Dulos Agnės Kabošės kelias: kaip bankininkė tapo gimdyvės padėjėja

dula

Tado Černiausko nuotraukoje – Agnės šeima

Kvalifikuota gimdyvės padėjėja Agnė Kabošė, atrodo, sutverta lydėti moteris į gimdymą. Iš tiesų Agnės kelias toks painus ir įdomus, kad susitikusios pasikalbėti apie dulavimą, beveik visą laiką prašnekėjome, kaip bankininkė tapo gimdyvės padėjėja.

Agne, jau 5 metai esate gimdyvės padėjėja. Papasakokite, kaip jomis tampama?

Kai atsigręžiu atgal, matau, kad į visa tai vedė pats gyvenimas. Nuo mokyklos laikų mane domino psichologija, egzistencinės temos, tačiau šeima nukreipė mane į finansus, nes mokykloje puikiai sekėsi visi dalykai, o finansinėje sferoje tuo metu buvo lengviau rasti darbą ir save išlaikyti. Vilniaus kolegijoje baigiau bankininkystės studijas ir įgijau ekonomistės kvalifikaciją. Mano darbo karjera taip ir prasidėjo – banke, vėliau keliose įmonėse dirbau vyriausiąja buhaltere, rašiau verslo planus. Vienoje iš įmonių teko išleisti personalo vadovę atostogų ir laikinai eiti jos pareigas, tada pajutau, kad ši veikla man artimesnė – darbo teisė, bendravimas su žmonėmis, personalo atrankos, sutarčių sudarymas ir t.t. Pradėjau lankyti įvairius kursus – darbo teisės, komunikacijos, vidinio įmonės valdymo, ir kitas mano karjeros etapas jau buvo žmogiškųjų išteklių srityje tarptautinėje įmonėje.  Pradėjau eiti personalo vadovės pareigas.

Vis dėlto dar labai toli – personalo skyrius ir gimdykla…

Šiam virsmui turėjo įtakos visos prieš tai buvusios mano gyvenimo patirtys. Viskas prasidėjo nuo pirmojo nėštumo, kuris baigėsi skaudžiai, vaikelis neatėjo į šį pasaulį. Į nėštumą mano kūnas sureagavo labai keistai – didžiuliais spazminiais pilvo skausmais. Išsigandusi nuvažiavau pas ginekologą, kuris apžiūrėjęs skyrė gydymą kontraceptikais. Kai pradėjau gerti tuos vaistus, mano savijauta labai pablogėjo, prasidėjo kraujavimas. Grįžau prašydama pagalbos, tada ginekologas skyrė kitus kontraceptikus. Situacija tik blogėjo. Kai vėl atvažiavau, jis pasakė (ramiu tonu): „Mes su akušere susilažinome, dabar pažiūrėsime, kas laimės – moteriška nuojauta ar gydytojo žinios“. Patikrinęs jau trečią kartą, jis pasakė, kad vis dėlto moteriška nuojauta nugalėjo ir aš esu nėščia ir kad, deja, nuo skirto gydymo kontraceptikais, mano vaikelis bus apsigimęs, tad skyrė siuntimą pas aukštesnio lygio gydytoją atlikti abortą.

Gavusi dvi stiprias ir prieštaringas žinias vienu kartu išgyvenau šoką. Verkiau, skambinau mamai, tariausi su vyru.

Realybė buvo tokia, kad tuo metu galimybės susilaukti neįgalaus vaikelio neturėjome, finansiškai tėvai padėti negalėjo, vyras studijavo, aš buvau tik pradėjusi dirbti, pajamos minimalios ir jos vienintelės. Nuvažiavau atlikti valymo. Per ašaras negalėjau ištarti nė žodžio. Gydytoja, perskaičiusi siuntimą, paklausė, kodėl, jei taip jautriai reaguoju, priėmiau tokį sprendimą? Viską papasakojau, ji pasakė, kad niekas neturėjo teisės man šitaip pasakyti, atliko tyrimą echoskopu, ekrane parodė vaikelį ir jo plakančią širdelę, visi parametrai atitiko normas. Ji pasiūlė man dar kurį laiką pagalvoti ir tik tada ateiti. Galvoti nebebuvo ko. Ruošėmės stebuklui. Bet…

dula

Giedrės Rein nuotrauka

Kai buvo 16 savaičių, anksti ryte prasidėjo savaiminis kraujavimas. Su vyru išsikvietėme taksi ir nuvykome į šv. Jokūbo ligoninę. Dabar tos ligoninės nebėra. Kai nuvažiavome, nebuvo budinčiojo gydytojo. Vienas buvo baigęs pamainą ir išėjęs, o kitas neatėjęs. Aš – paplūdusi kraujais, akušerė bėgioja ir nežino, kaip man padėti. Susisiekiau su savo poliklinikos gydytoja, kad patartų, ką daryti, ji savo kanalais iškvietė ligoninės vedėją, kuri atėjusi pirmiausia mane apšaukė: „Ar čia miršta kas nors, kad tokį vėją keliate?“ Po pusvalandžio ta pati gydytoja konstatavo mano vaiko mirtį. Mane paruošė operacijai.

