Sveikos, mamos,
vakarai tamsėja, oras prastėja, nenuostabu, kad gavome tokį mamos laiškutį: „Mano dukrai 2 metai. Ji visiškai nesidomi, kai skaitau jai knygutes ar seku pasakas. Kai vartau ir rodau paveiksliukus, jai įdomu, bet vos tik pradedu nuosekliai sekti istoriją, ji pabėga. Arba dar blogiau – delniukais uždengia man burną, kad nesekčiau. Bet aš labai noriu skaityti ir sekti! Man taip žavu, kai tėvai paskui išleidžia savo kūrybos knygutes (kai vaikai paauga, tėvai užrašo pasakas, kurias jiems sukūrė). Kodėl man nelemta?“
Ką atsakyti šiai susikrimtusiai mamytei? Kadaise ir man teko dirbti vaikų darželyje, gavau trimečių grupę. Jau pirmą dieną pilna entuziazmo susisodinau jos ratu ir pasiėmiau pasakų knygą. Deja, deja… vaikai dėmesį išlaikė gal minutę, nors be galo išraiškingai kalbėjau veikėjų balsais. Mano auklėtiniai pradėjo muistytis, pešioti vienas kitą, galop vartytis, ir pasakų valandėlė buvo baigta. Iš 20 trimečių gal ir buvo dvi mergytės, kurios būtų klausiusios toliau. Bet dauguma norėjo dūkti ir bėgioti. Tad nuo kurio amžiaus vaikai jau subrendę klausytis istorijų?
Vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba sako, kad pirmiausia vaikui reikia pirkti paveikslėlių knygas ir nepykti, jei mažasis nesiklauso istorijos, o nori ar net reikalauja aptarti kiekvieną paveikslėlį (nesusiedamas mintyse jų į kažkokią istoriją).
„Turbūt daugelis esame pastebėję, kad iš pradžių vaikai neleidžia ištisai skaityti teksto, jie atkreipia dėmesį į kokią nors detalę ir laukia, kad ją pastebėtų ir skaitantysis, paaiškintų. Žodžiai darosi svarbūs pamažu, tolygiai turtėjant paties vaiko žodynui. Ištyrinėjęs, perpratę knygą vaikas gali jau pakankamai ramiai klausytis ištisai skaitomo teksto“, – sako kritikas.
Nepamirškite ir mažų gudrybių:
Vartant knygas, turi būti tylu, nezirzti TV, negroti muzika.
Vaikas turi būti sotus ir nepavargęs.
Geriau – neseniai pažaidęs judrius žaidimus, kad aktyvią fazę natūraliai keistų poreikis pabūti ramiai.
Knygą turi matyti abu – vaikas ir tas žmogus, kuris ją kartu varto.
Vaikams viskas greitai atsibosta, todėl geriausia yra mažiau, bet dažniau. Verčiau plona knygutė, trumpa istorija, bet kelis kartus per dieą, nei vakare, išgelmingai – ištisa saga.
Barti ar gėdinti vaiko, kad jis nebesiklauso, jokiu būdu negalima. Tai būtų pirmas priešiškumo knygai poreiškis. O sudominti, provokuoti vaiko smalsumą – tėvystės ar motinystės talento dalykas.
Vaikas gali „bėgti“ nuo knygos dar ir todėl, kad ji jam nepatinka. Tad namie turi būti bent keletas knygų, kad vaikas galėtų pasirinkti. Kiek knygų reikia turėti konkrečiai? Pasak kritiko, jeigu knygų pilni kampai, jos netenka vertės, išskirtinumo, pagarbos. Verčiau pirkti rečiau, bet kokybiškesnę, meniškesnę knygą.
Gal ir atsakėme nusiminusiai mamytei. Laukiame laiško, kaip jai sekėsi toliau.
Redaktorė Neila
