Mažiesiems skaitytojams Ieva Babilaitė pažįstama iš daugelio jos autorinių ir kitų rašytojų iliustruotų knygų. Daugelis iš jų įvertintos premijomis kaip gražiausios ir meniškiausios metų knygos vaikams. „Iliustravimas man – tai būdas perteikti judesį, palydėti skaitytoją į patį veiksmų sūkurį, leisti patirti istoriją iš vidaus,“ – yra sakiusi dailininkė ir knygų iliustratorė.
Su Ieva Babilaite kalbamės apie tai, kodėl taip svarbu vaikystėje skaityti knygas ir kokią įtaką jos daro žmogaus kūrybiškumui.
Ieva, kaip jūs atėjote į vaikiškų knygų pasaulį?
Iš dalies netikėtai, bet ir tikėtai. Teko studijuoti ir kurį laiką gyventi Olandijoje. Susipažinau su vienu populiariu televizijos laidų vedėju vaikams, lėlininku Aad Peters, gimtadienio proga nupiešiau jam atviruką, kuris buvo gana aštraus turinio ir humoristinis. Draugams ir artimiesiems dažnai dovanoju savo pieštus atvirukus. Sulenktos atvirutės, su išpjautu apskritimu ir tam tikromis užslėptomis mintimis tapo viena iš mano kalbėjimo formų. Aadas iškart pakvietė kurti knygą kartu. Taigi mano pirmoji knyga apie šimtakojį ir boružėles buvo sukurta užsienyje olandų kalba. Knyga pasakoja, iš kur atsiranda vaikai.
Grįžus iš Olandijos, gimė mintis išleisti vaikišką knygą apie tai, kaip išgyventi sunkiausias akimirkas. Tas pats laidų vedėjas – lėlininkas Aad Peters papasakojo istoriją, kaip jis kartą lankė onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Kartą užėjo pas vieną mergaitę, kuriai buvo amputuota ranka ir ligos prognozė buvo labai liūdna. Aadas buvo pasiėmęs tokią baisoką lėlę (iš savo baisių lėlių kolekcijos) su vinimis vietoje plaukų. Sunkiai sergančios mergaitės akivaizdoje jis nežinojo, ką sakyti, tad lėlės vardu paprašė, ar negalėtų jos paguosti? Nors lėlė neatrodė patraukliai, mergaitė apkabino ir ją pabučiavo. Kai tau sunku, tu gali pasijusti stipresniu guosdamas kitus. Norėjau tokią istoriją papasakoti vaikams galbūt švelnesniu siužetu, negu tai gali nutikti realybėje.
Knygutės tekstą sutiko parašyti Jurga Čekatauskaitė, sunkią ligą pakeitė krentantis Ulės dantukas, o paguodos reikalingą būtybę – peliukas. („Ulė ir peliukas“). Visas knygos tiražas jau seniai išparduotas, vis galvoju, gal reikėtų perleisti.
Ieva, kažkada jums pačiai teko įveikti onkologinę ligą. Galbūt ta patirtis jus veda į temas, kurių nepavadinsi pramoginėmis? Pavyzdžiui, žmogaus vienišumo, sunkių situacijų išgyvenimo, atjautos ir t.t.?
Nemanau, kad reikia vaikus užversti labai sudėtinga problematika, bet radus tinkamas formas kalbėti apie tai svarbu. Vaikas, kuriam tai aktualu, tikrai išskaitys ir supras. Paveikslėlių knygose teksto būna nedaug, dažnai tai vieno sakinio istorijos. Mano kūrybinė aistra – bežodės knygos, kuriose pasakojama tik vaizdu. Tokios knygos turi keletą skaitymo būdų, siužeto linijų ir galimybę laisvai interpretuoti.
Knyga „Skrisiu“ atsirado po tam tikrų išgyvenimų, kaip džiaugtis gyvenimu, kai tarsi nematai tam priežasties. Manau, šios knygos vinis – skristi neturint sparnų, tai yra rasti būdą, kaip tai padaryti. Net jei neturi sparnų, troškimas skristi niekur nedingsta. Susitikimuose su skaitytojais, dirbtuvėse pagal šią knygą kalbame apie negalią patiriančius žmones, kaip su tuo gyventi, o dar ir kūrybingai. Vizuali istorija sufleruoja atsakymą. Pagrindinis knygos herojus yra paukštelis. Paukščiui svarbiausia būvio dalis yra sparnai, kuriais galėtų skraidyti, o kaip gyventi, kaip rasti išeitį, kai jų nėra? Man nemažai teko pakeliauti pristatant šią knygą, matau, kad vaikus tai skatina būti jautresnius aplinkiniams, ypač žmonėms su negalia.
