Vilnietės Julijos Stankūnienės pasakojimo nesinorėjo niekaip redaguoti. Tarsi iš širdies išsiliejusi jos trijų gimdymų istorija – tai deimančiukas, kokių ieškome. Mėgaukitės skaitydami.
Esame Julija ir Kęstas, auginame dabar jau tris vaikus ir katę. Jogintui tuoj 15 metų, Domilei –10, Ievai Dorotėjai – 2 mėnesiai, katei Murkei – 6 metai. Man 41 metai, dirbu auklėtoja vaikų darželyje Valdorfo grupėje. Kęstučiui 47 metai, veda aikido treniruotes vaikams.
Vaikų gimimas man yra didžiulė šventė, ypatingas gyvenimo virsmas. Dar būdama paauglė turėjau galimybę matyti šeimas, kurios susilaukė savo vaikučių namuose, vandenyje. Žiūrėjau filmus apie gimdymus namuose. Būdama 15 metų lankiau paskaitas, skirtas besilaukiančioms šeimoms (nuėjau, nes buvo smalsu). Keista, bet mane labai sužavėjo šie žmonės ir jų patirtis. Man buvo įdomu ir aš sau pasakiau: „Jei gimdysiu, tai tik namuose ir vandenyje“.
***
Jogintas gimė, kai man buvo 27-eri. Viskas vyko labai natūraliai: su vyru kartu lankėme besilaukiančių šeimų kursus, tai labai stiprina, drąsina, paruošia, skaitėme literatūros. Laukėme savo pirmojo stebuklo.
Jaudulys, manau, yra visada, nes gimdymas – kaip labai laukiama kelionė. O kelionė yra nuotykis, niekada nežinai, kas pakeliui gali nutikti. Tačiau nusiteiki, padarai viską, ką gali padaryti, o toliau perduodi viską į Dievo rankas. Taip ir buvo, sūnaus gimimo dieną iš pat ryto turėjau nuvykti į Kauną diplominio darbo pristatymui (tuo metu studijavau Kūno kultūros akademijoje). Lydėjo vyras, pirmieji švelnūs sąrėmiai irgi. Kaune mane apžiūrėjo gydytoja ir palinkėjo sėkmės!
Dėstytojai buvo palankiai nusiteikę, aš suspėjau tarp sąrėmių pristatyti savo diplominį darbą, ir mes laimingi išskubėjome namo į Vilnių. Grįžus namo, jau norėjosi klauptis ant kelių, sąrėmiai stiprėjo, o po kelių valandų užgimė mūsų sūnelis. Vaikelis gimė sėdynuke. Patyriau didžiausią nuostabą: GIMĖ ŽMOGUS! Tai buvo kažkas nerealaus. Nebuvo laiko nerimui.
Aišku, skausmas buvo ypatingas. Juk tokio dar nebuvau patyrusi. Bet esu labai dėkinga už galimybę pažinti gimdymą visu jo gražumu ir pilnatve. Vyras labai palaikė mano sprendimą gimdyti namuose (buvome tokie jauni „natūralistai“, kovos menų auklėtiniai, kurie nieko nebijo ir labai pasitiki savimi).
Iš anksto neturėjau kažkokių lūkesčių gimdymui, juk iš tikrųjų nežinai, kaip viskas atsitiks būtent tau.
Bet tikėjau, kad viskas bus gerai, ir viskas vyko labai sklandžiai. Artimiems žmonėms pranešėme džiugią žinią.
Tėveliai nesuprato – kaip tai, ryte išvažiavo į Kauną darbo ginimui, o vidury dienos jau gimė anūkėlis! Jie žinojo mūsų ketinimus gimdyti namuose ir, aišku, atkalbinėjo. Mūsų šeimoje tik mano močiutė, gyvenanti kaime, gimdė savo vaikus namuose. Aš mamai aiškinau, kad žmogui gimti savo namuose yra natūralus dalykas, ir ji pati juk taip gimė. O rizikos yra visur, net einant į parduotuvę tave gali užpulti, bet apie tai niekas labai nekalba. Nė kiek neabejojau savo pasirinkimu. Tuo metu bijojau tik gydytojų ir ligoninės.
