„Norėjau parašyti knygą, kuri padėtų žmonėms įveikti sunkius išbandymus – ligą, depresiją, nesutarimus šeimoje ir vaikystės traumas, – sako amerikietė Glendy Vanderah, pristatanti debiutinį romaną „Miškas ten sutinka žvaigždes“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai).
– Romano idėja kilo pažiūrėjus populiarų filmą „Pano labirintas“, kuriame mergaitė pasineria į fantazijų kupiną pasaulį ir tai jai padeda susitaikyti su realybe. Man patiko mintis, kad vaizduotė gali padėti vaikams įveikti traumas. Nutariau savo istoriją nukelti į man puikiai pažįstamą paukščių pasaulį – esu ornitologė.“
„Miškas ten sutinka žvaigždes“ sulaukė pripažinimo, tapo „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“, „Amazon Charts“ bestseleriu. Skaitytojai jį lygina su pasaulį pakerėjusiu Delios Owens romanu „Ten, kur gieda vėžiai“: šios į Šiaurės Karolinos pelkes nukeliančios knygos autorė taip pat yra gamtos mokslų atstovė – zoologė.
Romano „Miškas ten sutinka žvaigždes“ herojė Džoana Tyl, gedinti mamos ir išvarginta kovos su krūties vėžiu universiteto doktorantė, grįžta baigti mokslo darbo apie paukščių lizdus kaimiškojoje Ilinojaus dalyje. Nuo aušros iki sutemų į tyrimą įnikusios vienišės kasdienybę vieną vakarą sujaukia prie namelio pasirodęs paslaptingas basas vaikas.
Mergaitė prisistato Ursa ir atkakliai tvirtina esanti atsiųsta iš žvaigždžių, kad savo akimis išvystų penkis stebuklus. Džo nenoriai sutinka leisti Ursai pasilikti – kol sužinos apie ją daugiau. Mėgindama atskleisti šio žavaus vaiko paslaptį, sulaukia atsiskyrėlio kaimyno Geibrielio Nešo pagalbos. Tačiau kuo daugiau laiko jiedu praleidžia kartu, tuo daugiau klausimų kyla. Kodėl mažametė ne tik skaito, bet ir supranta Šekspyrą? Ir kodėl jos akivaizdoje nuolat nutinka gerų dalykų? Tarp trijulės užsimezga neįtikėtinas ryšys, o Džo ir Geibas nustoja tikrinti tinklalapį, kuriame skelbiama apie dingusius vaikus…
„Rašytojos Glendy Vanderah gražiai papasakota žmogiška istorija primena, jog kartais reikia pakelti akis aukščiau medžių viršūnių, – tuomet į gyvenimą pateks daugiau šviesos“, – taikliai pažymima „New York Journal of Books“ recenzijoje.
Viename interviu Glendy Vanderah prisipažino, kad jos vaikystė buvo sudėtinga – mamą vargino psichikos liga. Būsima rašytoja užuovėją rasdavo gamtoje, tiksliau – kieme prie namo Čikagos priemiestyje: „Mūsų kiemas buvo gana laukiniškas, mama prisodino įvairių vaismedžių ir gėlių, tačiau pablogėjus sveikatai juos apleido. Nevaldomos vešėjo vynuogės, avietės, serbentai, klestėjo senos obelys, tarp jų augo įvairių gėlių. Nuo vilnamedžių vėjo gūsiui nuplėšus sėklas, atrodydavo, jog siaučia sniego audra. Kiemas man buvo galimybė pabėgti iš namų, kai situacija tapdavo nepakeliama. Tada pasinerdavau į gamtos pasaulį.“
Pirmojo romano rankraštį Glendy Vanderah parašė… dešimties, jo heroje tapo skruzdė, keliaujanti po pasaulį ir susidurianti su blogomis ir geromis savo gentainėmis. Eksperimentai kieme prie namų nesiliovė ir augant, ją ypač domino paukščiai, tad nenuostabu, kad pasirinko biologijos studijas ir tapo ornitologe.
