LiteratūrologėDanguolė Šakavičiūtė sako, kad skaitymas vaikui turėtų būti tik malonumas. Pokalbyje nuskambėjo ir daugiau netikėtų minčių.
Danguole, esate vaikų literatūros tyrinėtoja. Kuo jums pačiai įdomi ši sritis?
Nuo vaikystės buvau tas skaitantis vaikas sugadintomis akimis. Man daug skaitė mamutė (mūsų krašte taip vadinama močiutė); laukdavau tų jaukių valandėlių prie iškūrentos krosnies. Skaitė abu tėvai, klausydavausi jų pokalbių apie knygas, pavyzdys buvo mylima mokytoja. Aišku, vėliau suaugusiųjų literatūrą skaičiau ir tebeskaitau nepalyginamai daugiau, bet knygos vaikams man yra širdies atgaiva. Jas rašo žmonės, turintys gyvenimo džiaugsmo, švarų žvilgsnį, gebantys įveikti neviltį, matyti ir atskleisti harmoniją ir grožį. Šiame toli gražu ne tobulame pasaulyje vaikų literatūra padeda man kaip tam Miunhauzenui save už plaukų ištraukti iš pelkės. Ji parodo, įtikina, primena, kas yra lengvas kvėpavimas, padeda atsilaikyti, gręžtis į šviesiąją pusę.
Kaip mes, suaugusieji, turėtume kalbėti su vaikais apie knygas?
Nėra vieno recepto, nors ir daug protingų patarimų prirašyta, ir mano pačios patyrimas nemažas. Vaikai kiekvienas kitoks, skaito taip skirtingai, jų suvokimą, refleksiją suaugėliams sunku verbalizuoti. Ir nebūtina jų klausinėti: „Ką tu supratai, kokia pagrindinė knygos mintis?“ Nereikia programuoti, spausti, tarsi skaitymas būtų kokia daržininkystė, – va čia tai naudinga daržovė, o čia prasta, palikit lysvėje stambesnes kultūras, naikinkit piktžoles. Tokio ravėjimo skaitymo ugdyme neturėtų būti; juk nežinia, gal vaikui konkrečiu atveju labiau tinka ir naudingesnė ta piktžolė, o jo suvokimas gali būti tikresnis, imlesnis, ne toks plokščias kaip suaugėlio, kuris iš anksto žino, kas gerai, kas ne, kaip pasitaisyti. Mažasis turi genialią intuiciją, jis daugmaž atsakys taip, kaip įsivaizduoja, kad tu norėtum, kad būtų atsakyta. Jeigu mes kalbėdami apie knygas norime tik tiesmukai moralizuoti, jau geriau išvis patylėkime. Pasaka ar perskaityta istorija nusėda į vaiko atmintį ir pasąmonę su visa savo išmintimi apie pasaulio sudėtingumą, apie neišvengiamą blogį, kuriam daugiau ar mažiau ruošiamės, ir būtinybę jį įveikti. Siūlyčiau, kad tekstas vaikui paliktų įspūdį, ir tiek. Kad nusėstų ir fermentuotųsi.
Vis prisimenu R. Hjuzo „Uraganą Jamaikoje“, gana šiurpią istoriją apie vaikų kaltę be kaltės, apie tai, ką jie jaučia ir kas sunkiai nusakoma žodžiais. Vaikas mamai neabejodamas sako, kad ją myli labiausiai, nors iš tiesų už vis labiausiai myli šlubą katiną, bet šito pasakyti tiesiog neįmanoma, tenka nesąmoningai derintis prie suaugėlių pasaulio. Man kažkada su šeimos mažaisiais niekaip nepavykdavo perskaityti iki galo V.Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“, tiesiog nenorėdavo toliau klausytis ir neaiškino, kodėl. Spėju, jiems buvo nepakeliama, kai toks jau pamiltas simpatiškas Kadrilis neatlaiko išbandymo valdžia, pataikavimu, ima elgtis tiesiog niekšiškai, išduoda draugą, neįmanoma pereit nuo meilės prie pasmerkimo, juk arba myli, arba ne.