Valymo metu paliko dalį audinių, tad po savaitės kraujuodama krešuliais vėl buvau paguldyta ant operacinio stalo.

Ligoninėje po vaiko netekties man niekas nesuteikė jokios informacijos, kokios būna tokio vėlyvo persileidimo pasekmės, kad krūtyse gaminasi priešpienis, jos būna skaudžios, kaip sau padėti. Nesulaukiau jokios psichologinės pagalbos ir palaikymo. Tik mechaninis, techninis ir nekokybiškai atliktas valymas. Be to,  netrukus krūtyje išvešėjo auglys. Prieš tai turėjau mažutę cistą, bet nuo kontraceptikų, nutrūkusio nėštumo, hormonų persitvarkymo ji padidėjo ir supiktybėjo.

Kelias pas gydytoją onkologą buvo irgi sunkus – gavus siuntimą reikėjo įsiregistruoti onkologiniame skyriuje, o ten vis nebūdavo talonėlių. Kai pagaliau patekau pas onkologą, buvau skubiai nukreipta biopsijai, tada po dviejų dienų skubos tvarka buvo padaryta operacija. Operavęs gydytojas pasakė: „Vaikeli, tau čia nuo gydymo kontraceptikais, o patirtas persileidimas irgi galėjo turėti įtakos“.

Po tokių patirčių pasitikėjimas gydytojais ir jų priimamais sprendimais smarkiai sumažėjo.

dula

Giedrės Rein nuotrauka

Nepaisant to, turite 2 vaikučius. Kaip viskas klostėsi toliau?

Antrą kartą pastojau po 3 metų, tuo metu man buvo 25-eri. Gydytojai pasakė, kad tėra 50 proc. tikimybė išnešioti vaiką, nes pirmas nėštumas baigėsi persileidimu. Džiaugsmas pastojus buvo sumišęs su vaiko netekties baime. Beje, ir šį nėštumą gydytoja ginekologė buvo pradėjusi „gydyti“, šį kartą antibiotikais. Nėštumas prasidėjo panašiais simptomais – aštriais spazminiais skausmais, ir gydytoja, neskyrusi išsamensnių tyrimų, įtarė uždegimą.

Iš karto nė nepagalvojau, kad laukiuosi, nes nuo paauglystės mano ciklas buvo nereguliarus, 28–50 dienų, kartais būdavo ir kelių mėnesių tarpas. Tik antrą dieną geriant antibiotikus atėjo vidinis pojūtis, kad kažkas ne taip ir kad galbūt aš laukiuosi. Lioviausi gerti antibiotikus ir pasidariau net kelis testus. Gavau teigiamą atsakymą. Dėl buvusio skausmo gydytoja įtarė negimdinį nėštumą ir tik tada atliko echoskopiją, kuri parodė, kad viskas gerai.

Šį kartą atsakomybę už savo kūną ir vaiką prisiėmiau pati. Pradėjau išsamiai domėtis viskuo, kas susiję su nėštumu.

Perskaičiau, atrodo, visas knygas ir žurnalus, visomis kalbomis, aplankiau visus tuo metu egzistavusius sąmoningos tėvystės kursus. Pas gydytoją R. Šemetą į kursus nuėjau, kai dar net pilvuko nebuvo matyti. Na, o tada ganėtinai mistiškai buvau nuvesta iki Jurgos Švedienės organizuojamų nėščiųjų „ratų“.

Dar iki pirmojo nėštumo su vyru netikėtai pamatėme dokumentinį filmą „Lengvas raganavimas, arba moterų paslaptys“ (apie gimdymo ritualus, palydėjimus, moterų gimdymo kelio pasidalijimus, buvo parodyti keli nuostabūs gimdymai namų aplinkoje). Pamenu, ėjome į filmų festivalį ir akluoju būdu pasirinkome šį filmą. Tai, ką pamačiau, mane stipriai palietė, atliepė kažką esminio viduje. Pamenu išėjusi iš kino salės vyrui pasakiau, kad jei gimdyti, tai šitaip.

Man laukiantis antro vaiko, vyras pradėjo studijuoti fotografiją. Jis nuėjo į pirmąją paskaitą ir išsišnekėjo su šalia suole atsisėdusiu vaikinuku, pačiam sau netikėtai pasidalino žinia, kad aš laukiuosi. Šis įdavė popieriuką su užrašytu telefono numeriu ir pasakė – būtinai paskambinkite šiai moteriai, ji rengia nėščiųjų mokymus. Pasiskambinau, užsirašiau, nuvažiavome, ir netekome amo – kursus vedė moteris iš filmo, Jurga Švedienė.

