Kristina Šiurkutė – Lietuvos pilietė, bet nuo trejų metų gyvena Ukrainoje. Jos mama ištekėjo už ukrainiečio ir su maža dukryte išvažiavo gyventi į Kyjivą, kur Kristina užaugo ir pati sukūrė šeimą. Dabar ji augina dvi dukras: 15 metų Martą ir 12 metų Zoją.
Prasidėjus karui, nekilo abejonių, kur bėgti, – žinoma, į mamos gimtinę Lietuvą, į mažą Žemaitijos miestelį, kur gyvena Kristinos močiutė ir teta.
Pasakoja Kristina:
„Apie karą sužinojau pusę penkių ryto, kai jis prasidėjo. Pamenu, neramiai miegojau, girdėjosi tarsi fejerverkų šaudymas. Aš atsikėliau pažiūrėti, kokia žinutė naktį atėjo į telefoną, ir pamačiau, kad rašo vieno mano mokinio mama: „Kristina, saugok save ir vaikus, prasidėjo karas“. Netrukus paskambino ir vyras, tuo metu užsienyje dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju.
Viskas buvo taip netikėta, kad nežinojau, ką daryti, kur dingti. Anksti ryte su mergaitėmis pradėjome ieškoti slėptuvės. Mūsų namo rūsyje ji buvo nepritaikyta buvimui ilgesnį laiką, nuėjome į artimiausią mokyklą – ten irgi pasakė, kad slėptuvė neįrengta. Grįžome į savo butą ir su visais drabužiais atsigulėme miegoti, neleidau vaikams net nusirengti, juk neaišku, kada gali reikėti bėgti slėptis. Vonios kambaryje pasidarėme tokią namų slėptuvę. Buvau girdėjusi, kad buto langų stiklus reikia apklijuoti juostomis, kad duždami mažiau sužeistų žmones.
Kitą dieną nusprendėme važiuoti pas vyro giminaičius į kaimą, esantį už 80 kilometrų nuo Kyjivo. Pasiėmiau ir sesę su sūnumi ir šuniukais. Bijojome pakliūti į kamščius, be to, buvo baisu, ar galėsime nusipirkti maisto produktų, ar veiks parduotuvės. Pirmomis karo dienomis dar buvo galima atsiskaityti banko kortelėmis, paskui kaimo parduotuvė pradėjo prašyti atsiskaityti grynaisiais. Buvo ribojamas produktų kiekis – pavyzdžiui, miltų galėjai pirkti ne daugiau kaip 3 kilogramus, ir panašiai.
Supratome, kad karas taip greitai nesibaigs, ir mums reikia bėgti iš Ukrainos. Vyras ragino paskubėti, kol dar nesusprogdinti ar neuždaryti tiltai. Iš kaimo važiavome į Lietuvą, net neužsukdami į namus pasiimti daiktų. Tik sesės namai buvo pakeliui, tai ji trumpam užsuko pasiimti savo darbo įrankių – manikiūrininkės lagaminėlio. Supratome, kad Lietuvoje turėsime ieškoti darbo, save išlaikyti.
Kelias Kyjivo link buvo baisus, vaikai matė bombų išdaužytas duobes, sušaudytus automobilius. Kartkartėmis praskrisdavo karo lėktuvai, tas didžiulis garsas labai gąsdino vaikus.
Pasiteisino sprendimas nuo karo bėgti ne autobusais, o savo automobiliu. Dabar jis labai praverčia gyvenant mažame miestelyje. Vairavau automobilį, kuriame važiavome mudvi su seserimi, 3 mūsų vaikai ir du šunys, visą dieną. Pirmas sustojimas buvo Vinica – turėjome telefoną, kur kreiptis pagalbos, bet negalėjome prisiskambinti. Kaukė oro pavojaus sirenos. Kažkas nurodė važiuoti į mokyklą, ten buvo sukloti čiužiniai nakvynei. Mus ne tik priėmė, bet ir pamaitino, o ryte primygtinai ragino ateiti pusryčių, net įdavė maisto lauknešėlius kelionei. Antrą kelionės dieną vis dar važiavome per Ukrainą. Buvo kamščiai, niekur nepaskubėsi. O kai prireikė degalinėje įsipilti dujų, eilėje stovėjome 3 valandas. Vėl reikėjo ieškoti nakvynės – laimė, priėmė geri žmonės. Trečią dieną, tiksliau – naktį pasiekėme Lenkijos sieną. Čia jau mumis pasirūpino savanoriai, davė šilto maisto ir net specialaus pašaro šuniukams. Aš net pravirkau dėl tokio žmonių gerumo! Lenkai viskuo pasirūpino: buvo ir vietos sušilti, ir biotualetai, ir net maistas augintiniams. Pernakvoję Lenkijoje, važiavome iki galutinio tikslo – Akmenės rajono.
