Ignė

Pasakoja mama Loreta:
Norėjau mergaitę pavadinti Vilmantės vardu, kadangi tėtis Vilmantas, bet vyras pakomentavo, kad visi vadins Vilma, o šis vardas man nepatiko. Tada pradėjome ieškoti kitų vardų, įjungėme į darbą ir močiutes, tetas, dėdes. Norėjome trumpo ir reto vardo. Dar būdama nėščia, peržiūrėjau įvairius vardynus, viename jų pasižymėjau, kurie vardai man gražiausi. Kai gimė mergytė, su vyru ilgokai nesuradome vardo, kuris abiems patiktų. Vyrui patiko vardas Meda, sakom, gal bus tokia „šustra“ kaip iš serialo „Moterys meluoja geriau“…
Dar galvojome apie Mildą, bet mano pusseserė Milda, visi juokdamiesi komentavo: „Duosi pusseserės vardą, lyg daugiau vardų nebūtų“. Sukome galvas toliau. Norėjome lietuviško vardo, jokiu būdu ne užsienietiško iš kokios muilo operos. Pagalvojome apie Deimantę, Kristiną, bet šiuos vardus lygiai taip pat trumpins kaip ir Vilmantę, vadins Kriste, Deima.
Kažkaip visai netyčia pagalvojome apie vardą Ugnė, jis abiems buvo ir mielas, ir gražus. Nuvykus į metrikacijos skyrių įregistruoti mergaitės dar prisiminiau mergaitės vardą Ignė – pažinojau vieną mergaitę iš gimtojo miesto. Kai jau atėjo metas pildyti dokumentus, staiga nusprendėme – tegul būna Ignė, trumpas, aiškus, lietuviškas vardas. Mano mama dirba vaikų darželyje jau 30 metų, per tą laiką nė vienos Ignės nebuvo girdėjusi, tai reiškia, kad išrinkome ne tik trumpą, bet ir tikrai retą vardą.
Vardo reikšmė irgi patiko – iš lotynų kalbos „ugninga“, „liepsninga“.