Iliustruotoja ir komiksų kūrėja Lina Itagaki į knygų iliustravimo pasaulį atėjo su trenksmu: pirmoji jos iliustruota Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ – tremties istorija, papasakota vaiko lūpomis, pelnė ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje.
2017 metais knyga įvertinta Prano Mašioto premija. Knygos meno konkurse gavo pagrindinę Metų premiją už inovatyvų aktualios temos pateikimą. Knyga išrinkta į kūrybiškiausių 2017 metų knygų dvyliktuką. „Sibiro haiku“ 2020 metais įtraukta į IBBY Garbės sąrašą.
Su Lina Itagaki kalbamės apie japoniškos kultūros įtaką jos gyvenime, šiandieninius darbus ir ateities svajones.
Lina, kokią knygą iliustruojate šiuo metu?
Tai vėl knyga istorine tematika. Ją parašė Marius Marcinkevičius, vadinsis „Mergaitė su šautuvu. Tikra istorija apie mergaitę partizanę“. Išleisime mes patys – kartu įkūrėme leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Pagrindinė istorijos veikėja – mergaitė, kurios šeima ištremiama į Sibirą, o ją pasiima globoti partizanai. Gyvenimas bunkeryje, partizanų išgyvenimai – visa tai bus rodoma mergaitės akimis. Knyga buvo sumanyta dar prieš karą Ukrainoje, tada jos pavadinimas skambėjo labai „kietai“, o dabar tas šautuvas mergaitės rankose įgavo visiškai kitokį atspalvį… Kai prasidėjo karas, kurį laiką negalėjau piešti. Piešdama istorine tematika visada ieškau archyvinių nuotraukų. Įvedus į google paiešką „Antrojo pasaulinio karo rusų kareivių uniformos“ man iškrisdavo ir dabartinių rusų kareivių nuotraukos, karo Ukrainoje vaizdai. Tik po kelių mėnesių įveikiau siaubą ir vėl pradėjau piešti. Todėl knygos kūrimas užtruko, dabar labai skubu baigti piešti, ji pasirodys vasaros pradžioje.
Iliustravote net keletą knygų vaikams istorine tema: „Sibiro haiku“, „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“, „Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena“, „Grybo auksas“. Galbūt tai, kad kelerius metus gyvenote ne Lietuvoje, lėmė norą atsigręžti į Lietuvos istoriją, savo šaknis?
Į istorinę tematiką atėjau visiškai netyčia. Kai „Sibiro haiku“ knygai leidėja ieškojo iliustratorės, mano japoniška pavardė ir internete rasti darbai lėmė, kad buvau pasirinkta aš. O po šios knygos sėkmės susidarė nuomonė: „Šita iliustruotoja moka piešti istorines knygas“ (juokiasi).
Iš tiesų 6 metus teko gyventi Japonijoje, į kurią išvažiavau būdama studentė. Vaikystėje ir paauglystėje norėjau būti indėne, tokia kaip Harka, Vinetu, norėjau keliauti į Ameriką. Kai atėjo metas rinktis profesiją, galvojau apie archeologiją, bet istorikas profesorius A. Bumblauskas tiesiai šviesiai pasakė, kad tai ne moteriška specialybė, čia reikia stiprių vyrų. (O aš tuo metu buvau „užsikačialinusi“ karatistė). Tad atsigręžiau į kitą pasaulio pusę – japonų kalbą ir kultūrą. Tais laikais, prieš daugiau kaip 20 metų, japonų kalbos specialybės nebuvo, ji buvo dėstoma tik kaip pasirenkamas dalykas. Todėl pasirinkau anglų kalbos ir literatūros studijas VDU (kad nereikėtų ruoštis egzaminams), o kaip pasirenkamąjį dalyką studijavau japonų kalbą. Jai išmokti skyriau visas jėgas, kai dėstytojas užduodavo išmokti skaityti tekstą, – aš jį išmokdavau mintinai ir po dvejų metų pagal apsikeitimo programą išskridau mokytis į Japoniją. Ten, kad prisidurčiau prie gaunamos stipendijos, susiradau darbą pas vieną amerikietį, kuris kūrė IT verslą, buvo skaitmenizavimo proceso pradžia. Programavimo mokiausi iš knygų. Susidomėjau informacinėmis technologijomis ir, pakeitusi studijų kryptį, Japonijos universitete baigiau tarptautinę ekonomiką. (Kaip matote, kol kas mano gyvenime nebuvo nei piešimo, nei istorijos).
