Aušvyda Kulikauskienė savo instagramo paskyrą pavadino „Esu Eko“. Ji nėra baigusi gamtos apsaugos studijų, nepriklauso žaliesiems judėjimams. Aušvyda save vadina „mama, kuri bando gyventi žaliau“.
Tokios patirtys mums pačios įdomiausios.
Kodėl tai darome
Esu baigusi viešojo administravimo studijas, iki motinystės atostogų dirbau aktyvaus laisvalaikio ir turizmo inventoriaus parduotuvės vadove.
Visuomet mylėjau gamtą, augau šeimoje, kuri nuo mažumės diegė gamtos tausojimo vertybes, bet sąmoningai ieškoti „žalesnių“ sprendimų ėmiau tapusi mama. Tai pajaučiau dar nėštumo metu, kai sukau lizdą būsimam vaikiukui (apie tai vėliau). Pirmiausia tai dariau, siekdama sveikesnio varianto šeimai, bet greitai atėjo supratimas, kaip viskas yra susiję, – sveikesnis sprendimas mums yra kartu ir palankesnis aplinkai. Labai norėtųsi ją išsaugoti ateities kartoms tokią, kokią matau aš. Kai galiu čiuožti neaprėpiamais sniegynais ar ieškoti tako džiunglėse. Šiuo metu pasaulyje vykstantys klimato pokyčiai įpareigoja imtis veiksmų – pradėti nuo savęs.
Karantinas buvo dovana
Mūsų namai – mieste ir sodyboje. Ją įsigijome prieš kelerius metus (ieškojome sklypo su mišku, radome su kirtaviete, bet jis pavergė mūsų širdis). Sodyboje dar patogumo gyventi nedaug, tačiau vykstame, kai tik galime, o karantinas pavasarį mums buvo tarsi dovana, leidusi miške gyventi beveik tris mėnesius. Kai vyrui vėl reikia vykti į darbą, gyvename mieste – Vilniuje.
Vaikystė be spintų
Esu iš tos kartos, kuri augo viską tausodama, – namie taupėme ir vandenį, ir maistą, elektrą, daiktus. Darže Mama užaugindavo didžiąją dalį mūsų maisto. Gyvenome turėdami būtiniausius daiktus. Mūsų su broliu kambariuose nebuvo nė spintų. Sesė turėjo, tačiau jos spinta buvo labai mažytė. Kiekvienas turėjome po lentyną koridoriaus spintoje, į kurią sutalpindavome visus savo rūbus. Tiek vasaros, tiek žiemos. Brolis man darė ypatingą įtaką su savo minimalizmu, nes jo kambaryje buvo tik stalas su kompiuteriu, sofa ir iš virtuvės atsinešta kėdė.
Kai ėmėme gyventi kartu su vyru (kartu gyvename 10 metų), kūrėme savo namus. Brolio įskiepytas minimalizmas taip ir liko manyje – jaukumą kūrėme apšvietimo sprendimais, tačiau neturime mielų smulkmenų – jos man labai gražiai atrodo kitų nuotraukose, bet mūsų pačių erdvę apsunkintų.
Minimalizmo moko kelionės
Minimalizmo labai gerai išmoko ir kelionės. Su vyru mėgstame aktyvias atostogas su kuprine ant pečių ir gyvenimu palapinėje. Kai viską: maistą, „lovą“ ir „namus“, – tenka nešti savo kojomis, greitai atsisijoja nebūtini daiktai. O maisto planavimas! Labai motyvuoja lengvėjanti kuprinė, kai su kiekviena kelionės diena joje mažėja maisto. Kai paskutinę dieną suvalgai paskutinę košę, apima puikus jausmas.
Kelionių į urvus, kalnus ar sniegynus metu turi begalę laiko tiesiog būti. Tokiu metu ypač stipriai pajunti, kiek nedaug žmogui reikia: sušilti miegant naktį, pavalgyti dieną, grožėtis nuostabia mūsų planeta – tiesiog gyventi. Ne sykį esu citavusi vieno lietuvių alpinisto žodžius, kai vyras, nusileidęs nuo kalno, kuriame prabuvo pusantro mėnesio, paklaustas, ko šiuo metu labiausiai norėtų, atsakė: „Agurko ir pomidoro.“ Agurko ir pomidoro.
Lizdo sukimas
Tad, matyt, su vyru savaime gyvenome šiek tiek „žaliau“, tiesiog apie tai negalvodami. O sąmoningas galvojimas ir stengimasis pasirinkti ekologiškesnius variantus atsirado ėmus lauktis pirmagimės. Man buvo labai stiprus „lizdo sukimo instinktas“, noras šveisti visus namus – tada ištyrinėjau naudojamos buitinės chemijos sudėtį, stalčiuose atsirado soda su actu, dingo kvapnūs skalbikliai. Kuo daugiau domėjausi, tuo daugiau pamačiau, kur dar galiu keistis, – perkant maistą, drabužius (nors šių visada turėjau nedaug, tačiau pirkdavau tik greitosios mados parduotuvėse) ir pan.
Kompostavimo subtilybės
Didelis pokytis buvo, kai pradėjome kompostuoti maisto atliekas. Gyvename bute, bet turime specialius kibirus („Bokashi“), kuriuose kaupiame maisto likučius, o vėliau išvežame į sodybą.
Taip kaupiant nėra jokio kvapo ir musyčių, o buitinių atliekų beveik nebelieka. Per savaitę jų prikaupiame mažą maišelį, kuriame būna tik siurblio sąšlavos, lipdukai nuo bananų, stambesni kaulai ir panašios šiukšlės. Kompostavimo kibiras yra patogus sprendimas, bet reikia turėti vietą, kur išvežti išpilti į kompostą. Galbūt jo turinį galėtų priimti ir bendruomeniniai daržai, reiktų pasidomėti. Dar reikia turėti automobilį, nes pripildytas komposto kibiras sveria 14–16 kg (nelengvas).
Tad namie turime šį kompostavimo kibirą, plastiko ir popieriaus maišus (šiuo metu tam naudojame ilgai kauptus popierinius maišus), ir mažą maišelį buitinėms atliekoms.
Pakuotės, pakuotės, pakuotės
Į parduotuvę einu su kuprine. O didžiaisiais maisto „užpirkimais“ rūpinasi vyras, tuomet jis turi daugkartinius maišus ir iš anksto parengtą sąrašą, ko reikia. Tačiau išvengti pakuočių mums nepavyksta. Antrojo nėštumo pradžia man buvo sunkoka, todėl buvo dienų, kai maistą užsakydavome su pristatymu į namus, – taip prisirinko ir maišų, ir pakuočių, ir net vienkartinių įrankių (ne visada yra galimybė jų atsisakyti). Šiaip vienkartinių indų ir įrankių nebuvau pirkusi beveik dešimtmetį. Gamtoje daug maloniau valgyti iš tvirtų indų, kai lėkštė nelinksta ir šakutė nelūžta.
Vaikiškų daiktų kerai
Kai pirmą kartą laukiausi, draugai suvežė viską – nuo žaislų iki lovelės ir vežimėlio. Jeigu nebūtume tiek visko gavę, tikėtina, kad būtumėme patys pirkę. Ir… beveik nieko, išskyrus drabužėlius ir automobilio kėdutę, nebūtumėme panaudoję! Vonelės mažylė bijojo, supamajame gultelyje atpylinėjo, lovelėje nemiegojo, gulimas vežimukas išvis buvo priešas… Aišku, vaikai skirtingi, bet dažniausiai kūdikiui iš pradžių reikia tik mamos krūtinės. Tad visada patariu neskubėti pirkti. Geriausia pasiskolinti, bent trumpam, kad išbandytumėte, ar išvis toks daiktas vaikui tinkamas. Jeigu tinka, bus galima ir nusipirkti.
Norint apsipirkti galima ir iš antrų rankų.
Išaugtiniais atiduotais drabužiais visada labai džiaugiuosi. Tokiam mažam vaikiukui nesvarbu, ar drabužėlis naujas, svarbu tik nevaržomos galimybės terliotis, judėti ir matyti laimingus tėvus. Buvo atvejis, kai gavome dovanų mažylei naujas kelnytes, o po dienos kažkur užkibusi dukra jas susiplėšė. Pajutau, kad netyčia trumpam nuliūdau. Toks jausmas man nepatiko (juokiasi).
Vyras ir „Kurmis“
Vyras irgi daug daro dėl mūsų „žaliojo“ kelio. Kartais tai būna kelios sugaištos valandos užakusiems santechnikos vamzdžiams atkimšti nenaudojant „Kurmio“, kartais – sterblėje iš parduotuvės parnešti apelsinai, nes pamiršo maišą. Jis yra tikrasis mano palaikytojas: išklauso, pritaria, padeda, daug dalykų pats vienas įgyvendina. Jis yra kalėdinių eglučių gelbėjimo projekto vykdytojas, aš tik organizuoju (po Kalėdų iš žmonių, kurie patys neturi galimybės pasodinti, surenkame vazoninius medelius ir sodiname savo miško sklype).
Kartais aš jam papriekaištauju dėl nusipirkto vandens butelio ar sintetinio drabužio iš greitosios mados parduotuvės, bet… Jis daro, ką gali. Jis yra dovana man.
Užaugo sąmoninga karta
Mano Tėvai vis dar kapstosi darže ir aprūpina mus jo gėrybėmis. Bėgant laikui, jų gyvenimo stilius nepasikeitė (neabejoju, kad jų grindų šluostė – 20 metų senumo marškinėliai). Aš jais didžiuojuosi.
Tarp keliaujančių draugų turiu nuostabių pavyzdžių, kurie įkvepia gyventi sąmoningiau. Svarbiausias dalykas, kurį iš jų gavau nėštumo metu, – ne daiktai, o požiūris: į vaiko laukimąsi, gimdymą, auginimą, santykį su aplinka… Su tokiais žmonėmis man teko laimė ne tik keliauti, bet ir dirbti. Gal atrodysiu kaip senutė tai sakydama, bet negaliu nesižavėti dvidešimt kelerų metų kolega vaikinuku, kuris, man einant pietų į valgyklą, prašydamas parnešti sriubos įduodavo stiklainiuką. Visą laiką kartoju, kad užaugo sąmoninga karta. Tokie žmonės mane supo ir supa, esu jiems dėkinga.
Kartais girdžiu, kad vienas nieko nepakeisi, bet juk pavieniai žmonės sudaro daugumą. Tai, kas šiuo metu vyksta gamtos pasaulyje, įpareigoja mus nelikti abejingus. Pati mačiusi Šiaurės sniegynus, linkiu to ir savo anūkams.
Rudens fotosesija: Fotografė Agnė Paukštė IG @agne_solo
Žiemos nuotraukos: Fotografė Enrika Čepulienė, FB Enrika Photography
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 kovo 30 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
