Antanas Gluskinas yra baigęs kino režisūrą, tačiau teko išbandyti televizijos ir teatro režisieriaus darbą. Teatre jį patraukė būtent jaunoji auditorija, spektakliai vaikams, įvertinti ir žiūrovų, ir teatro profesionalų.
Jūsų debiutinis spektaklis „Mano senelis buvo vyšnia“ gyvuoja jau 16 metų, yra mėgstamas. Papasakokite, kaip kūrėte pirmąjį spektaklį vaikams.
Gal ir atsitiktinumas, kad tapau ir vaikiškų spektaklių režisieriumi. Buvau neseniai baigęs studijas, kai Keistuolių teatro aktorius Vytautas Rašimas papasakojo apie įdomią medžiagą naujam spektakliui ir paklausė, ar negaliu padėti. Tuo metu buvau tolokai nuo vaikų auditorijos, režisavau kultūros laidas televizijoje. Pasiėmiau perskaityti italų rašytojos Angelos Nanetti knygą „Mano senelis buvo vyšnia“ ir mane iškart užkabino. Ta knyga pakeitė supratimą apie kultūrą vaikams. Labai gera knyga, pasakojanti apie mirtį ir meilę, prisirišimą ir ištikimybę. Anuomet, 2004-ais metais, vaikiškų spektaklių kontekste tai buvo kažkas naujo. Ėmėme repetuoti, gludinti detales, turėjome prabangą spektaklį statyti ištisus metus.
Kai ilgai repetuoji, visada prieš premjerą norisi viską keisti, perdaryti. Jaudinimosi ir galbūt kažkiek nepasitikėjimo savo jėgomis buvo. Žinoma, studijų metais mes buvome prisilietę prie teatro, statydavome etiudus, bet tokios ilgos trukmės ir dar vaikų auditorijai skirtas spektaklis man buvo nauja patirtis. Vėliau nusprendžiau, kad reikia daryti bandomąsias peržiūras būtent su ta amžiaus grupe, kam ir skirtas spektaklis. Per generalines repeticijas matydamas vaikų reakciją gali dar šį tą patobulinti. Kartais atrodo, kad kokia nors scena gerai padaryta, o žiūrovai nesureaguoja, – tada taisai. Tai leidžia iš atstumo objektyviai įvertinti savo darbą.
Tais metais, kai pradėjome rodyti „Mano senelis buvo vyšnia“, spektaklis buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. „Vaidiname žemdirbiams“ festivalyje jis pelnė apdovanojimą. Netikėtas teatro profesionalų įvertinimas suteikė pasitikėjimo savimi. Po dvejų metų Jaunimo teatre pastačiau spektaklį vaikams „Aukso obuolys“ pagal Aldonos Liobytės pjesę. Norėjau gražios lietuviškos pasakos versijos, tai buvo bandymai ieškoti savo teatro kalbos.
Esate statęs ir pasaulinės literatūros klasiką?
„Anę iš Žaliastogių“ (kanadiečių rašytojos Lucy Maud Montgomery knyga „Anė iš Žaliastogių“ pirmąkart išleista 1908 metais – past.), su kuria užaugo ne viena vaikų karta, pasiūlė vaikų literatūrologas Kęstutis Urba. Sakė, yra tokia mergaitiška knyga, paskaityk. Skaitydamas supratau, kad knygoje yra tai, ko reikia ir dabartiniams vaikams. Lėtas knygos tempas man patiko. Ir spektaklyje aš kartais specialiai lėtinau tempą, tuo gal net paerzindamas žiūrovą. Spektaklio pradžioje groja muzika ir „nieko nevyksta“. Buvo siūlančių trumpinti tą įžangą, bet man norėjosi paprovokuoti šiuolaikinius vaikus. Gyvenime ne viskas privalo vykti greitai. Gyvenimas nėra vien tik jutubas, kur paspaudęs mygtuką gauni greitą užklausos rezultatą. Kiekvienam žmogui, taip pat ir vaikui, svarbu kovoti už vietą po saule, įrodyti savo asmenybės unikalumą. Anė įdomus personažas tuo, kad ji – našlaitė, bet nepasiduoda, kai gyvenimas jai bando primesti savo taisykles. Ji laikosi savo.
Įdomu, kad šį spektaklį, nors jis skiriamas vaikams nuo 10 metų, pamėgo suaugusieji, ir dabar Juozo Miltinio dramos teatras kartais rodo jį vakare, suaugusiųjų auditorijai. Būna spektaklių, kurie gimsta labai sunkiai: per varginančias repeticijas, komplikuotą dekoracijų kūrimą. O su „Ane“ viskas darėsi vienu ypu, labai lengvai.
Pagal kitą literatūros klasikos kūrinį – „Vėją gluosniuose“ (autorius Kenneth Grahame, knyga pirmą kartą pasirodė 1908 metais Anglijoje – past.) – stačiau spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Man tai labai graži pasaka, joje daug gamtos scenų. Tema įdomi, tik norėjosi padaryti viską kažkaip kitaip, negu visada esi daręs. Režisūrinė užduotis buvo suburti vyrišką aktorių komandą. Nors kūrinyje yra vienas kitas moteriškas personažas, bet spektaklyje vaidina vien vyrai. Čia daug veiksmo, mažai teksto. Norėjosi vizualinės poezijos, kad būtų sukurta atmosfera, atspindinti gamtos aprašymus.
Apskritai spektakliuose vengiate daug teksto?
Ilgą tekstą sunku priimti net suaugusiajam – tai vargina. Bet kartais to reikia, kad būtų sukurtas tam tikras personažas. Pavyzdžiui, jei Anė iš Žaliastogių netarškėtų, nebūtų atskleistas jos charakteris. Vaikų spektakliuose mažiau teksto yra geriau. Kartais užtenka išryškinti vieną mintį, kad ji įsimintų.
Ar svarbu vaikų spektakliuose nurodyti amžių, kam jie skiriami?
Taip, svarbu. Savo spektakliuose visada nurodau amžiaus grupę, kuriai yra skirtas spektaklis.
Jauniausiai auditorijai – penkiamečiams – esu pastatęs tik vieną spektaklį. Vilniaus mažajame teatre režisavau spektaklį „Kas tas Grufas?“. O jis atsirado labai netikėtai – kartą svečiavausi pas draugę, turinčią mažų vaikų. Kol ji sukiojosi virtuvėje, pavarčiau gulinčią vaikišką knygutę. Pradėjau skaityti, ir užkabino ritmika, tematika. Patiko tas peliuko įsivaizduojamas monstriukas Grufas. Tai trumputis eiliuotas pasakojimas apie vaikų baimes ir fantazijas. Spektaklis buvo skirtas mažiems vaikams, bet stengiausi pasakojimo nesuinfantilinti, nesupaprastinti. Kartais idėja sukurti vieną ar kitą vaikišką spektaklį ilgokai laukia realizavimo. Sumanymui duodu laiko pagyventi galvoje, kol įgaus konkretesnį pavidalą.
Keletą spektaklių esu režisavęs paaugliams. 12–13 metų žiūrovams jau gali pasiūlyti platesnę tematiką, nes jie stovi ties suaugusiųjų pasaulio slenksčiu. Bet paauglius sunkiausia prikviesti į teatrą – nebent visus organizuotai atveža mokytojai. Iš vadybos pusės tokie spektakliai mažiausiai lankomi, teatrų repertuaruose paaugliams skirtus spektaklius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Man įdomi paauglių auditorija, išgyvenanti tam tikrą gyvenimo virsmą. Prisimenu savo paauglystę – tuo metu atrodo, kad viską išmanai ir esi pats protingiausias.
Perskaitęs kokią knygą ar žurnalą, jautiesi kietas. Mano paauglystė sutapo su Sąjūdžio metais, Nepriklausomybe, kai viskas keitėsi iš esmės. Prisimenu, 90-aisiais buvo leidžiamas toks žurnalas „Žvilgsnis“ apie ufonautus ir paranormalius reiškinius – skaitydavome tą fantastiką ir atrodė, kad apie gyvenimą labai daug ką išmanome. Dabar juokingai atrodo tokie informacijos šaltiniai, kai dabartiniams vaikams prieinamas visas internetas ir informacijos jūra. Informacijos daug, bet paaugliams visais laikais buvo svarbiausia suprasti patiems save, suvokti savo vaidmenį pasaulyje.
Sakėte, kad jus domina socialinis teatras?
Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas mano spektaklis „Bela, Bosas ir Bulis“ – būtent tokio teatro pavyzdys. Šį spektaklį stačiau Šiaulių dramos teatre pagal vokiečių dramaturgo Volker Ludwig pjesę. Europoje socialinio teatro kryptis ypač ryški Vokietijoje, kaip Skandinavijoje – psichologinio teatro.
Spektaklyje „Bela, Bosas ir Bulis“ veiksmas vyksta šiais laikais, paprastame daugiabučio kieme. Tai pasakojimas apie tris vaikus, kurie, nebūdami draugai, susivienija prieš juos terorizuojantį bendraamžį ir taip susidraugauja. Trijulė yra iš skirtingų šeimų, skirtingų socialinių sluoksnių. Bela – vidutiniosios klasės atstovė, gyvenanti tik su mama, Bosas – turtingų tėvų vaikas, o Bulis kilęs iš asocialios šeimos. Tačiau iškilusios grėsmės fone jie visi susidraugauja ir įveikia problemas.
Socialinis teatras kelia aktualias tam laikui problemas, vykstančias vaikų ar paauglių pasaulyje. „Bela, Bosas ir Bulis“ nuskambėjo gana naujai, pjesė Lietuvoje tuo metu buvo nematyta negirdėta. Aišku, panašiu metu „Keistuolių teatre“ buvo pastatytas to paties autoriaus „Marius ir Miglė“, tik kitokiu, keistuolišku stiliumi.
Ko šiuolaikinaims vaikams reikia?
Kai kuriu spektaklį, svarbiausia, kad tema būtų aktuali – ir man, ir vaikams. Daug dirbu su edukaciniais projektais, matau, kaip paaugliai sutrikę. Jie gyvena informacijos pertekliuje. Nuo tos gausos vaikai sutrinka, nebežino, kas jie yra, kaip jiems gyventi, kaip kurti santykius su draugais, su tėvais… Kiekvienas sau turi atsakyti į klausimą: kas aš esu?
Man įdomu imtis probleminių temų. Pavyzdžiui, kalbėti apie patyčias, juk Lietuva šioje srityje tarp „pirmaujančiųjų“. Naivu tikėtis, kad iš visuomenės tai išnyks savaime. Pats esu prisidėjęs prie „Vaikų linijos“ akcijų, padėjau filmuojant socialinius klipus. Aš gimiau tarybiniais metais, kai tyčiotis vieniems iš kitų, rodyti nepagarbą buvo norma. Bet dabar supranti, kad tai negali būti toleruojama. Turi prisidėti, kad visuomenės klimatas keistųsi, kad išmoktume pasidžiaugti vienas kito darbais, laimėjimais.
Kita labai svarbi tema – priimti žmogų tokį, koks jis yra. Yra temų, kurios iki šiol savotiškas tabu. Ne vienam teatrui siūliau olandų autorės pjesę, parašytą remiantis tikrais gyvenimo įvykiais.
Transvestitas augina prostitučių ir kalinčių asmenų vaikus. Jis yra jų mama. Tai labai sudėtinga pjesė, kurią mūsų teatrai dar bijo statyti, nes ji kelia naujus ir labai gilius besikeičiančio gyvenimo klausimus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 birželio 10 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
