Jana Olenych – dailės ir technologijų mokytoja. Bėgdama nuo karo, ji atsidūrė Lietuvoje ir dabar dailės moko ukrainiečių vaikus mokykloje „Gravitas schola“. Ją šiurpina vaikų piešiniai laisva tema, kai jie piešia degančius tankus, kruvinus priešų kūnus, karo batalijas. Vaikai rodo mokytojai savo piešinius ir klausia, ar gražiai nupiešė? Tokia šių dienų realybė… Apie tai, ką teko patirti jai pačiai ir aštuonerių sūneliui Markui, pasakoja Jana.
Teko bėgti iš Bučos rajono
„Mes gyvenome (keista kalbėti būtuoju laiku, nes mūsų namai juk ten ir liko) Kijevo priemiestyje, Bučos rajone. Kai prasidėjo karas ir bombardavimai, jau kitą dieną palikome savo namus ir išvažiavome į Čerkasus, į sodybą pas draugus. Pamenu, kaip vyras liepė neimti jokių daiktų, jis pats sukrovė krepšį su dokumentais, vaistinėle ir viena šilta drabužių pamaina mūsų Markui. Prieš porą savaičių įsigijome mažą katytę, bet dar nebuvome nusipirkę specialios transportavimo dėžės, tad katytę paėmėme tiesiog į glėbį. Kol jis rinko daiktus, aš nubėgau atvaryti prie namo automobilio, skubomis susėdome ir išvykome. Jaučiau paniką, nes tokiems įvykiams nebuvau pasiruošusi. Tų dienų realybę perteikti labai sunku. Kai netoliese sprogdavo bombos, asfalto akmenukai šokinėdavo daužydamiesi į langus. Buvome persigandę ne tik mes, bet ir gyvūnai. Kaimynų katė iš siaubo pabėgo ir jos nebegalėjo rasti, mūsų katytė irgi lakstė po namus iš kampo į kampą, kol pagavome.
Kelionė į Čerkasus buvo sudėtinga, antrą karo parą visi keliai buvo užkimšti automobiliais, degalinėse nebeliko kuro. Vos nuvykus į Čerkasus, vyras nuėjo savanoriu įsiregistruoti į karinį komisariatą. Mes su tuomet šešiamečiu Marku norėjome važiuoti į Poltavos kraštą pas mano tėvus, bet tai buvo neįmanoma – iki senelių buvo apie 300 kilometrų, o benzino turėjome tik 20 litrų. Vyras buvo mano psichologinis ramstis. Iki karo aš apskritai jaučiausi už vyro tarsi už mūro sienos, nemokėjau daugelio buitinių dalykų, neįsivaizdavau, kaip reikia sumokėti mokesčius ar užrašyti skaitiklių rodmenis. Ir keliaujant oro uostuose viską tvarkydavo vyras. O čia likau viena su vaiku…
Jau pirmomis karo dienomis kilo grėsmė, kad rusai gali susprogdinti Zaporižios atominę elektrinę. Tada radiacija ateitų ir iki Čerkasų, kur mes laikinai glaudėmės. Dešimtos karo dienos rytą vyras paskambino, kad už pusvalandžio būtume su Marku susiruošę, nes yra galimybė išvykti iš Ukrainos evakuaciniu traukiniu. Pamenu, buvo 6 valanda ryto, už pusvalandžio mes su sūneliu jau buvome įsodinti, o tiksliau – įstatyti, į traukinį. Paskui pavyko atsisėsti labai susigrūdus, nes vagonai buvo perpildyti. Kačiukui radome tuščią batų dėžutę, kuri turėjo atstoti transportavimo dėžę. Vagone kačiukas keliavo iš rankų į rankas. (Tik pasiekus Lvovą pažįstami žmonės mums parūpino gyvūnų transportavimo dėžę.) Įsėdome į traukinį nepasiėmę jokio maisto, laimė, kad Markui geri žmonės davė valgyti, o aš nenorėjau dėl streso. Man buvo labai baisu, kad važiuoju viena, be vyro, neaišku kur, kad pačiai reikės tvarkyti dokumentus, pasirūpinti, kaip pereiti sieną. Iki tol į užsienį skrisdavome lėktuvu, tad neturėjau net supratimo, kaip tą sieną kirsime. Bet motyvavo noras nuvežti vaiką ten, kur saugu. Kelionės metu gaudavau žinučių, kad žuvo tai vienas, tai kitas mūsų mokytojas, kad vieną klasės draugą karininką Charkove užmušė raketa, bendraklasiai renka pinigus laidotuvėms. Artimųjų mirtys neleido abejoti, ar elgiuosi teisingai, bėgdama nuo karo.
Kelionė į Lietuvą su lemtingais nuotykiais
Prie Ukrainos–Lenkijos sienos mes atsidūrėme 9 valandą ryto, o sieną kirtome 5 valandą pavakary. Buvo labai šalta ir vėjuota, pusantro kilometro ilgio pabėgėlių eilė judėjo labai lėtai, į priekį paeidavome tik po 30 centimetrų. Aš stebiuosi, kaip Markas nė karto nesakė, kad jam šalta ar pavargo. Pasienyje buvo degalinė, užsukome į tualetą ir galbūt kažko nusipirkti valgyti. O lentynos visos iššluotos. Markas nedrąsiai užsiminė, kad norėtų degalinės dešrainio, bet pardavėjas rado tik paskutinį „Kinder“ šokolado batonėlį, kurį nupirkau. Viršutiniame lentynos gale buvo užsilikęs mažas pakelis sulčių, irgi paėmėme paskutinį. Mums stovint eilėje, savanoriai kartkartėmis atnešdavo ko nors karšto, bet visiems karšto gėrimo neužtekdavo. Atsimenu, su kokia viltimi Markas žiūrėjo į dalinamas kakavos stiklines, – nes mums jų nebeliko. Nežinau, iš kur jo toks tvirtumas? Galbūt pėdsaką paliko kelios naktys rūsyje, kur slėpėmės pirmomis karo dienomis? Galbūt tie girdėti bombardavimo garsai?
Galų gale temstant perėjome sieną. Atsidūrėme Lenkijoje, kur buvo galima nusipirkti sriubos, arbatos. O man taip nedrąsu ką pirkti, nes išvažiavau prieš pat atlyginimų mokėjimą, su labai nedidele suma kortelėje, gal 100 eurų. Ėmiau sekti pagal rodykles, kur toliau eiti. Ir iš to streso nusekiau rodyklėmis priešinga kryptimi. Darbuotoja ant mūsų dokumentų uždėjo antspaudą, parodė, kur stovi autobusai ir aš atsiradau… vėl Ukrainoje. Iš to siaubo apėmė isterinis juokas, skambinau vyrui, kad išstovėjusi visą dieną eilėje, vėl esu ten, nuo kur pradėjau. Bandžiau prašyti darbuotojos, kad įleistų atgal, sakiau, va ką tik mums uždėjote antspaudą, ar atsimenate? Buvau tokia pasimetusi! Darbuotoja nėjo į kalbas, nusiuntė pas apsauginį, kuris, ačiū Dievui, leido mums sugrįžti į Lenkijos pusę.
Kokia absurdiška situacija, bet jei ne ji, nebūtų nutikę kitų labai svarbių dalykų mūsų gyvenime. Vėl atsidūrę Lenkijoje, pastebėjome du vyresnio amžiaus žmones, kaip paskui pasirodė, Edvardą ir Laimą, su lentele „Vilnius“. Mes kaip tik buvome nusprendę vykti į Vilnių, nes ten gyveno vyro dėdė. Paklausėme, ar yra vietų, kas dar važiuoja, be mūsų. Atsakė, kad niekas daugiau, nes nėra norinčių. Ir koks sutapimas – jei dar keletą minučių mes būtume uždelsę, būtume jų neberadę, nes jie ketino dar 5 minutes pastovėti prie sienos ir važiuoti į nakvynės vietą, jei neatsiras, kas nori į Lietuvą. Šie žmonės buvo atvežę labdarą į Ukrainą, o grįždami ketino pavėžėti pabėgėlius. Išgirdusi, kad keliausime tik mudu su Marku, išsigandusi jų paklausiau, ar nenuveš mūsų organams? Tada lietuviai pasiūlė nufotografuoti jų pasus, kad jausčiausi ramesnė. Taip ir padariau. Jų mašina pasirodė tikras namas ant ratų, gavau atsisėsti, pavaišino dešra, duona. Iš to kuklumo suvalgiau vos gabaliuką, o Markas valgė su dideliu apetitu. Net mūsų katytę moteris pašėrė jogurtu iš šaukštelio.
Važiavome per naktį, o aš negalėjau užmigti, buvo baisu, kur mus veža, kas mūsų laukia. Bet labai maloniai nuteikė Lenkijos–Lietuvos pasienyje sutiktas pareigūnas, kuris mokėjo ukrainietiškai. Jis sakė tarnavęs sovietinėje armijoje su ukrainiečiais, tai pramokęs mūsų kalbos. Kirtę Lietuvos sieną, Alytuje įsiregistravome pabėgėlių centre ir tada jau galėjome vykti toliau, į Vilnių.
Naujakuriai Vilniuje
Vyro dėdė gyvena vieno kambario bute, vietos buvo nedaug, bet mes tikėjome, kad užtruksime tik savaitę–dvi. Juk niekas nežinojo, kiek truks karas. Po trijų dienų sulaukiau Laimos skambučio, kad jų pažįstami ketina ukrainiečiams užleisti butuką Vilniaus senamiestyje. Paklausė, ar nenorėčiau, juk Marką reikės užrašyti į darželį? Vis dar netikėjau, kad čia užtruksime ilgai. Bet gerai pergalvojusi pasiūlymą, paskambinau Laimai ir paprašiau parodyti butą. Galvojau, net ir pora savaičių gyvendami atskirai dėdei sukelsime mažiau rūpesčių. Pamenu, kaip Laimos draugai aprodė butą, pervežė mūsų daiktus ir pakvietė į kavinę. O man taip nejauku, kad jie moka už mus, taip nesmagu… Buto šeimininkai Ina ir Giedrius paklausė, ar mes turime rūbų. Pasakiau, kad aš atvykau kaip stoviu, o vaikas turi vieną pamainą. Šilo orai, jau ir sezonas keitėsi, reikėjo kitų drabužių. Jie supirko Markui reikalingiausių daiktų, marškinėlių, kojinių, apatinių. Ina atvežė savo drabužių man. Vėliau iš ukrainiečių sužinojau, kad galima kreiptis į Raudonojo kryžiaus organizaciją ir ten gauti suaukotų rūbų, buities daiktų.
Markui pavyko gauti vietą rusų darželyje, o aš įsidarbinau nevisu etatu Mokytojų namuose dailės mokytoja. Iš pradžių tie uždirbami 300 su trupučiu eurų buvo tokie reikalingi! Pirmomis dienos Lietuvoje labai džiaugiausi, kad mudu dviese gavome 100 eurų kuponą apsipirkti „Lidl“ parduotuvėje. Aš tą dovanų kortelę naudojau net du mėnesius, pirkdama labai taupiai. Dar kaip pabėgėliai gavome po 250 eurų įsikurti, pinigų kuriam laikui užteko. Esu labai taupi – nors praėjo daugiau kaip pusantrų metų, iki šiol turiu pradžioje dovanotų dantų pastų ar šampūno.
Ukrainiečiai turėjo galimybę nemokamai gauti maisto paketų. Gaudavau žinutę, kad galiu atvykti paketo, bet man buvo gėda! Paskui vienos draugės paraginta nuvažiavau ir pasiėmiau. O kai pradėjau dirbti mokykloje, labdaros nebereikia, visko užtenka kukliam gyvenimui, net pati nusiunčiu šiek tiek pinigų į Ukrainą.
Mes labai susidraugavome su Inos ir Laimos šeimomis, kartą per mėnesį mes susitinkame, kartu kur nors nuvažiuojame. Šiemet buvome pakviesti Kūčių vakarienei, pernai pas juos šventėme Velykas. Draugystė liko ne tik iš reikalo, jie labai įdomūs žmonės. Vasarą Ina man patikėjo laistyti šiltnamį, kol jie buvo kelionėje. Kartais paskambina, paklausia, ar nereikia kokios pagalbos. Man ramiau, kai žinau, jog turiu tokių draugų.
Naujas etapas – darbas mokykloje ir gyvenimas bendrabutyje
Vasaros pabaigoje išsikėlėme iš Inos ir Giedriaus buto senamiestyje, dabar gyvename bendrabutyje prie mokyklos, kur aš dirbu. Kažkokie geradariai mecenatai moka už mūsų komunalines paslaugas, mums gyvenimas nieko nekainuoja. Sutinku ir daugiau gerų žmonių. Senamiestyje susipažinau su kaimyne Marija, kuri aplanko mus ir dabar, gyvenant bendrabutyje. Kai Markas sirgo, ji prižiūrėjo jį, kad galėčiau eiti į darbą. Žmonių gerumo sutikau įvairiausiomis aplinkybėmis. Pirmąją vasarą ant Žaliojo tilto vyko akcija – ukrainiečių vaikams buvo dovanojami dviračiai ir paspirtukai. Paskutinę akcijos dieną Markas išprašė, kad nueitume, nes jis irgi labai norėjo paspirtuko. Nemaniau, kad būsime tarp tų laimingųjų, kurie kažką gaus, bet gavome! Markui organizatoriai padovanojo naujutėlį dviratį, net su etiketėmis. Koks jis buvo laimingas, o aš verkiau iš graudulio, kad taip gyvenime gali nutikti, kad gali sutikti tiek žmonių pagalbos. Norisi grąžinti visą tą gėrį Visatai. Kai manęs kiti pabėgėliai prašo pagalbos, niekam neatsakau.
Aš pati pasikeičiau, suaugau. Supratau, kad nebesu tokia infantili, besislepianti už vyro nugaros. Kartais iki šiol užeina neryžtingumo priepuoliai, kai tenka priimti kokį svarbesnį sprendimą, bet pati jaučiu dideles vidines permainas.
Per šiuos Naujuosius su vyru ketiname susitikti Kijeve. Jau buvome su Marku kartą parvažiavę namo, girdėjome oro pavojaus sirenas, vaikas labai bijojo. Tada norėdama nuraminti pamelavau, kad čia mokomosios pratybos, dėl to sirenos ir gaudžia.
Esu laiminga, kad vyras iki šiol sveikas ir gyvas, nors daug pažįstamų karių žuvo. Kai svarsčiau, galbūt mums jau laikas grįžti, dėliojau „taip“ ir ,,ne‘‘. Norėčiau grįžti, nes graužia sąžinė, kad sunkiausiu Ukrainai metu esu ne ten. Turiu vieną studijų laikų draugę tapytoją, kuri su vaikučiu liko Ukrainoje, renka paramą kariams, pati gamina konservus ir siunčia į frontą, pati parduoda savo paveikslus ir už gautus pinigus perka tai, ko reikia frontui. Labai ją dėl to gerbiu.
Bet kai pagalvoju, ar aš dabar galėčiau dirbti mokykloje ir darželyje kaip anksčiau, suprantu, kad ne. Nors mokymo įstaigos Ukrainoje veikia, dėl dažnų oro pavojaus signalų vaikai turi skubiai vykti į slėptuves. Visus tuos mažutėlius turi greitai aprengti ir vesti į saugią vietą. O jei nespėsi? O jei kas nespės nuvesti mano sūnaus, kuris irgi dar mažas vaikas? Tokia atsakomybė, man baisu. O sėdėti namie be darbo, nuolat girdint raketas ir numušamus dronus, – ne man. Ir vyras sako, kad mums su Marku grįžti dar ne laikas.
Todėl likusi Lietuvoje darau tai, ką galiu šiomis gyvenimo aplinkybėmis, – padedu Ukrainos vaikams psichologiškai. Kalbuosi su jais per dailę, meno terapiją, stengiuosi būti kaip suaugusi draugė, su kuria galima bendrauti apie viską. Ir apie muziką, ir apie berniukus. Visi vaikai yra patyrę didelių psichologinių traumų, nes turėjo palikti namus, jų tėvai dažniausiai karo išskirti, mamos čia dirba bet kokius darbus, kad tik išgyventų, tėčiai kariauja, gal ir sužeisti, o kai kurių ir žuvę.
Kad vaikams sunku, matau iš jų piešinių. Paaugliai piešia Ukrainos ilgesį daugiau simboliškai, su geltonos ir mėlynos spalvų vėliava, saulėgrąžomis, ornamentais. O mažiukai viską piešia taip, kaip matė, tiesiogiai, – su lavonais, krauju, ugnimi. Toks karas gyvena jų viduje. Laimė, kad vaikams laikas eina visai kitaip, negu mums, suaugusiesiems. Mūsų metai prilygsta dešimčiai jų metų. Matau, kad kai kurie jau užsimiršta, įsitraukę į mokslus, būrelius, visokias kūrybines veiklas. Džiaugiuosi, kad jų vaikystė yra normali, su animaciniais filmukais ir draugais, o karo prisiminimai pasitraukė kažkur toliau.
Rasa Grinkevičienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų gruodžio 27 dieną.
