Dovanodami vaikui naminį gyvūnėlį, pagalvokite, kad kada nors ateis diena, kai žiurkėnas ar papūgėlė nugaiš. Verta iš anksto apmąstyti, kaip elgsitės šioje nemalonioje situacijoje.
Pasakoja vilnietė Vilma: „Šešias savaites mūsų šeimoje atsiradusi banguotoji papūgėlė buvo dėmesio ir džiaugsmo centre. Visa šeima leisdavo vakarus stebėdama paukštelio gyvenimą. Tai buvo išsvajota dovana – Justui papūgėlę padovanojo krikšto mama ketvirtojo gimtadienio proga. Bet vieną rytą, visai netikėtai, papūgėlę radome nebegyvą. Šis įvykis buvo daug dramatiškesnis, nei galėjome įsivaizduoti. Abu su vyru puolėme Justui ir jo 2 metais vyresniam broliui Mantui aiškinti apie paukštelio mirtį. Aš kažką sapaliojau apie debesis ir rojų, kad paukštukas mus dabar mato iš debesų ir kad jam ten gerai. Nors aiškinom Justui, kad paukštukas niekada neatsibus, sūnus valandų valandas jo maldavo. Verkėme visi, o Justas – be sustojimo. Vyras paėmė seną batų dėžutę, įdėjo papūgėlę ir išnešė į kiemą. Mantas atsisakė dalyvauti laidotuvėse. Po poros dienų, nežinau ar gerai, ar blogai padarėme, bet nupirkome dvi papūgėles“.
Ši situacija nėra unikali, juk mylimi gyvūnėliai dėl vienos ar kitos priežasties miršta. Vaikams tai būna dažniausiai pirmas susidūrimas su mirtimi ir jos suvokimu bei išgyvenimu. Vaikai, priklausomai nuo amžiaus, skirtingai išgyvena tokias netektis.
Kada jis atsibus?
Dauguma vaikų iki 6 metų nesuvokia mirties esmės. Jie žino, kad miręs yra kitoks, bet koks tiksliai – neaišku. Maži vaikai nesupranta, kad mirtis – negrąžinama ir neišvengiama. Priešmokyklinukai laukia, kada jų gyvūnėlis atsibus. Dauguma vaikų gali galvoti, kad padarė kažką blogo, ir dėl to gyvūnėlis mirė.
Vaikai sako, kad jie buvo supykę ant gyvūnėlio dėl ko nors (pvz., išlieto vandens, nuverstos gėlės ar suplėšyto popieriaus lapo) ir kad dėl to jis mirė. Turite vaikui aiškint, kad jų pyktis visai niekuo dėtas, ir kad jei taip jau atsitiko, taip ir turėjo atsitikti.
Mažesni vaikai gali pradėti bijoti, kad ir kiti aplinkui tuoj numirs. Turite paaiškinti, kad ir mama, ir tėtis – sveiki, o katinėlis numirė todėl, kad buvo labai senas ir ligotas. Pasakykite, kad mirtis nėra užkrečiamas dalykas, ir kad nė vienas iš jūsų negali užsikrėsti nuo katinėlio ar šunelio.
Mokyklinio amžiaus vaikai supranta, kad mirtis – galutinis taškas, ir numiręs gyvūnėlis niekada neprisikels, tačiau vis tiek „atkasa“ įvairių detalių. Jiems labai įdomu, kas darosi su gyvūnėlio kūnu po mirties, kaip visa tai nutinka. Tai lyg mokomasis dalykas, tad pasistenkite vaikams paaiškinti apie mirtį jiems suvokiamais žodžiais.
Kiekvienas gedi savaip
Nėra geriausio būdo, kaip padėti vaikui išgyventi liūdesį. Pats vaikas liūdesį ir gedėjimą parodys veiksmais, o ne pasakys žodžiais. Mažesnis gali apsimesti, kad vis dar žaidžia su savo numirusiu-įsivaizduojamu gyvūnėliu; šešiametis, kuris jau kelerius metus neprisišlapindavo į lovą, vėl gali pradėti nelaikyti šlapimo; mokyklinukas gali pradėti prasčiau mokytis. Tokie pasikeitimai yra normalūs ir dažniausiai laikini. Jei vaikas gedi, turite leisti jam gedėti tada, kada jis nori ir taip, kaip jis nori.
Gedėjimas nėra įvykis, o ištisas procesas. Vaikas gali išgyventi įvairiausius jausmus nuo liūdesio iki pykčio ir baimės. Liūdesys gali būti nevienodas: vieną dieną vaikas gali elgtis įprastai ir linksmai, o kitą – verkti be sustojimo.
Keli būdai, kaip galima vaikui padėti
Nėra prasmės būti dirbtinai linksmiems. Dauguma tėvų įsivaizduoja, kad demonstruodami atsainumą ir linksmumą, padės vaikui. Jei jums liūdna, tai ir parodykite, kad liūdite. Sakykite, kad ilgitės to gyvūnėlio, prisiminkite, kiek džiaugsmo ir gražių akimirkų jis jums visiems suteikdavo.
Kad ir kaip būtų sunku, leiskite vaikui verkti ar kitaip liūdėti, jei jis to nori. Sakydami, kad taip dideli berniukai nesielgia, ar kad dėl to nereikia verkti, neleisite vaikui išreikšti savęs. Jei vaikas nenori verkti, pasakykite, kad tai irgi normalu, kad nebūtinai liūdesys išreiškiamas ašaromis.
Net jei ir manote, kad vaikui per anksti suvokti mirtį ir netektį, vis tiek vadinkite daiktus tikraisiais vardais ir tiesiai atsakinėkite į klausimus apie tai, kas atsitiko gyvūnėliui. Sakydami, kad gyvūnėlis dabar miega ar kad jo prireikė Dievuliui, galite vaiką išgąsdinti ar sukelti dar didesnį sumišimą. Jei sakysite, kad gyvūnėlis iškeliavo ar išėjo, vaikas pradės tikėtis, kad jis kažkada turi sugrįžti. Geriausia pasakyti, kas gyvūnėlis niekada neatimerks, niekada nevalgys, niekada su vaiku nebežais, niekada jo kūnas nejudės.
Kartais laidojimo ceremonijos vaikams nėra priimtinos, tad neskatinkite vaiko jose dalyvauti. Kai kurie vaikai savo atsisveikinimą parašo laiške ar nupiešia piešinį.
Didžiausia dilema po gyvūnėlio netekties – stengtis kuo greičiau įsigyti kitą ar palaukti, rinktis tos pačios rūšies ar kitos? Pasikalbėkite apie tai su vaiku, išsiaiškinkite, ką jis apie tai galvoja. Jūsų staigmena (jei namo parnešate kitą gyvūnėlį) gali visai nepasiteisinti. Vaikas gali priešiškai reaguoti į naują įnamį.
Psichologai pataria geriau kažkiek laiko palaukti, kol vaikas pripras prie gyvūnėlio netekties, tik tada į jo vietą pirkti kitą.
„Mamos žurnalas“
