Akušerės Ramintos Kabelkaitės elektroninio pašto adresas yra zalvarine@. 28 metų moteris – jau 3 vaikų mama, visus juos pagimdė namuose, dėl gimdymų metė chemijos studijas ir tapo akušere. Kaip pokalbio įžangai informacijos daugiau nei pakankamai.
Kalbamės su žavia, gyvenimo džiaugsmu trykštančia gimdymų deive.
Pirmąją dukrą gimėte būdama vos 20 metų ir rinkotės gimdymą namuose. Tokie dalykai šiaip sau neateina į galvą. Kodėl taip sugalvojote?
Turiu gerą draugę, kuri yra ir vyriausios dukros krikštamotė. Ji buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, kad laukiuosi. Žinojau, kad draugė du savo vaikus gimdė namuose. Jai tuomet pasakiau: „Aš noriu gimdyti normaliai, kaip visi. Man gimdyme nereikia beletristikų“. Labai stipriai užlipau ant grėblio.
Taigi nulėkiau pirmajai apžiūrai pas ginekologę, visa laiminga, pakylėta. Buvo 5–6 savaitės. Gydytoja žvilgterėjo į mane: „Kiek jums, septyniolika?“ Atsakiau, kad devyniolika. O ji: „Tai koks skirtumas. Negi tu ruošiesi gimdyti?“ Kai atsakiau, kad taip, taip, labai laukiame vaikučio, ji toliau tyčiojosi: „O kur tavo vyras?“ Kaip naivuolė pradėjau atsiskaitinėti, kad vyras išvyko į Ameriką uždirbti šeimai pinigėlių. Gydytoja laikėsi savo: „Darykis abortą, nes po pusės metų nutrenksi vaiką savo mamai. Tu man neaiškink, aš tokių daug mačiusi“.
Pasijutau tokia bejėgė, kad užvaldė mintis – nenoriu tokia jaustis ir gimdymo metu. Tada grįžau pas tą pačią draugę ir paprašiau: pasakok iš naujo, kaip tu ten gimdei?
Draugai parekomendavo nėštumo kursus pas Jurgą Švedienę, pabandėme. Kai nuėjau į pirmąją paskaitą, nebeliko jokių abejonių – mes gimdysime namie! Maža detalė, kad tuo metu mes savo namų neturėjome, tad reikėjo rasti, kur mes gimdysime. Juokavome, kad daugelis ieško ligoninės kur gimdyti, tuo tarpu mes ieškojome namų.
Mamai užsiminėte, kad ketinate gimdyti namuose?
Mamą ištiko šokas jau vien nuo paties fakto, kad aš tokia jauna laukiuosi. Jai kilo milijonas klausimų, o svarbiausi; ar tu žinai, ką tu darai, kaip tu su tuo vaiku susitvarkysi? Sykį vakarieniaujant su mama ji paklausė, gal gimdysiu ligoninėje, kurioje pati gimiau? Mes jau seniai buvome apsisprendę ir aplinkiniams pasakę, kad vaikelio lauksime namie, kad be reikalo neklausinėtų. Buvau pamiršusi, kad mamai nieko nesakiau, ir jos klausimas mane suglumino. „Kokioje dar ligoninėje?“ – nustebusi paklausiau jos. – „Taigi namie.“
Kada radote namus, kuriuose gimdėte?
Tikrai buvo juokinga. Sėdėdavome su vyru ir svarstydavome, pas kuriuos draugus geriausia gimdyti. Aštuntą nėštumo mėnesį radome namus, kur gimdysime, ir pas draugus susilaukėme dukros. Sutapo mūsų ir draugų požiūriai, be to, tos šeimos vyras yra medikas (jis tapo sūnaus krikštatėviu). Artėjant gimdymui, įsikraustėme į vieną jų kambarį ir visi kartu laukėme gimdymo. Namai tuo metu buvo kaip mažas viešbutukas. Kai yra artimi ryšiai, bendrystė, viskas neatrodo taip kreizi, kaip žiūrint iš šono. Juk Amerikoje, kur prasidėjo gimdymų namie banga 1971 metais, šeimos važiuodavo didžiuliais mokykliniais autobusais, kurie buvo įrengti kaip namai ant ratų, ir tuose autobusuose jie laukdavo gimdymų, gimdė ir augino vaikus. Kol galop gimdymų karavanas surado savo vietą Tenesio valstijoje, kur įkūrė savo bendruomenę, pavadinimu „The farm community“ . Jos įkūrėjai buvo garsioji pribuvėja Ina May Gaskin su savo vyru Stephen Gaskin.
Vėliau Ina yra gavusi įvairių premijų už savo veiklą ir taikų požiūrį į gimdymą.
Tai, ką pasakojate skamba mažų mažiausiai pankiškai…
Dabar, matyt, taip nebesielgčiau. Kartais net pačiai keista, iš kur turėjau tiek drąsos, jaunatviško maksimalizmo ir polėkio.
Mes neatmetėme ir gimdymo ligoninėje galimybės, buvome susidėję daiktus, pasiruošę po ranka telefono numerius, apskaičiavę atstumus iki gimdymo namų, susitarę, kas mus ten nuvežtų. Tie, kurie galvoja, kad gimdantys namuose elgiasi neatsakingai, klysta. Visos šeimos turi ir planą B, ir planą C. Mes tuos planus irgi turėjome. Bet viskas „sukrito“ į labai gražią dermę. Sau palinkėčiau, kad visais gyvenimo atvejais taip būtų.
Papasakokite, kokias emocijas paliko pirmasis gimdymas namuose?
Gimdymas praėjo fantastiškai, be jokių plyšimų, kraujavimų. Žinojau, kad skaudės, bet taip pat žinojau, kad taip ateina mano vaikas, – ar galėjau ant jo pykti?
Nežinojau, nei kas tie sąrėmiai, nei koks skausmas, kai viskas prasidėjo –laukiau to, kaip Kalėdų ar kaip šuolio su virve. Viską išgyvenau labai pozityviai, šviesiai.
Gimdymas buvo labai ilgas, suskaičiavome, kad gimdžiau 34 valandas. Sąrėmiai prasidėjo vienos dienos rytą, o dukrą pagimdžiau kitos dienos vakare. Kadangi viskas užsitęsė, mane marino miegas, ir gimdymo pabaigoje aš sugebėdavau per dvi minutes įkristi į gilų miegą ir tiesiog atsijungti tarp sąrėmių. Buvo ir sunkių momentų, kai sakiau – viskas, nebegaliu, kodėl man niekas nesakė, kad bus taip sunku, kas čia darosi, greičiau viskas baigtųsi (juokiasi). Tuo metu tai nebuvo juokinga, bet jau kitą dieną šias mano emocijas mes prisiminėme su šypsena.
Pribuvėja pas mus buvo atvažiavusi kelis kartus, ji apžiūrėdavo ir palikdavo sąrėmiauti. O sąrėmiavome: aš, vyras, draugai, pas kuriuos gimdėme, ir mano draugė Agnė Škudienė, kuri tuo metu studijavo akušeriją ir labai norėjo pamatyti gimdymą nuo pradžios iki pabaigos. Agnė buvo tas žmogus, kurį dabar vadinčiau gimdyvės padėjėja, – ji palaikė mane morališkai, leisdavo vyrui pamiegoti, drąsino mane. Neabejoju, kad toks ilgas gimdymas ligoninėje būtų pasibaigęs skatinimu arba cezariu.
Gimdžiau baseinėlyje, dukra iš manęs užgimė į vandenį veidu į apačią, ir iki šiol atsimenu, kaip ji išnėrė, atsisuko veidu į viršų ir atmerkė didžiules didžiules juodas akis. Ji taip godžiai žiūrėjo į mus visus, kurie dar godžiau žiūrėjo į ją, palinkę virš baseino. Manau, jai turėjo būti įdomu – gimus pamatyti visą didelę kompaniją.
Dukra Geistė svėrė 3220 g, pasvėrėme namų svarstyklėmis. Išsikvietėme gydytoją, ji apžiūrėjo, įvertino vaikelio būklę, patikrino „techninius parametrus“, parašė pažymą, kad gimė sveikas kūdikis. Placentą pasidėjome į šaldiklį, o po metų sudeginome.
Po dukros gimimo transformavotės iš chemikės į akušerę, papasakokite, ar tai paprasta?
Gimdymas ir nuostabūs pirmieji metai su kūdikiu apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Buvo nepasakomai gera.
Žinia apie tai, kaip gimdžiau, pasklido labai greitai, dar gimdymui prasidėjus vyras su namų šeimininku išėjo į šokius, nes vyras ten grodavo. Šokiuose visi klausinėjo kur aš, nes atkakliai ėjau į vakarones iki pat 40 savaičių. Niekas negalėjo patikėti, kai sulaukdavo atsakymo „namie, gimdo“.
Po dukros gimimo namuose dažydavau batika vaikjuostes. Su vaikeliu dalyvaudavau amatų ir menų stovyklose. Dukrą auginome dviese, nes vyro darbas leido jam neskaičiuoti valandų. Visada, kai noriu sau palinkėti kažko be galo gero, linkiu vėl patirti to laiko emocijas.
Augindama dukrą pirmais metais dalinausi patirtimi apie savo gimdymą draugams, kurie buvo girdėję, jog gimdžiau „ne taip, kaip visi“. Su dukra lankėme dinamines mankštas, apie tai draugai irgi prašydavo papasakoti. Atrodo, kad nieko kito neveikiau, kaip pasakojau. Ir labai aiškiai supratau, kad man patinka apie tai pasakoti, patinka įkvėpti žmones, man smagu, kai matau, jog tai, ką pasakoju, kažkam yra naujiena. Savaime susidėjo taip, jog atsirado pirmosios šeimos, kurioms padėjau pasiruošti gimdymams.
Analizavau savo gimdymą, nedavė ramybės klausimas, kodėl jis taip ilgai užtruko? Svarsčiau, o kaip būna, kai namuose vyksta sudėtingas gimdymas, kaip namuose gimsta dvynukai arba vaikelis sėdynės pirmeiga? Pradėjau vis labiau tuo domėtis, skaičiau apie patirtis užsienyje, kalbėtis su savo pribuvėja. Tuo metu studijavau chemiją, bet po dukros gimimo nebegrįžau. Priėmiau sprendimą studijuoti akušeriją.
Kai dukrai suėjo metai, visiems pasakiau: „Keisiu kryptį, į chemiją nebegrįšiu“. Tą vasarą pradėjau tvarkytis dokumentus, išėjau iš Universiteto praradusi du studijų kursus ir pateikiau prašymą studijuoti akušeriją Kaune. Pavyko įstoti į nemokamą vietą. Vis dėlto daug dalykų teko gana sunkiai derinti: gyvenimą Vilniuje ir studijas Kaune, mažo vaiko auginimą ir mokslus. Buvo daug logistinių mąstymų ir permąstymų. Be to, pirmame kurse nutarėme, kad sesei reikia brolio, ir vėl pradėjau lauktis.
Studijavote akušeriją besilaukdama – nuostabus muliažas kurso draugėms?
Taip, buvau gyvas muliažas, bet kurso draugėms ne taip labai ir pasisekė. Nenorėjau, kad liestų bet kas ir bet kaip. Ir dėstytojai rekomendavo iki 30–32 savaičių manęs neminkyti.
Kartais matydavau, kaip kurso draugių žvilgsniai sustingsta pamačius nuo besikilnojantį mano pilvą. Paaiškindavau, kad vaikutis arba juda, arba žagsi.
Pirmo kurso pabaigoje buvau tikras burbulas, o liepos pabaigoje gimė brolis. Vaikus skyrė 2 metai. Besilaukdama dar labiau gilinausi į gimdymo namuose subtilybes. Informacijos užsienio kalba tikrai daug, yra mokslinių darbų, medicininių tyrimų, straipsnių, knygų apie subtiliausius gimdymo namuose niuansus. Tačiau lietuviškai nėra nieko.
Studijuojat labai greitai tapo aišku, kad mūsų nemokys nė dalelės to, ką aš sužinojau studijuodama savarankiškai. Deja, akušerijos mus moko gana paviršutiniškai. Tarkime, mane pritrenkė nelogiškai sudėliotas psichologijos kursas. Mūsų nemokė apie nėščios moteris psichologiją, apie sunkius atvejus, kai moteris laukiasi nesveiko ar negyvo vaikelio, kai moteris galvoja apie nėštumo nutraukimą. Mes tiesiog prašokome bendrus dalykus, o visi svarbiausi klausimai liko neaptarti. Vaikščiojau išpūstomis akimis – kaip taip galima?
Žinoma, praktikos akušerijos studijos suteikė tikrai daug, pagaliau suvokiau, kodėl gydytojai ir akušeriai taip nenori gimdymų namuose, ko jie bijo. Teko matyti negyvagimio gimdymą, placentos atšokos atvejį, 25 savaičių vaikelio gimimą. Tai stipriai sujaudina. Paskui reikia kelių dienų tai suvirškinti, o jei tokia kiekviena diena?
2013 metais Lietuvoje prasidėjo pirmieji gimdyvės padėjėjų mokymai, į kuriuos aš nuėjau.
Nejau gautos žinios neatpurtė nuo noro gimdyti namuose?
Statistika, kuri mus pasiekia lietuvių kalba, iškreipia tiesą apie gimdymus namuose. Iki šiol cituojamas vienas tyrimas, kuris jau seniai paneigtas, nes jame supainioti planuoti ir neplanuoti gimdymai namuose. Iš ten atėjo skaičius, kad gimdant namuose naujagimių mirtingumas padidėja 3 kartus. Tačiau atmetus neplanuotus gimdymus ir skaičiuojant tik planuotus gimdymus namuose statistika jau visai kitokia. Įrodyta, kad gimdymai namuose (jei nėštumas yra mažos rizikos) tokie pat saugūs, kaip ligoninėse, ir net saugesni, nes mažesnė intervencijų ir hospitalinės infekcijos rizika.
Antrą vaiką gimdėte jau savo namuose?
Jau savo (juokiasi). Buvome neseniai įsikraustę į savo butą nuošalioje vietoje miške, vos už 7 minučių kelio nuo Santariškių klinikų, kur ką tik buvo atsidaręs naujausias akušerijos skyrius. Buvau drąsi, nes galvojau: „Pirmas gimdymas buvo nelengvas, ilgas, aš jį iškenčiau. Antrasis juk bus ir greitesnis, ir lengvesnis, be to, aš jau daug žinau – ir iš asmeninės patirties, ir iš studijų!“ Iš Anglijos parsisiunčiau internetu pirktą specialų gimdymo baseiną. Tai nėra brangi investicija, geri baseiniukai kainuoja apie 200 eurų. Patikėkite, rinkai jų reikia, Vakarų kompanijos gamina didžiausią pasiūlą tokių baseinų. Net sunku išsirinkti! Tokie gimdymo baseinai yra pripučiami, gaminami iš specialios tvirtos medžiagos, turi rankenas įsitverti.
Ryte atsikėliau, pajutau sąrėmius, ėjau kelis kartus pasivaikščioti į mišką, tuo metu visus informuodama, kas vyksta. Braidžiau upėje, kopiau į piliakalnį, pyniausi plukus, rinkausi rūbus ir muziką, pusę gimdymo su nėščia drauge lingavome pagal peterburgiečių Otava Yo dainas. Rodos, viskas turėjo vykti pagal planą, tačiau anaiptol. 2 valandą nakties išsilukšteno mūsų Aras, svėrė 3400 g. Sūnus gimė per 20 valandų, panašioje kompanijoje: aš, vyras, pribuvėja (dukrą išvežėme) ir pora draugių. Viena laukėsi pati ir jai mano gimdymas buvo tarsi visko pamatymas iš vidaus. Norėjau turėti prisiminimų, tad pasikviečiau ir žmogų, galintį tyliai įamžinti virsmą.
Į mokslus grįžau po metų, kai dukrai buvo 3, o sūnui 1 metukai.
Kaip pavyko derinti studijas ir du mažus vaikus?
Akušerijos studijos trunka 3,5 metų, tad didžiąją jų dalį studijavau augindama vaikus. Stengiausi praktikas atlikti Vilniuje, Santariškių klinikų Akušerijos skyriuje. Per vieną praktiką klestelėjau į kėdę su ratukais (kuria gimdyvės vežamos į gimdyklą). Kažkas pasakė: „Kėdė užkrečiama. Kas toje kėdėje pasėdi, pradeda lauktis.“ Tik nusijuokiau – baikit, nemanau.
Bet po dviejų savaičių nėštumo testas parodė du brūkšniukus. Taip trečio kurso pabaigoje pradėjau lauktis Ūlos (jai dabar 2 metai). Studijose jau buvo likusi tik praktika ir baigiamojo darbo rašymas. Juokingiausia buvo, kai suskaičiavau dukrytės gimimo dieną – būtent per diplominio darbo gynimą!
Praktikos praėjo šauniai, tik gimdyvės jausdavosi nepatogiai – kur matyta, kad akušerė pati nėščia.
Likus mėnesiui iki nustatyto gimdymo, laikiau praktikos egzaminą. Iš vakaro pajutau – susitraukinėja gimda. Naktį sąrėmiai aprimo, ryte vėl atgijo. Tada, pamenu, rimtai pasikalbėjau su pilve augančia dukra: „Klausyk, neskubėk, išlaikome abi praktikos egzaminą, paskui bus mėnuo iki baigiamojo – tada galėsi gimti“. Per patį egzaminą kolegė gavo užduotį – pamatuoti vaisiaus tonus (kadangi aš buvau tinkamas „modelis“, ji užrašinėjo mano vaisiaus tonus). Įjungus tokografą, ir draugė, ir egzaminų komisija neteko amo – aparatas rodė normalius sąrėmius. Paprašiau visų nepanikuoti ir tęsti egzaminą. Po egzamino, kai grįžau namo, sąrėmiai baigėsi.
Dukra gimė likus savaitei iki baigiamojo darbo gynimo.
Žinoma, gimdėte namuose?
Taip. Ryte atsikėliau su visai rimtais sąrėmiais, o dar darbų milijonas – vaikus išvežti į darželį, pasigaminti šilto maisto (norėjau gimdydama turėti ką valgyti), pasiruoši baseiną, o kur visi ritualai dėl muzikos. Šįsyk neturėjau grojaraščio, bet buvo kelios dainos, kurios, nors užmušk, įsirėžė – kaip visada folkloras su įvairiomis improvizacijomis. Paskui derinome logistinius reikalus, juk tik ką likom be mašinos, o už lango sausis ir miškas. Taip ir praėjo dienelė.
Pats gimdymas man buvo tarsi vestuvės: 9 mėnesius nuo 2 brūkšnelių svajoju ir kuriu tą dieną, ir kuo ji arčiau, tuo daugiau jaudulio. Su kiekvienu gimdymu norisi vis tobulesnių detalių: tinkamos muzikos, aplinkos, rūbų, žmonių.
Gimdydama antrą vaiką, vidury gimdymo ėmiau keisti užuolaidas, nes spalvos tiesiog vedė iš kantrybės. Galbūt tai juokinga ar aikštinga, bet gimtadienis (tikrasis) yra VIENINTELĮ kartą per visą gyvenimą ir jo niekada nepakartosi, todėl norisi, kad būtų viskas taip, o ne kitaip. Juk vestuvių irgi niekas antrąsyk nešoka, jei kažkas nepavyksta.
Užtat ko jau ko, bet nuotykių nė viename gimdyme netrūko. Tarkime, gimdant jaunėlę, pakeliui iš darželio prie pat namų užkaista mašinos variklis. Kelias nuošalus, tad su vyru stovime atsidarę kapotą ir laukiame, kol pravės. Staiga užeina sąrėmis, vyras ima masažuoti man nugarą, kaip tik tuo tarpu sustoja kita mašina ir klausia, ar nereikia pagalbos. Pamačius vairuotojo žvilgsnį buvo juokinga, nes jis nesuprato kas iš tiesų dedasi. Juokėmės paskui iš šitos situacijos ne sykį.
Dukra gimė naktį. Šį kartą gimdžiau būdama ir gimdyve, ir akušere: pati galėjau pasitikrinti kaklelio atsidarymą, stetoskopu pasiklausyti vaisiaus tonų, stebėti sąrėmius ir vaisiaus padėtį.
Po dviejų dienų su naujagime ant rankų ramiai pabaigiau diplominį darbą, sudėjau paskutinius štrichus ir nusiunčiau draugei, kad atspausdintų ir įrištų. Darbą gyniausi kartu su dukryte (per patį gynimą vyras pabuvo su Ūla už durų). Už savo darbą apie gimdymo pozas gavau 9.
Na, o tada su diplomu rankose – į motinystės atostogas!
Kai priiminėjate gimdymus, laisvai pasiūlote moterims pozas?
Deja, pas mus savarankiškų akušerių karta dar tik formuojasi, viskas kol kas gydytojo rankose. Kaune požiūris laisvesnis.
Visada drąsinu mamas – jeigu nenorėsite, niekas – nei akušerė, nei gydytojas – jūsų prievarta ant stalo neužkels. O jei kviečia prieš pat stangas „pasiklausyti toniukų atsigulus ant nugaros“, tai tikrai žinokite, kad tokia poza ir pagimdysite – jei nenorite gimdyti gulėdamos, prašykite, kad tonus matuotų stovinčiai.
Ar džiaugiatės, kad pagaliau Lietuvoje įteisinti gimdymai namuose?
Kol kas situacija sustingusi, ir, manau, ją išjudinti turi pačios akušerės. Jos turi parodyti, kad joms to reikia: dirbti savarankiškai, priiminėti gimdymus namuose. Deja, bendros jėgos trūksta. Valdžia sako – mes įteisinome, gimdykite namuose, bet praktiškai tai nevyksta, nes nė viena ligoninė negali atsiųsti specialisto, kuris priimtų gimdymą namuose.
Vėl tenka grįžti į pogrindį, kai tą patį žmogų kvietiesi neformaliai, arba kvietiesi ne akušerę, o pribuvėją, kas irgi yra neteisėta.
Nors įstatymas, įteisinantis gimdymą namuose, veikia nuo 2019 metų sausio 1 dienos, Lietuvoje kol kas nėra mokymų, kaip priimti gimdymą namuose, tad įstatymas kol kas negyvas.
Dar vienas dalykas, kuris mus stabdo, – lietuviai vis dėlto dar turi per daug pykčio kitokiai nuomonei. Komentarai, kurie pasipila, jei tik kas nors pasako savo nuomonę apie gimdymą namuose, yra siaubingi. Patyriau savo kailiu TV laidose.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
