Visu metus rašėme apie savanoriaujančias šeimas, dalijomės jų patirtimi ir idėjomis. Šį kartą norime papasakoti istoriją apie tai, kaip neatlygintina veikla vis tiek kažkada atlyginama likimo. Jis padeda išgirsti savo širdies balsą, ko iš tiesų norime gyvenime, kas daro mus laimingus ir suteikia prasmę.
Vilnietės Rimos Pikelienės istorija būtent tokia – pradėjusi savanoriauti dukros vasaros stovykloje, Rima po kelerių metų nutarė pakeisti darbą ir leidybos verslą iškeisti į mokyklą.
Rima, prieš kiek metų pradėjote savanoriauti, kaip atradote savanorystę?
Mano dukra Aistė progimnazijoje lankė teatro būrelį, kurį vedė labai kūrybinga vadovė Gintarė Čepukonytė. Gintarė sugalvojo iniciatyvą, kad dienomis į būrelį ateitų vaikai, o vakarais rinktųsi tėvai. Trejus metus lankiau teatro būrelį, nuostabus patyrimas – mes ne tik bendravome tarpusavyje, bet ir siuvome kostiumus vaikų statomam spektakliui „Bjaurusis ančiukas“. Išmokau siūti, ko gyvenime nebuvau dariusi…
Kartą vadovė Gintarė papasakojo, kad vasarą ji dirba vaikų stovykloje „Gervių lizdas“ ir paklausė, ar kuri iš būrelio mamų nenorėtų ten savanoriauti. Pagalvojau, gal ir būtų gerai vasarą pasavanoriauti, pažiūrėti, kaip toje stovykloje seksis mūsų devynmetei Aistei. Į stovyklą su nakvyne dukra važiavo pirmą kartą, bet aš kartu važiavau tikrai ne dėl to, kad ji neišbūtų viena. Aistė nuo mažens savarankiška asmenybė. Važiavau dėl savęs, savo augimo, kad nustočiau jaudintis, nutraukčiau kažkokią bambagyslę, kurios tėvai niekaip nenori nutraukti ir paleisti vaiko. Norėjau, kad pasikeistų mano pačios požiūris į dukrą. Vis dėlto svarbiausia priežastis buvo ta, kad esu nutraukusi savo pirmąjį nėštumą, – tai yra nutikę prieš 16 metų, ir kaip tik tuo metu ėmiau jausti – o gal visata pamėtėjo tokią galimybę, kad jau laikas šiek tiek neatlygintinai padirbėti kitų vaikų labui.
Man patiko pati stovyklos filosofija: visą pamainą vaikai gyvena be mobiliųjų telefonų, valgo vegetarišką maistą ir minimaliai ragauja saldumynų. Mūsų Aistės mityba buvo labai „savotiška“: ji yra šimtaprocentinė mėsėdė, nemėgsta sriubų, troškinių, tad pamaniau, kad kitų vaikų pavyzdys jai padarys gerą įtaką, išbandys įvairesnių patiekalų, pakeis požiūrį į maistą. Naivuolė! Ji valgė tik daržoves ir vaisius. Ir taip, galima sakyti, jau ketvirtus metus, ir ne po vieną pamainą, bet išgyvena. Ir nesiskundžia. Pasak jos pačios, ne maistas ten svarbiausia.
Pasiėmiau savaitę atostogų (tuo metu dirbau žurnalo redaktorės pavaduotoja) ir išvažiavau į Gervinių kaimą. Žinoma, šeima nebuvo labai patenkinta, juk kai turi tik mėnesį atostogų per metus, ta išnaudota savaitė jau yra daug. Bet tai, ką patyriau tenai, buvo nuostabu. Visų pirma aiškiau suvokiau savo polinkį būti su vaikais. Kai organizuodavau Aistės didžiulius gimtadienius, sugalvodavau visokių veiklų ir man patikdavo su jais būti, bet niekada nešovė į galvą, kad tai galėtų būti mano profesija. Nors mano mama pasakojo, kad aš vaikystėje, būdama penkerių ir dar net nelankydama mokyklos, sakiau, kad būsiu mokytoja. Tarsi tai žinojau nuo pat gimimo!
Kaip sekėsi būti stovyklos vadove? Ką naujo ten atradote sau?
Savanorystė suvedė su daug nuostabių žmonių, su kai kuriais jų palaikome ryšius ir dabar. Daug vadovų patys užaugę šitoje stovykloje, jie čia sugrįžta, tai labai kūrybingi jauni žmonės. Dirbdama vadove, atradau komandinio darbo džiaugsmą. Per savaitę turi sukurti produktą su visiškai skirtingais, skirtingų charakterių žmonėmis, priimti tai, kad visi mes netobuli, bet galima dirbti ir padaryti rezultatą. Kartais nėra lengva, nuomonės išsiskiria, bet apie tai kalbamės, rengiami vadovų susirinkimai, per kuriuos išsisakome ir ieškome kompromisų. Reikia mokėti išlaviruoti, ir kai tai pavyksta, apima euforija. Baigiantis pamainai matai, kokie nuostabūs žmonės, kurie su tavimi dirbo.
Stovyklos vadovė Birutė Jakučionytė akcentuoja individualų dėmesį vaikui, čia priimamas kiekvieno vaiko autentiškumas ir sudaromos sąlygos tam autentiškumui skleistis. Aš pati esu kilusi iš didelės šeimos, augome 4 vaikai, ir šeimoje buvo labai pagarbūs santykiai, besąlygiška meilė, man toks požiūris į žmogų yra natūralus. Sakyti žmogui pozityvius dalykus, jį paskatinti, palaikyti man nėra nauja. Bet mačiau, kaip stovykloje tai veikia vaikus. Juk į stovyklą atvažiuoja visokių – ir sunkiai bendraujančių, ir bėgančių iš namų, patiriančių patyčias, atstumtųjų. O čia įvyksta transformacijos. Verkdavau iš gerumo, kaip vaikai priima kitą vaiką, kuris mokykloje turi problemų, yra atstumtas, vienišas. Tai ir yra gražiausios akimirkos.
Be to, vaikai „Gervių lizde“ skatinami ne bėgti nuo iššūkių, o juos įveikti – pavyzdžiui, jei kuriam sunkiau sekasi susirasti draugų, skatinama bendrauti. Aš stebėdama vaikus ir jau patyrusius vadovus pati labai daug ko mokiausi.
Pastaraisiais metais išėjau iš komforto zonos ir savanoriavau ne kaip vadovė, o kaip virtuvės pagalbininkė. Tai buvo man nemažas iššūkis, nes gyvenime nesu didelė virtuvės aistruolė. Bet po maisto ruošimo tokiam dideliam būriui vaikų išmokau greičiau suktis tarp puodų – laikas ten tave labai disciplinuoja, nes turi suspėti konkrečiai numatytai valandai. Dabar ir namuose šeimai pagaminu maistą kur kas greičiau negu anksčiau.
Turėjote progą stovykloje geriau pažinti dukros amžiaus vaikus, galbūt ir geriau juos suprasti?
Dabar mūsų Aistei 13 metų, ji jau paauglė ir stovykloje kartais būname skirtingose pamainose. O prieš ketverius metus buvo iššūkis ir jai, ir man. Pavyzdžiui, pietaujame, matau, kad mano vaikas kokio nors vegetariško karšto patiekalo nevalgo. Širdis taip ir liepia paprašyti, kad virėjos jai įdėtų daugiau tiesiog paprastų pomidorų, kad neliktų alkana, bet kaip vadovė negaliu išskirti jos iš kitų vaikų. Turiu nutraukti mamišką prisirišimą ir būti vadove, nes vaikai labai gerai jaučia ir supranta, kas vyksta.
Stovyklos pakeitė mano ir Aistės santykį. Pasakysiu atvirai – iki savanorystės man buvo sunku priimti, kad mano dukra kitokia negu aš. Aš pati esu ekstravertė, man reikia daug žmonių, bendravimo, pokalbių. O Aistė uždara, jai pakanka turėti vieną ar du draugus. Negalėdavau suprasti, kodėl taip yra, tarsi buvo kažkoks blokas, kuris neleidžia priimti vaiko prigimties. Kai abi pabuvome kitoje aplinkoje, kai turėjau galimybę pamatyti, kaip mano vaikas bendrauja su savo bendraamžiais, nustojau lyginti. Aš tarsi iš naujo pamilau, geriau ją supratau. Ir ta patirtis suartina, kai pabūni vaiko pasaulyje. Grįžusios namo mes dar ilgai turėdavome ką aptarti, analizuodavome įvairias situacijas, kaip reagavo vienas ar kitas stovyklautojas, kodėl tai vyko. Tai būdavo gera proga kalbėti apie vertybes, man būdavo smagu, kad tos mūsų psichologinės valandėlės leisdavo atsiverti, išsisakyti.
Vis dėlto papasakokite, o kaip jaučiasi šiuolaikiniai vaikai savaitę be mobiliojo telefono?
Mokykloje, kurioje aš dabar dirbu, iš vaikų irgi surenkami telefonai ir atiduodami tik einant namo. Visi sąmoningi tėvai nori, kad vaikai netaptų priklausomi nuo telefonų, nes priklausomybė lemia sparčiai didėjantį vaikų vienišumą, dėmesio sutrikimus, emocinį nestabilumą. Aš pati matau, kurie vaikai vakare ilgai būna internete, – į mokyklą ateina neišsimiegoję, pikti. „Gervių lizdo“ stovykloje savaitę vaikai būna be telefonų. Iš pradžių nuobodžiauja, bet tik iš nuobodulio jie pradeda kurti įdomius dalykus, priversti bendrauti akis į akį, o ne virtualiai.
Mes patys, vadovai, irgi nenaršome telefone, telefonas skirtas tik susirašyti žinutėmis, jei išeiname į žygį, jei šaukiamas vadovų pasitarimas ar ko nors nerandame didelėje teritorijoje. Žinoma, telefonu fotografuojame stovyklos gyvenimą, nes kiekvieną dieną rašome stovyklos dienoraštį, kurį gali stebėti tėvai. Kartais stovykloje visą dieną į rankas nepaimu telefono, juk aš čia važiuoju bendrauti ir kurti su vaikais.
Kitas dalykas – ir tėvams yra didelis išbandymas savaitę neskambinti vaikams. Jie turi pasitikėti, kad vaikui viskas gerai, nes kas dieną į stovyklos puslapį keliamos nuotraukos su dienos veiklomis. Jei tikrai kiltų kokių problemų, tėvams, žinoma, būtų skambinama. Kartais tėvai negali ištverti nekontroliuodami, jie nori jausti nuolatinį ryšį. Ir tėvams, ir vaikams būna telefono abstinencija. Vaikams ji pasireiškia, kai jau antrą dieną pradeda piešti mobiliuosius telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius… Būna abstinencija ir nuo mėsos, cukraus atsisakymo, kartais vaikai skundžiasi, kad jiems skauda galvą, pykina, nes negauna įprastų dalykų.
Man pačiai patinka vegetariškas maistas. Esu buvusi suaugusiųjų stovykloje, kur maitinamasi tik vegetariškai, paskui gal metus nevalgiau mėsos. Visada po vegetariškos mitybos savaitės jaučiasi lengvumo jausmas, nors kasdieniame gyvenime visiškai atsisakyti mėsos ir nepavyksta.
Stovykloje matydavau, kaip vaikams nelengva pereiti prie sveikesnių mitybos įpročių. Būdavo vaikų, kuriems pirmomis dienomis niekas neskanu, trūksta mėsos, cukraus. Ypač cukraus – kokią trečią dieną už gerus darbus vaikai kartais kaip prizą gauna po bombonkę, tai būna toks delikatesas! Labai greitai ištuštėja ir medaus stiklainiukas – ypač mažesni vaikai kabina jį šaukštais, nes saldus skonis galbūt leidžia pamiršti namų ilgesį, suteikia malonių emocijų. Pastebėjome, kad paaugliams to saldumo jau reikia kur kas mažiau.
Kaip nusprendėte keisti profesiją?
Aš visą laiką dirbau spaudoje. Per savo profesinę karjerą teko dirbti ir žurnaliste, ir leidinio redaktorės pavaduotoja. Bet prasidėjo karantinas, sunkus laikas spaudai. Išėjus į prastovą, buvo laiko pagalvoti, ko aš toliau gyvenime noriu, kokioje veikloje matau prasmę? Kur aš galiu augti kaip žmogus? Ir būdama 48 metų nusprendžiau visiškai pakeisti savo darbą ir pabandyti tapti mokytoja.
Parašiau laišką vienai Valdorfo pedagogikos mokyklai, gal būtų galimybė ateiti į jų komandą kaip lietuvių kalbos mokytojai? Žinojau, kad tos mokyklos vertybės labai panašios į „Gervių lizdo“, ten vaikai nepatiria konkurencijos, nesivaržo dėl pažymių. Nenorėjau tik mokyti – kur kas svarbiau atrodė kurti ryšį su vaikais. Kai atėjau į darbo pokalbį, man širdis uždainavo pamačius mokyklos aplinką – ji įsikūrusi užmiestyje, gamtoje, vaikai iki mokyklos nuo autobusų stotelės, apie pusantro kilometro, eina ir grįžta pėsčiomis. Pasijutau kaip namuose. Iš pat pradžių nustebino nepaprastai pagarbus požiūris į kandidatus – juk buvau ne viena norinti užimti šias pareigas, bet manęs atsiklausė, ar neprieštarausiu, jei bus kalbama ir su kitais norinčiaisiais… Man tai atrodė kosmosas – juk ne aš renkuosi… Vėliau sulaukiau žinios, kad esu priimta į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą, pradėjusi dirbti, ėmiau lankyti trejus metus trunkančius Valdorfo mokytojų kursus, kad geriau suprasčiau ugdymo metodiką, dabar mokausi Vytauto Didžiojo universitete – baigusi metus trunkančias tęstines studijas įgysiu pedagogo kvalifikaciją. Šioje mokykloje dirba ne vienas mokytojas, kuris pagal profesiją nėra pedagogas, bet jaučia pašaukimą šiam darbui.
Kai pradėjau dirbti mokykloje, mano gyvenime daug kas pasikeitė. Nesakau, kad darbas spaudoje daugybę metų buvo svetimas. Įgijau daug vertingos patirties, patyriau daug gražių akimirkų. Bet į mokyklą mane atvedė širdis. Aš atjaunėjau gal 20 metų, tai kažkoks stebuklas, kad savanorystė mane atvedė ten, kur aš tapau savimi labiau, negu buvau iki tol. Per tą laiką išėjo ir mano poezijos knyga. Būtent mokykloje buvo pirmasis jos pristatymas.
Rugilės Skairytės nuotraukos
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 gruodžio 27 dieną.
Susiję straipsniai