Tai, ką darė Jurga, man buvo pavyzdys nesavanaudiškos tarnystės, dalinimosi savo žiniomis, patirtimi. Kursai buvo nuostabūs, jie tęsėsi 3 mėnesius. Visi, dalyvavę šiuose mokymuose, tapome bendruomene. Į susitikimus ateidavo gydytojai-akušeriai, gydytojai homeopatai, aromaterapeutai, savo patirtimis dalinosi šeimos, kurios jau praėjo gimties kelią. Mokėmės jogos, masažo, kvėpavimo, dainuodavome dainas, žiūrėdavome su gimtimi susijusius filmus, ieškodavome atsakymų į svarbius klausimus, siuvinėdavome marškinius. Ten sutikau nuostabių bendraminčių, užsimezgė gražūs ryšiai.

Kai kažkas iš Rato pagimdydavo, su kitais pasidalindavo savo kelio istorija, patarimais, kas buvo svarbu, kas skaudu, kas labiausiai padėjo… Vaikams gimus, susitikdavome toliau, bendraudavome, viena kitą palaikydavome motinystės iššūkiuose. Tai buvo didelis palaikymas ir pagalba.

Giedrės Rein nuotrauka

Gimdėte namuose?

Gimdyti namuose nebuvo spontaniškas ar neapgalvotas sprendimas. Jis susijęs su mano ankstesne patirtimi bendraujant su gydytojais ir būnant ligoninėje. Ligoninė man nebuvo saugi vieta gimdyti.

Noriu pabrėžti, kad gimdymai namuose nebuvo užgaida, štai imsiu ir gimdysiu. Ne, tai buvo ilgas ir nuoseklus ruošimasis, apsvarstymas plano A ir B, pagalbininkų ieškojimas. Tai buvo tarsi mokslinis tyrimas – visa gimdymo fiziologija, kas kaip vyksta, kas gali nutikti, kokios rizikos, daugybė užrašų, apklausų, konsultacijų. Mes net matavome atstumus ir laiką iki ligoninių, – kuri arčiau, kur patogiau privažiuoti, parkuotis, jei prireiktų pagalbos.

Visą nėštumą lankiausi pas ginekologę poliklinikoje, atlikau visus tyrimus. Nėštumas buvo sklandus, jokių patologijų ir rizikos, išskyrus persileidimo galimybę pradžioje. Kai suėjo nustatytas terminas, iš ginekologės gavau siuntimą į ligoninę ir komentarą: „Tavo pilvas didelis, klubai per siauri, pati nepagimdysi“.

Papasakokite, kaip praėjo gimdymas?

Dukrą pagimdžiau praėjus 11 dienų nuo nustatyto termino. Praėjus 7 dienoms po termino, kai pasidarė sunku laukti, susiradau privatų gydytoją, tiriantį ultragarsu, kuris patikrino placentos subrendimo laipsnį ir nuramino, kad drąsiai galiu nešioti vaikelį dar savaitę, bet jos neprireikė, po 4 dienų prasidėjo sąrėmiai.

Gimdymas nebuvo lengvas, bet namuose jaučiausi saugi ir palaikoma. Buvau laisva judėti, jausti ir tenkinti savo poreikius – noriu einu į dušą, noriu apsirengiu, noriu nusirengiu, noriu užkandu, noriu atsiklaupiu, noriu lipu į vandenį. Galėjau būti atvira ir sąmoninga visą procesą, o šalia buvo mano pakviesti žmonės, kurie manimi rūpinasi, palaiko, prajuokina, sumažina nerimą, drąsina. Tai, kaip manimi rūpinosi, man buvo neįkainojama dovana. Savo gimdyme jaučiausi mylima, jaučiau, kad esu svarbi šiame procese, yra tikima mano gebėjimu pagimdyti vaiką.

Po gimdymo apie save priminė per valymą sužalota gimda – pasirodo, buvo priaugusi placenta. Pralaukėme valandą, ji neatsidalino, todėl vis tiek turėjome važiuoti į ligoninę. Tuo metu gyvenau Žemuosiuose Paneriuose, buvo spūsčių laikas,  nutarėme važiuoti ten, kur greičiau, – į Trakų ligoninę.

Koks gydytojų požiūris, kai atvyksta namuose gimdžiusi moteris?

watsu

Watsu

Nuvažiavę papasakojome, kad man neatsidalina placenta, tačiau akušerė, dar man gulint mašinoje, ėmė maigyti pilvą, tokiu būdu norėdama išspausti placentą.  Kas patyrė, žino, koks tai skausmas. Kai įsitikino, kad placenta priaugusi, buvo pakviestas gydytojas. Jis ant rankų nunešė mane į operacinę, šioji nebuvo paruošta, tada į kitą. Buvau operuota. Esu dėkinga jam ir visai operacinėje buvusiai komandai už pagalbą. Moterims iš reanimacijos – už atjautų elgesį, pediatrei – kad atnešė žindymui dukrą. Tačiau didžioji personalo dalis žiūrėjo smerkiančiai. Iš visų skyrių ėjo darbuotojai į mane pasižiūrėti, ir kiekvienas turėjo savo teisę sakyti, ką apie mane galvoja: kokia aš bloga motina, kokia neatsakinga, kaip norėjau, kad mano vaikas mirtų.

Vyko net kvotos, tardymai. Vos užsnūsdavau, įsiplieksdavo šviesa, buvau kamantinėjama, kas man padėjo, kaip viskas vyko.

Viena akušerė, iki šiol pamenu jos vardą – Kristina, – atėjusi į palatą man tik pagimdžiusiai vaiką sakė, kad mano vyras mane paliks, kad aš šlapinsiuos ir tuštinsiuos į kelnes, smirdėsiu ir joks vyras nenorės su manimi gyventi (pranašystės neišsipildė su vyru Egidijum kartu gyvename jau 22 metus, su visu kitu jokių problemų neturiu). Ji atsisakė man padėti, kai reikėjo tam tikros ginekologinės procedūros dėl nespėjusio susitraukti pilvo: „Mokėjai pati pagimdyti, mokėk dabar pati savim ir pasirūpinti“. Apšaukė, kad neatsivežiau savo tualetinio popieriaus. Ir dar daug kitų ne itin smagių momentų.

Prireikė nemažai laiko ir pagalbos, kad susitvarkyčiau su patirtimi, įgyta šioje ligoninėje.

Nepaisant rizikingo gimdymo, antrasis taip pat vyko namuose?

Besilaukdama antrojo vaiko nutariau aplankyti visas ligonines Vilniuje, kur galima gimdyti, ir išklausyti visus jų siūlomus mokymus. Visur skambėjo esminė frazė: „Darykite taip, kaip mes sakome, ir viskas bus gerai“. Klausdavau – o koks yra nuskausminamųjų poveikis, atsakydavo: neskauda ir tiek. O koks skatinamųjų poveikis, atsakydavo: greičiau pagimdai ir tiek. Visus sprendimus dėl skatinimo ir nuskausminimo priima gydytojas. Jums tereikia klausytis ir vykdyti.

Nuvažiavau ir į Kauną, į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Paskaita buvo išsami, su dalyvėmis buvo pagarbiai bendraujama. Pakartojus tą patį klausimą, buvo atvirai įvardinti pašaliniai poveikiai ir mamai, ir vaikui. Tas pats dėl skatinimo. Tą pačią dieną šiuose gimdymo namuose susitikau su a.a. gydytoja Banga Kulikauskaite, ji iš karto su manimi pasikalbėjo, buvo nuostabiai šilta, rami, ir mes iškart sutarėme gimdyti čia.

37 nėštumo savaitę 2 val. nakties prasidėjo sąrėmiai. Jie iškart buvo intensyvūs. Viskas vyko greitai. Suvokiau, kad nespėsime artimiesiems nuvežti įmigusios vyresnėlės ir dar nuvykti į Kauną (tiek mano, tiek vyro tėvai gyvena kituose miestuose). Anksti ryte gražiai pagimdžiau namie, bet vėl teko važiuoti į ligoninę dėl tos pačios problemos – neatsidalino priaugusi placenta. Šį kartą važiavome į Antakalnio klinikas, kur susidūriau su visai kitokiu požiūriu, nei pirmąjį kartą Trakuose. Mane operavo vedėjas R. Daunoravičius, jis labai tėviškai paprašė: „Jeigu dar kartą gimdysi, atvažiuok iš karto pas mus“.

Tačiau dėl šioje ligoninėje egzistuojančios tvarkos ir protokolų buvau visą parą atskirta nuo vaiko. Vyrui teko pakovoti, kad galėtų likti kartu su vaiku. Iš Antakalnio parsivežėme hospitalinį auksinį stafilokoką. Dėl jo sukeltų komplikacijų vargome visus metus, nes vaikui beprotiškai skaudėjo pilvą, iki išsekimo rėkdavo, o gydytojai pasakė, kad tokiu atveju niekuo negali padėti. Nėra jokių prieš šią bakteriją veikiančių vaistų. Siunčiausi iš užsienio preparatą bakteriofagą, nes jis Lietuvoje neregistruotas. Buvome palikti tvarkytis patys, patys kreipėmės į privačią laboratoriją, kur darėme išmatų tyrimus, patys ieškojome gydymo, siuntėmės vaistus. Ėjome privačiai konsultuotis ir gydytis pas gydytojus iš užsienio, mokėjome pinigus.

Kada nutarėte tapti gimdyvės padėjėja?

Jau su pirmuoju nėštumu pradėjau lankyti jogos užsiėmimus, įstojau į Ajurvedos akademiją, pradėjau domėtis sąmoningu kvėpavimu, baigiau taškinio delnų masažo mokymus (korėjietiška su džok terapija), domėjausi prenataline psichologija.

Dukra augo, reikėjo nuspręsti, į kokį darželį ją leisti. Nutarėme, kad labiausiai mums tinka Valdorfo pedagogika. „Pasakos“ darželyje viena auklėtoja iš Valdorfo grupės, Edita Kuliavaitė, vesdavo pamokėles tėvams apie šią pedagogiką, kuri atliepė mano vidinį matymą, kaip norėčiau auginti vaikus. Darželyje reikėjo užpildyti išsamią anketą – kaip aš laukiausi, kaip vaikas gimė. Kai užpildžiau tą anketą, mane… pakvietė dirbti auklėtoja. Kai atėjo laikas apsispręsti, ar grįžti į darbą biure, supratau, kad nebegalėsiu, su vaikais buvo mano širdis. Labai daug investavau ir laiko, ir pastangų studijuodama šios pedagogikos žinias ir pritaikydama jas praktiškai. Man buvo gera su vaikais.

Tame darželyje prabėgo 5 metai. Labai prasmingi ir prisodrinti patirties. Gimė sūnus. Tuo metu buvo išleistas švietimo ministro įsakymas, nurodantis atleisti visus darbuotojus, neturinčius pedagoginio išsilavinimo. Aš jo neturėjau ir atsisakiau stoti mokytis į pedagoginį universitetą, mokytis to, kuo netikiu. Mano mokslai ir žinios, gautos iš Valdorfo pedagogikos mokymų ir seminarų, valstybinei sistemai netiko. Per tą laiką kaip tik baigiau jogos mokytojų kursus, judesio, masažo ir meditacijos terapijos (watsu) mokymus, tapau sertifikuota sąmoningo kvėpavimo instruktore (rebefere), o kartu baigiau ir pirmuosius Lietuvoje gimdyvės padėjėjos mokymus.

Kaip vyko dulų mokymai?

Stebint gimdymus ligoninėse, kai moterys retai gauna norimą palaikymą, tinkamą informavimą, pagarbų elgesį ir t.t.

Žinant teisinę sistemą, kai nereglamentuotas gimdymas namuose (gimdyti galima, bet padėti gimdyvei – ne), ir iš viso šito kylančias problemines situacijas, į organizacinę grupę susibūrė keletas aktyvių ir sąmoningų moterų, bei nusprendė kažko imtis.

2012 metais buvo organizuotas pirmasis seminaras gimdymo pagalbos tema: buvo pakviesta „Relaxed Birth&Parenting“ vadovė, daugiametę patirtį turinti gimdyvės padėjėja ir padėjėjų mokytoja iš Didžiosios Britanijos Dominique Sakoilsky (www.dominiquesakoilsky.com/). Su ja bendradarbiaujame iki šiol, kviečiamės į Lietuvą.

dula

Giedrės Rein nuotrauka

O jau 2013 metais buvo organizuoti 1,5 metų trukę pirmieji oficialūs dulų mokymai Lietuvoje. Juos organizavo VšĮ „Gimtis“ ir „Prieraišiosios tėvystės centras“. Mokymuose skaitė paskaitas gydytojai ginekologai, gydytojai neonatologai, akušerės, psichologai, judesio terapeutai, prenatalinės psichologijos atstovai, komunikacijos specialistai, aromaterapeutai. Į mokymus atvyko kolegės iš Latvijos, dalinosi savo gyvąja dulavimo patirtimi (Latvijoje gimdyvės padėjėjos jau teikė savo paslaugas ir jau buvo įteisintas gimdymas namuose). Mokymai buvo rimti, su visais atsiskaitymais, privaloma literatūra, sertifikatais, praktika, jos pristatymu. Po mokymų buvo įkurta Lietuvos gimdyvės padėjėjų asociacija. Šiuo metu jau rengiamas trečiasis gimdyvės padėjėjų kursas.

Taip nemėgote ligoninių, o dabar ten turite praleisti daug laiko.

Sakiau, kad einu mokytis, bet kažin ar galėsiu dirbti, nes labai nejaukiai jaučiuosi ligoninėse. Gimdyvės padėjėjos neturi medicininio išsilavinimo, negali atlikti medicininių procedūrų, priimti sprendimų už šeimą, prieštarauti gydytojų sprendimams, nors kartais iš patirties matai, kad tie sprendimai gali nuvesti ten, kur šeima labiausiai nenori pakliūti.

Mes esame tam, kad palaikytume moters sprendimus, jos norus, padėtume fiziškai, emociškai, psichologiškai. Kartais atsiduri sudėtingoje situacijoje, kai matai, kad gydytojai neatsižvelgia į moters norus, ignoruoja susitarimus, kartais naudoja psichologinį ar net fizinį smurtą. Pvz., šiek tiek ironiška, bet man teko būti gimdyvės padėjėja gimdyme Trakuose, kur dalyvavo ta pati akušerė, kuri sakė, kad vyras mane paliks. Gimdykloje tvyrojo itin nemaloni atmosfera. Prie langelio į gimdyklą susirinko personalas, stebėjo ir garsiai nepagarbiai komentavo, juokėsi iš to, ką mudvi su gimdyve darome.

Gimdyvei neleido nei savo drabužių apsirengti, nei jokių lengvų užkandžių, nei daiktų į gimdyklą atsinešti, o po to net į tualetą neišleisdavo. Liepė šlapintis ir tuštintis pačioje gimdykloje, visų akivaizdoje. Labai stengėmės susitelkti į vidinį procesą, atsiriboti nuo aplinkos.

Gimdymo aplinka tiesiogiai veikia gimdymą, tad mano darbas – išlaikyti kuo geresnę atmosferą, be jokių konfliktų. Turiu rūpintis moterimi, atliepti jos poreikius, palengvinti jai kelią. Bet kai patenki į tokią nemielą atmosferą, pasidaro sunku.

Ta moteris nuostabiai elgėsi sąrėmių metu, šauniai pagimdė, bet vos išvengėme tarpvietės kirpimo, nors ji buvo išsakiusi akušerei šį savo norą. Negalėjau prieštarauti akušerei, bet kai pamačiau imamas žirkles, garsiai informavau moterį, pasakiau: „Tave ketina kirpti, ar tu su tuo sutinki?“

Šito gimdymo metu buvau išvaryta iš gimdyklos. Dėl veiksmo įgarsinimo sulaukiau didelės nemalonės iš akušerės. Esu pakviesta būti moteriai atrama, palaikymu, kartais tai reiškia štai tokius susidūrimus. Beje, šiai moteriai irgi buvo priaugusi placenta, ir kurį laiką jos pilvas buvo maigomas ir spaudžiamas rankomis, norint išstumti placentą, taip suteikiant jai didelį skausmą, nors moteris verkdama prašė liautis. Prireikė placentos atidalinimo operacijos, visi maigymai buvo beprasmiai.

Šiuo metu turiu keturias veiklas, kurios gražiai tarpusavyje susijusios: darbas gimdyvės padėjėja, joga (esu jogos instruktorė), judesio, masažo ir meditacijos (watsu) terapija ir sąmoningo kvėpavimo užsiėmimai.

Kaip atsiranda klientės? Kaip viskas vyksta nuo susipažinimo su dula iki gimdymo?

dula

Giedrės Rein nuotrauka

Pirmoji mano klientė buvo mūsų šeimos fotografė – ji fotografavo vaikų krikštynas, mūsų su vyru vestuves, o kai pastojo pati, jau į pabaigą ėjo gimdyvės padėjėjų mokymai, ir ji pakvietė mane būti savo dula. Vienos moterys randa mane per www.dula.lt puslapį, kitoms mane rekomenduoja jau gimdymo kelią su manimi nuėjusios moterys.

Su gimdyvės padėjėja gimdyvė susitinka 3–5 kartus iki gimdymo, o jei reikia, ir dažniau.

Kvėpuojame, atliekame watsu, kalbamės, kuriame gimdymo planą, aiškinamės, kaip moteris reaguoja į prisilietimą, pratinamės prie jų, ieškome, kas labiau moterį veikia, – garsas, vaizdas, kvapai, prisilietimai? Reikia atrasti, kas jai sukuria saugumo jausmą, kas panaikina įtampą, kas atpalaiduoja. Tada galima parekomenduoti ligoninę ar konkrečią akušerę ar gydytoją, nes jauti, kokios ligoninės personalas, atmosfera, tvarka labiau tai moteriai tiktų. Nes tiesa ta, kad ir personalo požiūris, ir tvarka ligoninėse skiriasi.

Per tą laiką su moterimi labai suartėjame, kartais tampu moteriai artima kaip mama ar sesė. Sužinau apie ją labai daug. Šis ryšys laikinas, bet labai gražus. Stengiuosi moterį įgalinti – leisti jai pajusti savo jėgą, savo pačios žinojimą, atrasti pasitikėjimą savimi, kad po to jai manęs daugiau nebereikėtų.

Prieš gimdymą kartais būna savaičių budėjimas. Miegi prie telefono, budriai. Kartais gimdymas prasideda ir nurimsta. O kai jau tikrai prasideda gimdymas, ar naktį, ar dieną, keliesi ir važiuoji. Važiuoju ir į Kauną, būna, pasiimu moterį iš jos namų, nusivežu į Kauną, palaikau ją per sąrėmius, pabūnu, kol pagimdo, ir važiuoju atgal. Jei gimdymas užsitęsia, tenka pabūti ir 35–40 valandų be miego, o po to dar parvairuoti namo, o ten gyvenimas irgi verda.

Papasakokite apie labiausiai įsiminusį gimdymą.

Visi gimdymai įsimintini. Bet labiausiai įsirėžia į atmintį tie, kurie kėlė didžiausius iššūkius. Vienas iš tokių – ilgiausias gimdymas, trukęs apie 40 valandų. Gimdymas vyko Kauno klinikose. Pirmąjį vaikelį moteris pagimdė per cezario pjūvį, nors moteriai nebuvo paaiškinta, nei kas, nei kodėl. Tai ją stipriai paveikė, įnešė tam tikro nepasitikėjimo sistema. Antrąjį ji labai norėjo pagimdyti pati. Kai suėjus terminui gimdymas neprasidėjo, Vilniuje, kur lankėsi pas nėštumą prižiūrinčią gydytoją, jai vėl pradėjo daryti spaudimą, kad reikia cezario operacijos. Moteris ryžosi važiuoti į Kauną, iš pradžių pasitikrinti placentos subrendimo laipsnį, vaikelio būklę. Kaune ją nuramino, išleido namo, o kitą rytą jau važiavome prasidėjus sąrėmiams.

Sąrėmiai vyko, kaklelis neatsidarinėjo, emocijos bangavo, nuovargis ėmė viršų, bet stebuklas įvyko. Profesionalumas, atsidavimas darbui, žmogiškumas dažniausiai atsiskleidžia kritinėmis situacijomis. Pagimdyti gražiai, kai viskas vyksta sklandžiai, turbūt galima visur. Kauno klinikose pasikeitė 3 ar 4 pamainos (jos keičiasi kas 12 valandų) ir visas personalas buvo nuostabus. Akušerės mums virė arbatą, kad stipriau jaustumėmės, maloniai, palaikančiai bendravo, po N kartų atsakinėjo į tuos pačius ramybės neduodančius klausimus, pasakojo geras gimdymų istorijas. Gydytojai viską darė, kad moters svajonė išsipildytų, akylai prižiūrėjo, teikė informaciją, buvo juntamas palaikymas. Ir visi išlaukėme.

Moteris pagimdė ant gimdymo kėdutės (tokių Kaune turi ir Klinikos ir Krikščioniškieji gimdymo namai). Jos svajonė buvo atliepta. Čia išgyvenau ir tą nuostabų pojūtį, kai kartu su medicinos personalu galime dirbti kaip komanda. Nėra susipriešinimo, yra bendradarbiavimas ir žmogiškumas. Gimimą šventė visi dalyvavę gimdyme. O man buvo pasiūlyta net lova numigti, kai išgirdo, jog dar vairuosiu. Širdis prisipildė dėkingumo. Net apsiašarojau. Po truputį tokių patirčių daugėja.

Kiek kainuoja pasamdyti dulą?

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Mūsų paslaugos prasideda nuo 350 eurų. Skiriasi dulų patirtis, tarkime, dula-mokinė gali teikti paslaugą ir nemokamai. Krizinio nėštumo centre yra dulų savanorių, lydinčių šio centro kuruojamas moteris nemokamai. Gimdyvės padėjėją galima išsirinkti puslapyje www.dula.lt

Paslaugų pakete yra 4 susitikimai iki gimdymo po 2–3 valandas, gimdymas nuo–iki ir susitikimas po gimdymo, kai konsultuojame dėl žindymo ar bambutės priežiūros, apžvelgiame nueitą kelią ir išgyventą patirtį. Paslaugų paketas gali skirtis, priklausomai nuo gimdyvės padėjėjos, todėl rekomenduojama kiekvienos dėl teikiamų paslaugų klausti atskirai.

Dulos, priklausančios dulų asociacijai, turime specialius pažymėjimus. Kai atvykstame su gimdyve, daugelyje ligoninių mus įrašo kaip oficialiai dalyvaujančias gimdyme, į dokumentus įrašo pažymėjimo numerius.

Skaičiuojate gimdymus, kuriuose dalyvavote?

Iš pradžių skaičiavau, dabar tiesiog aprašau patirtį, gimdymo detales, nuotaiką, kažką, kas labiausiai įsiminė. Dabar per mėnesį turiu 1–2 gimdymus. Kuo anksčiau surandama gimdyvės padėjėja, tuo daugiau moteris gali sau padėti pasiruošti, ypač jei ko nors bijo ar yra kokio nerimo, nesaugumo, skaudžių patirčių. Gimdymą paveikia visos mūsų gyvenimo patirtys, todėl gerai, kad moteris dar iki gimdymo būna su jomis susitaikiusi, jas kažkaip integravusi ir paleidusi ar bent suvokusi, kad visa tai kuo mažiau neigiamai veiktų ją gimdymo metu.

Požiūris į dulas keičiasi?

Lietuvės iš pradžių atsargiai žiūrėjo į gimdyvės padėjėjas, gydytojai ir ligoninių personalas įsileido sunkiai. Dabar po truputį situacija keičiasi. Internetas, atvirai prieinama informacija, vis dažnėjantys susitikimai su dulomis gimdyklose, moterų informuotumas, drąsa, savo poreikių įvardinimas, įvairūs kursai nėščiosioms, jų palaikymas keičia ir gydytojų požiūrį. Šiais laikais gydytojas nebėra dievas. Natūralu, kad požiūris ir elgesio modeliai turi keistis, nors dar sutinkame gydytojų, kurie didžiuojasi būdami „tarybinių laikų gydytojais“ (taip viena žinoma gydytoja pati yra ištarusi).

Yra  akušerių ir gydytojų, kurie vertina dulų darbą, po gimdymo pasako – aš juk nieko nedariau, tu viską padarei, aš tik pagavau vaikelį. Arba sako – kai gimdyvė atvažiuoja su gimdyvės padėjėja, mums ramu, žinome, kad gimdyve bus pasirūpinta, – ir gali skirti daugiau dėmesio kitoms gimdyvėms, kurios gimdo vienos. Bet yra akušerių ir gydytojų, kurie jaučia duloms savotišką konkurenciją, nepalankumą, tarsi kažkas atėjo į jų „virtuvę“, ir tai jiems sukelia tam tikrą nepatogumą, apriboja įprastą elgesį.