Jau dirbdama pagal specialybę visas jėgas skyrė nykstančioms paukščių rūšims tirti, tačiau pajutusi kūrybos trūkumą lankė kūrybinio rašymo ir gamtos fotografijos kursus, nors tuomet apie rašytojos kelią negalvojo. Juo pasuko netikėtai. Pirmiausia Glendy Vanderah atsisakė mokslininkės karjeros: su vyru, taip pat ornitologu, nutarė, kad tik vienas iš jų gali atsidėti šiam nelengvam darbui, nes reikia daug keliauti. Ji liko namuose auginti trijų vaikų: „Niekada nesigailėjau paaukojusi karjerą dėl vaikų.
Esu dėkinga, kad su vyru turėjome užtektinai išteklių ir galėjome priimti tokį sprendimą. Abejoju, ar būčiau pabandžiusi rašyti, jei būčiau ir toliau dirbusi. Prie pirmojo romano sėdau, kai vaikai paaugo, išleisdavau juos į mokyklą ir turėdavau laisvą pusdienį.“
Rašytojos šeima gyvena Floridoje, prieš porą metų dėl vaikų atsikėlė į didesnį miestą. „Nors labai sunku gyventi ten, kur matau, kaip žmonės niokoja gamtą, kerta medžius, – man tiesiog skauda.
Aplink mūsų namą stengiuosi sukurti laukinės gamtos oazę, kad širdys galėtų atsikvėpti“, – sako autorė.
Glendy Vanderah įsitikinusi, jog gerai parašytas romanas – tobula priemonė priversti žmones susimąstyti apie gamtos tausojimą. Kaip sektiną pavyzdį ji nurodė Delios Owens bestselerį „Ten, kur gieda vėžiai“. „Tai istorija apie mergaitę, kuri myli pelkes, bet skaitytojas nejučia užsikrečia meile herojės aplinkai. Tikiuosi, jog šis romanas paskatino pasidomėti ir pelkių išsaugojimu“, – viliasi.
Romanas „Miškas ten sutinka žvaigždes“ taip pat alsuoja meile gamtai. „Kai pradėjau jį rašyti, vienas bičiulis patarė tik nesileisti į ilgus aprašymus, nes pabosta skaityti, jei autoriui prireikia kelių pastraipų nupasakoti, kaip atrodė medis, – dėstė Glendy Vanderah. – Taip pat pastebėjau, jog mano vaikai nuobodžiauja skaitydami Marjorie Kinnan Rawlings romaną „Vienmečiai“ („The Yearling“), kurį pati kadaise tiesiog prarijau. Tuomet įsitikinau, kad šiuolaikiniam skaitytojui reikia rašyti kitaip, stengiausi, kad gamtos aprašymai nebūtų pernelyg ištęsti, nors redaktorius paprašė dar labiau sutrumpinti dalis, kur stengiausi paaiškinti Džo darbą, – iš tiesų aprašiau tai, kuo pati užsiėmiau dirbdama ornitologe. Nesigailiu, kad teko daug išbraukti, juk rašiau ne mokslo populiarinimo knygą.“
Glendy Vanderah
MIŠKAS TEN SUTINKA ŽVAIGŽDES
Vertė Helga Gavėnaitė
1 skyrius
Toji mergaitė – tikriausiai sukeistukė. Blyškiaveidė, beveik nematoma, užsimaukšlinusi gobtuvą, kelnės susiliejusios su vakaro žaros nutviekstu mišku. Basa. Stovi nekrustelėdama, viena ranka apkabinusi riešutmedžio kamieną. Nekrusteli ir tada, kai atidardėjęs vos už kelių metrų žvyrkelio gale sustoja automobilis.
Išjungusi variklį, Džo nugręžė akis nuo mergaitės ir ėmė rinkti žiūronus, kuprinę bei duomenų lapus nuo keleivio sėdynės. Gal nestebimas vaikas sugrįš į savąją pasakų karaliją.
Tačiau Džo išlipus iš automobilio mergaitė niekur nedingsta.
– Matau tave, – Džo įspėjo prie riešutmedžio prisiplojusį šešėlį.
– Žinau, – atsakė mergaitė.
Džo žingsniuojant betono takeliu, sudžiūvusio purvo gniutulai byra nuo žygio batų.
– Ko nors reikia?
Mergaitė neatsakė.
– Kodėl įžengei į mano valdas?
– Mėginau paglostyti tavo šuniuką, bet šis neprisileidžia.
– Čia ne mano šuo.
– Kieno?
– Niekieno, – Džo pravėrė tinkleliais nuo vabzdžių apkabinėto prieangio duris. – Turėtum keliauti namo, kol dar mažumėlę šviesu.
Įjungusi lauko lempą vabzdžiams atbaidyti, Džo atrakino namo duris. Įžiebė šviesą, grįžo prie medinių durų ir užrakino. Mergaitė vos kokių devynerių, bet, matyt, vis dėlto kažką rezga.
Po penkiolikos minučių Džo buvo nusimaudžiusi po dušu, apsivilkusi marškinėlius, šiltas sportines kelnes ir įsispyrusi į sandalus.
Uždegus virtuvės šviesas, juodus langų rėmus tykiai apspito tuntas vabzdžių. Kol ruošėsi kepti ant grotelių kepsnius, labai nesukdama galvos Džo vis pamąstydavo apie mergaitę po riešutmedžiu: styrinėti tamsiame miške pernelyg baugu, turėtų būti išėjusi namo.
Prie ugniakuro, sukrauto ant piktžolėmis apžėlusio lopinėlio, Džo atėjo nešina marinuota vištos krūtinėle ir trimis iešmais daržovių. Tas žemės ruoželis skyrė geltonomis lentomis apkaltą namą nuo kelių akrų pievos, skendinčios mėnesienoje. Išsinuomotas penktojo dešimtmečio namas, vadinamasis Kinio vasarnamis, pūpsojo pagiryje ant kalvelės. Už namo – nedidelė, savininko dažnai padegama plynė: šitaip siekiama atgrasyti artyn besibraunantį mišką. Apskritoje iš akmenų sukrautoje laužavietėje Džo užkūrė ugnį ir uždėjo groteles. Virš liepsnų padėjusi vištieną ir ant iešmų sumautas daržoves, įsitempė už namo kampo šmėstelėjus tamsiai žmogystai. Mergaitė. Stovėdama vos už kelių jardų nuo laužo, stebėjo, kaip Džo ant grilio deda paskutinį iešmą.
– Argi neturi viryklės? – paklausė ji.
– Turiu.
– Tai kodėl ruoši maistą lauke?
Džo atsisėdo ant vienos iš keturių nušiurusių lauko kėdžių.
– Nes patinka.
– Puikiai kvepia.
Jeigu čia šlaistosi sumaniusi nugvelbti maisto, tai nusivils radusi tuščias spinteles – praktinius tyrimus laukinėje gamtoje atliekančiai biologei stinga laiko nusipirkti maisto. Kaip ir visi čionykščiai kaimo žmonės, mergaitė kalbėjo tęsdama žodžius, o basos kojos bylojo, kad bus atėjusi iš kaimyninio ūkio. Vakarienės kuo puikiausiai galėtų traukti namo.
Mergaitė atsargiai prislinko arčiau. Ugnis nutvieskė apvalučius tarsi obuoliukai skruostus ir apyšviesius plaukus, bet ne akis – veide vis dar žiojinčias sunkiai įžiūrimas juodas kiaurymes.
– Nemanai, kad tau laikas namo? – paklausė Džo.
Mergaitė žengė artyn.
– Žemėje neturiu namų. Atvykau iš ten, – bedė pirštu į dangų.
– Iš kur?
– Iš Ursos Meidžor. (Didieji Grįžulo Ratai (lot. Ursa Major), anglų kalboje dar vadinami Didžiosios Meškos (The Great Bear) žvaigždynu, – vertėjos pastaba.)
– Iš žvaigždyno?
Mergaitė pritariamai linktelėjo.
– Esu iš Sūkurio galaktikos. (Pinwheel Galaxy (arba Messier 101, M10), galaktika, esanti Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne, – vertėjos pastaba.) Ji netoli Didžiosios Meškos uodegos.
Džo nieko nenutuokė apie galaktikas, tačiau nuskambėjęs pavadinimas pasirodė panašus į vaiko išmonės vaisių.
– Niekada neteko girdėti apie Sūkurio galaktiką, – sumurmėjo Džo.
– Taip šitą galaktiką vadina jūsiškiai žmonės, tačiau mes vartojame kitokį pavadinimą.
Dabar Džo pavyko įžiūrėti mergaitės akis. Gudriai žybsinčios ugnelės – tikra keistenybė kūdikiškame veide. Džo pamanė, toks žvilgsnis leidžia daryti prielaidą, kad mergaitė supranta, jog visa tai – pokštas.
– Jeigu esi ateivė, kodėl atrodai tarsi žmogus?
– Aš tik naudojuosi tos mergaitės kūnu.
– Kol dar esi jame, liepk tai mergaitei drožti namo. Sutarta?
– Jinai negali. Mergaitė buvo negyva, kai užvaldžiau jos kūną. Parėjusi išgąsdintų tėvus.
Kažkoks zombiškas reikalas. Džo buvo girdėjusi apie tokius žaidimus. Tačiau mergaitė, jeigu ieško galinčio pažaisti „Ateivį zombį“, pataikė ne į tuos namus. Džo niekada nemokėjo su vaikais rasti bendros kalbos ir įsitraukti į fantazijos reikalaujančius žaidimus. Net būdama tos mergaitės metų. Džo tėvai mokslininkai dažnai sakydavo, kad taip nutikę dėl paveldėtos dvigubos analitinio mąstymo genų dozės. Tėvai juokaudavo, kad Džo iš gimdos išlindo susiraukusi, tarsi formuluodama hipotezę, kur atsidūrė ir kas tie visi į gimdyklą sugužėję žmonės.
Žmogaus pavidalo ateivė stebėjo, kaip Džo verčia vištos krūtinėlę.
– Geriau keliauk namo vakarienės, – patarė Džo. – Tėvai nerimaus.
– Sakiau, kad neturiu…
– Ar reikia kam nors paskambinti? – Džo iš kelnių kišenės išsitraukė telefoną.
– Kam galėčiau paskambinti?
– O jeigu paskambinčiau aš? Pasakyk numerį.
– Iš kur man turėti numerį, jeigu nusileidau iš žvaigždžių?
– O toji mergaitė, į kurios kūną įsikraustei? Koks jos numeris?
– Ničnieko apie ją nežinau. Net vardo.
Kad ir ką toji mergiotė regztų, Džo jautėsi pernelyg pavargusi. Nubudusi ketvirtą ryto, daugiau negu trylika valandų bastėsi po laukus ir miškus plieskiant karščiui ir tvyrant didžiulei drėgmei. Toks ritmas jau ne vieną savaitę buvo tapęs Džo kasdienybe. O tos kelios valandos vakarais namelyje suteikdavo galimybę mažumėlę atsikvėpti po dienos darbų.
– Jeigu neisi, paskambinsiu policijai, – Džo pamėgino nutaisyti rūstų balsą.
– Ką policija padarys? – nusistebėjo mergaitė, tarsi niekada negirdėjusi šitokio žodžio.
– Pargabens tavo užpakalį į namus.
Mergaitė sukryžiavo rankas ant savo lieso kūno.
– Ką darys, kai pasakysiu, jog neturiu namų?
– Nuvežę į nuovadą suieškos tėvus arba žmones, su kuriais gyveni.
– O ką darys paskambinę tiems žmonėms ir sužinoję, kad jų dukra mirusi?
Šįkart Džo nereikėjo apsimetinėti supykusia.
– Žinok, būti pasaulyje vienai – menki juokai. Turėtum eiti namo pas tuos, kuriems rūpi.
Mergaitė rankomis tvirčiau apsiglėbė krūtinę, bet nieko neatsakė.
Vaikui reikėjo tikrovės pliūpsnio:
– Jeigu iš tiesų neturi šeimos, policija tave apgyvendins globos namuose.
– Kas tai?
– Gyveni su visiškai svetimais žmonėmis, kartais jie elgiasi bjauriai, todėl verčiau drožk namo, kol nepaskambinau policijai.
Mergaitė nekrustelėjo iš vietos.
– Kalbu rimtai.
Pusaugis šuo, kelis pastaruosius vakarus Džo kaulijęs maisto prie laužavietės, tykojo ties riba, už kurios laužo šviesa nepasiekia. Pritūpusi ir ištiesusi ranką mergaitė švelniu balsu mėgino prisimeilinti, kad šis leistųsi paglostomas.
– Arčiau jis neprieis, – patikino Džo. – Tas šuo laukinis. Veikiausiai gimęs miške.
– Kur jo mama?
– Kas žino? – nuleidusi telefoną Džo pavartė iešmus. – Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios bijai eiti namo?
– Kodėl netiki, kad nusileidau iš žvaigždžių?
Tas užsispyrėlis vaikas neturi supratimo, kada liautis.
– Žinok, niekas nepatikės, kad esi ateivė.
Nuėjusi prie plynės krašto, mergaitė atgręžė veidą ir rankas į žvaigždėmis nusėtą dangų ir ėmė skanduoti kažkokią neva ateiviškai skambančią sapalionę. Išbėrusi žodžius tarsi gerai išmoktą užsienio kalbą ji rankomis įsisprendė į klubus ir pasipūtėliškai atsisuko į Džo.
– Tikiuosi, paprašei savo ateivių pargabenti tave namo, – pasakė Džo.
– Tai buvo pasveikinimas.
– Pasveikinimas – puikus žodis.
Mergaitė sugrįžo į laužo šviesos nutviekstą plotą.
– Dar negaliu grįžti. Turiu likti Žemėje, kol išvysiu penkis stebuklus. Sulaukus tam tikro amžiaus tokia užduotis tampa mūsų mokymo programos dalimi – savotiškai panašu į mokyklą.
– Teks kurį laiką šičia pabūti. Jau porą tūkstantmečių vanduo nebuvo paverstas vynu.
– Kalbu ne apie Biblijoje aprašytus stebuklus.
– Tai apie kokius?
– Bet kokius, – atsakė mergaitė. – Tu esi stebuklas. Ir šuo. Man tai – visiškai naujas pasaulis.
– Puiku. Jau turi porą.
– Ne. Pasitaupysiu juos išties geram reikalui.
– Oho, ačiū.
Mergaitė įsitaisė ant lauko kėdės šalia Džo. Iš kepančios vištos krūtinėlės besisunkiančio riebaus marinato dūmas pripildė nakties orą gardaus aromato. Vaikas spoksojo į mėsą. Iš tiesų alkanas – šiuokart be menkiausių fantazijų. Gal šeima neišgali nusipirkti maisto. Džo nustebo, kad iš karto apie tai nesusimąstė.
– O jeigu prieš išeinant namo duočiau tau užkąsti? – paklausė ji. – Ar mėgsti kalakutienos mėsainius?
– Iš kur galėčiau žinoti kalakutienos mėsainio skonį?
– Tai nori jo ar ne?
– Noriu. Kol esu šičia, turėčiau išmėginti naujoves.
Prieš žengdama vidun paimti šaldyto mėsainio, pagardų ir bandelės, Džo padėjo vištos krūtinėlę ant vėsesnės grotelių dalies. Prisiminusi paskutinę sūrio riekelę šaldytuve, ja praturtino mergaitės vakarienę. Turbūt vaikui to sūrio reikia labiau negu jai pačiai. Sugrįžusi į kiemą, Džo padėjo mėsos paplotėlį virš ugnies, o visą kitą maistą – ant gretimos tuščios kėdės.
– Tikiuosi, mėgsti mėsainius su sūriu.
– Girdėjau apie sūrį, – tarė mergaitė. – Sako, gardus.
– Kas sako, kad gardus?
– Tie, kurie jau yra čionai pabuvoję. Prieš atvykdami mes truputėlį pasimokome apie Žemę.
– Kaip vadinasi tavoji planeta?
– Sunku įvardyti tavąja kalba – kažkas panašaus į Hetrėją. Ar turi zefyrų?