Mane su dukrytėmis priėmė močiutė ir teta, sesuo su sūneliu apsistojo senojoje Akmenėje, kur tarnybos padėjo išsinuomoti butą.
Netrukus susitvarkėme pabėgėlių dokumentus, kad dukros galėtų pradėti lankyti mokyklą. Ventos mokykloje jau mokėsi 11 ukrainiečių (dabar jų daugiau kaip 20), iš pradžių – atskirose klasėse, paskui mokykla tam tikras disciplinas pradėjo sujungti į bendras su lietuviais klases.
Nuo šio rugsėjo mano dukros pradėjo lankyti lietuviškas klases – Zoja eina į 7, o Marta į 10 klasę. Po pamokų mokosi nuotoliu ir Ukrainos mokykloje. Mažoji kartais skundžiasi, kad jai sunku, daug ko nesupranta. Ukrainoje abi dukros mokėsi labai gerai, o čia nėra pirmūnų sąraše… Vyresnioji jau visai neblogai kalba lietuviškai. Kartą parėjo iš chemijos konsultacijos, klausiu, ar suprato dėstomą medžiagą, sako, kad viską puikiai suprato. Kai klausiu, su kuo daugiausia mokykloje bendrauja, dukros sako, jog su ukrainiečiais. Jų būrelis per pertraukas renkasi mokyklos bibliotekoje. Vis dėlto kalbos barjeras yra – viena dukra yra sakiusi, kad su lietuvių vaikais kartais būti nejauku, nes ne viską supranta, apie ką jie kalba, o galbūt kažką kalba apie jas? Psichologinis barjeras vis dar egzistuoja.
Man pačiai prisiminti lietuvių kalbą, kurią išmokau vaikystėje vasarodama pas močiutę, sekasi visai gerai. Kadangi Ukrainoje dirbau pedagogės darbą su specialiųjų poreikių vaikais, su autistais, tai ir Akmenės rajone pavyko gauti darbo pagal specialybę. Esu Dabikinės specialiosios mokyklos internato mokytojos padėjėja.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pavyko įsitvirtinti, pritapti. Iš pradžių nerimavau, ar atvykus iš milijoninio miesto dukroms kaimas nepasirodys labai liūdnas? Stengiausi atkurti bent dalelę ukrainietiško gyvenimo, dažnai virdavau ukrainietiškus barščius ir kitus dukrų mėgstamus patiekalus. Leisdavau pasidažyti, eksperimentuoti su šukuosenomis, drabužiais – tai mergaitėms visada malonu. Pirmąjį pusmetį stengiausi jas užimti, radusios laiko, vis važiuodavome po aplinkines vietoves, pavaikščioti prie jūros. O paskui jos pradėjo sakyti: „Mama, važiuok prie jūros tu viena“. Tiesiog atsirado kasdienė rutina, atsirado būrelių, įdomios veiklos. Mano mažoji Kyjive lankė pramoginius šokius. Ventoje tokio būrelio nėra, bet radome liaudies šokių – lanko su malonumu. Marta mokosi groti būgnais. Aš pati vietoj Kyjive lankyto sporto klubo atradau pasivaikščiojimų takus, mišką, stadioną pabėgioti. Dar užsirašiau į suaugusiųjų šokių kolektyvą ir prieš naujus metus jau surengėme koncertą scenoje. Pirmąjį karo pusmetį nejaučiau, kad gyvenu, o dabar pamažu pilnatvės jausmas grįžta. Jau nebeseku naujienų iš Ukrainos 24 valandas per parą – pasižiūriu naujienas ryte ir vakare. Žinau, kad kol kas mūsų namai nesugriauti, dar yra vieta, kurią mes labai mylime.
Neseniai nustebino vyresnėlės Martos mintys. Anksčiau ji dažnai kalbėdavo, kaip nori grįžti į Ukrainą, o dabar jau svarsto, ar po mokyklos baigimo nepasirinkti studijų Lietuvoje.
„Neįsivaizdavau, kad mano vadovaujamoje mokykloje bus ir ukrainiečių klasės“
Vilniuje, privačioje mokykloje „Varnų sala“, šiuo metu mokosi apie 450 ukrainiečių. Ši mokykla viena pirmųjų atsiliepė į pagalbos šauksmą ir priėmė į savo patalpas nuo karo bėgančius vaikus. Manė, laikinai, mėnesiui–dviem. Bet štai jau antri mokslo metai, kai šie vaikai mokosi čia. Kadangi situacija negerėja, vis dar atvyksta šeimų iš įvairiausių Ukrainos regionų, ir tėvai ieško mokyklos savo vaikams.
Apie savo mokyklos patirtį pasakoja Margarita Pilkauskaitė, privačios mokyklos „Varnų sala“ steigėja ir direktorė.
Pirmomis karo savaitėmis visa Lietuva buvo pasirengusi kuo tik gali padėti ukrainiečiams. Išgirdau, kad privati Charkivo mokykla „Gravitacija“ ieško, kur galėtų atvažiuoti su visa savo bendruomene. Aš turėjau laisvų patalpų, tad nedvejodama nusprendžiau – tegul atvažiuoja. Juk pasimokys ir po mėnesio kito važiuos atgal namo. Ketino atvykti apie 80 mokinių, mes vietos turėjome maždaug 100 – mūsų mokyklos antras ir trečias aukštas tuo metu buvo nenaudojami. Pagalvojau, kad svarbiausia, jog bus stogas virš galvos, o stalų ir kėdžių kur nors rasime. Ir tikrai – į pagalbos šauksmą socialiniame tinkle „Facebook“ atsiliepė nemažai verslo organizacijų ir dovanojo mums tinkamų biuro baldų.
Kovo viduryje charkiviečiai atvyko į Vilnių, o kovo 22-ąją vaikai jau pradėjo mokytis – tai buvo tarsi dar viena Rugsėjo 1-oji. „Gravitacijos“ mokykla atvažiavo su būriu savo mokytojų, tad mums ugdymo proceso organizuoti nereikėjo, – mokykla tęsė įprastą darbą, tik jau Lietuvoje.
Bet po mėnesio–dviejų pamatėme, kad karas greitai nesibaigs. Žmonės toliau bėga nuo karo, ukrainiečių vaikų vis daugėja. Vieni per kitus susižinodavo, kad mūsų mokykloje yra ukrainietiškos klasės, kuriose gimtąja kalba moko ukrainiečiai mokytojai. Klasės pradėjo pildytis, teko nuomoti papildomas auditorijas. Vasarą „Gravitacija“ įsiregistravo kaip savarankiškas juridinis vienetas ir išsikėlė į kitas patalpas.
O į „Varnų salą“ ir toliau plūdo ukrainiečiai. Vasarą dėliojome ugdymo programą, lyginome, kuo skiriasi ukrainietiška ir lietuviška švietimo sistemos. Manau, apie 90 procentų jos panašios. Naujus mokslo metus pradėjome nauja struktūra – įdarbinau apie 30 ukrainiečių mokytojų, mūsų mokykloje šiuo metu mokosi apie 450 ukrainiečių ir 40 lietuvių vaikų. Nuomojame dar vieną pastatą, nes tapome didele mokykla. Dabar dirbame integruodami ukrainiečius į mūsų švietimo sistemą. Manau, kad tie vaikai, kurie integruojami po vieną į lietuviškas klases, sunkiau adaptuojasi negu tie, kurių visa klasė mokosi ukrainiečių kalba ir tik tam tikrus dalykus – lietuviškai. Pavyzdžiui, anglų kalbos pamokos ukrainiečiams ir lietuviams vyksta kartu, taip pat kūno kultūros ar technologijų.
Vaikai atvyko patyrę didžiulį stresą. Kiek mokykloje skiriama dėmesio psichologinei savijautai?
Vaikams teko bėgti nuo karo, persikelti į kitą šalį, kitą kultūrą, jiems labai sunku. Yra vaikų ir iš šeimų, kurios neteko artimųjų. Dabar jie jau reaguoja ramiau, o iš pradžių bet koks garsesnis triukšmas arba lėktuvo vaizdas juos gąsdindavo. Turėjome vyresnių klasių mokinių, kurie bijojo būti tarp žmonių, jiems kartodavosi panikos priepuoliai. Keletui net teko mokytis iš namų. Džiaugiamės, kad viena mergaitė įveikė tą būseną ir dabar grįžo mokytis į klasę.
Mūsų mokykloje dirba ukrainiečiai psichologai, kurie vaikams padeda įveikti stresą. Iš pradžių pas psichologą jie eidavo nenoriai, nes vadovavosi stereotipu, kad pas specialistą einama tuo atveju, kai „kažkas negerai su galva“. Tačiau dabar pas psichologus jau susidarė eilės! Rūpintis savo emocine sveikata tapo savotišku prestižo reikalu. Po truputį keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Vaikui nesvarbu, koks stalas klasėje stovi, – jam svarbiausia, kad jis turėtų saugią vietą, stogą virš galvos, kad nekristų bombos, kad būtų suaugęs žmogus šalia. Kartais mokytojams sakau: „Jei matote, kad vaikas liūdnas, išgyvena nerimą, nereikia spausti mokytis – pažaiskite, suteikite pagalbą, kurios jam šiandien reikia“.