Vaikams literatūros kūriniai gali turėti nenuspėjamiausią poveikį! Švedų rašytojas Ulf Stark, gerai mums žinomas, pasakojo, kaip mažą jį žavėjo Selmos Lagerliof „Stebuklingosios Nilso kelionės“, puiki daugiasluoksnė, moralizuojanti knyga. Bet jos mažasisUlfas atvirkščiai – stengėsi kaip įmanydamas elgtis kuo blogiau, kad tik kaukas ir jį paverstų nykštuku! Turbūt nei tėvas, skaitęs vaikui šią knygą, nei, žinoma, pati rašytoja net nepagalvojo, kad knyga gali įkvėpti eibėms, skriaudimui. Kita vertus, reikia neužmiršti, kad paveikioji pedagogika, ugdymas gali būti mįslingas, paradoksalus. Kaip anglai sako, – jei nori, kad katė praustųsi, turi ją išpurvinti.
Mokykloje vaikai mokosi analizuoti literatūrą, tačiau šeimoje to daryti nepatarčiau. Prasmingiau akcentuoti savo asmeninį santykį su knyga, prisiminti ar parodyti, kaip ji veikė ar veikia jūsų jausmus, mintis. Mano tėtė deklamavo numylėtą Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka…“, mama perpasakodavo romanus. Man imponavo jų skonis ir kriterijai (vėliau gal jau ne visada), bet tai mus siejo, aš juos geriau supratau, pažinau. Su vaiku verčiau tiesiog dalintis tuo, kas tau iš tiesų patinka, kas svarbu, širdies kalba, o ne remiantis literatūrologine analize. Vaikams skaityti turėtų būti tiesiog smagu, patrauklu, džiugu, smalsu – jei malonumo nėra, knygą reikia dėti į šalį. Galbūt jai laikas ateis vėliau. Jokios prievartos ar prievolės.
Kita vertus, dažniausiai patinkantys, populiarūs tekstai yra tie lengvieji, paprasti, komiški, skirti momentinei reakcijai. Bet visada maga pabandyti pasiūlyti vaikui knygą su paslaptim, nenuspėjamą, kai skaitai nuščiuvęs, jautiesi prisilietęs prie kažko labai labai svarbaus, bet neįvardijimo. Jei skaitai, pavyzdžiui, Wolf Erlbruch „Antis, Mirtis ir tulpė“, geriau nekomentuok, tik pasiduok pasakojimo magijai, sugrįžk prie jo dar kartą. Tokius itin savitus pasaulius kuria Shaun Tan savo „Atokaus priemiesčio istorijose“, mūsų Aidas Jurašius knygoje „Pypas ir jo nutikimai“.
Vaikas gali ir nesąmoningai vengti, išsigąsti teksto dydžio, ilgų sakinių, todėl itin rekomenduotinos paveikslėlių knygos, komiksai, ypač pažintiniai. Kuo anksčiau atversim vizualizuotus pasakojimus apie istoriją, menininkus, gamtą ir gamtosaugą, tvarią gyvenseną – tuo geriau. Pradėkit kaupt bibliotekėlę kad ir nuo Monika Vaicenavičienės „Kas yra upė?“, „Per balas link Aušros“, šios knygelės turėtų tikti ne vienai kartai.
Kol vaikai maži, jie prašo skaityti knygeles. O vėliau nuo knygų nutolsta, skaityti reikia raginti…
Knyga vėliau nebeatlaiko ryškesnių, garsiau rėkiančių dalykų – telefonų, visų išmaniųjų įrenginių konkurencijos. Ekranai išstumia skaitomą žodį. Mes esame didžiulio kultūrinio virsmo procese, jis dar tik tiriamas, rezultatai prieštaringi, neretai bauginantys. Kaip formuojasi skaitančio ir neskaitančio vaiko smegenys? Bent jau tikrai žinoma, kad susidaro skirtingi neuronų tinklai. Vaiko smegenys net į popierinę ir elektroninę knygą skirtingai reaguoja. Todėl neuromokslininkai griežtai pasisako prieš tai, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas priprastų prie išmaniųjų įrenginių. Mamos tikrai neturėtų džiūgauti, kad jų mažylis jau moka braukyti telefoną, taip mėgdžiodamas suaugusiuosius. Tokie ten ir jausmai, jei išreiškiami tik ikonėlėmis ir patiktukais, tais keliais standartiniais variantais. Didesnės niveliacijos, asmens nuskurdinimo neįmanoma įsivaizduoti.
