Veiksmingu priešnuodžiu prieš slogius karantino vakarus gali tapti naujos BALTO leidybos namų knygos. Artėja jūsų, mamos ar draugės penkiasdešimtmetis? Atsiverskite žurnalistės Virginijos Rimkuvienės knygą „Man 50. Ir aš dar gyva“ ir rasite atsakymus į visus iškylančius klausimus.
Negalėjote atsitraukti nuo serialo, panardinančio į Niujorke įsikūrusių Satmaro chasidų kasdienybę, – plačiau apie viską galima sužinoti filmo kūrėjus įkvėpusioje Deborah Feldman autobiografinėje knygoje „Neortodoksiška“. Donatos Kontenienės romanas „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“ skirtas romantiškų knygų gerbėjoms, o mėgstantiems aštrų siužetą – šeši nauji psichologiniai trileriai, tarp jų – ir tiesiog pranašiškas Peterio May „Visiškas užsidarymas“. Tik pasinėrus į skaitymą reikia nepamiršti garsaus švedų psichoterapeuto Anderso Hanseno patarimo iš jo knygos „Treniruokite smegenis“ – negulėkite visą dieną ant sofos, nes vaikščiojimas, bėgimas ir mankšta ne tik aktyvina smegenis, nuteikia kūrybiškai, bet ir padeda išsivaduoti iš nerimo bei depresijos gniaužtų.
Tikra istorija, įkvėpusi serialą
Satmaro chasidų moteris net karščiausią dieną mūvi storas kojines, o plaukus slepia po peruku.
Svarbiausia jos pareiga – kiekvieną penktadienį atsiduoti sutuoktiniui ir gausinti bendruomenės gretas. Išsilavinimas, profesija ir karjera chasidų moteriai draudžiama. Ir tai – XXI amžiaus Niujorke.
Deborah Feldman gimė uždaroje Satmaro chasidų bendruomenėje Brukline. Septyniolikos ištekinta už vos pusvalandį pažįstamo vyro, metus neįstengė turėti lytinių santykių ir jautė baisią gėdą. Devyniolikos pagimdžiusi sūnų, jauna mama suprato, kad ant kortos pastatyta ne vien pačios ateitis, – ji išdrįso pasitraukti iš šios uždaros bendruomenės, nors tai reiškė ir santykių su artimaisiais nutraukimą.
Skausmingai atvirame pasakojime atgyja ne tik asmeninė patirtis, bet ir chasidų tradicijos, ritualai, pasaulėžiūra. Deborah Feldman knyga „Neortodoksiška“ tapo „The New York Times“ bestseleriu, pagal ją sukurtas populiarus Netflix serialas „Unorthodox“.
„Ji sukelia daug minčių ir suteikia peno diskusijoms, – prisipažįsta knygos „Neortodoksiška“ vertėja Ieva Sidaravičiūtė. – Man labai patiko išsamiai aprašomi žydų papročiai, šventės – seriale to pritrūko. Kai kas netgi sužavėjo taip, kad visai norėčiau prisitaikyti savo kasdienybėje: pavyzdžiui, paprotys kiekvieną savaitę pasibaigus šabui visai šeimai susirinkti, uždegti žvakę, ramiai pabūti, juk maldą įmanoma pakeisti per savaitę nuveiktų darbų ir patirtų džiaugsmų apmąstymu. Šitaip persikrovus vėl galima nerti į beprotišką mūsų gyvenimo ritmą. Taip pat patiko, kaip autorė vaikystėje drąsos ir pasitikėjimo sėmėsi iš knygų. Pati augau apsikrovusi knygomis, kone gyvenau jose, todėl šios pasakojimo vietos man buvo labai artimos ir suprantamos.“
Išgyvenimo gidas 50-metėms
„Optimistiškai krykštauti, kad 50 metų – pati jaunystė, man nesinorėtų, bet tai nereiškia, kad sulaukus pusamžio telieka kaip nors pratempti iki gyvenimo galo, – sako žurnalistė Virginija Rimkuvienė, pristatanti ką tik knygynų lentynose pasirodžiusią savo knygą „Man 50. Ir aš dar gyva“. – Turint galvoje, kad moterys Lietuvoje gyvena vidutiniškai 81 metus, tempti reikės dar ilgai. Turi būti realistė ir suprasti, kad keičiasi tavo kūnas, mažėja karjeros galimybių ir šansų susirasti gyvenimo partnerį, o jei neturi vaikų, tai jų ir nebesusilauksi. Bet tikrai ne vėlu keisti tai, kas netenkina, – nesvarbu, kalbėtume apie darbą, partnerystę, gyvenimo būdą ar aprangos stilių. Iš esmės ir rašau, kaip tai padaryti saugiai, protingai ir ko geriau vis dėlto nekeisti.“
Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar naudotis naujausiais grožio pasiekimais? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe?
Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio?
Nešioti trumpus sijonus ar atiduoti juos dukroms? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje ieško autorė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.
Jausmų dozė ramiam vakarui
Pagaliau tie, kurie jau perskaitė Donatos Kontenienės romaną „Kažkas naujo, arba 47A“, gali sužinoti, kaip toliau klostėsi milijonieriaus Danielio Silverio ir raudonplaukės Jumos meilės istorija, – pasirodė tęsinys „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“. Užkariauti žavią padavėją Danieliui Silveriui atrodė nuotykis, neleido sau nė pagalvoti, kad paprasta mergina iš Arizonos pažadins jame tai, ko nė neįtarė turįs. Tik kai jau atrodė, jog laimė ranka pasiekiama, Juma sužinojo tiesą. Ir toji tiesa išginė ją iš Niujorko – kuo toliau nuo Danielio Silverio ir jo paslapčių. Jis turi susigrąžinti Jumos pasitikėjimą ir meilę. Jis privalo sugrąžinti ją į savo gyvenimą…
„Kartais man taip norisi tiesiog pasinerti į jausmų kupiną istoriją, pamiršti viską aplinkui, tik skaityti, skaityti. Ir šį puikų jausmą man visuomet suteikia Donatos knygos. Jose galima atrasti visą išgyvenimų vandenyną, žiupsnelį erotikos ir įvairiausius jausmus apimančią paletę. Skaitant šią knygą tikrai nereikia ieškoti gyvenimo prasmės, o tiesiog mėgautis gera istorija. Jos negalėsite padėti į šalį, kol neužversite paskutiniojo puslapio“, – įvertino tinklaraštį „Kartu su knyga“ rašanti Gabrielė.
Ramunės Lė trilogijos „Vestuvių fėjos“ gerbėjoms – paskutinis romanas „Indrė: sužydėję jausmai“. Per keletą metų trijų vaikystės draugių – renginių organizatorės Julijos, fotografės Elenos ir dekoratorės Indrės – įkurta „Vestuvių fėjų“ agentūra tapo žinoma ir geidžiama net už Lietuvos ribų. Dvi iš trijulės – Julija ir Elena – jau surado laimę ir pačios atšoko vestuves. Tik Indrė jaučiasi neverta meilės. Ji viena augina dukrelę ir visai neturi laiko pasimatymams. Miegančius jausmus pažadina atsitiktinė pažintis su muzikantu Arnu. Lyg tyčia į jos gyvenimą bando grįžti buvęs vyras. Širdžiai nesunku pasirinkti, bet ką nuspręs protas?
„Pirmosios dvi dalys buvo puikūs kasdienybės saldainiukai, tad ir šios laukiau visa širdimi. Kodėl? Knygų formatas nedidelis, o ir turinys lengvas bei svaiginantis – kaip geras pašnekesių su draugėmis vakaras. Gyvenimiškas, bet saldus. Nesunku atitrūkti ir pasimėgauti. Istorija apie žmones su savais trūkumais. Lietuviška, sava, nuspėjama ir neįpareigojanti“, – rašė tinklaraščio „Pelėdos skaitiniai“ autorė Viktorija.
Scenarijus, kuris atrodė neįmanomas
Kaukės, nuo ištiestos rankos atšlyjantys žmonės, paskubomis statomos ligoninės palapinės ir palatomis verčiamos arenos… Sakytum, 2020-ųjų realijos. Bet škotų rašytojas Peteris May visa tai aprašė prieš penkiolika metų ir šiandien pasaulio leidėjų kuo skubiau leidžiamas romanas „Visiškas užsidarymas“ (angliškai „Lockdown“) dėl tikroviškai sukurtos slogios atmosferos atrodo ne grožinis kūrinys, o kronika. Arba pandemijos scenarijus, kurį kažkas skubiai ir labai tiksliai įgyvendino.
2005-aisiais Peteris May pradėjo rinkti medžiagą kriminaliniam romanui, kurio veiksmas vyktų tuo metu siautusio paukščių gripo pandemijos fone. Tačiau britų redaktoriams pasirodė, kad jo vaizduojamas nematomo H5N1 priešo apsuptas Londonas nerealus, kad tai neįmanoma. Knyga taip ir nebuvo išleista. Praėjo penkiolika metų, ir pasaulį sukaustė COVID-19. „Ko gero, atėjo laikas atversti tą dulkėtą „Dropbox“ aplanką, iškasti seną rankraštį ir pasidalyti juo su skaitytojais – bent jau tam, kad visi suprastume, jog gali būti kur kas blogiau“, – nusprendė rašytojas.
Pandemija visiškai uždarė Londoną. Paskelbta nepaprastoji padėtis. Mirtinas virusas jau pasiglemžė tūkstančius gyvybių. Ligoninės ir ypatingosios paskirties tarnybos nesusidoroja su krūviu. Kunkuliuoja smurtas ir pilietiniai neramumai. Laikinosios ligoninės statybvietėje viename Londono parkų darbininkai randa krepšį su nužudyto vaiko kaulais. Tirti įvykio siunčiamas Džekas Maknilas, paskutines darbo dienos valandas Londono policijoje skaičiuojantis detektyvas inspektorius. Jo karjera žlugusi, santuoka sugriauta, virusas skaudžiai palietė šeimą. Išaiškinti mergaitės žudiką – paskutinė jo pareiga ir garbės reikalas. Tačiau galingos jėgos pasiruošusios padaryti viską, kad nuslėptų tiesą.
Psichologinių trilerių gerbėjams
Amerikietis rašytojas Greggas Olsenas pripažintas visame pasaulyje – jo knygos tapo „The New York Times“, „Amazon Charts“, „USA Today“, „The Wall Street Journal“ bestseleriais. Romane „Lovoje su melagiu“ idiliškas savaitgalis virsta košmaru – nejaugi dvi laimingos šeimos turi tiek paslapčių?
„Skaitydama vos pirmą knygos skyrių buvau įsitikinusi, kad jau tikrai žinau, esu tikra, viskas čia aišku, – savo apžvalgoje rašo populiari knygų tinklaraštininkė Greta Brigita. – Spėjimą net užsirašiau lapelyje, o dabar jame rašydama žiūriu ir šypsausi – nieko neatspėjau, viskas į savo vietas ėmė dėliotis tik likus geriems penkiasdešimčiai puslapių iki pabaigos. Mane apgavo. Ir ne kartą.“
Liv Constantine „Paskutinė ponia Periš“ lyginama su tokiomis populiariomis knygomis kaip Gillian Flynn „Dingusi“ ir Paulos Hawkins „Mergina traukiny“. Romano herojė Amber Paterson nori būti turtinga ir įtakinga kaip gražuolė Dafnė Periš, milijonieriaus Džeksono Perišo žmona. Amber turi planą – įsikraustyti į turtuolio lovą ir užimti sutuoktinės vietą. Tačiau ar viskas jų gyvenime ir yra taip, kaip atrodo iš šalies?
„Autorės (Liv Constantine – tai seserų Lynne ir Valerie Constantine slapyvardis) sukūrė nuspėjamą pasakojimą ir sugebėjo mane laikyti. Laikyti smarkiai, taip, kad norėčiau skaityti, užuot ėmusis kitų darbų. Man taip nutinka retai. Na ir kas, kad žinojau, ką sutiksiu už posūkio, ta kelionė nebuvo nuobodi. Atvirkščiai, smalsiai stebėjau, kaip viskas vyksta, o kas bus toliau, pasidarė nereikšminga“, – reziumavo Salomėja savo tinklalapyje „Šiukšlynėlis“.
Įtempto siužeto gerbėjai taip pat nenusivils atsivertę Ani Katz „Gerą žmogų“ (kas nutinka, kad geras žmogus virsta pabaisa?), Rachel Caine „Mirusiųjų ežerą“ (ar įmanoma nežinoti, kad tavo vyras – serijinis žudikas?), Marios Hummel „Sustingusius gyvenimus“ (dvylika šokiruojančių paveikslų. Vienuolika garsių žmogžudysčių. Viena dingusi menininkė. Ir viena moteris, bandanti ją surasti).
Nuo nerimo – ristele
Pasauliui vėl užsidarius į karantiną, dažnas pasijunta nevilties gniaužtuose. Ko griebtis?
Nerimo kamuojamiems Amerikos koledžų studentams pasiūlyta dalyvauti eksperimente: vieni turėjo du kartus per savaitę po 20 minučių vaikščioti, kiti tokiu pat intensyvumu ir tiek pat laiko bėgioti. Vos po dviejų savaičių rezultatai buvo stebinantys – tiek vienų, tiek kitų nerimo lygis sumažėjo. Jie mažiau nerimavo ne tik iš karto po treniruotės, bet ir kitą paros dalį, o pokyčiai išliko visą savaitę. Kuri grupė patyrė didesnį poveikį? Ta, kuri bėgiojo. Žinomas švedų psichiatras Andersas Hansenas šį pavyzdį pateikia savo bestseleryje „Treniruokite smegenis“, kuriame populiariai aprašo milžinišką fizinio aktyvumo įtaką smegenims.
Judėjimas yra efektyvus ir jokio šalutinio poveikio neturintis vaistas ne tik nuo nerimo, bet ir depresijos bei dėmesio sutrikimų. Judėjimas teigiamai veikia koncentraciją, atmintį ir kūrybingumą. Aktyvi fizinė veikla padeda greičiau apdoroti informaciją ir prireikus geriau sutelkti protinius gebėjimus. Tyrimai aiškiai rodo, kad atminties lavinimas, sudoku ir kryžiažodžiai teigiamu poveikiu smegenims nė iš tolo negali prilygti reguliariam fiziniam aktyvumui. Knyga, raginanti kilti nuo sofos ir pajudėti, sukėlė didžiulį susidomėjimą – ji išleista daugiau nei dešimtyje šalių, o Švedijoje parduota net 608 000 egzempliorių! Lietuviškai šįmet taip pat išleista Anderso Hanseno knyga „Naršymo metas“.