Mes ir iki karo savo mokykloje akcentavome, kad visada svarbiausias turi būti vaikas. Ne tėvai, ne mokytojai, o vaiko poreikiai. Ukrainiečių tėvai sako, kad vaikai nori eiti į mokyklą, – tai mums didelis įvertinimas. Vadinasi, apgaubiame vaikus meile, šiluma, todėl jie nori mokytis, užsibūna mokykloje, po pamokų neskuba namo. Su ukrainiečių vaikais dirbome ir vasarą, kad užpildytume dėl karantino, o paskui – ir dėl karo atsiradusias mokymosi spragas. Tik pažymių nerašėme.
Ar jaučiate kultūrų skirtumą?
Ukrainiečių vaikai paklusnesni, tylesni, bet ne todėl, kad tyloje geriau sekasi susikaupti. Kartais jie bijo prasižioti, kad mokytojai nepyktų, kad neišvarytų iš mokyklos. Vaikai dažniau laukia mokytojų nurodymų, ką daryti, jie laukia, ką mokytojas pasakys, lieps. O mes mokome vaikus būti sąmoningus, iniciatyvius, galvoti, kokie veiksmai daro įtaką aplinkiniams.
Pastebėjome ir tėvų elgesio skirtumus. Kartą dėl iškilusios problemos ukrainiečiai klausė: „Norime pasiskųsti aukščiau, kur čia viršininkas“? O mes pasiūlėme sėsti ir tartis, ieškoti problemos sprendimų be „valdžios“ įsikišimo. Mūsų mokykloje nėra hierarchijos. Ir ukrainiečių pedagogams iš pradžių tai atrodė neįprasta, o dabar ir jie prisiima atsakomybę, girdi, ką sako vaikas, neskuba bausti ar skųsti tėvams.
Ukrainiečiai mokytojai daug ko semiasi iš mūsų – jie nori pasiimti gerąsias europietiško ugdymo tradicijas, kurias grįžę galėtų pritaikyti savo šalyje. Žinoma, posovietinio ugdymo ir Lietuvoje dar galima rasti, bet ten turbūt daugiau, ypač Donecko regione, iš kurio turime keletą mokytojų. Mažai kas buvo dirbęs su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, todėl ukrainiečiai dabar sėkmingai perima mūsų patirtį. Jie labai imlūs, energingi ir atviri.
O ukrainiečių vaikai ilgisi palikto gyvenimo. Kartais tas liūdesys, patirta skriauda išsiveržia pykčiu. Buvo mokykloje toks konfliktas, susijęs su patyčiomis, po jo vežiau keletą mergaičių namo savo automobiliu. Jos tylėjo, ir staiga girdžiu: „Aš labai noriu grįžti į savo kaimą. Iki šiol niekada nebuvau gyvenusi tokiame dideliame mieste. Aš pasiilgau namų“. O kita mergaitė mokytojos klausė, kodėl jos tėtis turi kariauti, o va draugės tėtis atvyko į Lietuvą su visa šeima? Ta karo atnešta neteisybė širdelėse likusi, ji niekur nedingo.
Kaip padėti jiems integruotis?
Aš siūlau neskubėti. Kai priverstinai integruoji, vyksta didelis pasipriešinimas. O kai pamažu, matai, kaip vaikai patys pradeda tarpusavyje bendrauti, – mūsiškiai ir ukrainiečiai susikalba angliškai ir rusiškai, o juk dar yra kūno kalba. Turime ir meilės istorijų, ir draugysčių – tai yra vaikai, jiems paprasčiau.
Po naujų metų jau 4 mokiniai mokosi lietuviškose klasėse. 2 pradinėse klasėse ir 2 vyresnėse – tai tie vaikai, kurių šeimos nusprendusios likti Lietuvoje ilgesniam laikui, kurių tėvai jau integravosi į darbo rinką.
Kai paklausiame, kas vaikams patinka Lietuvoje, jie sako, kad čia žmonės gerai gyvena, o svarbiausia – visi laikosi taisyklių. Autobusai sustoja tik ten, kur stotelė. Niekas nemeta šiukšlių viduryje gatvės. Jų akimis, mes patys tarsi pamatome savo gyvenimą…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų vasario 24 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