– Hetrėjiečiai suteikė tau žinių apie zefyrus?
– Anot jų, vaikai mauna zefyrus ant šakalio ir lydo virš laužo. Sakoma, kad tai iš tiesų gardu.
Galiausiai Džo rado dingstį pradaryti zefyrus, kurių užsigeidė atsikrausčiusi į trobelę. Galvoje sukirbėjo mintis, kad galėtų suvartoti nespėjusius sudžiūti skanėstus. Iš virtuvinės spintelės ištraukusi maišelį zefyrų švystelėjo ateivei į skraitą.
– Prieš pradarydama privalai pavakarieniauti.
Susiradusi šakalį ir susiglobusi zefyrus į skraitą, ateivė atsisėdo ant kėdės ir neatitraukdama tamsiųjų akių stebėjo, kaip kepa mėsainis. Paskrudinusi bandelę, ant lėkštės šalia mėsainio su sūriu Džo padėjo iešmą apkepintų bulvių, brokolių ir grybų. Išnešė dvi stiklines gėrimo:
– Mėgsti obuolių sidrą?
Paėmusi stiklinę, mergaitė gurkštelėjo šlakelį.
– Išties gardus!
– Toks gardus, kad taptų stebuklu?
– Ne, – paprieštaravo ateivė, tačiau per kelias sekundes išmaukė daugiau negu pusę stiklinės.
Kol Džo įsidėjo kąsnelį į burną, mergaitė buvo spėjusi sušveisti kone visą mėsainį.
– Kada valgei pastarąjį sykį? – pasidomėjo.
– Savojoje planetoje, – sumurmėjo ateivė nuo maisto išsipūtusiu skruostu.
– Kada tai įvyko?
Ji trumpai susimąstė.
– Praėjusią naktį.
Džo nuleido šakutę:
– Visą dieną nevalgiusi?
Į burną mergaitė įsikišo bulvių kubelį.
– Iki šiol nesijaučiau alkana. Lyg ir buvau savotiškai sunegalavusi – nuo kelionės į Žemę, kūno pakeitimo ir viso kito.
– Tai kodėl valgai tarytum išbadėjusi?
Galbūt norėdama įrodyti, kad nėra išbadėjusi, mergaitė atskverbė pusę likusio mėsainio ir švystelėjo kaulijančiam šuniukui. Šis, kaip ir mergaitė, tučtuojau prarijo maistą. Kai ateivė ištiesusi ranką pasiūlė paskutinį kąsnelį, šuniukas prisėlino artyn, pačiupo maistą nuo delno ir pasitraukęs suėdė.
– Matei? – nudžiugo mergaitė. – Paėmė man iš rankos.
– Mačiau, – bet sykiu Džo pastebėjo, kad vaikas iš tiesų galėtų būti pakliuvęs į bėdą. – Ar tu apsirengusi pižama?
Mergaitė nužvelgė kelnes.
– Matyt, žmonės jas šitaip vadina.
Džo atpjovė dar griežinėlį vištos krūtinėlės kepsnio.
– Kuo tu vardu?
Sumaniusi arčiau prislinkti prie šuniuko, mergaitė buvo parkritusi ant kelių.
– Neturiu žemiškojo vardo.
– Koks tavo ateiviškas vardas?
– Sunku pasakyti…
– Tiesiog pasakyk.
– Kažkas panašaus į Irpuid-na-asru.
– Irpiu?..
– Ne, Irpuid-na-asru.
– Puiku, Irpuid. Noriu, kad išklotum teisybę, kodėl atsidūrei šičia.
Pasitraukusi nuo baikštaus šuns, mergaitė atsistojo.
– Ar galiu atidaryti zefyrus?
– Pirmiausia suvalgyk brokolius.
Ji nužvelgė ant kėdės paliktą lėkštę.
– Tuos žalėsius?
– Taip.
– Savojoje planetoje mes žalėsių nevalgome.
– Sakei privalanti išmėginti naujoves.
Mergaitė paskubomis vieną paskui kitą susigrūdo į burną visus tris brokolių žiedynus. Kramtydama tuos gniutulus, atplėšė zefyrų maišelį.
– Kiek tau metų? – pasiteiravo Džo.
Mergaitei prireikė nemenkų pastangų paskutiniam brokoliui nuryti.
– Žmogui mano amžius nesakys nieko.
– Kokio amžiaus tavo pasisavintasis kūnas?
Ji užmovė zefyrą ant šakalio galo.
– Nežinau.
– Visai rimtai būsiu priversta skambinti policijai, – įspėjo Džo.
– Kodėl?
– Pati žinai, kodėl. Esi kokių devynerių… dešimties? Negali viena naktinėti. Kažkas netinkamai elgiasi su tavimi.
– Jeigu paskambinsi policijai, aš paprasčiausiai pabėgsiu.
– Kodėl? Policija gali tau padėti.
– Nenoriu gyventi su bjauriais nepažįstamaisiais.
– Sakydama tai pajuokavau. Neabejoju, kad suras puikius žmones.
Mergaitė šakaliu pasmeigė trečią zefyrą:
– Kaip manai, ar Meškučiui patiktų zefyrai?
– Kas tas Meškutis?
– Šitaip pavadinau tą šuniuką. Dėl Mažųjų Grįžulo Ratų*, savo kaimyninio žvaigždyno. Argi nemanai, kad jis panašus į meškos jauniklį? (Mažieji Grįžulo Ratai (lot. Ursa Minor), anglų kalboje dar vadinami Mažąja Meška, – vertėjos pastaba.)
– Nešerk jo zefyrais. Ne cukraus jam reikia, – negalėdama susikaupti ir baigti valgyti, Džo nuplėšė nuo kaulo paskutinius mėsos gabalėlius ir numetė šuniui. Mėsai pradingus gyvūno nasruose, atidavė jam daržovių likučius nuo abiejų savųjų iešmų.
– Esi gera, – tarstelėjo mergaitė.
– Esu kvaila. Dabar niekada jo neatsikratysiu.
– Tai bent! – prie veido prisikišusi liepsnojančius zefyrus, mergaitė papūtė į ugnį.
– Pirmiausia leisk jiems atvėsti, – pamokė Džo.
Nieko nelaukdama lipnų baltą saldėsį ji prisikišo prie burnos. Zefyrai akimirksniu dingo. Kol Džo sunešė maisto atsargas į virtuvę, mergaitė išsikepė naują zefyrų partiją. Paskubomis sumazgojusi indus, Džo ėmėsi naujos strategijos. Blogojo policininko idėja nepasiteisino. Norint ką nors išpešti, teks pelnyti mergaitės pasitikėjimą.
Rado ją sėdinčią ant žemės sukryžiuotomis kojomis. Patenkintas Meškutis nuo rankos laižė ištirpusius zefyrus.
– Niekada nebūčiau patikėjusi, kad šitas šuo galėtų ėsti žmogui iš rankos, – nusistebėjo Džo. – Nors čia ir žmogaus ranka, šuo žino, kad atkeliavau iš Hetrėjos.
– Na ir kas?
– Mes pasižymime ypatingomis galiomis. Galime padaryti taip, kad nutiktų gerų dalykų.
Vargšas vaikas. Pagalvojus apie niūrią tos mergaitės padėtį, norėtųsi, kad jos žodžiai pasitvirtintų. Be jokios abejonės.
– Ar galiu pasinaudoti tavo šakaliu?
– Zefyrams?
– Ne, mušdama išvaryti tave iš savo valdos.
Mergaitei nusišypsojus, kairiame skruoste išryškėjo gili duobutė. Šakaliu pasmeigusi du zefyrus, Džo iškėlė virš ugnies. Mergaitei vėl įsitaisius ant kėdės, laukinis šuo atsigulė jai prie kojų, tarsi ši būtų gyvūną stebuklingai prisijaukinusi. Kai iš visų pusių zefyrai tobulai parudavo ir ganėtinai pravėso, Džo sušlamštė juos tiesiai nuo šakalio.
– Nežinojau, kad suaugusieji valgo zefyrus, – nusistebėjo mergaitė.
– Žemėje gyvenantys vaikai tos paslapties nežino.
– Kuo tu vardu? – pasiteiravo mergaitė.
– Džoana Tyl. Bet dauguma mane vadina Džo.
– Ar gyveni čia visiškai viena?
– Tik šią vasarą. Išsinuomojau šį namą.
– Kodėl?
– Jeigu gyveni netoliese – kuo aš neabejoju, – žinai, kodėl.
– Negyvenu netoliese. Papasakok.
Prisiminusi esanti geroji policininkė, Džo atsispyrė pagundai užginčyti melagystę.
– Šitas namas ir aplinkinis septyniasdešimties akrų sklypas priklauso gamtamokslininkui profesoriui Kiniui. Profesoriams jis leidžia šita nuosavybe pasinaudoti mokymo tikslais, o studentams doktorantams – atliekant tyrimus.
– Kodėl profesorius nenori jame gyventi?
Džo atrėmė zefyrų šakalį į ugniakuro akmenis.
– Šį turtą jis įsigijo perkopęs keturiasdešimtmetį. Daktaras Kinis su žmona atvykdavo vasaroti – netoliese tekančiame upelyje profesorius tyrinėjo vandens vabzdžius, tačiau prieš šešerius metus jiedu liovėsi čionai važinėję.
– Kodėl?
– Jiems per šešiasdešimt, o dėl žmonos sveikatos negali pernelyg nutolti nuo ligoninės. Dabar šis namas yra tapęs pajamų šaltiniu, tačiau išnuomojamas tik mokslininkams.
– Tu – mokslininkė?
– Taip, bet vis dar studijuoju doktorantūroje.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad universitete esu įveikusi pirmuosius ketverius studijų metus, o dabar siekdama daktaro laipsnio lankau paskaitas, dirbu dėstytojų padėjėja ir atlieku mokslinius tyrimus.
– Kas tas daktaro laipsnis?
– Aukščiausias mokslo laipsnis. Įgijusi jį, universitete galėsiu dirbti profesore.
Lyžtelėjusi purvinus, šuns apseilėtus pirštus, mergaitė ėmė rakinėti prie skruosto prilipusį pajuodusį zefyrą.
– Profesorius yra mokytojas, tiesa?
– Taip, o dauguma mano srities žmonių dar atlieka ir mokslinius tyrimus.
– Kokius tyrimus?
Nepalaužiamas smalsumas. Taptų puikia mokslininke.
– Mano sritis – paukščių ekologija ir išsaugojimas.
– Kuo konkrečiai užsiimi?
– Gana klausimų, Irpiu…
– Irpuid!
– Tau laikas namo. Keliuosi anksti, todėl man reikia eiti miegoti, – atsukusi čiaupą Džo prie laužo atsitempė vandens žarną.
– Ar privalai užgesinti?
– Dūminė meška (angl. Smokey Bear – JAV miškų tarnybos talismanas, sukurtas šviesti visuomenei apie miškų gaisrų žalą, – vertėjos pastaba) liepia.
Vandeniui įveikus ugnį, ši sušnypštė, ir į orą pakilo garų tumulai.
– Tai liūdina, – nusiminė mergaitė.
– Kas?
– Tas šlapių pelenų kvapas. – Apšviestas fluorescencinės lempos pro virtuvės langą jos veidas atrodė įgavęs melsvą atspalvį. Tarsi vėl būtų virtusi sukeistuke.
Suėmusi cypiančią čiaupo rankenėlę, Džo užsuko vandenį.
– O jeigu išklotum teisybę, kodėl čia atsidūrei?
– Taigi jau pasakiau, – mergaitė laikėsi savo.
– Nagi. Einu vidun ir jaučiuosi nekaip palikdama tave šičia.
– Nieko blogo man nenutiks.
– Eisi namo?
– Eime, Meškuti, – paragino ji, o šuo – neįtikėtina – pakluso. Džo stebėjo, kaip pasišalina sukeistukė ir jos mišrūnas šunytis, kaip išnyksta susiliedami su miško tamsa, tokia pat niauria kaip ir tas šlapių pelenų kvapas
