„Labiausiai įstrigo budėjimas prie šešų mėnesių Kajaus (vardas pakeistas), su kuriuo praleidome išties daug laiko“, – pasakoja „Niekieno vaikų“ savanorė Viktorija. „Nuo pat pradžių žinojome, kad berniukui paskirtas ilgas gydymas ir kad budėjimus turėsime užtikrinti bent keliems mėnesiams į priekį”.
Berniukas pradžioje buvo labai ramus, netgi pasyvus, beveik neverkė. Dėl nusilpusių ir nemankštintų raumenų būdamas 6 mėnesių dar nesivartė ir nesėdėjo. „Pastebėjome, kad net ir jo galvos kaukolė šiek tiek suplokštėjusi – matyt, nuo gulėjimo ant nugaros ilgą laiką nekeičiant gulėjimo padėties. Paprašėme gydytojų, kad parodytų, kokias mankšteles daryti, kaip masažuoti, mažylį dažnai panešiodavome, guldydavome ant pilvuko, kai tik būdavo geras oras, ėjome į lauką”.
Tiek ligoninės personalas, tiek savanoriai po dviejų mėnesių negalėjo atsistebėti Kajaus progresu, kuris vis dar vyko toliau. „Vaikas pradėjo ir verkti, ir pykti, teisėtai reikalauti savo poreikių patenkinimo, o kai pamatydavo mus ateinančius pro palatos langą, kaskart juokėsi ir krykštavo. Vaikas net akivaizdžiai svorio priaugo. Buvęs labai smulkutis tikrai kiek papilnėjo, o skruostai – parausvėjo.”
Kajaus išlydėti atėjo daug gydytojų ir slaugytojų – visi džiaugėsi akivaizdžiais teigiamais vaiko pokyčiais per šį laikotarpį. „Džiaugiuosi, kad galėjome būti šalia šio mažylio ir juo pasirūpinti, kai niekas kitas to padaryti negalėjo” – prideda savanorė Viktorija.
Kajus – vienas iš daugiau nei 190 vaikų, kurie kurie kasmet serga ir guli ligoninėje, o šalia jų nėra tėvų ar kitų artimųjų. Prisidėk, kad šie vaikai neliktų vieniši – www.niekienovaikai.lt/paremti
