Lietuvė Kristina ir perujietis Diego savo sūnui Feliksui Vyčiui padovanojo… ekologišką ūkį

Lietuvė Kristina ir perujietis Diego netoli Vilniaus įkūrė nedidelį ekologišką šeimos ūkį „Heart Made Farm“

Esame įpratę turėti savo šeimos gydytoją, galbūt savo kirpėją ar sporto trenerį. Tačiau Lietuvoje dar neįprasta turėti savo asmeninį ūkininką. Šią idėją iš užsienio parsivežę lietuvė Kristina ir perujietis Diego netoli Vilniaus įkūrė nedidelį ekologišką šeimos ūkį „Heart Made Farm“.

Ūkyje šeima augina daržoves, žalumynus ir prenumeratoriams kas savaitę pristato daržo gėrybių krepšelį. Tokio verslo siekis yra ne tik užauginti ir prekiauti ekologiška produkcija, bet ir suburti bendruomenę, kurią vienija pagarba gamtai ir siekis gyventi tvariau.

Kristinos ir Diego šeimoje auga dvejų metukų sūnelis Feliksas Vytis.

Kristina, kuris pirmas užsikrėtėte „žalio“ gyvenimo idėjomis?

Tvaresnio, „žalesnio“ gyvenimo idėjos labai svarbios mums abiems. Tokia pasaulėžiūra buvo vienas iš dalykų, mus patraukusių vienas prie kito. Diego, kai jo klausdavau, ką nori nuveikti gyvenime, man atidainuodavo „I wanna heal the world, make it a greener place“. O man Tėtė ir Mama įskiepijo meilę ir pagarbą gamtai. Nuo mažų dienų tokiomis smulkmenomis, kaip priminimu, kad po savęs  nenumesčiau saldinio popierėlio, o gatvėje pamačiusi šiukšlę pakelčiau ir išmesčiau, kad nevaikščiočiau „kiaulių takeliais“ ir panašiai. Ir kiek prisimenu iš vaikystės, Tėtis visą laiką ką nors sodindavo. Visada pasiimdavo drauge ir mane su sese ir kartodavo, kad mes gražiname Lietuvą.

Aš iš senelių paveldėjau žemę ir svajojau atkurti jų ūkį. Nors mano profesija su žemės ūkiu neturi nieko bendro – esu baigusi tarptautinę teisę – tačiau, kai susituokėme ir pradėjau lauktis vaikučio, pagalvojau, kad motinystės atostogos gali būti puiki proga nuveikti kažką naujo grįžus į Lietuvą. Tuo metu dar įsivaizdavau, kad motinystės atostogos iš tiesų yra atostogos, ir turėsiu daug laisvo laiko. Kita vertus, augindama vaiką, norėjau ir saugumo bei žinojimo, kad jis valgys ekologiškas, be chemikalų užaugintas daržoves, kaimiškus kiaušinius.

Mes su vyru abu nuo vaikystės matę kaimo gyvenimo – aš visas vasaras leisdavau pas senelius kaime, Diego tėvai Peru turi didelį mangų, laimų ir pasiflorų ūkį, augina gyvulių. Tad abu norėjome, kad ir mūsų vaikas augtų matydamas, iš kur maistas atsiranda ant mūsų stalo, kad suprastų, jog jis pats savaime neužauga parduotuvių lentynose, kad reikia įdėti daug darbo, rūpesčio jam užauginti. Norėjome, kad nuo mažų dienų formuotųsi vaiko ryšys su gamta, kad jis išmoktų ją gerbti, vertinti, tausoti.

Ūkid šį rudenį švęs antrąjį gimtadienį

Kokie prisiminimai liko iš vaikystės vasarų pas senelius?

Aš vaikystėje beveik nelankiau darželio, galima sakyti, kad pas senelius ir užaugau. Kaip ir dauguma kaimo žmonių, seneliai turėjo daržą, šiek tiek gyvulių, mes su tėvais pagelbėdavome jiems ūkio darbuose. Kiti bendraamžiai darbus kaime prisimena kaip parduotas vasaras, o man jie susiję su gražiausiais vaikystės prisiminimais. Visa šeima – seneliai, tėvai, tetos, vaikai – dirbdavome bendrus darbus, paskui drauge pramogaudavome. Man labiausiai patikdavo ravėti daržus, tarsi kokia meditacijos forma. Patikdavo vežti šieną. Neprisimenu darbų, kurių būčiau labai nemėgusi. To augančio derliaus stebuklo vaikystėje dar nesuvokiau, viskas atrodė savaime suprantama. Bet dabar kiekvieną pavasarį, kai pradedame sodinti, kai išdygsta pirmieji gležni daigeliai, man tai teikia tiek džiaugsmo – matyti, kaip iš mažos sėklytės atsiranda gyvybė, kuri tavo globojama pradeda duoti vaisių, yra tikrai ypatinga.

Jūsų ir vyro vaikystės patirtys tikriausiai skiriasi, juk jis užaugo Peru?

Diego irgi visas vasaras praleisdavo tėvų ūkyje. Ūkis buvo didžiausia motyvacija gerai mokytis, nes tėvai sakydavo, jei bus blogi pažymiai, teks likti Limoje ir mokintis. Šeimoje augo trys vaikai ir jiems buvo didžiausias džiaugsmas bei pramoga padirbėti ūkyje, pažaisti su mažais ožiukais, jais rūpintis. Peru ūkininkavimas kitoks, nei Lietuvoje. Čia yra žiemos ir vasaros, o ten – lietingasis ir sausasis periodai. Kai pirmą kartą lankiausi ūkyje, buvo sausros periodas, dveji ar treji metai visai be lietaus. Man buvo šokas, kaip gamta tai ištveria. Kai pamačiau galvijų bandas, kurios „ganosi“ ne ganyklose, o smėlio kopose ir kurių vienintelis maistas – tai, ką išaugina žmonės iš šulinių laistomuose daržuose, buvo baisu. Tokiais atvejais supranti, kad klimato kaita tik paaštrina ir taip sudėtingas ūkininkavimo sąlygas, ir nuo jų kenčia ne tik žmogus. Nors tokie sausrų ir liūčių periodai, siejami su El Niño ir La Niña fenomenais, yra natūralūs, tačiau pastaraisiais metais stebima tendencija, kad jie stiprėja ir jų pasekmės kur kas skausmingesnės.

Kur jūs susipažinote?

2010 metais keliavau po Kubą, mačiau, koks nelengvas tenykščių žmonių gyvenimas. Po kelionės kilo idėja kurį laiką savanoriauti Lotynų Amerikoje. Prikalbinau kartu vykti ir draugę. Kadangi savo svajonę savanoriauti turėjome finansuoti pačios, taupydamos pinigus susiradome pigiausius bilietus į Meksiką, o iš ten autostopu keliavome į Peru, kur jau buvau susiradusi organizaciją savanorystei. Dar prieš išsiruošiant į kelionę vienas bendras pažįstamas patarė nuvykus į Peru, jei prireiks kokios pagalbos, kreiptis į Diego. Taip užsimezgė pirmasis kontaktas.

Kai po kelių mėnesių tranzavimo pagaliau nuvykome į Peru, parašiau Diego ir jis pasiūlė susitikti jo universitete. Kadangi jis studijavo viename didžiausių Žemės ūkio universitetų Lotynų Amerikoje, man tai pasirodė puiki galimybė susipažinti ir su regiono flora, kadangi universitetas yra milžiniškas, kaip
atskiras miestas, su eksperimentiniais daržais, gyvulių ūkiais, laboratorijomis. Maniau, kad čia rasčiau įdomesnių augalų, kuriuos galėčiau parsivežti į Lietuvą.

Praleidome universitete visą dieną, bendraudami atradome begalę mus abu dominančių temų. Kai išvykau į organizaciją, kurioje savanoriavau, Diego suorganizavo savo studentus (jis buvo studentų asociacijos prezidentas) ir vasaros atostogų metu irgi atvyko savanoriauti. Dirbome Pisco mieste, kuris
buvo sugriautas per žemės drebėjimą, padėjome atstatyti per drebėjimą sugriautus namus, mokėme vaikus anglų kalbos, rengėme pamokėles apie kompostavimą, šiukšlių rūšiavimą.

Diego niekada niekuo nesiskundžia, jis chroniškas optimistas ir pozityvus žmogus

Kai grįžau į Lietuvą, tęsėme bendravimą internetu. Mane žavėjo jo artimi santykiai su šeima, požiūris į ekologiją, gamtą, tai, kad domėjosi tradiciniu (ne pramoniniu), gamtą tausojančiu, žemės ūkiu. Abu turėjome svajonę kada nors turėti savo ūkį. Draugystė po truputį peraugo į stipresnius jausmus. Mus suvedė ir toliau kartu veda bendras susidomėjimas augalais, ekologija, tvaresniu gyvenimu. Mes ir dabar turime kelis augalus, išaugintus iš sėklų, kurias susirinkau tuomet Diego universitete.

Kaip nusprendėte, kurioje šalyje kursite savo gyvenimą?

Tai buvo ilgiausiai užtrukęs ir sudėtingiausias sprendimas, nes Diego labai norėjo kažką kurti Peru, turėjo daug idėjų ir projektų. Peru nuostabi šalis, bet ji turi ir labai daug spręstinų problemų. Žemės ūkyje dirba daug gyventojų, tačiau gana primityviais metodais. Įdedama daug darbo, kuris nėra tinkamai įvertinamas, atlygis nėra teisingas. Vienas iš Diego projektų buvo skirtas tiesiogiai sujungti ūkininkus su pirkėjais, taip užtikrinant ir teisingesnes kainas vartotojams, ir sąžiningą atlygį žemdirbiams, išvengiant mokesčių tarpininkams. Kita projekto iniciatyva buvo verslumo, tvaraus, bet ir pelną generuojančio ūkininkavimo mokymai iš kaimo vietovių kilusiems jaunuoliams, taip siekiant pristabdyti jaunimo migraciją į didžiuosius miestus. Jis siekė parodyti, kad žemės ūkio veikla gali būti perspektyvi, įdomi ir užtikrinanti pakankamas pajamas. (Per karantiną šią idėją iš dalies pavyko įgyvendinti pasitelkus nuotolinius mokymus).

Aš tuo tarpu spaudžiau kurti bendrą gyvenimą Lietuvoje, nes norėjau atkurti savo prosenelių ūkį. Galų gale sutarėme grįžti ir kurtis Lietuvoje, o Peru bus antrieji namai, kur leidžiame atostogas.

Sūnus Feliksas Vytis gimė ir auga Lietuvoje?

Mes susituokėme prieš 4 metus. Tuo metu gyvenome Briuselyje. Aš turėjau trejų metų darbo kontraktą. Kai gimė Feliksas Vytis, kaip tik pasibaigė ir mano kontraktas, tad grįžome į Lietuvą. Norėjau motinystės atostogas išnaudoti naujoms veikloms: svarsčiau arba ieškotis studijų galimybių, arba imtis verslo.
Gyvendami Belgijoje su Diego pradėjome aktyviau domėtis pažangiais daržininkystės metodais, dalyvavome bendruomenės daržų (Community Gardens) veiklose, savo terasoje auginome daržoves ir prieskonines žoleles. Norėjome pabandyti hobį paversti ir šeimos verslu. Be to, patys augę kaime, norėjome, kad mūsų vaikas turėtų prabangą augti gamtoje, atrasti jos dėsnius, pažinti reiškinius natūraliai, ne vien iš vadovėlių. Todėl idėja kurti šeimos ūkį abiem atrodė labai patraukli. Taip, gimus Vyčiui Feliksui, gimė ir HeartMade Farm.

Kokia buvo tos idėjos pradžia?

Kai nusprendėme pradėti daržininkauti, Diego pasiūlė savo produkcija prekiauti pagal bendruomenės remiamo žemės ūkio modelį (ang. CSA – Community Supported Agriculture). Aš abejojau, ar Lietuvoje jis pasiteisins, ar visuomenė jau yra pasirengusi, ar daug žmonių pasitikės. Iš tiesų ir dabar mūsų daržo bendruomenėje yra daugiau užsieniečių arba mišrių šeimų. Jie dažniausiai yra gyvenę užsienyje, yra išbandę ūkių prenumeratas ir labiau pasitiki šiuo modeliu. Pirmąjį sezoną pradėjome nuo 3 prenumeratorių, visi jie buvo mūsų draugai. O sezono pabaigoje turėjome jau 25 šeimas. Draugai rekomenduodavo draugams, kai kas atsitiktinai mus surado internete. Dabar turime beveik 40 prenumeratorių.

Sekmadienius esame skyrę daržo nariams ir lankytojams – ypač savo prenumeratorius visada kviečiame atvažiuoti, apžiūrėti daržą, pabendrauti ir, jei tik nori, patiems susiskinti savo daržovių krepšelį. Pas mus lankosi ir mokinių ekskursijos. Daugumai didžiausią įspūdį palieka kompostavimo sistema – kaip maisto atliekos, veikiamos mikroorganizmų, virsta kompostu, praturtinančiu dirvą, kurioje auga sveikos ir maistingos daržovės.

„Heart Made Farm“ šį rudenį švęs antrąjį gimtadienį. Esame patenkinti tuo, kaip užaugo mūsų daržas ir aplink jį susibūrusi bendruomenė.

Kas ūkyje auga, ar buvo eksperimentų, kurie visiškai netiko jūsų ūkiui?

Mes auginame apie 30 skirtingų daržovių ir žalumynų. Stengiamės, kad krepšelių turinys būtų kuo įvairesnis, kad kas savaitę juose būtų bent 7 skirtingos sezoninės daržovės ar žalumynai.

Šeima norėjo, kad vaikas augtų matydamas, iš kur maistas atsiranda ant stalo, kad suprastų, jog jis pats savaime neužauga parduotuvių lentynose

Be eksperimentų neapsieiname. Turiu net eksperimentų lysvę, kurioje sodinu vis kažką naujo, nebandyto. Pavyzdžiui, šiais metais auginome tomatilus – jie panašūs į dumplūnes, bet ne tokie saldūs. Jie gana populiarūs Meksikos virtuvėje, o mums ir mūsų daržo draugams buvo naujovė. Kartu išbandome naujus receptus, dalinamės, kaip pagaminti vieną ar kitą daržovę. Šiais metais auginome ir baltųjų baklažanų. Jie smulkesni už įprastus ir yra baltos spalvos, panašūs į kiaušinius. Neveltui angliškai baklažanai vadinami eggplants. Tai pirminė baklažanų versija, o mums įprasti, tamsiai violetiniai, yra išvestinė forma. Taip pat auginame pankolius, perujietiškus pipiriukus, mangoldus. Vis bandome užauginti batatų, tačiau kol kas nelabai sekasi. Prie eksperimentų, kurie mūsų prenumeratorių nesužavėjo, galiu paminėti cikorijas. Belgijoje jos labai populiarios, tačiau reikia mokėti jas pagaminti taip, kad neliktų kartumo.

Neišvengiame ir nesėkmių, iš kurių stengiamės kaskart kažko išmokti. Pavyzdžiui, mums nesiseka su moliūgais. Mūsų daržas yra prie ežero, lankoje. Čia labai anksti, dar vasaros viduryje, prasideda rūkai, tad tiems augalams, kurie jautrūs šalčiui, tai nepatinka. Drėgmė ir šaltis juos „nukanda“. Tačiau buvome keletą moliūgų pasisodinę ant komposto krūvos. Kadangi kompostas šildo, šie moliūgai išgyveno, nors visi kiti nušalo.

Kaip jūsų vyras jaučiasi po pilku lietuvišku dangumi?  

Diego niekada niekuo nesiskundžia, jis chroniškas optimistas ir pozityvus žmogus. Dėl pilko dangaus irgi nė karto nesu girdėjusi nė menkiausio skundo. Galbūt per dvejus metus dar nespėjo išeikvoti visos sukauptos Peru saulės? Kai tik pradėjome kurti savo ūkį, jis likdavo darže nakvoti, nes norėdavo daugiau darbų nudirbti. Tuo metu dar neturėjome namuko ant ratų, jis nakvodavo palapinėje, kartais ir prie minusinės temperatūros. Bet jam patinka iššūkiai, nė karto dėl to nepasiskundė. Pernai nusipirkome naudotą namuką ant ratų, tai bent man dabar ramiau, kad jis nebešąla.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2021 spalio 31 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

Žymos: , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + = 8

Kitos temos: