Dailininkė Rasa Joni sako, kad net pačiai sunku suskaičiuoti, kiek knygų ji jau yra iliustravusi per 20 kūrybos metų. Iliustracijas knygoms pradėjo piešti antrame kurse, kai mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. Daugiau nei pusė jos knygų išleista ne Lietuvoje – dailininkė bendradarbiauja su Pietų Korėjos, Amerikos, Kanados, Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių leidyklomis.
O mes pakalbėsime apie lietuvių skaitytojams išleistas jos sukurtas knygas vaikams ir paaugliams.
Rasa, savo knygų iliustratorės karjerą pradėjote nuo knygos, kur ir tekstas, ir vaizdas – jūsų. Kaip atsirado pirmosios knygos vizija, tema?
Mano bakalaurinis darbas Vilniaus dailės akademijoje vadinosi „Uodegaׅ“. Kūrėme animacinį filmą pagal žinomą lietuvių liaudies pasaką, kaip vilkas eketėje uodegą prišalo. Aš tą filmą paverčiau knyga, parašiau trumpą tekstą, prie knygos pridėjome ir kompaktinę plokštelę. Man pasaka apie prišalusią uodegą patiko dėl to, kad siužetas daugialypis, įdomūs veikėjų charakteriai. Ir lapė bando būti gudri, ir vilkas bando būti gudrus, bet iš to gudrumo nieko neišeina. Visai kaip žmonių santykiuose. Pasakos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos, bet jos turi savyje labai gilios informacijos, perduodamos per metaforas. Ta paslėpta mintis, kuri yra už teksto, mane labiausiai ir domina. Metaforomis perteiktą informaciją gali analizuoti iš daugelio kampų. Vienaip pasakas supras mažas vaikas, kitaip – paauglys, dar kitaip –suaugęs žmogus. Tai ir yra teksto gylis.
„Uodegoje“ yra dinamika, čia vyksta įvykiai, drama. Gyvenime juk irgi nutinka daug įvykių, taip pat ir traumuojančių, tad pasaka vaikams parodo, kad gyvenimas sudėtingas, jame būna daug netekčių. Prišalusi uodega – paprasta tų netekčių metafora. Knygelę išleido „Baltos lankų“ leidykla, kiek žinau, ji buvo gerai perkama. Tai nebuvo klasikinis pasakos iliustravimas – mano technika nėra vien piešinys, aš naudoju piešinius kartu su nuotraukomis, todėl iliustracijos turi daugialypį planą. Kartais nesuprasi, ar čia nupiešta, ar nufotografuota ir kaip tai išvis padaryta? Piešinys irgi yra alegorinis, aš kai kuriuos dalykus paaštrinu.
Paaugliams skirta knyga „Nematomi praradimai“:
Kokiai amžiaus grupei kurti knygas įdomiausia?
Man mažiau įdomu piešti kūdikiams, nors sekasi tai daryti gana gerai. Meškiukai, paukščiukai – turiu neblogą pajautimą, kas patinka patiems mažiausiems. Bet jiems knygelėje svarbu paspausti, kad grotų ar šviestų švieselės. Knygelė atlieka ir žaislo funkciją. Man kur kas įdomiau kurti jau kiek didesniems, 8–10 metų vaikams, nes tada galima išreikšti sudėtingesnį turinį.
Pati esu penkiamečio Martyno mama. Bet pagal savo sūnų negalėčiau spręsti, kas patinka augančiam vaikui. Jis netipiškas vaikas, tokia vaikystėje buvau ir aš pati. Martyną labiau už pasakas domina anatomijos atlasai su detalia žmogaus kūno sandara. Kadangi mano sritis – vaikiškos knygos, aš turiu jų prisipirkusi iš viso pasaulio, visą biblioteką, man jos tokios gražios! Galvodavau: kaip pasiseks mano vaikui, kai jis pradės domėtis knygomis. O jam visiškai neįdomios tos knygos. Jis nori žiūrėti į žarnas ir smegenis.
Iš mano iliustruotų knygų Martynui labiausiai patinka „Atvirkštukai“ (Mariaus Marcinkevičiaus tekstas). Jam juokingos iliustracijos, kad ten pavaizduota viskas atvirkščiai. Apskritai vaikams patinka tai, kas juokinga. Vaikai juokiasi, jie dar moka juoktis. Suaugę žmonės jau beveik nemoka, o vaikus dar gali prajuokinti nesąmonėmis. Kad juoktųsi suaugęs žmogus, turi sutapti labai daug aplinkybių. O vaiką labai lengva prajuokinti. Atvirkščiai nupieštos situacijos atrodo juokingos, nes neatitinka įprastų normų.
Martynas mielai varto knygelę, bet tekstų skaityti jis nenori. Jei bandau skaityti, prašo: „Neskaityk, mama, aš pats papasakosiu“. Jis apžiūrinėja paveiksliukus ir geriau žino, kas čia turėtų būti pasakyta. Man ta knyga iki šiol patinka, tik negaliu pasakyti, kad iki šiol patinka jos rezultatas, aš dabar gal kitaip padaryčiau, bet tuo metu padariau, kaip geriausia. „Atvirkštukai“ kalba apie standartų griovimą. Man norisi atitolinti vaikus nuo standartinių sprendimų, įprastų gyvenimo normų. Kiek suaugusiųjų gyvena pagal vieną šabloną „darbas – paskola – ,,Maksima“ – vaistinė – televizorius“? Milijonai. Stebėdama į mokyklą einančius vaikus matau, kad jie rengiasi vienodais džinsais ir vienodais bliuzonais, bijodami kaip nors išsiskirti iš minios. Vis dar gajus stereotipas, kad mergaitėms tinka rožinė, o berniukams – mėlyna spalva. Neduok Dieve, kuris nors išsišoks! Visi bijo patyčių. Net nežymus nukrypimas nuo normos vaikų pasaulyje prilygsta mirčiai. Tai labai jautri tema – visi vaikai stengiasi būti vienodi, kad tik niekam neužkliūtų, kad tik galėtų būti bandoje. Vaikai ir patys yra jautrūs, ir suaugusieji dar tai skatina, liepdami neišsišokti. Ir knygoje „Atvirkštukai“, ir „Mano draugas paukštelis“ kalbama apie tai, kad nieko tokio būti kitokiu. Tas kitas „kitoks“ irgi gali būti fainas, normalus ir viskas čia yra gerai.
Aš pati vaikystėje mėgau išsiskirti savo drabužiais ar šukuosena, bet žiaurių patyčių nebuvo, nes vaikai iš mano veido matydavo, kad nepasityčios, aš labai tvirta. Man neįmanoma nieko pasakyti, kad įskaudintų, – niekada nebuvau silpna, auka. Visada turėjau drąsos save išreikšti. Bet mačiau gyvenime daug žmonių, kurie to nepadarė, – neišreiškė savęs. Ir dėl to labai blogai jaučiasi. Jie neišreiškia savęs per aprangą, kalbėjimą, per bendravimą, laisvalaikį ir veiklą, kurią norėtų daryti, bet bijo. Tai didžiulis nuostolis jų gyvenime. Todėl man ir patinka kūrybos temos apie tai, kad gyvenime žmogus turi save realizuoti ir išdrįsti būti autentiškas.
„Atvirkštukai“ kalba apie standartų griovimą:
Kita graži knyga apie draugystę – „Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“. Kodėl taip svarbu būti švelniems vieni kitiems, sakyti gražius žodžius, linkėti gero, – gal pastebite, kad to trūksta net vaikams?
„Atvirkštukai“ ir „Mano draugas paukštelis“ yra knygos apie elgesio modelį, o „Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“ – apie jausmų gylį. Šita knyga kitokia. Man tekstas ir vaizdas gimė vienu metu. Ne visiems vaikams reikia švelnumo, yra vaikų, kurie nenori būti liečiami. Kartais mamos kenčia, kad negauna meilės iš vaiko. O kartais ir patys tėvai nesugeba to duoti savo vaikui. Kad atitiktų ir mamos, ir vaiko meilės poreikis – tai irgi svarbu. Tai kaip suderinamumas poroje, kur turi atitikti poreikis būti kartui, drauge leisti laiką. Mano vaikui, pavyzdžiui, reikia labai daug meilės, aš daug kartų per dieną girdžiu, kaip jis mane myli ir pasiilgsta. Aš tokią meilės dozę esu gavusi, kad tai yra atominė bomba.
Papasakokite apie knygučių seriją „Miglų slėnio Fėjų pasakos“. Tokios knygos turėtų sužavėti kiekvieną mergaitę… Galbūt kuriant šią seriją kažkas atkeliavo iš jūsų pačios vaikystės?
Ta serija buvo populiari, bet tai ne mano širdies serija. Ir vaikystėje man labiau patiko nuotykiai, o ne aprenginėti lėlytes. Sutinku – daugumai mergaičių reikia burtų, paslapčių. Aš pati augdama turėjau lėlių, bet jos stovėjo kaip interjero puošmenos, nes nežinojau, kaip su lėlėmis žaisti. Man neįsijungdavo fantazija. Mieliau žaidžiau su plastikinėmis gyvūnėlių figūromis, konstravau lego. Kartais išnešdavau savo lėles į kiemą ir žiūrėdavau, kaip kitos mergaitės jomis žaidžia. Standartinis suvokimas, kad mergaitėms reikia lėlių, berniukams – mašinyčių, todėl man ir dovanodavo lėles. Ir mano sūnus toks pat – jam nereikia nei lėlių, nei mašinyčių.
Knyga „Nematomi praradimai“ skirta kiek vyresniems vaikams? Kuo ta knyga ypatinga?
Tai paaugliams skirta knyga, todėl ir tema gilesnė. Nedaug yra autorių, kurie nebijotų vaikams rašyti sunkiomis temomis – viena tokių yra rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Šia knyga man norėjosi pakalbėti apie patyčias, atstūmimą, nepritapimą prie minios. Apie tai, kaip pasaulis suvalgo kitokį žmogų. Man norėjosi daugiasluoksnio pasakojimo, perteikto per tekstą ir vaizdą. Iliustracijomis norėjosi pasakyti tai, kas nematoma. Šios knygos išskirtinumas toks, kad iliustracijos kurtos spalvų gamos technologija. Per skirtingų spalvų stikliukus galima matyti skirtingus piešinio variantus. Pavadinimas „Nematomi praradimai“ atsirado dėl to, kad dažniausiai tai, kas nematoma, ir yra svarbiausia. Kai prarandi tai, kas nematoma, – jausmą, saugumą, pasitikėjimą, draugystę, atvirumą – būna kur kas skaudžiau, negu būtum praradęs kamuolį ar telefoną. Kartais iš išorės niekas nepasikeičia, bet žmogaus viduje kažkas sudega. Iliustracijos yra tokios, tu matai daug paveiksliukų vienoje vietoje, ir pasirinkęs skirtingų spalvų stiklus tą pačią situaciją matai kaskart kitaip. Kaip ir kiekvienas žmogus tą pačią situaciją mato ir vertina savuoju rakursu. Vienam situacija labai skaudi, kitam ji nieko nereiškia. Mes visi priimame įvykius skirtingai, nes kiekvieno mūsų praeitis, dabartis ir ateitis yra skirtinga. Kuo daugiau sluoksnių sugebi aprėpti, tuo pilnesnį pamatai vaizdą.
„Nematomi praradimai“ iš dalies ir autobiografinė knyga, joje papasakojau istoriją, panašią į tą, kuri nutiko mano paauglystėje. Manau, mes kiekvienas turime nematomų praradimų ir jie nutinka dažniau, negu norėtume. Nusivili žmogumi – ir jau nematomas praradimas. Galbūt toliau kalbi, šypsaisi, bet tavo vidus jau yra kitoks. Tik įgijęs gyvenimo patirties supranti, kad tai ne visam gyvenimui, daug kas kinta, bet vaikai savo patirtis suabsoliutina, jiems atrodo, jei šiandien susipykai, tai iki mirties.
Galbūt buvo kokių įdomių nutikimų kūrybos procese?
Iliustravimas man toks organiškas, natūralus procesas, kad aš jo beveik nepastebiu. Knygą paprastai iliustruoju per keletą mėnesių. Atsisėdu ir piešiu, kol „piešiasi“, o kai „nebesipiešia“, einu paveikti kažką kita. Kol ateina laikas, kai vėl galiu piešti. Geriausia piešti tyloje, vienumoje, tada gali atsiriboti ir piešti. Nes jei kažkas šalia nori bendrauti, tai išblaško dėmesį.
Kodėl jums įdomi vaikų auditorija?
Nes suaugusieji nežiūri paveiksliukų! Suaugusiam žmogui iliustracijų knygose nebereikia. Kurdama knygas, aš tekstą rašau taip, tarsi kalbėčiausi su suaugusiuoju, o piešiu vaikiškai. Vaikystėje pamatytos knygų iliustracijos padaro didžiulį poveikį. Atsimenu, kad vaikystėje turėjau tokių knygų, kurios buvo labai negražios. Maža to, – jos buvo siaubingos, pačios baisiausios, aš buvau sukrėsta iki sielos gelmių! Tų knygučių nemėgau ir nevarčiau, užteko iliustracijas pamatyti vieną kartą, kad daugiau tos knygos niekada nebepaimčiau į rankas. Galvodavau, kad užaugusi aš piešiu tokias knygas, kurios patiks vaikams. Manau, geriau knygos tegul būna visai be iliustracijų negu iliustruotos baisiai.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų rlapkričio 24 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”