Kaip į dulos dalyvavimą reaguoja vyrai?

Dauguma gimdyvių vyrų džiaugiasi, kad žmona turės padėjėją, ir tikrai po visko yra dėkingi ir vertina mūsų indėlį. Vyras, kai gimdyme yra padėjėja, gali atsipalaiduoti ir būti partneriu, vyru savo moteriai, ramiai klausti, kai kažko nesupranta, net kai gydytojai paaiškina medicininiais terminais.

Kartą buvo atvejis, kai iš pradžių vyras skeptiškai žiūrėjo į padėjėjos paslaugas, bet pasitikėjo savo moters sprendimu. O po gimdymo pavadino mane šventąja. Buvo ir taip, kad vyrą įskaudino žmonos mintis prašyti dulos pagalbos, jam kilo klausimas, ar žmona juo nepasitiki, ar jai per maža būtų jo vieno pagalbos? Moteris atsisakė dulos paslaugų, kad neįskaudintų savo vyro. Tai moters reikalas.

Kokios moterys dažniausiai į jus kreipiasi?

gimdos kaklelis

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Dažniausia kreipiasi pirmakartės, kurios kartais dėl prieštaringos informacijos apie gimdymą jaučiasi sutrikusios, arba kaip tik labai aiškiai žino, jog nori palaikymo, kartais aiškiai įvardija, kad bijo gydytojų manipuliacijų, nes jų draugės pasidalino tokia patirtimi. Dauguma nenori, eidamos į gimdymą, kovoti už teisę pagimdyti natūraliai, išvengti spaudimo skatinimui ar kitokioms intervencijoms ir tikisi, kad padėjėja jas nuo to apsaugos. Kartais atvirai prašo būti tarpininke ar lyg advokate. Bet mes ne advokatės. Visada atvirai tai pasakau.

Mes galime suteikti informaciją, paaiškinti, padėti pasiruošti tiek emociškai, tiek psichologiškai ir kūniškai, palaikyti, lydėti, masažuoti, paduoti vandenį, nuprausti, suvilgyt lūpas, apmauti kojines, bet sprendimus priima gydytojai, pasitarę su jumis. Turėtų pasitarti, turėtų informuoti, ir gauti moters sutikimą. Bėda ta, kad iš patirties žinau, ne visada taip įvyksta.

Todėl kita dalis yra tokios, kurios turėjo nuostabią viziją, daug skaitė ir žinojo, bet nuvažiavusios gimdyti – nusivylė. Jas ignoravo, jos patyrė manipuliaciją, ar spaudimą, jas skatino, neleido gimdyti norima poza, leido vaistus, kirpo tarpvietę nepranešę ar galop dėl visų prieš tai išvardintų dalykų, moteriai nuvargus ir sutrikus, buvo atliktas cezario pjūvis. Jų vizijos žlugo, atsirado nepasitikėjimas, tad kitam kartui jos kviečiasi dulą, kad jaustųsi užtikrintos, saugios, palaikomos, kad joms paprasta ir suprantama kalba būtų paaiškinta, kas ir kodėl vyksta ir kokie galimi sprendimų variantai bei jų pasekmės.

Kadangi dalyvaujame gimdymuose visoje Lietuvoje, matome, kaip skirtingai elgiamasi skirtingose ligoninėse, kaip skirtingi gydytojai ir akušeriai priima skirtingus sprendimus, esant tokiai pačiai situacijai. Tarkime, nubėgus vandenims, vienur liepia kuo anksčiau atvažiuoti, iš karto leidžia antibiotikus, o kitur tik stebi moters savijautą. Atėjus laikui stumti, vienur guldo ant nugaros, o kitur leidžia rinktis pozą. Vienur tonus matuoja gulinčiai moteriai, ir ne kitaip, nes tokia tvarka, o kitur išmatuoja moteriai sėdint ant kamuolio ar gimdymo kėdutės. Vienur kateteris įvedamas iš karto (o jeigu prireiks?), kitur būtent tada, kada jau reikia. Daugiau  erdvės ir pasitikėjimo moterimi bei laisvės rinktis yra Kaune. Tada supranti, kad tai ne medicininės dogmos, o požiūris.

Kaip gimdymus išgyvenate emociškai?

Mes, gimdyvės padėjėjos, gimdymą išgyvename kartu su moterimi. Juk tarp mūsų užsimezga labai gilus ryšys. Jis būtinas. Jeigu jausčiau, kad neatrandu ryšio su moterimi, nesuprantu jos vidinės kalbos, aš jai rekomenduočiau labiau jai tinkančią kolegę. Mano manymu, tas vidinis atitikimas svarbiausias. O žmogaus atėjimas į pasaulį – visada stebuklas.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = aštuoni

Kitos temos: