Teatras, susidraugavęs su knygomis

Režisierė Eglė Kižaitė.
Bartosz Frątczak nuotrauka

Dar prieš įkuriant „Vėjų teatrą“, režisierė Eglė Kižaitė statė spektaklius vaikams ir jaunimui įvairiuose Lietuvos teatruose.

Įkūrus savo teatrą, atsirado galimybė produktyviau ir nuosekliau judėti šia kryptimi, todėl dabar „Vėjų teatras“ yra režisierės pagrindinė kūrybinė veikla, kurią stipriai inspiruoja lietuvių autorių kūryba.

Egle, kaip sugalvojote į sceną perkelti populiariąją Evelinos Daciūtės knygą „Laimė yra lapė“?

Kaip tik tuo metu, kai pradėjau daugiau gilintis į spektaklius vaikams, pasirodė ir daugiau naujų lietuvių autorių vaikams, viena tokių įdomių naujienų ir buvo Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knyga. Pirmą kartą išgirdau apie „Laimė yra lapė“, kai ši istorija dar net nebuvo išleista kaip knyga. Sekiau knygos atsiradimą socialiniuose tinkluose, laukiau knygos pasirodymo, o mintyse jau mačiau tą istoriją kaip spektaklį. Tuomet, kai pradėjome su autorėmis kalbėti apie spektaklį, niekas nežinojo, kokia sėkmė, pripažinimas Lietuvoje ir užsienyje laukia šios knygos.

Kodėl „Laimė yra lapė“ taip stipriai užkabina visus, man net sunku paaiškinti. Istorija tikrai šiek tiek primena Mažojo princo ir lapės draugystę. Man pačiai „Mažasis princas“ padarė didžiulę įtaką gyvenime.

O „Laimė yra lapė“ taip pat. Spektaklio „Labas, Lape!“  (Nacionalinis Kauno dramos teatras) sukūrimas buvo didelis žingsnis idėjos įkurti „Vėjų teatrą“ link. Literatūra ir skaitymas, man atrodo, turėtų būti labai svarbi vaikų gyvenimo dalis. Manau, kad viena iš tėvų užduočių yra padėti vaikams susidraugauti su knygomis. O aš, kaip teatro vaikams kūrėja, irgi galiu prie to prisidėti. Taigi pradėjome bendradarbiauti su lietuvių autoriais, kuriančiais vaikams, atsirado noras skleisti žinią apie tuos žmones ir jų sukurtas gražias ir išskirtines knygas. Dabartinių vaikų rašytojų karta labai įdomi. Džiugu, kad statydama spektaklį galiu išgirsti ir jų nuomonę, – toks gyvas bendravimas dar labiau inspiruoja bendradarbiauti. Labai džiaugiuosi, kad dalyvauju ir festivalio „Vaikų knygų sala“ veikloje, kur atrandu dar daugiau inspiracijų ir susipažįstu su kūrėjais iš labai arti. Manau, žiūrovą turi užsiauginti. Dar ne visi tėvai ar mokytojai yra pasiruošę atvesti vaikus į spektaklį skaudžiomis, liūdnomis, probleminėmis temomis. Yra ne viena tema, kuri teatre vaikams vis dar yra tabu. Bet matau, kad ir literatūros kūrėjai, ir teatrai po truputį siekia labai didelių ir gražių pasikeitimų, ir jau matau, kad artėja laikas, kai bus įprasta ir su penkiamečiais, šešiamečiais po spektaklio diskutuoti rimtomis, bet jiems jau atpažįstamomis temomis. Nereikia palikti vaikų „už kadro“ ir laukti, kol jie suaugs, ir manyti, kad tada jau galėsime pasikalbėti. Galima ir reikia kalbėtis jau dabar, net jei jiems tik penkeri.

Kaip stebite literatūros pulsą, kas vyksta vaikų literatūros pasaulyje?

„Būtybės“

Didžiausias metų įvykis literatūros pasaulyje – „Knygų mugė“, bet ten visko tiek daug, kad sunku tą tikrąjį pulsą užčiuopti. Būtent apie vaikų ir jaunimo literatūrą daugiausia sužinau festivalyje „Vaikų knygų salos“. Be to, socialiniuose tinkluose stebiu autorius ir leidyklas, nuolat domiuosi, kas vyksta jų kūryboje.  Aš vadovaujuosi intuicija – paėmusi knygą, ją perskaičiusi jaučiu, ar toliau tęsti dialogą su knyga, ar ne. Pirmas įspūdis man labai svarbus.

