„Mūsų kelionė truko bene 4 metus ir pastoti pavyko po 7 IVF: 1 Lietuvoje, 3 Latvijoje ir 3 Turkijoje. Visas gydymas kainavo daugiau apie 100 tūkst. eurų.“ Tai vienos Lietuvos moters istorija. Tačiau už jos – dar daugiau mūsų istorijų apie metų metus trunkantį gydymą, nesėkmingus bandymus, tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių eurų siekiančias išlaidas ir pagalbos paieškas už Lietuvos ribų.
Tuo pat metu valstybė planuoja beveik 770 mln. eurų šeimų paketui. Tačiau kur šiame plane yra žmonės, kurie dar tik kovoja dėl galimybės susilaukti vaiko?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė beveik 770 mln. eurų vertės šeimos politikos priemonių paketą. Jame numatytos didesnės vaiko priežiūros išmokos, nemokami pietūs mokiniams, vaiko priežiūros ir užimtumo krepšelis, didesnė parama būstui ir kitos priemonės šeimoms, kurios jau augina vaikus.
Tai svarbios ir reikalingos priemonės. Tačiau kalbant apie gimstamumo skatinimą lieka beveik nematomi tie, kurie yra dar vienu žingsniu anksčiau – žmonės, kurie vaikų labai nori, tačiau dėl nevaisingumo negali jų susilaukti be medicinos pagalbos.
Gimstamumas neprasideda nuo vaiko priežiūros išmokos ar nemokamų pietų mokykloje. Jis prasideda nuo galimybės tam vaikui apskritai atsirasti.
Nevaisingumo keliu einančios poros dažnai metų metus moka už tyrimus, konsultacijas, vaistus ir procedūras. Net ir kompensuojamas IVF daugeliui šeimų nėra nemokamas – lieka išlaidos vaistams, papildomoms procedūroms, embrionų šaldymui ir perkėlimams, diagnostikai bei kitiems gydymo etapams. Pasibaigus kompensuojamiems bandymams, šeimos neretai lieka vienos su tolesnio gydymo išlaidomis.
Tačiau mūsų surinktos istorijos rodo, kad problema nėra vien pinigai. Tai ir prarasti metai, senkantis vaisingumas, pasikartojantys nesėkmingi bandymai, nepakankama diagnostika ir situacijos, kai reikalingų gydymo galimybių tenka ieškoti užsienyje ir be abejo moterų bei vyrų psichologiniai išgyvenimai, kuriuos ne visi pakelia.
Parengėme peticiją „Realiai prieinamas nevaisingumo gydymas ir pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje“. Ja prašome plėsti valstybės finansuojamą nevaisingumo gydymą, kad būtų kompensuojama ne tik dalis IVF procedūrų, bet ir reikalinga diagnostika, gydymas, psichologinė pagalba bei šiuolaikiniai pagalbinio apvaisinimo metodai. Taip pat siūlome kompensuojamų ciklų skaičių ir gydymo finansavimą vertinti atsižvelgiant į individualią paciento medicininę situaciją.
Susidaro paradoksali situacija: valstybė investuoja į šeimą tada, kai vaikas jau yra, tačiau žmonės, kurie dėl medicininių priežasčių dar tik kovoja dėl galimybės tapti tėvais, šeimos ir gimstamumo politikoje lieka beveik nematomi.
Jeigu valstybės tikslas iš tiesų yra ilgalaikis gimstamumo didinimas, šeimos politika turėtų apimti visą kelią – ne tik nuo vaiko gimimo, bet ir iki jo. Neužtenka klausti, kaip padėti šeimai auginti vaiką. Turime klausti ir: ką valstybė daro, kad žmonės, susidūrę su nevaisingumu, apskritai turėtų realią galimybę jo susilaukti?
Todėl kviečiame žurnalistus išgirsti nevaisingumo kelią einančių Lietuvos moterų ir šeimų istorijas. Už statistikos ir medicininių terminų yra žmonės, kurie metų metus daro viską, kad susilauktų vaiko – aukoja santaupas, laiką, karjerą, fizinę ir emocinę sveikatą, o neretai galiausiai išvyksta gydytis į užsienį.
Norime, kad kalbant apie gimstamumo skatinimą būtų kalbama ne tik apie tai, kaip padėti jau vaikus auginančioms šeimoms, bet ir apie tai, kaip padėti tiems, kurie šiandien daro viską, kad tie vaikai apskritai gimtų.
Šis kreipimasis parengtas remiantis anoniminėmis moterų ir šeimų istorijomis. Anonimiškumas pasirinktas ne todėl, kad šių istorijų nėra, o todėl, kad apie nevaisingumą Lietuvoje vis dar sunku kalbėti garsiai.
Todėl šiandien nusprendėme apie tai nebetylėti.
Peticija „Realiai prieinamas nevaisingumo gydymas ir pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje“:
https://peticijos.lt/P-88281
Tikros istorijos
Lietuvoje turėjome IUI ir tris IVF, buvo perkelti net 9 embrionai, tačiau nepastojimo priežasties taip ir nepavyko aiškiai nustatyti. Gydymas tęsėsi metų metus, nors dėl įgimtos patologijos mano kiaušidžių rezervas sparčiai mažėjo dar nesulaukus 30 metų.
Gydytis išvykus į Latviją, atlikus išsamesnius tyrimus ir operaciją, buvo nustatytos net keturios galimos nevaisingumo priežastys. Per pusmetį jos buvo gydomos ar pašalintos, tačiau tuo metu mano kiaušidžių rezervas jau buvo išsekęs. Vienintele realia galimybe tapti mama liko donorinė kiaušialąstė, kurios Lietuvoje mums pasiūlyti negalėjo.
Latvijoje pasinaudojus donorine kiaušialąste, pirmasis embriono perkėlimas buvo sėkmingas – būtent dešimtasis embrionas padovanojo mums išsvajotą vaiką. Visa 6 metus trukusi nevaisingumo gydymo kelionė mūsų šeimai kainavo daugiau nei 40 000 eurų jau pasinaudojus dviem kompensacijomis, neskaičiuojant daugiau nei 20 kelionių į Rygą ir nakvynių išlaidų.
***
Mano IVF kelionė prasidėjo prieš dvejus metus, kai buvo įtarta endometriozė. Po operacijos ir gydymo 2025 m. pradėjome IVF – iki šiol turėjome du IVF ciklus ir tris nesėkmingus embrionų perkėlimus.
Labiausiai trūksta individualaus požiūrio – po nesėkmingų perkėlimų norėtųsi daugiau priežasčių paieškos, papildomų tyrimų ir sprendimų, ką galima daryti kitaip, o ne tiesiog tęsti kitus perkėlimus.
Nors abu IVF buvo kompensuojami, jau išleidome apie 6500 eurų savo lėšų. Todėl norėtųsi ne tik didesnio kompensuojamų IVF skaičiaus, bet ir realiai mažesnės finansinės naštos šeimoms.
***
Negalėdami pastoti natūraliai, kreipėmės į vaisingumo specialistus. Mūsų mieste jų nėra, todėl gydymui teko vykti į kliniką didmiestyje – apie 2,5 val. kelio į vieną pusę.
Klinikoje sužinojome, kad gydymas galimas tik susituokusioms poroms. Todėl susituokėme skubos tvarka, tačiau dėl nustatytų procedūrų ir terminų gydymo pradžios teko laukti.
Gydymui jau išleidome apie 3000 eurų, neįskaičiuojant kelionių, papildų ir kitų išlaidų.
Po gydymo proceso buvo gautas vienas embrionas, tačiau jo perkėlimas buvo nesėkmingas.
Šiuo metu mums liko paskutinė kompensuojama IVF galimybė. Net ir kompensuojamas gydymas pareikalavo papildomų tūkstančių eurų iš santaupų. Pasibaigus kompensuojamiems bandymams, tolesnis IVF gydymas taptų dar didesne finansine našta.
***
Kelionė trunka daugiau nei 5 metus. Gydymas pradėtas Latvijoje, nes Lietuvoje net už pinigus negalima pradėti IVF nesusituokus. Sąskaitoje 3 IVF, 3 neigiami nėštumo testai. Po vieno bandymo pašalintas kiaušintakis, nes paskutinis nėštumas vystėsi būtent ten. Latvijoje išleista daugiau nei 20 tūkst.eurų. Iki šiol nėra teigiamo rezultato.
***
Mūsų kelionė prasidėjo 2025 m. gegužę. Man diagnozuota endometriozė, dėl kurios 2020 m. buvo atlikta operacija. Po jos gydytojas paskyrė „Ammily“ tabletes, siekiant kontroliuoti ligą ir išvengti židinių atsinaujinimo. Nors šios tabletės turi ir kontraceptinį poveikį, jos buvo vartojamos dėl endometriozės gydymo, o ne siekiant išvengti nėštumo.
Nutraukus gydymą, 2025 m. lapkritį pradėtos vaisingumo procedūros – atliktos stimuliacijos ir kiaušintakių pratekamumo tyrimas. Visos šios procedūros buvo apmokėtos savo lėšomis. Po nesėkmingų stimuliacijų 2026 m. gegužę pradėtas pirmasis IVF ciklas, tačiau jis buvo nesėkmingas.
Papildomą sunkumą sukėlė ir kompensuojamo gydymo sąlygos. Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, esant endometriozei ir moteriai iki 35 metų, gydymas ar laukimo taktika turi būti neveiksmingi 24 mėnesius, kad būtų taikoma ši nevaisingumo gydymo indikacija. Tai reiškia, kad vien diagnozės ne visada pakanka – iki kompensuojamo gydymo gali tekti laukti beveik dvejus metus.
Iki šiol gydymui išleidome apie 5500 eurų, neįskaičiuojant kuro ir kitų su gydymu susijusių išlaidų. Šis procesas pareikalavo daug ne tik finansinių, bet ir psichologinių išteklių.
***
Kai nepavyko pastoti natūraliai, kreipėmės į vaisingumo specialistus. Kadangi mūsų mieste jų nėra, teko vykti į didmiestį – apie 2,5 val. kelio į vieną pusę. Sužinojome, kad gydymas galimas tik susituokusioms poroms, todėl susituokėme skubos tvarka, tačiau dėl nustatytų procedūrų ir terminų gydymo pradžios vis tiek teko laukti.
Gydymui jau išleidome apie 3000 eurų, neįskaičiuojant kelionių, papildų ir kitų išlaidų. Gydymo metu buvo rastas ir pašalintas polipas, taip pat nustatytos cistos. Po viso gydymo proceso gautas tik vienas embrionas, tačiau jo perkėlimas buvo nesėkmingas.
Šiuo metu mums liko paskutinė kompensuojama IVF galimybė. Net ir kompensuojamas gydymas pareikalavo tūkstančių eurų iš santaupų, todėl neramina, kas laukia pasibaigus kompensuojamiems bandymams. Visa ši kelionė pareikalavo daug finansinių ir emocinių išteklių.
***
Laparoskopijos metu man buvo diagnozuota I laipsnio endometriozė. Operacijos metu buvo pašalinti endometriozės židiniai ir pašalintas vienas kiaušintakis. Iki operacijos buvau nepastojusi apie 4–5 metus.
Nepaisant to, dėl nustatytos I laipsnio endometriozės kompensuojamam gydymui negalėjau būti iš karto taikoma – po operacijos turi praeiti 24 mėnesiai. Taigi, nors nevaisingumo problema tęsėsi jau kelerius metus, po operacijos teko dar laukti, kad galėčiau pretenduoti į kompensuojamą gydymą.
***
Mes taip pat nuėjome ilgą kelią – galiausiai savo tikslą pasiekėme gydymą tęsdami Latvijoje.
Nevaisingumo gydymas mūsų šeimai per 4 metus kainavo daugiau nei 20 tūkst. eurų. Per dvi kompensuojamas IVF procedūras susigrąžinome daugiausia apie 5000 eurų. Esu be abiejų kiaušintakių, todėl natūraliai pastoti negaliu, tačiau pagal galiojančią tvarką man vis tiek priklauso tik dvi kompensuojamos procedūros.
Pradėję šį kelią su vyru nebuvome susituokę. Svajojome apie kitokias vestuves, tačiau dėl galiojančių reikalavimų tiesiog nuėjome į metrikacijos skyrių susituokti, kad galėtume pasinaudoti kompensacija. Mūsų atveju kompensacijos dydis, palyginti su realiomis gydymo išlaidomis, atrodo labai nedidelis.
***
Su vyru jau dvejus metus bandome susilaukti vaiko. Dar nepradėjus IVF, išleidome apie 3000 eurų tyrimams ir gydymui. Galiausiai diagnozuota adenomiozė ir gimdos endometriozė, todėl rekomenduotas IVF.
Pirmasis IVF yra kompensuojamas, tačiau iki šiol jam jau išleidome apie 5000 eurų. Jei gydymas nebūtų kompensuojamas, jis kainuotų apie 7000 eurų. Toliau laukia embrionų perkėlimai – vienas jų kainuoja apie 750 eurų. Dėl adenomiozės prieš perkėlimą reikia vartoti vaistus ir blokuoti ciklą, todėl kiekvienas nesėkmingas bandymas reiškia papildomą gydymą, išlaidas ir fizinį krūvį.
Skaudžiausia tai, kad kompensuojami tik du IVF bandymai. Jei jie nesėkmingi, tolesnio gydymo galimybės tampa priklausomos nuo šeimos finansinių galimybių. Sunku kalbėti apie gimstamumo skatinimą, kai šeimos, kurios labai nori vaikų, susiduria su tokia didele finansine ir fizine gydymo našta.
***
Su nevaisingumu susiduriame jau 6 metus. Per šį laiką turėjome 3 IVF bandymus.
Pirmojo kompensuojamo IVF metu papildomai už vizitus, vaistus ir ICSI išleidome apie 1500 eurų.
Antrojo kompensuojamo IVF metu papildomos išlaidos siekė apie 700 eurų.
Trečiasis IVF buvo nekompensuojamas. IVF + PICSI su embrionų šaldymu kainavo apie 4700 eurų. Dar laukia embriono perkėlimas, kuris papildomai kainuos apie 1000–1500 eurų.
Taigi net ir kompensuojamas gydymas pareikalavo nemažų papildomų išlaidų, o pasibaigus kompensuojamiems bandymams gydymo kaina tampa sunkiai pakeliama šeimai.
***
Su nevaisingumu susiduriame jau 4 metus. Per šį laiką atlikome 4 ovuliacijos stimuliacijas, 2 IUI ir 2 IVF procedūras. Pirmąsias procedūras apmokėjome savo lėšomis.
Po nesėkmingų IVF pradėjome ieškoti priežasčių. Genetinis tyrimas parodė, kad esu subalansuotos translokacijos nešiotoja, todėl mūsų atveju reikalingas embrionų genetinis tyrimas (PGT). Deja, visi iki šiol gauti embrionai buvo netinkami perkėlimui.
Norėjome PGT atlikti savo lėšomis Lietuvoje, tačiau sužinojome, kad tai neleidžiama net esant genetinėms indikacijoms. Tyrimai kainuotų apie 11 000 eurų, todėl gydymą rekomenduota tęsti Latvijoje.
Iki šiol gydymui išleidome apie 5000 eurų. Dabar tenka taupyti ir atidėti kitus planus, nes nežinome, kiek dar procedūrų reikės ir ar finansiškai galėsime jas padengti.
***
… ir dar daug kitų skaudžių istorijų.
