Į ką atkreipti dėmesį perkant knygutę namų bibliotekėlei ar dovanai

Konsultuoja redaktorė Aurika Skrebutėnė

Pradedame straipsnių ciklą apie tai, kiek ir kokių knygų vaikui reikia, kaip nepasiklysti milžiniškoje vaikiškų knygelių pasiūloje, kas naujo išleista pastaraisiais metais.

Pirmajame ciklo straipsnyje pakalbėsime apie tai, ar reikia vaiką vestis į knygyną ir leisti išsirinkti knygutę pačiam. Patarsime tėvams, į ką atkreipti dėmesį perkant knygutę namų bibliotekėlei ar dovanai.

Konsultuoja Aurika Skrebutėnė, redaktorė ir dviejų vaikų mama.

Ar vaikui reikia knygų pirmaisiais jo gyvenimo metais?

Viskas, ką vaikas mato pirmaisiais gyvenimo metais, yra labai svarbu, net jei atrodo, kad jis dar visai mažas ir nieko neatsimins. Viskas nusėda kažkur pasąmonėje. Jei vaikas nuo mažens matys skaitančius šeimos narius, jei turės galimybę paliesti knygą, apžiūrėti taip, kaip jam tuo metu išeina, tikėtina, kad knyga ir ateity bus dalis jo kasdienybės.

Skaitydami knygeles savo mažyliams, mes skiriame jiems nedalomo savo dėmesio, kuriame ryšį. Jis girdi mūsų balsą, intonacijas – tai lavina jo klausą, pastabumą. Leisdami liesti knygą, supažindiname su skirtingais paviršiais, laviname smulkiąją motoriką, mąstymą, pasaulio suvokimą. Aš už tai, kad vaiką reikia supažindinti su knyga kuo anksčiau, galima net mažyliui dar būnant mamos pilvelyje. Laukdamasi pirmagimės, skaitydavau knygas garsiai. Negaliu teigti, kad būtent dėl to ji ir dabar mėgsta knygas, bet man tiesiog buvo smagu taip megzti kontaktą su savo dar negimusiu vaikeliu. Gal kažkam būtų keista tai daryti – tikrai nebūtina. Su knygomis mažylį galima supažindinti ir jam gimus.

Kas siūloma patiems mažiausiems, kaip išsirinkti?

Patiems mažiausiems knygelių pasiūla ir įvairovė tikrai nemaža: lytėjimo knygelės, garsinės, atverčiamais langeliais, su įvairiomis slinkimo, sukimo ar traukimo funkcijomis.

Renkantis knygą patiems mažiausiems, bene svarbiausia, kad ji būtų iš storo kartono, – ir kad patys nekrūpčiotume, kai mažylis kėsinsis ją apkramtyti ar gerai papurtyti (nes taip tikrai nutiks), ir kad jam pačiam būtų smagu truputį tą knygelę pataršyti, nes būtent taip šiuo etapu jis susipažįsta su pasauliu.

Ar lietuvių autoriai yra sukūrę, o leidyklos išleidusios ką nors šiai amžiaus grupei?

Daug knygų patiems mažiausiems yra verstinės, bet džiugina tai, kad vis daugiau galima rasti ir lietuvių autorių kūrinių šiai amžiaus grupei.

Ar tėvams reiktų „atlikti namų darbus“ ir pasidomėti, kokios knygutės vaikams rekomenduojamos?

Priklauso nuo to, kokie reiklūs yra tėveliai. Jeigu knygas vaikams jie renka greitai ir neturi kažkokių didelių reikalavimų, tikėtina, kad knyga nenuvils kad ir kokia būtų. Tačiau jeigu tėvai patys daug skaito ir domisi vaikų literatūra, tuomet greičiausiai prieš pirkdami knygas vaikams jie atlieka namų darbus, – pasiskaito knygų apžvalgas, tinklaraštininkų ir ekspertų nuomones arba tiesiog patys atidžiai renkasi knygynuose. Aš pati niekada neperku knygos tik pagal jos viršelį. Taip galima ir apsigauti.

Kokios pastarųjų metų vaikiškos knygutės buvo atradimas jums pačiai? Kur jų žavesys?