Kokios mėgstamiausios knygos buvo jūsų vaikystėje?

Mažasis princas“ ilgai kurstė mano vaizduotę, atsirado kitoks žiūrėjimo į pasaulį kampas. Stipriai paveikė ir turtinga knygos kalba. Dar labai patiko skaityti lietuvių pasakas, turėjau seną mamos vaikystės knygą, kurią ji gavo dovanų, būdama kokių aštuonerių metų. Visos tos siaubo pasakos, pasakojimai apie Elenytę, apie Eglę, žalčių karalienę, man buvo tokios įdomios!  Knygoje net nebuvo spalvingų paveikslėlių, tik kažkokie raižiniai, bet vaizduotę tai veikė taip stipriai, kad  lietuvių liaudies kūryba, senosios kultūros pažinimas man yra svarbūs iki šiol. Mes turime labai stiprų ir originalų kultūrinį paveldą. Kai man į rankas pateko Kotrynos Zylės knyga „Didžioji būtybių knyga“, susimąsčiau, kodėl mes ieškome amerikietiškų superherojų, Žmonių vorų ar Supermenų, kai savo tautosakoje turime neprastesnių herojų su supergaliomis?  Perkūnas, Rugutis – ar vaikai daug žino apie lietuvių mitologijos veikėjus? O jie tikrai labai įdomūs.

Kaip vaikai priima folklorą teatro scenoje?

„Milžinas Mažylis“

Labai svarbu, kaip tai yra pateikiama. Keliuose mūsų spektakliuose senoji lietuvių kultūra yra persipynusi su šiandieniu pasauliu, todėl tai vaikams yra labai įdomu.

Taigi spektaklis tampa priemone supažindinti vaikus su senąja lietuvių kultūra. Svarbu, kaip mes užmezgame dialogą su vaiku. Todėl mūsų teatre turbūt pats svarbiausias dalykas yra užmegzti kontaktą su žiūrovu.  Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme. Svarbu, kad vaikai galėtų susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje, kad pažadintume empatijos jausmą, kad jie sektų pagrindinių veikėjų istorijas, likimus.

Visuose „Vėjų teatro“ spektakliuose aiškiai apibrėžiame amžiaus ribas, kad spektaklio turinys atitiktų vaiko suvokimo galimybes, temas, priemones. Tuomet pasirenkame tokius temos pateikimo būdus, kurie būtų geriausi kiekvienai temai atsiskleisti, kurie būtų priimtini ir suprantami vaikams.

Esate menininkų šeima, su vyru aktoriumi Pijumi Narijausku auginate sūnelį Timoną. Jam dveji – ar jau skaitote kartu knygeles?

Knygos Timono gyvenime yra nuo pat gimimo. Vaikišką biblioteką rinkau visus devynis mėnesius, kol laukiausi. Tie laukimo mėnesiai buvo labai aktyvūs, buvo daug spektaklių. Kai kurias vaikiškas knygas puošia ir autorių autografai bei linkėjimai Timonui.

Dabar Timonas jau pats mėgsta vartyti knygas, skaitome jam jau ganėtinai ilgas istorijas, jis ilgai išlaiko dėmesį. Jau turi ir savo mėgstamiausias knygas, vakaro ir kitų ritualų knygas. Niekada nepirkome knygelių, kurios skleidžia garsus, groja ar panašiai, patys įgarsiname visus traukinius, paukščius ir viską, kas tik pagyvina knygų skaitymą. Svarbiausia yra būti su vaiku, nepalikti jo vieno su knyga. Kitas dalykas – vaikas turi matyti ir skaitančius tėvus, kad suvoktų, jog tai yra įdomi  gyvenimo dalis. Mūsų šeimoje knygos yra pirmo būtinumo daiktas. Pavyzdžiui, kai  važiavome pas senelius atostogauti, Timonas susirinko visas lego kaladėles ir labai nemažą krūvą knygų. Knygos veikia ir terapiniu požiūriu.

Pavyzdžiui, padeda vaikams suprasti savo emocijas, suprasti, kad dantų valymas reikalingas dalykas ir t.t. Timono močiutė, Inga Narijauskienė, išleido jau dvi terapinių pasakų knygas apie pelėdą Drūliją, į kurias sudėjo istorijas, atėjusias iš mano vyro Pijaus vaikystės. Visos pasakos sukurtos iš patirties, todėl manau, visi, kas turi šias knygas, neleis sumeluoti, kad tai ne tik gražios ir įdomios knygos vaikams, bet ir didžiulis pagalbininkas tėvams. Šiuo metu ji yra ankstyvojo ugdymo studijos „Mamų dainos“ iniciatorė ir mokytoja, kur mamos su savo mažyliais buriasi į grupes ir mokosi dainų bei žaidimų.

Kas iš dabartinių rašytojų buvo atradimas jums pačiai?

„Apie DRAUGYSTĘ“

Labai patinka Kotrynos Zylės knygos, ji ir rašo, ir pati iliustruoja, o svarbiausia – kad senąjį pasaulį pritraukia prie šiandienos. Kur mūsų laikais gyvena laumės? Toks klausimas įdomus ir man pačiai. Tai ta autorė, kurią rekomenduočiau paskaityti visiems vaikams. Taip pat išskirtinė autorė – Evelina Daciūtė. Visi jau žinome knygą „Laimė yra lapė“, bet visai neseniai pasirodė jos eilėraščių knyga „Paslapčiausia paslaptis“. Pati vaikystėje eilėraščių knygas skaitydavau tol, kol išmokdavau viską mintinai. Evelinos eilėraščiai man labai stipriai priminė vaikystę, be to, visos  istorijos atpažįstamos tiek skaitančiai mamai ar tėčiui, tiek pačiam vaikui. Ten viskas taip tikra, taip neišgalvota. O viską dar labai turiningai ir gražiai praturtina  Agnės Nananai iliustracijos. Tikiuosi, kad šie eilėraščiai išlips iš knygos puslapių į „Vėjų teatro“ sceną.

Ar knygų iliustracijos turi įtakos spektaklių scenografijai?

Knygų iliustracijos turi didelės įtakos knygos magijai – kai paimi į rankas, iliustracijos sudaro pirmą įspūdį apie knygą. Kadangi spektaklyje vaizdą kuria videomenininkai, scenografai, kostiumų dailininkai, tos iliustracijos labiau tampa  inpiracija, bet tiesiogiai spektakliuose jų nenaudojame.

Egle, kodėl nutarėte kurti vaikams?

Tokios specializacijos, kaip vaikų spektaklių režisūra, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebuvo.

Tačiau man pasisekė, nes dar pirmame kurse teko prisiliesti prie teatro vaikams specifikos. Studijavau Aido Giniočio kurse, o jis tikrai yra vaikų teatro žinovas. Pirmame kurse gavau užduotį sukurti etiudą vaikams. Po nekokių bandymų, pasirinkau lietuvių liaudies pasaką „Eglė, žalčių karalienė“. Etiudas pavyko, darbas man labai patiko, gavau dėstytojų palaikymą daryti toliau. Ir po kelerių metų aš grįžau prie tos medžiagos, „Keistuolių teatre“ pastačiau spektaklį vaikams „Eglė – žalčių karalienė“. Ši medžiaga buvo mano pirmas prisilietimas prie teatro vaikams (dar studijuojant pirmame kurse) – tai turbūt pirmoji stipri paspirtis kurti vaikams, o įkurti savo teatrą padrąsino mano vyras – aktorius Pijus Narijauskas, su kuriuo kartu ir kuriame „Vėjų teatrą“.

„Vėjų teatras“ auga, nuosekliai gilindamiesi į vaikų psichologiją, raidą. Norisi jiems duoti kuo daugiau, todėl turime išsikėlę sau daug tikslų. Prieš dvejus  metus įsikūręs teatras savo repertuare turi jau 8 spektaklius, daug kūrybiškų žmonių prisijungė, norime vis daugiau ir daugiau veiklų pasiūlyti šeimoms.

Kaip repertuaro spektakliai pasiskirstę pagal amžiaus grupes?

„Apie DRAUGYSTĘ“

Daugiausia skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Vaikai į spektaklį gali ateiti klasėmis, kai kurie spektakliai sukurti pagal knygas, įtrauktas į mokyklinę programą.

Pavyzdžiui, Kotrynos Zylės „Milžinas mažylis“. Mūsų spektaklis, sukurtas pagal šią knygą, rodomas Kauno miesto kameriniame teatre. Netolimoje ateityje planuojame praplėsti „Vėjų teatro“ repertuarą, įtraukdami spektaklius, skirtus ir paaugliams.

Turime spektaklių, į kuriuos galime pakviesti žiūrovus net nuo 6 mėnesių. Viena amžiaus grupė ir būtų 6–18 mėnesių, kita – vaikai nuo pusantrų iki trejų metų.

Spektakliai mažyliams vyksta mažose grupelėse, kamerinėje aplinkoje.

Visuose „Vėjų teatro“ spektakliuose aiškiai apibrėžiame amžiaus ribas, kad spektaklio turinys atitiktų vaiko suvokimo galimybes, temas, priemones. Tuomet pasirenkame tokius temos pateikimo būdus, kurie būtų geriausi kiekvienai temai atsiskleisti, kurie būtų priimtini ir suprantami vaikams.

Kaip suprantate, koks tas atgalinis ryšys su žiūrovu?

Netiesioginis bendravimas su publika vyksta viso spektaklio metu, vaikai atviri ir imlūs, jie po spektaklio ir per patį spektaklį dalinasi savo įspūdžiais, nėra tos tylos sienos, kuri visuomet yra suaugusiųjų spektakliuose. Aktoriai visada jaučia, ar vaikai klauso susidomėję, įsitraukę, ar ne, ar noriai dalyvauja.

Yra ir tiesioginis dialogas – kai kuriuose spektakliuose įtraukiame žiūrovus į veiksmą. Per premjeras pamatau ir klaidas, kurias skubame ištaisyti. Yra dalykų, kuriuos mes, suaugusieji, praleidžiame pro pirštus: pavyzdžiui, viename spektaklyje herojus sako, kad moka skaičiuoti iki 4, o staiga jis jau skaičiuoja iki 10. Vaikai tai labai greitai pastebi, šaukia, kad sakė kitaip. Džiugu, kai vaikai aktyvūs, dar smagiau, kai kartu įsitraukia ir tėvai ar mokytojai. Aš pati labai mėgstu būti spektakliuose, pasitikti žiūrovus, įeinančius į salę, išlydėti po spektaklio. Iš akių matau emocijas, ar jie skuba namo, ar jiems taip patiko, kad norisi pabūti ilgiau. Smagu, kai matai, kad tie patys žiūrovai grįžta, kad auga mūsų teatro bendruomenė.

Kokios problemos šiuolaikiniams vaikams aktualiausios?

„Milžinas Mažylis“

Manau, kad vaikams trūksta nuoširdaus tėvų dėmesio.

Taip, mes, suaugusieji labai skubame, laiko trūkumą vaikams bandome kompensuoti materialiais dalykais, o tada visai nepastebimai viskas ir tampa materialu. Meilė suvokiama kaip brangesnė dovana per gimtadienį. Tėvų dėmesio, kokybiško šeimos laiko kartu pakaitalu tampa ir virtualus pasaulis, kuriame vaikai jaučiasi saugesni, labiau suprantami nei realiame. Taip silpsta ryšys, vienas kito supratimas šeimoje. Visi tai žinome ir tūkstantį kartų girdėjome, bet manome, kad nelabai galime ką pakeisti. Bet ar tikrai? O gal vis dėlto galime susiplanuoti savo laiką taip, kad papusryčiautume visi kartu? Kad paskaitytume knygą kartu su vaiku? Kad išeitumėm į sekmadienio žygį, palikę visus telefonus ir nebaigtus darbus namie. Juk tai yra svarbiausia – šeima.

Ginta Liaugminienė

Nuotraukos iš „Vėjų teatro“ archyvo

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2020 lapkričio 26 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + = penki

Kitos temos: