Kai vilnietės Gintarės nėštumas buvo 26 savaičių, pradėjo skaudėti nugarą. Moteris nuvyko į ligoninę. Ten sužinojo, kad jos sūnus neišgyvens. Gintarė pasidalijo savo istorija su MIMATIS ir „Mamos žurnalu“, nes tiki, kad tokioje dramatiškoje gyvenimo situacijoje viskas daroma teisingai.
MIMATIS – tai nemokama platforma tėvams, patyrusiems persileidimą, negyvagimio gimimą, kūdikio mirtį netrukus po gimimo.
Išklausykite Gintarės pasakojimo.
26-oji savaitė
2021 metais pradėjau lauktis, vaikelis turėjo gimti gruodžio mėnesį. Tai buvo antrasis mano nėštumas, viskas klostėsi puikiai – kaip nėštumo vadovėliuose.
26 nėštumo savaitę pajutau skausmą nugaroje. Net nepagalvojau, kad gali būti kažkas negerai su vaikeliu.
Nuvažiavau į vienos Vilniaus ligoninės skubios pagalbos skyrių. Rezidentė sakė, kad pirmiausia patikrins kūdikį, o tada nusiųs pas kitus gydytojus dėl nugaros. Vos tik ji įjungė echoskopą, pamačiau, kaip persimainė jos veidas. Ji iškvietė gydytoją, kuri pasakė, kad mano kūdikio organai pilni skysčių ir kad pakvies profesorių, kuris nedelsdamas padarys dar vieną echoskopą. Jos matymu, kūdikis jau turėjo būti miręs arba per kelias dienas turėjo mirti mano įsčiose.
Tai vyko 2021 metų rugpjūčio pabaigoje, COVID-19 pandemijos metu, mano vyras buvo užsienyje. Buvau viena. Gydytoja paklausė, ar noriu grįžti namo pasiimti savo daiktų, nes būsiu paguldyta į ligoninę. Laimei, mano daiktai buvo mano mašinoje, todėl man nereikėjo vairuoti esant tokios būsenos.
Kai sugrįžau, profesorius ir kiti gydytojai pakartojo echoskopą ir patvirtino, kad mano berniukui – vaisiaus vandenligė (fetal hydrops), tačiau priežasties jie rasti negalėjo.
Sekė daugybė tyrimų. Buvau nusiųsta pas genetiką, kuris įtarė širdies ydą, tačiau negalėjo jos patvirtinti. Vėliau vaikų kardiologai patvirtino, kad vienas mano kūdikio širdies vožtuvų yra per žemai, o ši būklė nesuderinama su gyvybe.
Viena ligoninėje
Po dviejų dienų iš užsienio grįžo mano vyras. Maldavau gydytojų jį įsileisti, nes man labai reikėjo jo palaikymo. Pagal COVID-19 taisykles po kelionės jis turėjo izoliuotis dvi savaites, ir aš tai suprantu. Bet gydytojos žodžiai mane sugniuždė. Ji paklausė: „Kam tau čia to vyro reikia?“
Mano mamai buvo leidžiama apsilankyti po kelias valandas kasdien. Laikas slinko lėtai. Savaitgalį gydytojai nedirbo, o aš laukiau kardiologo ir genetiko rezultatų, vis dar tikėdama, kad kažkas gali pasikeisti. Klausiau slaugių, bet jos nieko nežinojo išskyrus tai, kad privalo suleisti man vaistų, padedančių kūdikio plaučiams subręsti.
Mama vienos slaugytojos paklausė, kas nutiks kūdikiui po gimdymo. Tai buvo slaugytoja, kurios anksčiau nebuvau mačiusi. Ji atsakė mamai, ir aš tai taip pat girdėjau: „Kūdikis bus išmestas su biologinėmis atliekomis.“ Ji tai pasakė su ironiška šypsena.
Vos tik mane paguldė, į palatą atsiuntė psichologę. Pasikalbėjome, ir man nepatiko jos pasiūlymai, pavyzdžiui, valgyti skirtingų skonių ledus ir sakyti kūdikiui, koks tai skonis. Paprašiau jos išeiti. Po to nebuvo jokio socialinio darbuotojo, nieko. Tik girdėjau gydytoją, rėkiančią ant slaugių: „Duokite tai moteriai raminamųjų.“
Dvylika gydytojų viename kambaryje
Tuomet įvyko medikų konsiliumas. Dvylika gydytojų sėdėjo ratu kambaryje, o aš sėdėjau kėdėje per vidurį. Kiekvienas specialistas man sakė, kad mano kūdikis tikrai mirs, bet jie nežinojo kada: galbūt po kelių dienų, galbūt 40-ąją savaitę, galbūt gimdymo metu. Prisimenu, kaip tai buvo baisu. Vis dar netikėjau, kad tai vyksta su manimi. Gydytojai kalbėjo iš profesinės perspektyvos, tarsi tai būtų kasdienis atvejis, bet kartu leido suprasti, kad taip nutinka nedažnai.
Neuždaviau daug klausimų. Viskas, ko norėjau – tai verkti. Prieš susitikimą internete buvau skaičiusi, kad kai kuriose šalyse chirurgai operuoja kūdikio širdį dar iki gimimo, tačiau man pasakė, kad mano kūdikis per mažas šiai operacijai. Taip pat paklausiau, ar galėčiau atlikti cezario pjūvį vietoj natūralaus gimdymo, ir gydytojai pasakė, kad ne.
Po to jie leido man grįžti namo ir paprašė kiekvieną savaitę sugrįžti patikrinimui. Tris savaites aš grįžinėjau. Ketvirtą savaitę man pasakė, kad kūdikio širdelė nebeplaka. Tą pačią ryto valandą buvau paguldyta į ligoninę gimdyti.
Gimdymas
Paprašiau epidūro. Iš pradžių gydytojai sakė, kad pakaks morfijaus: kadangi kūdikis jau miręs, morfijus padarys mažiau žalos nei epidūras.
Atkakliai reikalavau epidūro, nes buvo per sunku vienu metu pakelti emocinį ir fizinį skausmą. Kai atėjo anesteziologė, jau buvo per vėlu. Vis tik po keturių bandymų epidūras suveikė. Nežinau, ar jai buvo pasakyta, kad gimdysiu negyvą kūdikį, tačiau ruošdama epidūrą ji savo kolegei rodė savo naujagimio anūko nuotraukas. Skausmą kentėjau nuo 10 valandos ryto iki 10 valandos vakaro, nebeturėjau jėgų užsidėti vienkartinę kepuraitę – tiesiog negalėjau pakelti rankų. O medikės sakė, kad nedarys epidūro, kol kepuraitės neužsidėsiu.
Gimdymo metu gydytoja, akušerė ir slaugytoja. Akušerė buvo labai maloni ir palaikė mane emociškai, kaip mama. Jos vardas buvo Jūratė. Po tiek streso pamiršau paklausti jos kontaktų, o vėliau labai norėjau jai padėkoti. Visada jai būsiu dėkinga.
Mūsų sprendimas – nepamatyti
Su vyru buvome nusprendę, kad nenorime matyti savo kūdikio po gimdymo. Norėjome jį pasilikti savo širdyse, o ne kapinėse. Jūratė mums pasakė, kad taip buvo nutikę jos pačios mamai, kuri labai gailisi nepamačiusi savo kūdikio. Gimdymo metu buvau užsimerkusi. Gydytoja paklausė, ar noriu palaikyti vaikutį, o Jūratė jai pasakė, kad mes nusprendėme to nedaryti. Gydytoja tarė: „Kaip galima nepamatyti savo paties vaiko?“
Turėjau keturias savaites tam apmąstyti, ir tuo metu tikėjau, kad nepamatyti bus geriau. Dabar gailiuosi atsisakiusi pamatyti savo kūdikį, Leo.
Tikiuosi, kad mano istorija gali paskatinti pokyčius ligoninėse, kurie padėtų šioje situacijoje atsidūrusioms moterims.
Ką aš pakeisčiau ligoninėse
Vienas už kiekvieną motiną atsakingas gydytojas. Susitikimas su dvylika specialistų, pranešančių, kad viskas baigta, yra per sunki užduotis, o tokios būsenos moteris gali nesugebėti aiškiai mąstyti, užduoti klausimų ar suprasti, kas vyksta. Per mano savaitę ligoninėje gydytojai vis keitėsi, o gydytojas per kiekvieną savaitinį patikrinimą būdavo vis kitas. Nebežinojau, kas už ką atsakingas arba kas išmano mano situaciją. Labai padėtų vienas įvardytas gydytojas, kuriam moteris galėtų pateikti visus savo klausimus.
Didesnis dėmesys nuskausminimui. Prašau, būkite jautresni epidūro klausimu ir jo neatidėliokite. Ištverti gimdymą be nuskausminimo ir pabaigoje neišgirsti kūdikio verksmo – per didelis skausmas.
Slaugės privalo žinoti situaciją, o ne tik gydytojai.
Psichologė, kuri palaiko nuolatinį ryšį. Psichologė turėtų dalyvauti medikų konsiliume ir kituose susitikimuose, kad galėtų pamatyti, kaip moteris jaučiasi iš tikrųjų. Vieno pokalbio gali nepakakti moters būsenai suprasti. Per pirmąsias valandas ligoninėje netikėjau tuo, kas vyksta, nenorėjau su niekuo kalbėtis, todėl iš tų kelių mūsų apsikeistų sakinių psichologė vargiai galėjo suprasti, ką aš iš tiesų jaučiu.
Informacija prieš gimdymą ir po jo. Psichologė arba socialinis darbuotojas turėtų pasikalbėti su mama prieš gimdymą ir po jo, paaiškinti visas kūdikio laidojimo galimybes ir tai, kaip svarbu gali būti pamatyti kūdikį, pasisveikinti ir atsisveikinti.
Tylesnis kambarys. Aš gimdžiau palatoje pačiame koridoriaus gale, ir personalas leido man ten pasilikti po gimdymo, kad nereikėtų keltis į palatą su moterimis, kurių kūdikiai gyvi. Tačiau mano palata vis tiek buvo tame pačiame koridoriuje, kaip ir kitos gimdymo palatos. Buvo labai sunku girdėti iš skausmo rėkiančias moteris, kurios vėliau nutildavo išgirdusios verkiančius savo kūdikius. Savo palatoje praleidau daugiau nei 24 valandas – visą parą girdėjau gyvybės ratą, kuris mane skaudino., Labiau izoliuota palata būtų buvę gerokai žmogiškesnis variantas.
***
„Mamos žurnalas“ ir mimatis.org kviečia pasidalinti savo patirtimi – kas gimdymo metu ligoninėje buvo malonu, pozityvu, už ką norėtųsi pagirti? O kas, jūsų nuomone, galėtų būti padaryta kitaip.
Iš gautų pasakojimų parengsime straipsnį, kuriame būtų surinktos ir geros, ir sunkios patirtys. Tokios istorijos labai padeda tėvams: jie mato, kad nėra vieni. Be to, jos padeda garsiau kalbėti apie temą, kuri vis dar mažai aptariama, o Gintarės istorija rodo, kad Lietuvoje dar yra daug ką gerinti.
Žinoma, istorijas publikuotume tik gavę jų autorių sutikimą.
Susiję straipsniai