Iš tiesų yra daug gražių knygų vaikams. Ir tai labai džiugina. Pirmiausia šovusios į galvą yra šios knygos:

Debi Gliori, Alan Durant „Širdyje mylėsiu visada“. Praėjusiais metais išgyvenau labai brangaus žmogaus netektį. Šia tema savo trimetei iki tol nieko nebuvau pasakojusi. Nudžiugau netikėtai knygyne radusi šią knygą. Joje jautriai ir šviesiai mažiausiems skaitytojams pasakojama apie netektį ir kaip su tuo susitaikyti.

Šarūnė Baltrušaitienė „Margarita (ne)tobulų piešinių šalyje“. Patiko pati tema – apie tobulumą ir jo siekį. Pagrindinė knygelės veikėja, galima sakyti, netgi įsiliejo į mūsų kasdienybę. Kai noriu paskatinti dukrytę nenuleisti rankų, visada primenu jai Margaritą. Tada dukra mane labiau išgirsta.

skaito

Freepik.com

Marius Poškus „Ką aš jaučiu. Jausmų žinynas 5-8 metų vaikams“. Išsamiai aprašyta knyga su daug pavyzdžių ir žaismingomis, originaliomis iliustracijomis. Knygoje neapsiribota pagrindiniais jausmais, kurie dažniausiai būna aprašomi knygose vaikams (pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas ir pan.), bet aprašyti ir rečiau pasitaikantys knygose (vienatvė, pasididžiavimas, kaltė, atstūmimas, nusivylimas, nuobodulys, dėkingumas, smalsumas, įkvėpimas ir kt.). Mano dukrytė labai gyvai reaguoja į šią knygą – daug komentuoja iliustracijas, turi mėgstamiausias, jai labai patinka knygoje pateikti pavyzdžiai.

Maja Lunde „Lilė ir Saulės sergėtoja“. Labai laukiau šios knygos. Esu didelė iliustratorės Lisa’os Aisato gerbėja. Pamilau jos piešinius perskaičiusi knygą „Sniego sesė“. O ir pati istorija prikausto. Man tai yra harmoningo teksto ir vaizdo santykio pavyzdys.

Ar reikia vaiko bibliotekėlėje turėti poezijos?

Tikrai taip. Būtinai. Su poezija, kaip ir su muzika, – kuo daugiau jos bus (kokybiškos), tuo labiau lavės vaiko klausa, tuo jautresnis jis bus garsams ir skambesiui. Geriau pagalvojus, juk poezija ir yra muzika. Mano vyresnėlė, būdama dvejų, labai mėgo Violetos Palčinskaitės knygą „Eilėraščiai iš namų“. Apstulbome, kai po kurio laiko ji pradėjo deklamuoti eilėraščius mintinai. Neturėjau tikslo išmokyti savo dvimetę eilėraščių. Tai būtų beprotybė, juk ji visai mažytė. Bet jai tiesiog patiko. Deklamuodavo įsijautusi, atkartodama mano intonacijas, o eidama trečius metus pati pradėjo sakyti, kurie žodžiai ar žodžių junginiai knygelėse jai patinka, kurie skamba juokingai. Kaskart sustodavome ties tomis vietomis ir skaitydavome, kol ji norėdavo. Galbūt ne visi vaikai išreiškia žodžiais, ką pastebėjo, bet visi jie tikrai yra jautrūs ir pastabūs. O poezija (kaip ir muzika) puikiai virpina jautrumo stygas.

Jei knygutė dovanojama kaip gimtadienio ar kalėdinė dovana, dažnai tai būna enciklopedija, pažintinė, storesnė. Ką pasakytumėte apie tokias smalsumą ir žinias lavinančias knygutes?

Pats žanras yra puikus. Skatina vaikų smalsumą, supažindina su įvairiais dalykais, lavina, plečia akiratį. Svarbu neperlenkti lazdos. Jeigu įmanoma, reikėtų paskirstyti, kad vaikas negautų visomis progomis vien tik tokio žanro knygų. Kartais norisi tiesiog pakikenti iš linksmų istorijų. Juk knyga nebūtinai turi būti rimta, kad būtų gera.

Formuojame vaiko namų bibliotekėlę – ar reikia žanrų, stilistikos įvairovės? O gal geriau pirkti vien tas, kurios vaikui patinka labiausiai?

Mano supratimu, kad kuo daugiau pažintume, turime bent jau susipažinti. Jei visada skaitysime tik vieno žanro knygeles, nežinosime, kad yra kitokių. O be to, kaip suprasti, kokios knygos labiausiai patinka, jei laikomės įsikandę tik vienos? Manau, įvairovė vaiko bibliotekėlėje būtina.

Ar vestis vaiką kartu į knygyną ir leisti jam išsirinkti pačiam( jei kalbame apie dar nemokantį skaityti)?

Kodėl gi ne. Tik labai svarbu iš tiesų leisti vaikui išsirinkti, o ne primesti savo nuomonę. Suaugusiesiems dažnai būna sunku tai padaryti. Lyg ir norisi skatinti vaiką turėti savo nuomonę, bet kartu norėtųsi, kad ta nuomonė sutaptų su mūsų. Jei duodame vaikui pasirinkimo laisvę, tai turi būti tikra. O jei norime, kad jis turėtų konkrečią knygutę, kuri patiko mums, tuomet nupirkime patys. Iš tiesų svarbiausia, kad vaikas tiesiog pamiltų knygą, kad norėtų paimti ją į rankas, o supratimas, kas yra gera knyga, ateina su laiku ir patirtimi. Galimybė išsirinkti knygelę gali būti smagus žaidimas. Tiesiog leiskime mažyliui patirti nuotykį.

Pasakos – kaip išsirinkti vertingiausias?

Esu atitrūkusi nuo tradicinių pasakų. Dukrytė tik neseniai ėmė labiau jomis domėtis. Nutariau, kad jau laikas su jomis supažindinti. Pradėjau ieškoti pasakų rinkinių ir, galiu pasakyti, truputį susipainiojau. Dažniausiai man nepatinka iliustracijos, kitais atvejais – parinktos pasakos. Nemėgstu žiaurų pasakų ir nemanau, kad mano beveik ketverių metų dukra tik taip gali išmokti apsisaugoti nuo pavojų gyvenime. Suprantu, kad vaikai daug ką priima kitaip nei suaugusieji. Bet net skaitydama apie Raudonkepuraitę sulaukiu prašymų patikslinti – o kaip tas vilkas suvalgė močiutę? Ją sukramtė? Dukros akys plačios, matau, kad jai labai įdomu visos tokios smulkmenos, nors ir baugu. Turbūt tai tik paliudija, kad ir vaikams reikia šiek tiek to šiurpumo. Bet vis dar esu atsargi. Gerai, jeigu vaikas išdrįs paklausti visko, kas jį neramina išgirdus pasaką, ir taip išspręs su tėvais savo baimes. O jeigu ne? Jeigu perskaityta pasaka sukels vaizdinius, kurie baugins ar net taps fobija? Kita vertus, atsiveria galimybė papasakoti vaikams apie tai, kas apskritai yra ta pasaka. Kad ją kažkas sukūrė, išgalvojo, kad pasakose įvyksta stebuklingų dalykų, kurie niekada neįvyks tikrovėje. Taip, visur yra dvi medalio pusės. Galbūt, kai dukra paaugs, pasiimsime baisių pasakų knygą ir kartu šiurpinsimės.

skaito

Freepik.com

Kokio dydžio jūsų pačios vaikiškų knygučių bibliotekėlė? Ką patartumėte tėvams?

Pati nustebau suskaičiavusi – 103 knygos mažiems vaikams. Skamba nemažai, nors iš pažiūros nepasakytum, kad jų daug. Man patinka, kai namuose yra knygų. Kai galime su dukra išsirinkti, ką skaitysime šį vakarą. Žinoma, suprantu ir tai, kad visų pasaulio knygų nenusipirksi, o ir namai ne guminiai. Iš tiesų nemanau, kad namų bibliotekos knygų skaičius iš esmės kažką pasako apie skaitytoją. Tėvai gali pirkti, o vaikas neskaityti. Arba atvirkščiai – vaikas gali būti nuolatinis miesto bibliotekos lankytojas, o jo namuose vos viena kita knyga.

Ką patarčiau tėvams? Skaityti. Kartais sau, kartais vaikams. Suprantama, kad tėvai turi daugybę pareigų ir darbų, tad gal ne kasdien pavyks tai padaryti. Bet parodyti meilę ir pagarbą knygai galima įvairiais būdais.

Kokią jūsų vaikystės dalį užėmė knygos?