Knyga apdovanota kultūros ministerijos premija, IBBY asociacijos – kaip meniškiausia metų knyga, išrinkta į tarptautinį geriausių knygų sąrašą „The White Ravens“, Anglijos bibliotekose išrinkta kaip įdomiausia knyga vaikams.
O knyga „(Ne) vienas“ pasakoja apie šunį ir varniuką, o iš tiesų – apie vienišumą ar net nenorą gyventi. Bežodės knygos skatina atsiverti, kalbėti – tai tokių knygų stiprybė. Knygos gali gydyti, sveikstame atpažindami savo, kartais net labai sudėtingas situacijas, jas įvardindami ir ieškodami sprendimo, kalbėdami. Matau didžiulį bežodžių knygų aktualumą, jos labai reikalingos tam tikrais vaiko raidos etapais. Pavyzdžiui, kai vaikas pats skaityti dar nemoka, o bežodę knygą pervertęs sako: „Perskaičiau“. Kuriant šią knygą „(Ne)vienas“ man teko daug kartų tikrinti eskizus, ar pakankamai tiksliai sudėliojau mintį, ar gerai mintis siejama su vaizdu, ar ta sąsaja virsta istorija?
Žinoma, būna vaikiškų knygų, kuriose vien tekstas, kuriose visai nėra piešinių, bet aš atsimenu savo vaikystę, kaip laukdavau, kuomet atversiu naują puslapį ir pagaliau pamatysiu paveikslėlį.
Ar tėvai turėtų versti vaikus skaityti knygas, jeigu jie to nenori?
Elgtis reikia gudriai. Tai sunkus darbas formuoti knygų skaitymo įgūdį. Dažnai paauglystėje vaikai skaito nebe taip noriai. Mano sūnui vaikystėje buvo labai aktyvus knygų skaitymo etapas, ir rezultatus matau: jis neturi problemų dėl lietuvių kalbos, rašo be klaidų, moka reikšti mintis, jaučia kalbą. Kad paauglystėje nebenori skaityti, nesinervinu – galbūt ateis laikas, sugrįš prie skaitymo. Bet svarbiausia, jis jau turi pagrindus. Aš sūnui ir piešdavau knygutes, ir pirkdavau knygynuose, ir parveždavau iš įvairių knygų mugių. Man ir profesine prasme aktualu ir įdomu, kaip keičiasi knygos pasaulyje. Gera, vaikams skirta knyga paprastai tinka ir garsiai skaitantiems tėveliams, tėvai juk tie patys užaugę vaikai, kuriems svarbi kokybė, kūrybingi sprendimai, humoras.
Aš pritariu įvairiems papirkinėjimo būdams, pavyzdžiui, jei vaikas perskaitys knygą, galės eiti į kino teatrą, kavinę ar kaip nors kitaip bus apdovanotas, pvz., vienu kitu euru. Įpratinti vaiką skaityti yra darbas, ir nereikia turėti iliuzijų, kad yra kitaip. Sakoma, jei tėvai skaito, vaikai irgi skaitys. Nebūtinai. Stengiuosi sudominti, pasiūlyti ne tik tas knygas, kurios mums, tėvams, tarsi laikomos vertingomis, bet ir tas, kurios atliepia vaiko pomėgius, tematiką. Ir tai daryti geriausia iki paauglystės, kol tėvai labiau gali daryti įtaką vaiko įpročiams, elgesiui. Verta perskaityti kuo daugiau knygučių, o vėliau tikėtis, kad sūnus ar dukra patys paprašys patarimo renkantis.
Mano pačios patirtis buvo kitokia. Vaikystėje beveik neskaičiau, kliūdavau už raidžių, būdavo sunku susikaupti. Galbūt dabar man pripaišytų kokį skaitymo sutrikimą. Bet tada skaičiau mažai ir atsirado tuštuma, kuri geriausiai užpildoma knygomis vaikui augant. Visokiais būdais stengiausi kompensuoti, pradėjau skaityti jau vėlyvoje paauglystėje ir iškart suaugusiųjų knygas, tas skaitymas buvo chaotiškas, taip ir liko vaikiškos literatūros trūkumas. Iš knygų vaikai gauna daug peno vaizduotei, turtėja žodynas ir kūrybiškumas. Dabar knygos – atsvara greita informacijai virtualiame pasaulyje, kur vaizdai keičia vienas kitą ir nelieka laiko jų ne tik apmąstyti, bet net ir gerai suvokti.
Esate sukūrusi knygutę apie čiauškančias raides…
Kai sūnus buvo darželinukas ir atėjo laikas susipažinti su raidėmis, bijojau, kad jam nebūtų tokių skaitymo sunkumų, kokius turėjau aš vaikystėje. Norėjau, kad išmoktų raides žaisdamas, linksmai. Taip kilo sumanymas parašyti knygutę apie raides, kur visas tekstas prasideda iš vienos raidės. Vaikams skirtas žurnalas „Laimiukas“ paskelbė konkursą, patys vaikai galėjo siūlyti sakinius, kuriuose visi žodžiai iš tos pačios raidės. Knygą rašiau labai smagiai, manau, ji galėtų turėti tęsinį, nes toks raidžių pristatymas linksmas ir juokingas, dialogai patys įvairiausi, nuo siurrealistinių iki paprastų buitinių. Galbūt kažkiek įtakos turėjo ir mano knyga, o gal labiau senelių nuopelnas, kad Matas skaityti išmoko lengvai ir greitai.
Beje, apie senelius vaikų gyvenime… Aš pati jų beveik nepažinau, senelis, kurį spėjau šiek tiek pažinti, mirė, kai buvau trejų. Augdama nepatyriau, koks nuostabus gali būti bendravimas su seneliais. Tik augindama sūnų patiriu, kiek daug laiko ir kantrybės, kūrybingumo, humoro turi seneliai, ir vaiko santykis su jais dažnai ramesnis, žaismingesnis nei su tėvais.
Turėjau sumanymą papasakoti vaikams apie kitokią senatvę, todėl kartu su Antanu Šimkumi ėmėme kurti knygą apie bobulytę Stasę. Kai nusprendžiau leisti knygą, specialiai eidavau į maisto prekių parduotuvę rytinėmis valandomis, kuomet atsirasdavo naujos tos savaitės akcijos produktams, ir žiūrėdavau, kaip ir kokie ateina senyvo amžiaus žmonės. Teko laimė pamatyti įvairiausių personažų, tiesiog neįtikėtinas stiliaus koncentratas! Grįžusi prieš veidrodį mėgdžiodavau jų manieras, eiseną, kad geriau suvokčiau knygos personažą ir nupieščiau. Knygos bobulytė išėjo pakankamai jaunatvišku veidu. Kodėl seneliai taip lengvai susikalba su anūkais? Nes jie tam tikra prasme tokie patys, kaip vaikai. Knyga „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ pozityvi, apie tai, kaip svarbu vertinti vyresnį žmogų, jo patirtį, kokia svarbi seno žmogaus integracija šeimoje ir visuomenėje.
Kol vaikai maži, jie ne tik mielai sklaido knygutes, bet ir patys noriai piešia. Vėliau, mokykloje, tas noras daugeliui praeina.
Piešiantį vaiką galima tik skatinti, bet nereikia nurodinėti, kaip jis turi piešti. Jei mokytojas sako, kad vaikas nupiešė negražiai, – tai prilygsta nusikaltimui. Negalima vaikui primesti kūrybos taisyklių. Jei jam atrodo, kad namas turi būti apvaliais langais, vadinasi, taip ir turi būti. Mūsų, suaugusiųjų, mokytojų, edukatorių pareiga padėti patirti atradimo džiaugsmą. O toks suformuotas vaiko kūrybingumas atsispindi ir vėliau, bet kuriame gyvenimo aspekte, nuo karjeros iki asmeninio gyvenimo. Menas yra ta sritis, kuri daro įtaką visam žmogaus gyvenimui, – būčiai.
Prakalbome apie mokyklą ir mokytojus. Esate sukūrusi knygutę šia tema „Ulė eina į mokyklą“. Kokia jūsų pačios patirtis iš mokyklos laikų?
Ta knyga aktuali, nes juk visiems baisu pradėti eiti į mokyklą! Pati nemėgau mokyklos. Šeimoje augome trys seserys, aš su dvyne seserimi Egle ir pusantrų metų vyresne Dalia. Dainuojantys inžinieriai tėvai norėjo, kad mes būtume menininkės, – galbūt jiems atrodė, kad menininkų gyvenimas bus įdomesnis? Mokėmės Čiurlionio menų mokykloje. Labai bijojau piktų mokytojų, man sunkiai sekėsi kai kurios pamokos. Tada jaučiausi bloga mokine, nors neseniai mama surado pažymių knygelę, pažymiai nebuvo blogi, bet atminty užsifiksavo mintis, kad aš nieko nemoku, ir ilgam išlikęs jausmas – gal net nebaigiau mokyklos? Žinoma, ne viskas buvo blogai, buvo gražių akimirkų. Čiurlionio menų mokykloje direktorius ir dailės skyriaus mokytojai savaip saugojo, globojo mus, jautresnius vaikus. Bendrojo lavinimo pamokos gal ir buvo lengvesnės, bet dėl dailės specialybės buvo didelė konkurencija. Manyčiau, tokio amžiaus vaikų darbų neverta sureikšminti. Lengva įteigti, kad tu esi nepakartojamas, o juk iš tiesų vaikystė yra atradimų ir savęs ieškojimo laikas.
Kuriant knygą apie Ulę ir mokyklą, man iškilo prisiminimai, kaip su seserimi dvyne patekome į vieną klasę. Kadangi esame dvynės, mus dažnai painiodavo. Jei manęs kas klaustų, kaip auklėti dvynius, sakyčiau, kad dvynius geriau leisti į skirtingas klases ir būtinai rengti skirtingai! Kuomet aš augau, buvo mažas rūbų pasirinkimas – sovietmetis. Dabar matau vis mažiau dvynių, aprengtų vienodai, – tai labai geras ženklas.
Kaip baisu nuo vaikystės, kai tavęs klausia: o tu ta ar ta? Tarsi būtum kažkas kita, nei esi. Klausimas „kas tu esi?“ tampa dar labiau aktualus. Tokio elgesio, nukreipto į dvynius, pasekmė – perdėtas polinkis konkuruoti, ypač tarpusavyje. Apie tai norėčiau kada nors sukurti knygą. Dabar, kai užaugome, santykiai su seserimi puikūs, dažnai susiskambiname. Eglė kuria ir gyvena Prancūzijoje. Tai tas žmogus, iš kurio galiu priimti aštriausią kritiką, kalbėtis ar tylėti apie nieką. Tai geroji dvynių pusė – betarpiškumas. Verta atsikratyti išankstinės nuostatos, kad jei dvynys panašus išoriškai, jis panašus ir savo vidumi.
Esate iliustravusi skirtingiausių autorių knygas – nuo poezijos iki gamtos pažinimo. Ką išskirtumėte jūs pati?
Kuriantis žmogus renkasi temas, kurios jam įdomios, aktualios. Teko bendradarbiauti su puikiais autoriais: Antanu Šimkumi, Elvyra Kučinskaite, Daiva Čepauskaite, Vytautu V. Landsbergiu, Jurga Čekatauskaite, Selemonu Paltanavičiumi.
Šie autoriai geba įkvėptai kalbėti gyvūnų lūpomis apie dvasinį pasaulį, su humoru pažvelgti į gilius dalykus. Vaikų literatūroje svarbus „rimtas humoras“ net ir gvildenant sudėtingas temas. Tai šių autorių stiprybė.
Įdomu buvo dirbti iliustruojant Linos Mickutės knygą „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“. Istorinė tematika – daug pasiruošimo reikalaujantis žanras. Kad lengvai improvizuotum piešdamas, reikia perskaityti ir surinkti nemažai vizualios ir ne tik, informacijos. Vaikiškai knygai apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę rinkau medžiagą muziejuose ir bibliotekose, kol galų gale radau raktą – Valdovų rūmuose eksponuojamus gobelenus. Knygoje kiekvienoje scenoje parinktas vis kitas gobeleno motyvas, juos perkėliau į veikėjų rūbus, į žirgų apdangalus, staltieses. To meto kultūroje gobelenas užėmė labai svarbią vietą, tai ir nuostabus meno kūrinys, ir statusą atspindintis, kaip labai brangus dalykas. Kurdama šią knygą tarsi jausdavausi, kad dirbtuvėse esu ne viena, kad šalia ir pats Žygimantas, ir Barbora prabangiais rūbais… Ir Bona Sforca, labai įdomi asmenybė, prie kurios norėčiau kada nors sugrįžti.
Ar buvo tokia knyga, kurios jūs pati skaitydama negalėjote padėti? Kurią skaitydama verkėte? Su nekantrumu vertėte puslapius – o kas toliau?
Nors vaikystėje mieliau laipiodavau po medžius negu skaitydavau knygas, bet vėliau, vėlyvoje paauglystėje atradusi skaitymo džiaugsmą, tai išgyvenau labai stipriai. Atsimenu, kaip pradėjusi skaityti Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“ turėjau net kuriam laikui padėti knygą į šalį, nes buvo per stipru, išgyvenimai per daug intensyvūs. Knygos, kaip ir kiti meno kūriniai, turi galią giliai sujaudinti.
Kurdama knygas vaikams, suprantu, kad vaikai yra ypač atviri informacijai, ir katu labiau pažeidžiami, jais lengva manipuliuoti, todėl labai svarbu atsakingai siūlyti istorijas, – tiek vizualias tiek rašytines, vengti beskonybių, pigių banalybių.
Man visada įdomiausia buvo kalbėti apie būtį, vienatvę, atjautą, draugystę. Kurdama vaikams, stengiuosi išradingai ir tuo pačiu metu atsakingai-rimtai žvelgti į vaikams iškilusias, kartais nevaikiškas problemas-iššūkius. Ir, žinoma, kurdama žaisti.
Ievos Babilaitės sukurtos autorinės arba iliustruotos kitų rašytojų vaikiškos knygos:
T. Laan, I. Babilaitė, Knygiukas „Mažasis lapiukas yra turtingas“, Vilnius: Vaikų žemė,
E.Kučinskaitė, I.Babilaitė, Baltosios Lokės Knyga, Vilnius: 700 eilučių,
L.Mickutė, I.Babilaitė, Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą, Vilnius: 700 eilučių,
Ieva Babilaitė, (Ne)Vienas, Vilnius: Tikra knyga,
R. Latvėnaitė, Kas tas Asis? Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla,
D. Čepauskaitė, Baisiai gražūs eilėraščiai. Kaunas: Žalias kalnas,
Ieva Babilaitė, spalvinimo knyga suaugusiems „Paslėpti veidai“ („atrask save“),
Ieva Babilaitė, Skrisiu. Vilnius: išleido I. Babilaitė,
S. Paltanavičius, Dėdė Debesėlis. Vilnius: Žara,
P. Mašiotas, Kiškis Smaližis. Vilnius: išleido I. Babilaitė,
S. Paltanavičius, Kai sugenda telefonas. Vilnius: Žara,
A. Šimkus, Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. Vilnius: Všį „Bernardinai.lt“,
Meškiukas Tedis. Taiwan: Agaword, 2011 (Korėja)
V. V. Landsbergis, Kiškis Pranciškus, be abejo. Vilnius: Dominicus Lituanus,
J. Čekatauskaitė, I.babilaitė, Čiauškančios raidės. Vilnius: Žara,
Ieva Babilaitė, E. Kučinskaitė, Švytintis Vilnius. Vilnius: Žara,
J. Čekatauskaitė, Uršulė eis į mokyklą. Vilnius: Dominicus Lituanus,
V. V. Landsbergis, Pranciškus ir jo senelis Palemonas. Vilnius: Dominicus Lituanus,
Ieva Babilaitė, Ulė ir peliukas. Vilnius: Tyto alba,
Aad Peter, Boružėlės. Olandija, 2000
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų liepos 25 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
