojimo pavojus.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kaip sužinoti, kada vaikučiui jau gana vieno pietų miegelio?“ style=“fancy“]
Kiekvieno žmogaus miego poreikis skirtingas. Dėsninga viena – naujagimis miega kur kas ilgiau nei kūdikis, o šis – kur kas ilgiau nei 1-2 metų vaikas. Kiekvienas augantis mažylis pats pasirenka laiką, kada atsibusti ir kiek laiko būti budriam. Miego ir būdravimo tarpsniai nėra kaip kompiuterio programa. Todėl jokiu būdu negalima kūdikio ar vaiko kasdien migdyti pagal laikrodį (juolab kad jis dukart per metus valdininkų valia kaitaliojamas) ir stengtis, kad vaikas būtinai išmiegotų tiek valandų, kiek parašyta lentelėje (joje pateiktas kūdikių ir mažų vaikų miego trukmės vidurkis). Būdraujantys kūdikiai ar vaikai ne visuomet būna vienodai aktyvūs, nevienodai greitai pavargsta, tampa mieguisti, nustoja domėtis aplinka. Svarbu pastebėti tą momentą ir guldyti miegoti. Nėra jokio prietaiso, kuris nustatytų, kurią dieną vaikas labiau pavargo, ir kiek miego jėgoms atstatyti prireiks. Dieną miegančio vaiko nežadinkite. Jo organizmas žino, kiek miegoti.
Kūdikių ir vaikų miego trukmė
| Amžius | Miego trukmė | ||
| Naktį | Dieną | Per parą iš viso | |
| 1 mėnuo | 8 val. 30 min. | 7 val. (3 k. per dieną) | 15 val. 30 min. |
| 3 mėnesiai | 10 val. | 5 val.(3 k. per dieną) | 15 val. |
| 6 mėnesiai | 11 val. | 3 val.(2 k. per dieną) | 14 val. 15 min. |
| 9 mėnesiai | 11 val. | 3 val. (2 k. per dieną) | 14 val. |
| 12 mėnesių | 11 val. 15 min. | 2 val. 30 min (2 k. per dieną) | 13 val. 45 min. |
| 18 mėnesių | 11 val. 15 min. | 2 val. 15 min. (1 k. per dieną) | 13 val. 15 min. |
| 24 mėnesiai | 11 val. | 2-1,5 val. (1 k. per dieną) | 13-12,5 val. |
| Tretieji gyvenimo metai | 11-10 val. | 1,5 val. (1 k. per dieną) | 12-13 val. |
| Ketvirtieji-penktieji gyvenimo metai | 11-9 val. 30 min. | 1-1,5 val. (1 k. per dieną) | 10-13 val. |
Jei vaikas popiet nebeužmiega, tą laiką, t.y. 1-1,5 val., jis turėtų pagulėti ar ramiai pavartyti knygelę, pasiklausyti pasakos ar lopšinės – kas žino, gal ir užsnūs? Jei mažylis per tą laiką neužmigo, jo prievarta lovoje nelaikykite. Prievarta bandomas užmigdyti vaikas miegą supras kaip bausmę nežinia už ką. Vėlai užmigęs vaikas atsikels tik vakare, todėl bus sunku jį užmigdyti nakčiai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kokius batukus pirkti tik ką pradėjusiam vaikščioti mažyliui?“ style=“fancy“]
Avalynė tampa reikalinga, kai kūdikis pradeda savarankiškai vaikščioti. Vieni mažyliai, pradėję vaikščioti, drąsiau jaučiasi, kai vaikšto basi, kiti – atvirkščiai. Batukai apsaugo pėdas nuo sužeidimų, nes besimokydamas vaikščioti vaikas žiūri į priekį, o ne ten, kur stato pėdą, dėl to užlipa ant netvarkingai pamestų daiktų. Gerai parinkta avalynė saugo mažylį nuo griuvinėjimų, galimų traumų, padeda susidaryti taisyklingam pėdos skliautui.
Kuo mažesnis kūdikis, vaikas, tuo batuko padas turi būti plonesnis ir lankstesnis. Nesvarbu, koks būtų padas – ar guminis, ar iš natūralios ar dirbtinės odos, svarbu, kad jis būtų lankstus. Pirkdami batukus neužmirškite patikrinti paduko lankstumą. Jeigu sunku sulenkti batuko padą – vaikui jis netinkamas. Kai padas kietas, mažyliui sunkiau vaikščioti, jis griuvinėja. Į tai jis reaguoja protestu – atsisako vaikščioti, tampa neramus, kai apaunamas.
Batuko priekis turi būti platus, kad nespaustų pirštukų, jie neturi siekti jo galo (iki galo turi likti 1-1,5 cm).
Užpakalinė batuko dalis turi būti gana kieta, standi. Suimkite užpakalinę batuko dalį nykščiu ir kitais pirštais ir paspauskite. Jei užkulnis pasirodys minkštas, vadinasi, batukai netinkami. Tokių batukų užkulnis vaikštant neišlaikys mažylio kulno reikiamoje padėtyje, išsikreips, trukdys išmokti taisyklingai vaikščioti.
Kulnas turi būti neaukštas. Jis reikalingas tam, kad vaikščiodamas vaikas neatsiloštų atgal.
Iš vidinės pusės padukas turi turėti standoką pakilimą, kuris padėtų formuotis pėdos skliautui.
Viršutinė (ten kur yra raištukai) ir šoninės batuko dalys turi būti gana minkštos, kad netrukdytų vaiko kojai lankstytis per čiurnos sąnarį.
Geriau, kai mažylio avalynė pagaminta iš natūralaus audinio. Vaikštant koja prakaituoja, ji privalo kvėpuoti. Sintetinės medžiagos, nors ir atsparios, gražios, tačiau mažiau higieniškos.
Pirkdami vaikui avalynę parduotuvėje neužmirškite pasikonsultuoti su nešiotoju – apaukite, leiskite pavaikščioti ir stebėkite, kaip jis jaučiasi (ar negriuvinėja, neslidinėja).
Nepirkite per didelės ir per mažos avalynės. Parduotuvėje apautam vaikui paspauskite priekinį batuko galą. Tarp jo pirštukų ir bato galo turi likti 1-1,5 cm tarpas. Batuko aulas neturi per daug standžiai aptempti čiurnos sąnario, tarp batuko liežuvio, esančio jo priekinėje dalyje, ir kūdikio kojos turi įtilpti apie 1-2 mm storio medžiagos skiautė.
Per didelė ir per maža avalynė kūdikiui trukdo. Jo pėda auga greičiau nei batukai sunešiojami. Todėl kas 3 mėn. patikrinkite, ar batukai netapo per maži. Jeigu pastebėjote, kad mažylis vaikšto netaisyklingai, pakreipia pėdą į išorę ar vidų, eidami į konsultaciją pas vaikų ortopedą, nusineškite batukus. Tai gydytojui padės įvertinti situaciją ir duoti patarimų.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Kaip išmokyti 3 metų vaiką plautis rankas, valytis dantis? Iki šiol nepavyko…“ style=“fancy“]
Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jį jaudina nešvara ir netvarka. Jis, „išsitepęs iki ausų“, ramiai bėga iš vieno kambario į kitą, sėdasi prie stalo. Mažyliui nesvarbu, kad jo rankos nešvarios, batai ir drabužiai purvini, kad jis ištepa viską, prie ko tik prisiliečia… Jis nenoromis plaunasi rankas ir persirengia, beje, tai daro tik tuomet, kai primenama, kad reikia. Taip yra todėl, kad jis dar nesuvokia, kodėl reikia būti švariam. Nuolatiniai priminimai, kad reikia plauti rankas, valytis dantis, jam nepatinka.
Ką daryti? Vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, mėgsta mėgdžioti vyresnius, suaugusiuosius. Todėl:
Jau baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams, leiskite mažyliui kartu su Jumis plautis rankas, padėti susitvarkyti žaislus, pasidėti drabužius į jiems skirtą vietą – viską darykite kartu. Taip ne prievarta ugdomi įpročiai.
Nepraleiskite momento, kai vaikas trokšta naudingos veiklos, nori daryti pats, nesvarbu, kad neturite laiko arba už vaiką padarytumėte geriau. Supraskite, jis turi išmokti, o tam reikia laiko. Būtent šiuo periodu ugdant įprotį būti švariam ir tvarkingam pasiekiama geriausių rezultatų.
Kartu su vaiku plaukite rankas, valykite dantis, tvarkykite aplinką tol, kol jis įpras, kad žaislai ir drabužėliai visuomet būtų padėti į jiems skirtą vietą.
Daug kartų kartokite tą patį – kodėl ką reikia daryti ir kada kas daroma. Raskite būdų įtikinti mažylį, kad reikia nusiplauti rankas, valytis dantis. Už tai, kad jis tai padarys, nieko nežadėkite, nes pažadų nespėsite pildyti.
Skaitykite knygutes apie švarą, aiškinkite, kad švara padeda apsisaugoti nuo ligų, kad visi geri vaikai yra švarūs, o tu esi geras, todėl turi būti švarus. Paaiškinimai, kodėl reikia būti švariam, turi būti trumpi ir vaikui suprantami.
Jūsų kasdienis pavyzdys įkvepia mažylį, kad reikia daryti taip, kaip daro tėtis ir mama, močiutė ar senelis. Vaikai daugiau pastebi ir girdi, nei manote. Jeigu vaikas pastebės, kad ne visuomet prausiatės, plaunate rankas, valotės dantis, drabužius, avalynę numetate bet kur, jis darys tą patį. Tuomet vaiko jokiais būdais neįprašysite daryti priešingai.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Sūnus (18 mėn.) dažnai sloguoja, išsiskiria labai daug gleivių. Kaip prižiūrėti, kad nosytė nešerpetotų, neraudonuotų?“ style=“fancy“]
Juo vaikas mažesnis, tuo jo kvėpavimo takai siauresni, jų gleivinė puresnė, todėl ir nelabai sudirginta išskiria daug gleivių. Tai ypač būdinga kūdikių slogai.
Sloga sergančio kūdikio nosies išskyras nuolat ir kantriai išsiurbkite specialiu jų išsiurbėju.
Pirštais spustelėjus nosies sparnelius, išbėga gleivių – jas nuvalykite marlės gabaliuku, suvilgytu ramunėlių arbata arba vienkartinėmis šiam tikslui skirtomis popierinėmis servetėlėmis, taip pat suvilgytomis dezinfekcinėmis medžiagomis.
Marlę ir servetėles išmeskite į uždarą šiukšlių kibirą.
Odą apie nosies angas patepkite riebiu dezinfekuojančiu kremu arba tepalu, kad išsiskiriančios gleivės jos nedirgintų. Tepkite plonai daugelį kartų per dieną – juo dažniau, tuo geriau.
Jeigu vaiko lūpos sausos, sulikinėjančios, jas taip pat galite patepti tepalu.
Sloguojančio vaiko kambarį dažnai, jei įmanoma skersvėju, vėdinkite, palaikykite jame temperatūrą, ne aukštesnę kaip 17-18C. Vėsiame ore vaikas geriau jaučiasi.
Bet kurio amžiaus vaiko nosies nevalykite savo nosine, ar po ranka pakliuvusiu audiniu.
Su sloguojančiu vaiku (jeigu jis nekarščiuoja) kuo ilgiau būkite gryname ore.
Kūdikius migdykite gerai išvėdintoje patalpoje, balkone (kai lauke ne žemesnė negu +5-7°C temperatūra). Vėsus oras mažina nosies gleivinės paburkimą, palengvėja kvėpavimas, mažylis geriau pailsi. Išnešusios kūdikį į lauką ar vėsią patalpą stebėkite, ar jis kvėpuoja per nosį. Jeigu per burną, grįžkite namo.
Prieš nešdamos vaiką į gryną orą, išvalykite nosį.
Vaistų į nosį lašinkite tik tuomet, kai tai daryti paskyrė gydytojas ir taip dažnai, kaip jis paskyrė, pvz., prieš valgį ar miegą. Vaistus į nosį lašinkite tik išvalius gleives. Lašinkite tik vaikams skirtus vaistus, pašildytus iki kūno temperatūros. Vaistus pašildykite paėmę juos į delną ir palaikę kelias minutes.
Jeigu gydytojas paskyrė kelių rūšių lašus, juos lašinkite jo nurodyta tvarka. Iš pradžių 1-2 lašus sulašinkite į vieną šnervę, o po 2-3 min. – į kitą. Išorinę nosies sienelę nestipriai 2-3 kartus spustelkite prie pertvaros, kad geriau pasklistų vaistai. Vaistus lašinkite priglaudę ranką prie vaiko smakro, nes mažyliai nesiduoda, sukinėja galvą. Kai vaistus lašinate gulinčiam vaikui, jį guldykite ant to šono, į kurią nosies pusę bus lašinama, o galvą truputį atloškite. Kai vaistus lašinate sėdinčiam vaikui, jo galvą truputį atloškite ir pasukite į tą pusę, į kurią lašinami vaistai.
Liaudies medicinos priemonės slogai gydyti tinka vyresniems nei 4 metų vaikams.
Negalima:
Lašinti vaistų, kuriuose yra aliejaus.
Valyti nosies kietais tamponais ir vata (jos skaidulų vaikas gali įkvėpti ir tai sukels stiprų kosulį, čiaudėjimą). Nosies negalima valyti degtukais ar kitai mažyčiai pagaliukais, apsuktais vata.
Kūdikiams ir mažiems vaikams į nosį negalima lašinti motinos pieno, vaistų su mentolu, kamparo aliejumi, eteriu, taip pat česnako, svogūnų, juodųjų ridikų, krienų sulčių.[/su_spoiler]
[su_accordion]
[su_spoiler title=“Mano mažyliui 1 m. 4 mėn. Labai prastai miega naktimis. Per miegus įsikanda sau į liežuviuką. Nuo to pabunda, gausiai teka kraujas. Į kokį specialistą mums kreiptis pagalbos. Tiesa, būna tokie susikandžiojimai ir dienos metu.“ style=“fancy“]
Jeigu liežuvio susikandžiojimai būna ir dienos metu, t.y. ne tik naktį, jums dera kreiptis į savo vaiko gydytoją iš jo gauti siuntimus vaikų neurologo ir vaikų odontologo konsultacijoms. Kaip greitai Jums pavyks patekti pas gydytojus specialistus, pasakyti negaliu, nes registruojamasi iš anksto, kadangi yra įvairios trukmės eilės. Vaikų neurologo konsultacijai registruotis: Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės konsultacijų poliklinika (Vilnius, Santariškių 7) tel. 8-5-272 05 70 ir www.sergu.lt . Vaikų odontologo konsultacijai registruotis: Odontologijos institutas – registratūra 8-5 272 73 34 ir 8-5 272 73 67 Vilnius, Žalgirio 117. Gydytojai specialistai Jūsų paklaus, po kokio įvykio (įvykių) pirmą kartą įsikando į liežuvį? Taip pat gydytojams specialistams derės papasakoti kaip sūnus augo ir vystėsi pirmais gyvenimo metais, kokiomis ligomis sirgo, ką Jūs vadinate – suprantate „Labai prastai miega naktimis.“ Bet kuriuo paros metu įsikandus į liežuvį galimas kraujavimas, nes jame yra daug kraujagyslių. Kad taip neatsitiktų būtina nustatyti įsikandimų į liežuvį priežastį (priežastis) ir jas pašalinti – tam reikalingos specialistų konsultacijos.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Nuo kelių mėnesių galima sodinti kūdikį?“ style=“fancy“]
Kad kūdikis sėdėtų, reikia normalaus raumenų tonuso ir išlavėjusio gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą. Vaikas sugeba tai daryti pamažu. Atrama, kad negriūtų į šonus, formuojasi nuo 6 mėnesių, o kad negriūtų atgal – net iki 9 mėnesių. Todėl reikia būti atidiems, nes vaikutis gana ilgai gali virsti atgal.
Tarybiniais metais mamoms skirtose knygose buvo rašoma, kad 6 mėn. kūdikis turi sėdėti. Dabar galima tik pajuokauti, kad „tarybiniai kūdikiai turėjo būti stipriausiai išsivystę pasaulyje, todėl ir sėdėti turėjo anksčiausiai“. Norint tikrai tvirtai sėdėti, reikia turėti atramos reakcijas į visas puses. 6-7 mėn. kūdikiui tai dar nėra įmanoma. Tad nenorėkite, kad Jūsų pusės metų vaikutis sėdėtų tvirtai.
Mamos žino, kad vaikučiai labai nemėgsta gulėti, jie mėgsta būti vertikaliai, nori viską matyti. Ar didelė nuodėmė per anksti pradėti sodinti? Ar tikrai nuo per ankstyvo sodinimo gali iškrypti stuburas? Tai dažniausi mamų klausimai apie sėdėjimą. Šiuo metu yra daug priemonių, kad kūdikiai kuo anksčiau būtų pratinami prie vertikalios padėties. Tai nešyklės, šokliukai, kėdutės, vaikštynės. Patogios specialios kėdutės, kur reguliuojamas sėdėjimo kampas pagal amžių, ir kūdikis gali būti pusiausėdomis.
Jeigu kūdikėlis riečiasi ir bando sėstis, neignoruokite, o jam padėkite. Paimkite už rankyčių ir sodinkite. Aišku, 4 mėnesių jis sėdės tik apkamšytas pagalvėmis, nes dar nėra susiformavusi atrama rankomis į šonus, į priekį ir atgal. Tačiau stuburas tikrai neiškryps. Gana greitai pavargs taip pasodinto kūdikio nugaros raumenys, ir jis taps neramus. Vos tik pastebėsite, kad kūdikiui sunku, jis niurzga, stena, paguldykite. Ilgai laikyti nemokančio sėdėti kūdikio „pasodinto“ (paramstyto) nereikėtų.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mūsų 2 mėn. mažylė visą laiką iškišusi liežuvį, retai kada liežuvis būna burnytėje… Iš pradžių nekreipėme dėmesio, dabar jau gąsdina… Ką daryti?“ style=“fancy“]
Nedaug išsikišęs liežuvis (matomas tik jo galiukas) ir prasižiojimas yra įgimto žindimo reflekso dalis. Kūdikiui augant, ypač kai jis pradedamas maitinti iš šaukštelio, liežuvis pasislepia burnoje ir jo nebematyti. Liežuvio dalies išlindimo priežasčių gali būti ir kitų, tačiau jų pasitaiko retai. Tada kartu su liežuvio išsikišimu pastebimi ir kiti kūdikio pokyčiai. Liežuvis gali būti šiek tiek išlindęs ir burnos, kai sumažėjęs viso kūno raumenų tonusas, mažylis dažnai būna suglebęs, „guli kaip mazgotė“. Raumenų tonusą įvertina vaikų neurologai. Padeda viso kūno masažas, mankšta. Vaikų neurologai sprendžia, ar kūdikį nukreipti konsultacijos į ankstyvosios reabilitacijos centrą burnytės išoriniam ir vidiniam masažui. Jei esant sumažėjusiam raumenų tonusui išlindęs liežuvis yra glebus, trukdo maitinimosi procesui, mažyliui individualiai parenkama jam tinkamiausia maitinimo padėtis, būdas, įrankiai. Didelis liežuvis gali trukdyti vystytis kalbos įgūdžiams, tai pastebėjus, reikia kreiptis į logopedą, nes kalbos įgūdžių korekcija yra ilgalaikis ir daug tėvų ir logopedo kantrybės reikalaujantis darbas. Kita išsikišusio liežuvio „laikina“ priežastis yra kvėpavimas per burną, kai nosis užsikimšusi (susirgus sloga arba dėl nosies gleivinės paburkimo). Slogai nykstant, liežuvis pasislepia burnoje. Kitos retos liežuvio iš burnos išsikišimo priežastys yra stambus, didelis liežuvis, įgimtos ligos, dauno sindromas, skydliaukės funkcijos nepakankamumas. Kai liežuvio išsikišimo priežastis yra įgimtos ligos, visuomet pastebimi ir kiti ligos požymiai. Dėl liežuvio išsikišimo jaudintis neverta, jei vaikas sveikas ir guvus.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mergaitė (1,4 m.) kai pasodinu ant puoduko kiša sau rankas, čiupinėja savo organus. Kelis kartus net išmatomis išsitepė rankas ten sukišusi. Ką daryti?“ style=“fancy“]
Vaikas augdamas „atranda“ įvairias savo kūno vietas, iš pradžioje rankytes – žaidžia pirštukais, delniukas, po to atranda nosytę, ausytes – jas stengiasi paliesti, patrinti, dar vėliau lytinius organus. Visi vaikai liečia lytinius organus ir tai daro todėl, kad jiems tai sukelia malonumą. Jie nesupranta, kad toks jų elgesys nepatinka suaugusiesiems. Jei kelis kartus mažylis pajuto malonumą čiupinėdamas lytinius organus, jis tai stengiasi pakartoti, kai tik atsiranda galimybė, pvz., yra „išpakuojamas“ iš sauskelnių. Kita iš priežasčių norėjimo liesti lytinius organus yra jų ir jų srities niežėjimas. Kad to išvengtumėte, renkite vaiką tokiais drabužiais, kurie nedirgina odos – pagamintais iš švelnios medvilnės ar šilko, venkite vilnonių drabužių, šilumą sulaikančių drabužių (sauskelnių, sintetinių drabužių).
Bet kokia suaugusiųjų nepasitenkinimo, išgąsčio reakcija į vaiko veiksmus nepadės. Suaugusieji turi ne demonstruoti savo reakcijas, o ramiai, lyg niekur nieko nebūtų, vaiko dėmesį nukreipti dėmesį į kitus, mažąją asmenybę dominančius dalykus, pvz., užsiėmimus, kuriuose būtų užimtos rankos. Bet koks poveikis balsu ar judesiais, pvz., rankų atitraukimu nuo lytiniu organų nepadeda, o tik paskatina vaiką elgtis priešingai, nes darydamas tai, kas suaugusiajam nepatinka, susilaukia jo išskirtinio dėmesio.
Jeigu mažasis pradeda kasyti tarpvietę ar išangę, galima įtarti jog atsirado spalinių.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano vaikui 1 metai ir dvi savaitės. Jis guvus, žaismingas iki šiol duodu MP kiek nori. Rytais duodu kosę. Per pietus daržoves arba daržoves su mėsa. Vakar garų vonelėje iškepiau omletą. Kaip turi valgyt tokių metų vaikas, koks maisto kiekis turi būti?“ style=“fancy“]
Vienerių metų ir vyresnis vaikas jau turėtų valgyti stambiai sutrintą, prieskoniais ir druska bei saldumynais nepersotintą šeimos maistą. Ką valgote pusryčiams, pietums ir vakarienei Jūs, tą siūlykite ir vaikučiui – pusryčiams ir vakarienei javainių, sausių pusryčių, jogurto, lengvos sriubos, arbatos su bandele ir t.t. Pietums – sriubą, košes, troškinius, maltinius, virtinius ir t.t. Kiek pieno per parą turi išgerti 1 metų vaikas? Ne daugiau kaip 500 ml per parą. Jei MP nėra, pirmenybę reikėtų teikti rūgštaus pieno produktams (rūgpieniui, kefyrui, jogurtui).[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Mano anukytei retsykiais išlenda bambytė, ar tai gali būt išvarža? Ji gyvena Airijoje. Kur gali kreiptis Vilniuje privačiai kai liepos mėn atskris dėl pasitikrinimo?“ style=“fancy“]
Bambos „iššokimas“ yra didesnė ar mažesnė jos išvarža. Taip atsitinka dėl tiesiųjų pilvo raumenų silpnumo ir dažniau pasitaiko kūdikiams. Vyresniems tai pasitaiko kur kas rečiau. Kad sustiprėtų pilvo raumenys:
prieš kiekvieną maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko. Patogu guldyti ant antklode užtiesto stalo;
neleiskite ilgai verkti;
reguliuokite vidurius, maitinkite taip, kad jie neužkietėtų ir jų nepūstų;
masažuokite pilvuką – slaugytoja turėtų išmokyti glostomojo pilvo masažo.
Jei išvarža nedidelė, ją užklijuokite. Pilvo odą suimkite į dvigubą raukšlę taip, kad bambutė būtų išilgai raukšlės, jos gilumoje. Abi odos raukšles suglauskite ir suklijuokite skersai 2-3 cm pločio ir 10-12 cm ilgio pleistro juostelėmis taip, kad kiekviena juostelė dengtų pusę kitos juostelės. Tada bambutė išlieka raukšlės gilumoje ir neišvirsta. Pleistro juosteles keiskite 1-2 kartus per savaitę. Odą apie pleistrą kasdien apžiūrėkite. Jeigu ji paraudo, pradėjo šusti, laikinai neklijuokite. Nuėmusios pleistrą, odai leiskite 3-4 val. atsigauti, o po to vėl užklijuokite. Nedidelė išvarža dingsta per 2-3 mėn.
Bambutės išvarža skiriasi nuo kitų tuo, kad neturi maišelio (kur gali patekti vidaus organai ir – kas blogiausia – jame įstrigti). Bambutės išvarža – tai iš tikrųjų bambutės žiedas jos srityje, kuris susidaro, kai pilvo ertmės sienelės raumenys vienas su kitu visiškai nesusiglaudžia. Kai kūdikis ar mažas vaikas verkia ar rąžosi, jam pučia pilvuką ar užkietėja viduriai, padidėja vidinis pilvo spaudimas, ir bambutė „iššoka“. Atrodo, kad mažyliui skauda, tačiau iš tikrųjų taip nėra.
Ar operacija būtina, kada būtina, galima pasakyti tik 2-3 kartus apžiūrėjus mažylį, stebint, kaip jam augant kinta bambutės žiedas bei išvaržos dydis. Jeigu angos skersmuo ne didesnis kaip 1,5-2 cm, dažniausiai tokia bambutės išvarža gydoma be operacijos. Pastebėta, kad bambutės žiedas pats užsidaro per 12-24 mėn.
Jums reikia pasikonsultuoti su vaikų chirurgu. Susiraskite, kokioje prvačioje klinikoje Vilniuje toks konsultuoja. Jis, pasakys, ar reikia ką daryti, o jei taip, tai kada. Jei išvarža staiga sukietėjo ir neatsistato, nedelsdami kreipkitės į vaikų chirurgą. Jeigu per 3 gydymo mėnesius išvarža nedingo, pasikonsultuokite su vaikų chirurgu.[/su_spoiler]
[su_spoiler title=“Maitinu mišinuku, ar galima dar duoti atsigerti vandenuko? Kūdikiui 3 mėnesiai.“ style=“fancy“]
Per pirmuosius 6 mėnesius kūdikiui kasdien reikia gauti 450 ml-1 l skysčių (priklausomai nuo kūno svorio). PSO rekomendacijomis, iki 6 mėnesių visus skysčių poreikius kūdikiams patenkina motinos pienas, vandens duoti nereikia. Tačiau prasidėjus primaitinimui vanduo tampa ypač svarbus. Jei kūdikis maitinamas mišiniu, o šis pagamintas pagal intrukciją, papildomai vandens irgi nereikia.[/su_spoiler]
Parašykite komentarą