Užaugau namuose, kur daug knygų. Niekas niekada nevertė skaityti, bet jos tiesiog buvo šalia. Man patikdavo apžiūrinėti knygas, jas liesti, vartyti, paskaitinėti po truputį ir išsirinkti. Aplinka yra labai svarbi. Jeigu vaikas pajus, kad jų namuose knyga yra vertinama, grūdas bus pasėtas. Vaikystėje ir paauglystėje labai daug skaičiau. Per vasaros atostogas siekdavau perskaityti visas knygas iš rekomenduojamų knygų sąrašo. Pradinėse klasėse perskaitydavau net po 40 knygų per tuos kelis mėnesius. Gal buvau kiek apsėsta noro perskaityti daug, bet pati taip norėjau. Suspėdavau viską – ir skaityti, ir prisidūkti su draugėm kieme. Žinoma, tada nebuvo nei mobiliųjų, nei interneto. Galima sakyti, užaugau be kompiuterio. Dabar vaikams daugiau dirgiklių. Vis dėlto manau, kad tikrai ne skaičius yra svarbiausias. Ir viena vienintelė knyga gali būti labai reikšminga.

Ką vaikų literatūra jums reiškia suaugus?

Dabar, kai turiu vaikų, per knygas aš bandau juos pasiekti. Vyresnėlė dar tokio amžiaus, kai esu jai labai reikalinga ir įdomi, tad prisibelsti gal nėra sunku ir savais žodžiais. Bet kartais tiesiog pati noriu kažkokių kitokių pavyzdžių temomis, kuriomis noriu pasikalbėti su dukra. Juk kiekvienas turime savo kalbėjimo stilių, vartojame mums būdingus žodžius, intonacijas ir t.t., o man kartais norisi į viską pažiūrėti iš kito kampo. Knygos puikiai tam tinka.

Koks jūsų pirmas atsiminimas, susijęs su knyga?

Kaip teta man skaito „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir „Pepė Ilgakojinė“.

Ar pastebite kokių nors naujovių, tendencijų vaikų literatūroje, kas jus džiugintų?

Iš tiesų šiek tiek pavydžiu dabartiniams vaikams. Lietuvių autoriai dabar taip arti jų – feisbuke, instagrameJie rengia susitikimus su vaikais, važinėja pas juos visoje Lietuvoje (ir ne tik), daro visokius šaunius dalykus, kurių mano vaikystėje nebuvo. Pavyzdžiui, susiburia ir įkuria muzikos grupę (turiu galvoje jaunų rašytojų grupę „Knygų vaikai“), o tada siaučia su vaikais dainuodami apie knygas. Nors ir be tokių dalykų aš labai mėgau skaityti vaikystėje, bet galime tik įsivaizduoti, kiek neskaitančių vaikų tokie jauni ir energingi rašytojai laimi ir patraukia knygų pusėn. Tai labai šaunu.

Dar labai nudžiugino, net kiek nustebino ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“. Netikėta buvo tai, kad lauknešėliai įteikiami dar gimdymo namuose. Puikus būdas atkreipti tėvelių dėmesį į tai, kaip svarbu skaityti vaikams nuo mažens.

Ginta Liaugminienė

Apie projektą

knyga

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Pristatome naują projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“. Mėgstančius skaityti žmones vadiname knygų žiurkėmis. Dabartiniai vaikai labiau draugauja su kompiuterių pelėmis, o knygų skaitymas vis labiau traukiasi į antrą planą. Šiuo projektu norime priminti, kad knygos – daugybę savybių ugdanti veikla. Ji atveria kalbėjimo ir rašymo galimybes, lavina kūrybiškumą, formuoja estetinį skonį, plečia akiratį. Pirmiausia tėvai skaito vaikams, o vėliau patys vaikai atranda skaitymo džiaugsmą. Portale www.mamoszurnalas.lt spaudiname išsamių interviu ciklas su literatūrologais apie vaikų ir paauglių literatūrą, pastaraisiais metais Lietuvos leidyklų išleistas knygas. Tai padės tėvams daugiau išmanyti apie vaikišką literatūrą, kad galėtų rekomenduoti, ką skaityti savo vaikams, ką pirkti nuėjus į knygyną, ką rinktis bibliotekose.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2022 metų sausio 20 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 1

Kitos temos: