Visai neseniai paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo 105-ąsias metines, neužilgo sveikinsime vieni kitus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. O štai mūsų šalyje laikinus namus atradę ukrainiečiai švęsti priežasčių dar vis neturi – vasario 24 d. sukako metai nuo žiauraus ir brutalaus Putino karo pradžios Ukrainoje. Apie tai, kaip po liūdesio, kančios ir vilties metų šiandien jaučiasi ir kaip pritapo Lietuvoje, pasakoja pabėgėliai iš Ukrainos, kurių keliai susikirto beveik 500 ukrainiečių vaikų ir mokytojų priglaudusioje mokykloje „Varnų sala“.
Ukrainietės filologės Olgos Reznikovos istorija sukrečia iki sielos gelmių. Jos vyras Jurijus šiuo metu kaunasi už Ukrainos laisvę. Jis 27 metus tarnauja Ukrainos armijoje, yra karininkas, papulkininkis, mokslų daktaras, šiuo metu jau apdovanotas medaliu už Charkivo išlaisvinimą. Žinoma, kad realią karo grėsmę Jurijus nujautė. 2022 m. vasario 23 d. vakare skubos tvarka jis buvo iškviestas į štabą. Olgai pasakė: „Miela žmona, tai karas. Reikia pasiruošti tam, kad mes išsiskirsime ilgam. Jums teks likti dviese ir tai iškentėti.“ O ryte, kai prasidėjo rusų puolimas iš oro, pranešė, jog yra išvežamas į frontą.
„Aš ir 17-tė dukra Dariia ištvėrėme jo išėjimą kariauti, bet iš karto nepalikome Charkivo – savaitę gyvenome slėptuvėje. Jautėme karo kvapą iš arti. Ten buvo daug šeimų, mažų vaikų, senelių. Labai vienas kitą palaikėme. Pagal valandas, pakaitomis, miegojome ant betoninių grindų. Paeiliui budėjome. Mamos kaskart, nurimus bombardavimui, nubėgdavo namo, paruošdavo šilto maisto ir visus maitindavo. Buvo labai baisu. Požemyje sulaukiau ir 20-ųjų vestuvių metinių. Jurijus man paskambino. Girdžiu, kad jis bėga, sunkiai kvėpuoja, aplink griaudėja sprogimai, ir sako: „Ačiū tau, brangioji, už 20 geriausių mano gyvenimo metų. Niekada nesigailėjau, kad tave vedžiau. Išmokei kitaip matyti pasaulį ir apgaubei besąlygine meile, gerumu.“ Klausau jo, o ašaros bėga upeliais, nes suprantu, kad tai, galimai, Jurijaus atsisveikinimo žodžiai… Esantys kartu žmonės mane guodė, siūlė vandens, vaistų. Niekada nepamiršiu šios patirties ir tikiuosi, kad tų metų kartu dar turėsime… Žinote, nors aš karininko žmona ir šiam karui buvau moraliai ruošiama, bet atvirai pasakysiu – mes įsivaizdavom, kad laukia sudėtinga situacija, bet tikrai nesitikėjom, kad bus taip siaubinga, kad bus naikinami ištisi gyvenamųjų namų kvartalai, griaunamos mokyklos, ligoninės, žudomi civiliai žmonės. Tai, be abejo, buvo tikras šokas. Bet aš išgyvenau ir dar vieną asmeninę tragediją. Esu kilusi iš Krymo, ten tebegyvena mano mama ir sesuo dvynė. Tragiška yra tai, jog jos iki dabar nepripažįsta Rusijos kaltės, nes mano, kad Krymas turi priklausyti rusams (dar 2014 m. jos savanoriškai pasirinko Rusijos pilietybę).
Liūdniausia, kad tuo metu, kai aš jau slėpiausi po žeme, sesuo siuntė man Rusijos vėliavą, ant kurios parašyta: „Mes kartu“. Klausiau: „Sesute, mes su kuo kartu? Su tais, kurie mus dabar sprogdina?“ Išsiunčiau filmuotą vaizdą, kuriame matosi griuvėsiais paverstas vienas Charkivo rajonas. O ji man rašo: „Surežisuotas melagingas nacių filmukas manęs nedomina…“ Supratau, kad su tokiu žmogumi daugiau bendrauti aš nebegaliu. Nebebendraujam iki šiol, nors ir nepakeliamai skauda. Taigi, mano vyras kariauja, aš viena su dukra ir daugiau jokio artimųjų palaikymo nėra. Namas, kuriame gyvenome, liko sveikas, tik langai sprogimo bangos išmušti – kaimynai plėvele užklijavo, tikimės, kad niekas į butą neįsilauš, nenuniokos. Bet, žinot, ir tai nebaisu. Prasidėjus karui, visiškai pasikeitė prioritetai ir vertybės. Kai po savaitės gyvenimo slėptuvėje nusprendėm išvykt iš Ukrainos, vyrą išleido 20-čiai minučių mus nuvežti iki traukinio.
Atsisveikinome, nežinodami, ar dar pasimatysime. Kaip visa tai pavyko ištverti? Jei aš dabar neturėčiau darbo, būčiau viena tarp keturių sienų su savo mintimis, tai būtų labai sunku. Bet šiandien aš matau vaikučių akis, jaučių jų nerimą. Galvoju – man sunku, bet jiems dar sunkiau, nes iš jų atimta vaikystė, jaunystė. Privalau jiems padėti. Darbe pamirštu apie problemas – save atiduodu vaikams. Tikėjimas, kad viskas bus gerai, padeda judėti pirmyn. Mes neveidmainiaujame – mes giname savo šalį, naciją, valstybę ir savo vaikų ateitį. Štai tai yra svarbiausia, padeda nepalūžti. Mano vyras tvirtai įsitikinęs, kad Ukraina laimės. Nors yra daug žuvusiųjų, tačiau nėra nei vienos minties atsitraukti nuo užsibrėžto tikslo – kovojama bus iki pabaigos. Kitu atveju, kam visa tai?“ – sako Olga ir paaiškina, kodėl prieglobsčiui pasirinko Lietuvą. Pasak jos, pedagogo profesija yra dėkinga tuo, kad nuoširdžiai dirbdamas gali tikėtis gero derliaus. Prieš tris metus iš Charkivo į Lietuvą išvyko vieno jos mokinio šeima. Kai Ukrainoje prasidėjo karas, tie žmonės iš karto parašė, kad jų namų durys yra atviros ir jie yra pasiruošę Olgą priimti. Taip pat papasakojo, kad Vilniuje yra Tarptautinė Ukrainos mokykla ir kad jai reikalingi mokytojai. Moterį sudomino ši idėja, nes važiuoti „į niekur“ būtų buvę baisu: „Kai su Dariia atvykom į Lietuvą, mes buvom sužavėtos, kad kita šalis mums taip padeda. Visur mus pasitikdavo labai šiltai. Jau Migracijos tarnyboje jautėme begalinį rūpestį – tą patį moralinį ir materialinį palaikymą juntame ir dabar. Todėl esame labai dėkingos ir laimingos. Vilniuje pirmąsias dvi atvykimo savaites gyvenome pas mus pakvietusius žmones, tačiau vėliau išsinuomojome būstą – nenorėjome būti jiems našta. Aš įsidarbinau toje tarptautinėje mokykloje, vedžiau šeštadieninius užsiėmimus. Mano kolegė, tuo metu jau dirbanti „Varnų saloje“, pasakė, kad ten taip pat trūksta mokytojų, supažindino su mokyklos direktore Margarita Pilkauskaite. Man labai patiko mokyklos koncepcija ir aš pradėjau ten dirbti. Mano pedagoginis stažas 29 metai – Charkive dirbau pradinių klasių ir vyresniųjų klasių užsienio literatūros mokytoja, metodinio mokytojų būrelio vadove. Todėl man labai pasisekė, kad dirbu pagal specialybę lietuviškoje mokykloje su ukrainiečių vaikais. Sunkiausias dalykas dabar – ypatinga moksleivių psichologinė būklė. Vaikai matė daug baisių dalykų – kai kas kenčia nuo potrauminio sindromo, kai ką ištinka panikos ar nerimo atakos, kai kas tiesiog patiria stiprią įtampą. Mūsų dabar svarbiausias uždavinys – ne priverstinai greitai mokytis, bet sukurti gerą atmosferą mokymuisi. Jei vaikas užsisklendęs, kenčia nuo savo problemų, gyvena baisias prisiminimais, apie kokius mokslo rezultatus galime kalbėti? Margaritos mokykloje svarbiausias dalykas yra vaikas ir jo psichologinė būsena. Tai esminis skirtumas nuo standartinio ukrainietiškos mokyklos modelio. Mūsų mokykloms būdingas toks autoritarinis režimas – visi drausmingai susėda ir tyliai dirba. Niekam negalima blaškytis. Čia yra visai kitaip. Darome viską, kad mokinys jaustųsi patogiai – jei jam reikia išeiti ar kreiptis pas psichologą, jis gali tai daryti net vidury pamokos. Tai yra nuostabu.“
Olgos dukra Dariia 10 klasę baigė Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijoje, kurioje taip pat labai šiltai priėmė ukrainiečių vaikus. Džiaugėsi gerais mokytojais, bendramoksliais, jautėsi puikiai ten. Olga sako, kad lietuviai vaikai laisvesni, atviresni, o ukrainiečiai santūresni, susikaustę. Ir ne dėl karo. Jie tokie. Tokio dalyko, kad jie prieitų ir apsikabintų mokytoją ar mokyklos direktorių, praktiškai neįmanoma pamatyti. Lietuviai vaikai daug geriau kalba anglų kalba, nors ukrainiečiai ją mokosi nuo pirmos klasės. „Nuostabu, kad šioje mokykloje ukrainiečiai yra kartu su lietuviukais, kurie labai mums draugiški. Nei karto negirdėjau nei vieno blogo žodžio apie mus – tik gerumą ir atjautą visą laiką. Lietuvių mokytojai tokie ramūs, besišypsantys. Toks jausmas, kad atėjai į darbą, bet jautiesi kaip namuose. Ir dideli, ir maži dabar mokosi lietuvių kalbos. Direktorė Margarita sudarė sąlygas, kad kalbos kursai būtų vedami mokykloje darbo metu – vyksta toks natūralus įsiliejimas į lietuvišką mokykląׅ“, – sako mokytoja ir tvirtina, kad su dukra artimiausius 5–10 metų į Ukrainą grįžti neketina. Praeito rudens pabaigoje Lvive moterys po 9 išsiskyrimo mėnesių susitiko su Jurijumi: „Buvo labai jautrus susitikimas – su gėlėmis, dovanėlėmis. Dalijomės savo išgyvenimais, kalbėjomės dar apie labai trapią ateitį. Mūsų tėtis pasakė: „Aš jus ginsiu, o jūs likite Lietuvoje. Man bus lengviau, jei žinosiu, kad esate saugios.“ Kartu nusprendėme, kad Dariia stos į aukštąją mokyklą Lietuvoje. Aš esu stiprus žmogus ir priėmusi sprendimus jų nebekeičiu. Žinoma, kad grįžti norisi, nes savos sienos šildo. Juk ten ir artimieji daugelio. Bet tikrai didelė dalis atvykusių liks Lietuvoje – žmonės nori keistis ir kurti geresnę ateitį savo vaikams jiems pagalbos ranką ištiesusioje šalyje. Lietuvoje jaučiamės labai komfortiškai. Adaptacija čia buvo sėkminga. Silpnumo akimirkomis guodžiu ir savo kolegas, nors turėčiau priežasčių raudoti balsu. Bet aš karininko žmona, aš jo užnugaris. Neturiu teisės skųstis ar verkti į ragelį savo vyrui, kuris kiekvieną dieną rizikuoja gyvybe dėl tėvynės laisvės. Todėl visada jam sakau: „Viskas gerai. Mes gyvos, sveikos, apgaubtos šiluma ir meile. Gyvenam ir miegam ramiai, negirdim sprogimų. Virš mūsų – taikus dangus. Tai svarbiausia.“ Visa širdimi trokštu, kad kuo greičiau baigtųsi karas Ukrainos naudai. Karas išmokė suprasti meilės, draugystės, savitarpio pagalbos vertę. Labai palinkėčiau savo tautiečiams laikytis už rankų ir nenustoti tikėti pergale. Žemai lenkiamės lietuviams, taip nuoširdžiai mus priėmusiems, pagelbėjusiems. Džiaukitės savo iškovota nepriklausomybe, galimybe laisvai balsuoti ir gyventi visavertį gyvenimą. Tikime, kad ir mes tai turėsime. Greitai turėsime.“
Kitos ukrainietės Nadiios Miller vyras vaikystėje gyveno Vilniuje, todėl prasidėjus karui pasinaudojo draugo Alano kvietimu suteikti laikinus namus jai ir sūnui Markui. 5-tą karo dieną kelionė iki Lvivo buvo labai sunki – aidint sprogimams stotys buvo perpildytos žmonių, jie bėgo prie traukinių paniškai šaukdami, stumdydamiesi. 4-iems žmonėms skirtoje kupė važiavo 12 žmonių ir 2 katinai. Žmonės sėdėjo tiesiog ant lagaminų tvankiuose ir tamsiuose vagonuose. Buvo labai baisu, nes traukinys vyko per apšaudomas teritorijas. Nadiia sako, kad žmonės sunkiai galėjo patikėti, kad vyksta štai toks realus karas – protas gynėsi ir tiesiog atsisakė priimti šį faktą. Nors niūriame danguje praskrendančio malūnsparnio ar širdį veriančio sprogimo garsas pirmąją karo dieną iš atminties neišsitrins niekada… Iš Lvivo pasiekti Lietuvą kritiniu momentu mamai su sūnum padėjo nemokamu žmonių gabenimu besirūpinantys savanoriai. Po trijų viešnagės mėnesių Vilniuje pas draugus, už ką Nadiia labai jiems dėkinga, ji išsinuomojo butą savarankiškai. Dar po dviejų su puse mėn. nusprendė vėl grįžti į Kijevą. „Markas pradėjo lankyti 5 klasę, tačiau ilgainiui ir jį, ir mane siaubingai išvargino periodiškai besikartojantis oro pavojai – jų metu vaikai su mokytojais leisdavosi į specialiai įrengtą slėptuvę po mokykla. Kartais tai trukdavo po 4–5 val., dingdavo mobilus ryšys ir šviesa – su vaiku tapdavo neįmanoma susisiekti.
Gyvenome nuolatinėje įtampoje ir baimėje, o aš manau, kad mėginti priprasti prie tokios būsenos yra kenksminga, nors Kijeve likę žmonės bando „normaliai“ gyventi nuolatos kaukiant sirenoms. Dėl tos priežasties po trijų su puse mėn. apsisprendėme su sūnumi vėl vykti į Lietuvą, o vyras liko dirbti Kijeve. Markas sugrįžo į tą pačią „Varnų salos“ mokyklą, kurioje jau buvo mokęsis su draugais, tai naujos įtampos nepatyrė. Tai buvo didelis pliusas. O aš dabar toliau nuotoliu dirbu Ukrainos banke, labai džiaugiuosi tokia galimybe, ir su dabartinio Marko klasioko šeima, su kuriuo jis buvo klasioku ir Kijeve, nuomojam butą. Sūnui mokykloje labai patinka. Čia jis turi veiksmų ir saviraiškos laisvę, skiriamas didelis dėmesys vaiko savijautai – jeigu jis yra blogos nuotaikos ar nėra pasiruošęs atsakyti į kažkokį klausimą, mokytojai dėl to nesibara, bet siūlo prasiblaškyti ar nukreipia dėmesį kita veikla. Vaikams stengiamasi sudaryti pačias palankiausias sąlygas. Dabar Markas mokosi lietuvių kalbos ir jam labai smagu. Apskritai, Lietuvoje prisitaikėme tikrai gerai, nes su mumis buvo itin geranoriškai elgiamasi visur. Vilnius atrodo kaip gimtasis miestas, nes kai kurie rajonai labai primena Kijevą. Pasibaigus karui arba atsižvelgę į įvykių raidą Ukrainoje mes, žinoma, planuojam grįžti namo, nes esame savo šalies patriotai, ten liko mūsų tėtis, draugai. Bet esame ypač dėkingi Lietuvai už pagalbą, visas suteiktas galimybes, ramų miegą, nuoširdų rūpestį, nemokamus renginius ukrainiečiams ir begalinę pagarbą mūsų tautai, Lietuvos nacionalinių renginių metu atliekamas ukrainietiškas dainas. Niekada nepamiršim šios jaudinamos patirties. Lietuviams milžiniškas ačiū! O savo tautiečiams noriu palinkėti kantrybės, ištvermės ir, būtinai, tikėjimo Ukrainos pergale greitu laiku, ir kad visiems norintiems būtų kur grįžti, nes daug kas yra likę be namų“, – braukdama ašaras kalba Nadiia.
Dabar „Varnų saloje“ besimokanti 16-metė Marija Alamskaja pasakoja, kad prasidėjus karui su mama ir broliu bėgo iš Charkivo, dvi savaites slapstėsi įvairiose Ukrainos vietose, bet kai tapo nesaugu visur, prieglobsčiui pasirinko Lietuvą, kurioje gyveno pažįstami. „Dabar nuomojame butą. Mama dirba konditere. Draugai mums rekomendavo lietuvišką mokyklą, kurioje yra ukrainiečių klasės. Mums su broliu Denisu labai čia patinka. Po truputį susirandame ir draugų lietuvių. Į Ukrainą grįžti norėtųsi, žinoma, bet jei karas nesibaigs iki mano mokyklos baigimo, tai tuomet stosiu į aukštąją mokyklą Lietuvoje. Po truputį mokomės lietuvių kalbos, jau paprastus žodžius suprantam, bet susikalbėti negalim. Man ir klasiokams labai patinka, kad šioje mokykloje visi draugaujam, jaučiamės itin patogiai ir laisviau nei mokykloje Ukrainoje. Čia yra psichologas, kuris mus konsultuoja, jei reikia. Lietuvoje mus priima labai gerai – padeda net nepažįstami žmonės. Esu dėkinga visiems lietuviams. Labai ačiū Margaritai, kuri mus įsileido į savo mokyklą. O bendrataučiams noriu palinkėti kuo greičiau grįžti namo – kad visos šeimos susijungtų. Nors Lietuva – puiki šalis, jei taip lemtų aplinkybės, galėčiau pasilikti ir čia“, – tvirtina Marija. Mergaitei pritaria ir jos klasiokas 15-metis Daniilas Gladunas, kurio atvykimo istorija (kaip ir daugelio jo bendramokslių) panaši – nuo karo pradžios 2 mėn. nesitraukė iš Kijevo, nes galvojo, kad karas greit baigsis. Taip neįvykus ir draugams pakvietus, sužinojus apie galimybę mokytis kartu su šeima atvyko į Lietuvą. Tėvai įsidarbino, šeima apsigyveno draugų suremontuotame bute. „Kadangi mokykloje nebuvo kalbinio barjero, pritapau labai greitai. Puiki psichologinė atmosfera, gerai suprantame vieni kitus. Baigęs mokyklą greičiausiai liksiu Lietuvoje ir stosiu į lietuvišką universitetą studijuoti informacinių technologijų specialybės, todėl dabar mokausi lietuvių kalbos. Sunku. Jei neklystu, tai viena seniausių kalbų“, – šypsosi Daniilas.
Karo anksti subrandintų mokinukų auklėtojo lietuviškoje mokykloje Vitalijaus Bulaičio mama – ukrainietė, o jau seniai miręs tėtis – lietuvis. Iki karo Vitalijus buvo mokyklos direktorius, psichologas, biologijos ir geografijos mokytojas Čuhujive. „20 km nuo Charkivo esančiame mieste yra karinis aerodromas. Tai buvo vienas iš pirmųjų pabaisos Putino įvardintų taikinių, o maždaug už kilometro gyvenome mes. Vasario 24 d., paryčiais, kai miegojome, jis buvo atakuotas raketomis. Prasidėjo gyvenimas senoje milžiniškoje „sovietinėje“ slėptuvėje po gamykla, bet svarbiausia buvo surinkti į vieną vietą 4 suaugusius vaikus ir anūkus. Iš viso ten slėpėsi apie 400 žmonių. Aš buvau paskirtas slėptuvės vyresniuoju, o mes (15 žmonių) pusantro mėn. dalijomės 12-os kv. m patalpomis. Kartu rūpinausi nuotoliniu mokymusi, technikos gelbėjimu, nes per 2 mėn. mūsų mieste buvo visiškai sunaikintos 2 mokyklos. Kai labai pavargome ir susitvarkiau mokyklos reikalus, dar su visa šeima prisiglaudėme Poltavoje, o vėliau mes su žmona nusprendėme vykti į gimtąją tėčio šalį Lietuvą, kurioje nebuvau 36 metus bei kurioje turiu 10 pusbrolių ir 6 pusseseres! Vienas jų supažindino su Margarita Pilkauskaite ir jos mokykloje įsidarbinome abu su žmona Tamara, už ką esame labai dėkingi. Pradžia lengva nebuvo – įvyko tarsi sprogimas smegenyse, nes tai privati mokykla, dirbanti su ypatingais vaikais. Reikėjo prie to priprasti ir prisitaikyti. Kilo daug klausimų aplinkiniams ir sau. O mes čia susirinkome, kaip ir vaikai, iš įvairiausių Ukrainos kampelių ir atsivežėme savo metodikas bei pasaulėžiūras. Esame tarsi Ukrainos rinktinė. Taigi apsišlifavimui laiko reikėjo. Sutarėme dėl svarbiausio – reikia padėti vaikams reabilituotis ir prisitaikyti naujoje europietiškoje šalyje. Tai darome ir dabar. Su kiekvienu mėnesiu ir dėl didelių direktorės pastangų pradėjome suprasti, kokią mokyklą ji nori matyti ir kaip padėti vaikams. Du mėnesius vykdėme moksleivių pažindinimą su Vilniaus kultūriniu gyvenimu, organizavome įvairias ekskursijas. Teko mokytis civilizuotai pereiti gatvę ir gyventi pagal taisykles, o tai – nelengva. Pavyzdžiui, vaikai labai protestavo prieš mokymąsi be telefonų. Bet po truputį pripranta. Aš ir dauguma mokytojų, manau, yra labai dėkingi mokyklos administracijai ir Lietuvai už mikroklimatą, kuriame mes gyvename. Visi žmonės lietuviai nuostabiai bendrauja, labai geri, panašūs į mus. Ši bendra nelaimė mūsų broliškas tautas sujungė amžiams.
Nuostabu, kad gyvendami užsienio šalyje mes galime kalbėtis ir net vaikus mokyti gimtąja kalba. Tokios prabangos mano kolegos, emigravę į kitas šalis, neturi. Mes čia labai gerbiami. Vaikai jaučiasi Lietuvoje gerai, nors neįmanoma kiekvienam pažvelgti į vidų, o išorinis elgesys kartais gali būti ir apgaulingas. Kiekvienas atvejis kitoks. Yra vaikų, kurių tėvai kariauja arba tiesiog likę Ukrainoj, o jie čia tik su mamomis. Teko raminti raudančią mergaitę, kai jos tėtis su nesveika koja gavo šaukimą į frontą. Turiu klasėje berniuką iš Iziumo, kurio akyse žuvo jo tėtis. Jis šypsosi, gyvena, bet šią patirtą traumą nešiosis visą gyvenimą. Yra mergaitė iš Chersono, kuri po metų izoliacijos praktiškai visai nekalba. Ačiū psichologams, kurie padeda tokiems vaikams. Bet, apskritai, moksleiviai ir ilgėdamiesi namų čia jaučiasi labai gerai. Kaip ir aš. Esame jau beveik visiškai su žmona apsisprendę likti Lietuvoje. Sieksiu gauti Lietuvos pilietybę. Nors mes – 150 proc. Ukrainos patriotai, bet jau tokio amžiaus, jog suprantame, kad iš pelenų pakilusios gimtinės galime nebesulaukti. O vaikai lieka ten, bet mus lankys. Labai norisi palinkėti savo tautiečiams, kad dangus virš jų galvų taptų kuo greičiau taikus, o Ukraina – savarankiška, laisva, pilnateise Europos sąjungos bei NATO nare. Ir atsiriboti nuo žmonių, kuriuos mes vadinome savo broliais, o jie dabar mus žudo. Tiems, kurie dar vis „sėdi ant dviejų kėdžių“ ir neapsisprendžia su kuo jie, noriu palinkėti kuo greičiau praregėti ir susigaudyti, kas mūsų draugai, o kas priešai. Ir, žinoma, linkiu kuo greitesnio grįžimo į normalų gyvenimą. Mielieji lietuviai, niekada nepatirkite to, ką dabar išgyvename mes, būkite laimingi, ir tegul jūsų maža, bet labai išdidi valstybė klesti“, – nuoširdžiai linki Vitalijus.
Indrė Radžiukynienė, nuotraukos Mato Mačiulio