Japonijoje sukūriau ir šeimą, susilaukiau sūnaus Jūrio. Tapus mama, staiga pasidarė labai svarbu perduoti vaikui savo gimtąją kalbą ir tradicijas. Mūsų šventės ir papročiai labai skiriasi nuo japoniškų. Atrodė keista, kodėl japonai neturi Kalėdų Senelio ir nedovanoja dovanų? Kodėl Naujuosius metus sutinka tyliai, kaip mes kokias Kūčias? Kai pirmą kartą su būsimuoju vyru nuvažiavau pas uošvius, mane nustebino santykių šaltumas. Nėra apsikabinimų, pasibučiavimų. Sūnus kartą per metus grįžta pasimatyti, o mama lyg niekur nieko toliau sukasi virtuvėje, tėvas svetainėje žiūri televizorių ir tik šūkteli „O!“. Lygiai taip pat elgėsi ir su anūku – nors matė jį gal tik porą kartų per metus, ypatingų jausmų nerodė, tikrai ne taip, kaip Lietuvoje įprasta. Dabar suprantu, kad japonams nepriimtina atvirai rodyti jausmus. O tada buvo skaudu, maniau, mano sūnaus nemyli…
Kokios japoniškos tradicijos jums įsiminė?
Japonų Naujieji metai neįprastai tylūs. Jokio šampano ir fejerverkų, tai šeimos šventė, kaip mūsų Kalėdos. Išvakarėse japonai ramiai nueina į šventyklas, pasimeldžia, įsigyja talismanų ateinantiems metams.
Per Naujuosius jie gamina įvairius ypatingus valgius, vienas iš jų yra iš ryžių daroma lipni masė, vadinama „moči“, kuri valgoma viena, daromi desertai arba jos dedama į sriubą, kitus patiekalus. Norint ją pagaminti, tradiciškai ryžiai dedami į medinį ar akmeninį dubenį ir mušami mediniu kūju, kol virsta vientisa lipnia mase. Vyro mama naudodavo modernų elektrinį aparatą šiai masei pagaminti. Daug senolių, o kartais ir vaikų užspringsta ir miršta per Naujus metus, nes lipnūs ryžiai įstringa gerklėje ir nebeleidžia kvėpuoti! Pavojingas patiekalas…
Japonai turi daug švenčių, susijusių su vaikų raida: kūdikiai nešami į šventyklas, aprengti mažais kimono, ten apeigomis jie apsaugomi nuo blogų dvasių. Panašios apeigos vyksta, kai vaikams sueina 3, 5, 7 metai. Mes to jau nebepatyrėme, nes grįžome gyventi į Lietuvą kai Jūriui buvo 2,5 metų.
Ar japonų vaikai mėgsta knygas? Ar mėgo jūsų Jūris?
Knygų turėjome daug visokiausių, Japonijoje jau buvo ir grojančių knygų, ir tokių, kurias galima imti į vonią ir sušlapinti (Lietuvoje tuo metu nieko panašaus nebuvo.) Ir vėliau, grįžus į Lietuvą, su Jūriu skaitėme labai daug knygų. Iki 3 ar 4 klasės jam skaitydavau balsu prieš miegą, labai mėgome Kęstučio Kasparavičiaus knygas. O paskutinė knygų serija, kurią jam perskaičiau balsu, buvo apie indėnus – „Didžiosios Lokės sūnūs“. Vaikystėje šios knygos buvo mano mėgstamiausios, visą seriją skaičiau gal penkis kartus, o dabar, kai sūnui skaičiau garsiai, man knyga pasirodė visai kitokia. Matyt, su amžiumi keičiasi knygų suvokimas, ir gal ne visas vaikystės knygas reikia suaugus skaityti.
Jūriui labiau patiko ne indėnai, o technologijos, jo mėgstamiausia knyga buvo „Technikos kuriozai“. Ten aprašyti tikri išradimai, kurių nepavyko įgyvendinti. Labai mėgo vaikų enciklopedijas, kuriose pateikti įdomūs faktai. Išmokdavo mintinai. Sūnus skaitė labai daug, kas savaitę iš bibliotekos parsinešdavome po krūvą knygų, bet viskas baigėsi tada, kai mokykloje prasidėjo teksto analizė. Perskaitei – aprašyk. Skaitymas ėmė sietis su bausme. O paskutinėse klasėse mokiniai nebeskaitydavo kūrinių, o tik vadovėliuose spausdinamas ištraukas. Atsirado visiškas knygų atmetimas, Jūris nebeskaito net ir mano iliustruotų knygų. Tik pavarto…
O kalbant apie Japoniją, – vis dar galima pamatyti japonus su knyga rankose važiuojančius traukiniu namo iš darbo. Dažniau nei Lietuvoje. Knygos vis dar skaitomos, nors, aišku, ten irgi visus užvaldę mobilieji telefonai. Vaikai irgi auga su knygomis. Neseniai buvau svečiuose pas savo buvusio vyro naująją šeimą – jis su žmona japone augina dvi dukrytes. Pastebėjau, kad vaikų mėgstamiausios knygos išlieka tos pačios su 1970-ųjų veikėjais. Japonų vaikai mėgsta knygas, kuriose tiesiog kokio nors gyvūno paveikslėlis ir parašytas jo pavadinimas. Tikriausiai taip susipažįsta su pasauliu. Arba tokia knygutė: viename paveikslėlyje viščiukas užsidengęs akis, jo tarsi nėra, o kitame puslapyje jis atsidengęs, žiūri! Ir mes su Jūriu tokią turėjome, ir dabar knygynuose mačiau. Mažiems vaikams patinka paprasti, aiškūs dalykai. Ir žaidimas.
Japonijos knygynuose labai daug mangų – japoniškų komiksų knygų. Jų galima rasti visoms amžiaus grupėms, tokia forma leidžiami net meilės romanai suaugusiesiems, ir visur – kioskeliuose, parduotuvėse šalia žurnalų… Aš pati kažkaip mangų nepamėgau. Nors dabar pati piešiu komiksus. Bet juos piešiu savaip, laisva forma. Ir šiaip, europietiški komiksai labai skiriasi savo stiliumi nuo japoniškų mangų. Turbūt reikia su jomis užaugti, kad mėgtum.
Studijavote japonų kalbą, verslą ir ekonomiką, o kaip tapote dailininke?
Grįžusi į Lietuvą įsidarbinau dukterinėje japonų kompanijoje „Koei“, kuriančioje kompiuterinius žaidimus. Penkerius metus pavadavau motinystės atostogų išėjusią direktorę Gretą Vaitkutę. Bet administracinis ir vertėjos darbas neatrodė toks įdomus, kaip komandoje dirbančių dailininkų. Nusprendžiau ir aš išmokti piešti. Apie 4 metus vakarais po darbo lankiau privačias akademinio piešimo pamokas, kol sugalvojau patikrinti save, ar jau moku gerai piešti, ar ne, – pabandyti stoti į Vilniaus dailės akademiją. Ir įstojau! Labai norėjau studijuoti, bet dirbau visu etatu, tad kurį laiką derinau darbą su studijomis ir vaiko auginimu, buvo sudėtinga. Mesti darbą nesiryžau. Tik labai smarkiai norėjau, kad kažkas įvyktų. Ir tada japonai nusprendė uždaryti mūsų įmonę, ir aš vėl tapau studente. Bestudijuodama Grafikos katedroje dažnai gaudavau pastabų iš dėstytojų, kad mano darbai „iliustratyvūs“. Bet aš tai priėmiau ne kaip minusą, o kaip pliusą – nusprendžiau kurti iliustracijas. Kažkaip atsirado ir komiksai. Piešiau, piešiau, kėliau į internetą ir svajojau gauti pasiūlymą iliustruoti knygą.
Ir gavote pasiūlymą nupiešti „Sibiro haiku“. Koks buvo tas kūrybinis procesas?
Šios knygos autorė Jurga Vilė parašė puikų scenarijų, skirtą būtent komiksui. Buvo parašytas ne tik knygos tekstas, bet ir pastabos iliustruotojai – ką kur reikės nupiešti. Bet Sibire aš nesu buvus, ir žmonės prieš 80 metų rengėsi visai kitaip. Man reikėjo vaizdų, nuotraukų, kuriomis naudodamasi sukurčiau iliustracijas. Aš tuo metu gyvenau Klaipėdoje, Jurga – Ispanijoje, ir mes beveik kasdien susirašinėjome: kaip atrodys pagrindiniai veikėjai, kokia galėjo būti Barnaulo cerkvė, kaip atrodė gyvuliniai vagonai iš vidaus? Kartais Jurgai tekdavo prašyti tėčio – pagrindinio istorijos herojaus Algiuko – pagalbos, pavyzdžiui, jis nupaišė, kaip atrodė vagonų vidus. Taip ir dirbome. Nes tikrų dalykų negaliu piešti iš vaizduotės. Turiu pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo didžiulė upė Obė, barža… Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo piešti mirtį. Knygoje yra scena, kur pro vartus išvežami mirusių japonų kūnai, mažyčiai lyg lėlės. Pamenu, tada internete žiūrėjau žydų genocido archyvines nuotraukas… Buvo kraupu. „Sibiro haiku“ piešiau vasarą, aplinkui virė džiaugsmingas gyvenimas, o aš turėjau kasdien galvoti apie šaltį, mirtį ir badą. Buvo sunku. Galvojau, jei žmonės kasdien gautų tokią dozę vaizdinės informacijos, niekas niekada nenorėtų karo.
Papasakokite apie albaniško komikso „Prieš srovę“ sumanymą.
Vertėja Vytenė Saunoriūtė-Muschick kartą buvo literatūriniame renginyje Albanijoje ir ten išgirdo nepaprastą istoriją apie mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, kuri daug nuveikė savo šalies mokslo labui, bet 1938 metais buvo nužudyta albanų diktatoriaus. Vytenė pasiūlė albanams sukurti apie ją komiksą, o man – jį nupiešti. Pirmiausia mes kartu keliavome į Albaniją, susitikome su žmonėmis, nors kažkiek Sabihą pažinojusiais ar apie ją kažką žinančiais, surinkome faktus ir pradėjome galvoti komikso scenarijų. Tekstą pritaikyti komiksui nelengva, paprašėme rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus pagalbos, tai jis ir sugalvojo, kad jei knyga skirta vaikams, istoriją gali pasakoti žuvys, nes jos geriausiai pažinojo savo mokslininkę. Taigi viskas pateikiama vaikiškai, kaip pasakoje, žuvų akimis, ir nušauta mokslininkė ne miršta, o tampa dangaus žuvimi ir grįžta į amžinuosius vandenis…
Kuriant šią knygą mane nustebino ne tik labai graži Albanijos gamta, bet ir mūsų šalių istoriniai panašumai. Tiek mūsų žmonės, tiek albanai buvo tremiami į lagerius už nieką. Tik lietuvius tremdavo į tolimą Sibirą, o albanai buvo kalinami savo šalies viduje. 1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę, o 1991-aisiais Albanijoje buvo uždarytas paskutinis lageris. Ir vis dėlto skirtumas didžiulis – tremtis į Sibirą mums jau yra senelių (vaikams – prosenelių) pasakojimai, o Albanijoje mano amžiaus žmonės dar prisimena gyvenimą lageryje.
Kadangi pati mėgstu žvejoti (mano senelis buvo užkietėjęs žvejys, visada imdavo mane į žūklę), piešti tokią žuvišką knygą buvo smagu: suteikti žmonėms žuvišką išvaizdą, sugalvoti, kaip atrodys kariniai laivai (pavaizdavome juos kaip ryklius), o diktatorių piešti kaip jūrų velnią. Dabar mūsų knyga dalijama Albanijos mokykloms kaip edukacinė medžiaga, o leidykla „Aukso žuvys“ neseniai išleido šį komiksą lietuviškai!
Ar turite svajonių, kokią knygą norėtumėte iliustruoti dabar?
Norėčiau pristabdyti istorinių knygų kūrimą ir piešti smagias istorijas iš savo fantazijos. Komiksus piešti užtrunka ilgai, ypač istorinius, – apie metus laiko, ir tu visą tą laiką gyveni archyvų, senų nuotraukų, slegiančios istorinės atminties lauke. Dabar norėčiau piešti kažką iš savo galvos, išlaisvinti vaizduotę. Kai turėjau piešti paveikslėlių knygą „Nukas“ (autorė Audra Baranauskaitė), pagavau save, kad, norėdama nupiešti paukštį ar motociklą, iš karto ieškau jų atvaizdų internete. Turėjau sau pasakyti: šią knygą galiu piešti kaip noriu, paukštį – kad ir su keturiomis kojomis, jei toks gyvena mano fantazijose! Galvoju, kad galbūt mes darome įtaką pasauliui savo mintimis. Daug fantastinių filmų virto realybe. Gal ir knygos virsta realybe? Todėl knygą reikia įsivaizduoti ir vaizduoti kuo geresnę ir gražesnę!
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų kovo 23 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