Kokia dabartinė literatūra vaikams ?
Nepaprastai įvairi, įdomi, provokuojanti, skatinanti atsiverti, pažinti pasaulį, save. Kartais dar ne visiškai atsisakiusi kalbėjimo iš aukštai, uždaranti vaiką siauram jaukiam pasaulėly. Juk įlįsti į mažojo pasaulį, matyti jo akimis, kalbėti jo kalba nėra lengva. Iš vienos pusės, literatūra turėtų atskleisti tą buvimą vaikystės pasaulyje, bet iš kitos, – paruošti pažinti ir liūdesį, ir dramatizmą. Net ir mažiausiems – per vabalėlio mirtį ar augintinio netektį…
Šiuo aspektu itin patraukli yra daugelio skandinavų autorių literatūra. Prisiminkime švediškus ciklus apie Dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą arba Mamulę Mū. Jų herojai tikrai gyvena be jokių europietiškų remontų – ir liūdi, ir neturi nuotaikos, ir patiria visokių nusivylimų, bet nenukabina nosių, yra smalsūs, moka džiaugtis, eksperimentuoti, smalsauti. Pavydėtinai fantastiški ir jų vaikų literatūros muziejai, su personažais, istorijomis, filmais, spektakliais. Lankytojų jūros, kiekviena smulkmena maloniai stebina. Pavyzdžiui, vaikštai po Tuvės Janson muziejų saloje ir miške prie tikro skruzdėlyno matai skruzdėliukų plakatą „Mes irgi Trolio Mumio draugai“.
Pagal knygas kuriami filmai. Kas geriau – pažiūrėti filmą ar perskaityti knygą?
Skaityti ir pažiūrėti knygos ekranizaciją – kas gali būti geriau. Galima perskaityti knygą ir pažiūrėti filmuką, palyginti, paieškoti argumentų, kuri versija kūrybingesnė, arčiau prie širdies. Galbūt geriau pirma knygą, paskui filmą, nes knyga įjungia daugiau vaizduotės. Siūlyčiau prancūzišką variantą: G. Vincent „Ernestas ir Selestina“ – ir knygą, ir animacinį filmą, norvegės C. Cowel „Kaip prisijaukinti slibiną“ serijas ir jų amerikietiškas ekranizacijas. Tikrai bus apie ką pakalbėti. Dabar kino teatruose dar rodomas lietuviškas filmas „Drugelio širdis“ – po jo ar prieš jį labai rekomenduočiau paskaityti trumputėlę M. Jurgaitytės knygą „Ypatingas“, kurios pagrindu filmas sukurtas.
Itin įdomu patirti, kaip literatūra, beletristika funkcionuoja teatro scenoje. Tada akivaizdžiai matai, kaip skirtingai gali būti perskaitytas žinomas tekstas. Pavyzdžiui, man lėlių spektaklis „Pinokis“ siaubingai nepatiko – garsiausia muziką, klaikus triukšmas, žilpinantys scenos efektai ir plokščias, kartais tiesiog kvailas teksto „suaktualinimas“. Radau ir teatro kritikės piktą recenziją, bet vaikai tai klykė susižavėję. Vis dėlto toks atvejis retas, yra puikių spektaklių, o neišvažiuojantys į teatrinius miestus gali džiaugtis puikia „Vakaro pasaka“ per LRT radiją, radiotekoje rasti gausybę pasaulinės klasikos ir lietuviškų kūrinių.
Taigi takelis teksto link gali eiti ir per kitą meno rūšį – dainos ar dainelės padėti pamėgti, pajusti poeziją. Buvo laikai, kai net mokytojai (!) sakydavo, kad Sigitas Geda – tai kažkokia nesąmonė, o ne poezija. Bet paklausykit dainų pagal poeto tekstus, kad ir „Vaikai po lelijom“ (V. Kernagio) ar „Baltoji varnelė“ (A. Mamontovo) ) – argi ne šedevrai… O Sigito Poškaus „Vabaliukų dainelė apie lietų“, o liaudies dainos. Jei nemokat, kaip smagu būtų kartu pasimokyti. Reikia išmėginti viską, neužsidaryti.
Tų kelių skaitymui sužadinti yra labai daug. Galbūt vaikui galėtų imponuoti autoritetas. Ar ne smalsu sužinoti, ką vaikystėje skaitė ar saviems vaikams skaito jo mėgstamas muzikantas ar aktorius. JAV, ir ne tik ten, yra programa, į skaitymo skatinimą įtraukianti įžymybes nuo prezidentų iki krepšininkų. Mūsų prezidento Gitano Nausėdos mėgstamiausia knyga vaikystėje – V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, o Andriaus Mamontovo – O. Sekoros „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“.
Ir kodėl vaikui neparodyti, nepapasakoti, kokia buvo jūsų, jūsų mamos ar net močiutės vaikystės knyga, išsaugoti jas? Kodėl buitinėje situacijoje neprisiminti „Ką gali daryti tuoj,/ Niekad nedaryk rytoj“ arba „Kas nedirba, mielas vaike,/ tam ir duonos duot nereikia“. Pamačius karvę padeklamuoti Sigito Gedos „Ėdė karvė šieną /vakar visą dieną…“ – trumpas, linksmas, įdomios ritmikos, atsimins akimirksniu. Kažkas išlaistė arbatą – kodėl nepacitavus Nulėpausio frazės iš „Mikės Pūkuotuko pasaulio“ ,,To ir reikėjo tikėtis“. Taip galėtų formuotis savotiška kartų, atminties, humoro jausmo estafetė.
Kodėl svarbu vaikams skaityti lietuvių autorių knygas?
Tiesą pasakius, džiaugiuosi bet kokia gera verstine knyga, ją priimu kaip savą, ji man labai reikalinga, prusina. O jei dar geras vertėjas, perku negalvodama. Bet lietuviškos knygos reikalingos kaip oras: dėl kolorito, savo mentaliteto, specifinės neišverčiamos kalbinės raiškos, vardų, vietų, istorijos – to, ko neturi ir neturės niekas kitas. Sava ir brangu. Skaitai Ignės Zarembaitės kalėdines knygeles apie peliukus ir matai Šilutės regioną, Vytauto Račicko tekstuose jauti Utenos krašto miestelio alsavimą.
Vienoje laidoje emigrantės žurnalistas klausė, ar prisimena kokį lietuvišką eilėraštį. Ta pradėjo deklamuoti Maironio „Trakų pilį“, bet jau antroje eilutėje suklupo, nebeprisiminė, ėmė kikenti. Iš tiesų tai visai nejuokinga. Kas gi tu esi, jei nemoki liaudies dainos, lopšinės, mįslės, vaikiškos skaičiuotės ar prasivardžiavimo, jokio eilėraščio? Esi tarsi sausa žolė, vėjo blaškoma. Turime suprasti, kad mūsų tvermė, kūrybiškumas remiasi ir į lietuvišką žodį, pasaką, legendą. Geras tekstas, kad ir V. Tamulaičio „Skruzdės Greitutės nuotykiai“, kartais aktualizuojasi visai netikėtai; buvo lyg daugiau pažintinis, dabar svarbesnis atrodo pasakojimas apie skruzdėlyno – kaip Tėvynės – gynimą. Karas visai šalia dar kartą parodo, kokią galią užaugina tautinės savasties ugdymas. Kai trejų metų vaikas dainuoja „A u luzi červona kalina“ – kad prikels ir pradžiugins Ukrainą, – tai labai stipru ir įkvepia.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų gegužės 20 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”Non