***
Domilė gimė po 5 metų. Apie kitokį gimdymą nebuvo nė minčių. Kartu su vyru vėl ėjome į besilaukiančių šeimų kursus. Norėjosi dar kartą išgirsti, pabūti besilaukiančiųjų rate, persijungti nuo darbų, išgirsti naujų patirčių. Buvo be galo smagu ir gera netikėtai sutikti pažįstamus. Mūsų su vyru tėvai pasitikslino, ar ir vėl ruošiamės gimdyti namie? Šį kartą neatkalbinėjo.
Nėštumo metu jaučiausi puikiai, tik iš pradžių buvau labai jautri virtuvės kvapams, negalėjau ruošti maisto. Vaikščiojau į baseiną, lankiau nėščiųjų mankštą. Prieš šį gimdymą norėjau iškepti pyragą, išsivirti kisielių, nes juk gimtadienis! Bet kadangi gimdymas prasidėjo naktį, ir viskas vyko labai greitai, tai nespėjau nieko pagaminti. Penkiametis sūnus saldžiai miegojo, vyras suruošė baseiną (baseinas turi tvirtą karkasą, kurį reikėjo surinkti), pasirūpino šiltu vandeniu, aš ramiai iškvėpuodavau sąrėmius.
Dukrytė gimė per 3,5 val. ankstų bundančio pavasario rytą. Gražiai, greitai. Aš net nustebau: „Ką, jau gimė mūsų dukrytė?“. Atsimenu, kaip ji užgimusi žvelgė iš vandens savo plačiai atmerktomis akimis.
Stebuklas! Ir vėl išgyvenau didžiulę nuostabą. Moters galimybės nerealios, ji pagimdo žmogų! O vaikelio grožis! Juk daugiau jokioje gyvenimo srityje neišgyvensi panašių dalykų. Džiaugiuosi, kad esu moteris.
Tuo metu gyvenome vieno kambario bute, kuriame ir susilaukėme abiejų vaikų. Po kelių metų išsikraustėme į didesnį butuką.
***
Trečias nėštumas irgi buvo labai lauktas ir žavus tuo, kad man jau buvo 41-eri. Dar prieš metus visu savo vidumi pajutau, kad labai noriu dar vieno vaikelio. Truputį gąsdino mano amžius, galvoje pradėjo lankytis įvairios abejonės.
Bet tikiu, jei atsiranda noras, jausmas, kad dar mūsų šeimoje turi gimti vaikelis, vadinasi, yra tam ir galimybių.
Juk niekas nevyksta šiaip sau. Be to, esu tikintis žmogus ir savo maldoje patikėjau savo nėštumą, o vėliau ir gimdymą Dievui. Dariau tai, kas nuo manęs priklauso, o visam kitam „tebūnie Tavo valia, Viešpatie…“
Nerimo, baimių, abejonių akimirkomis atsisėsdavau priešais Jėzaus atvaizdą ir meldžiausi.
Pirmus nėštumo mėnesius daug laiko miegojau, o visą likusį laiką jaučiausi puikiai, dirbau džiaugsmingai ir entuziastingai, vėliau ruošiau vaikelio kraitelį. Lankiau nėščiųjų mankštas, užsiėmimus baseine, su vyru kartu vėl lankėme besilaukiančių šeimų kursus. Nors ir laukėme trečio vaikelio, bet praėjus 9 metams, atrodė, nieko neprisimename.
***
Šį vaikelį irgi norėjome pasitikti namuose, taip ir įvyko. Nėštumo metu visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausi gerai. Naujametį rytą pajutau stiprų sąrėmį ir po kiek laiko supratau – tai pradžia.
Atsikėliau, ruošiau erdvę gimtadieniui, viriau vištienos sultinį ir kisielių (nes jau žinau, ko labai norisi po gimdymo). Pyragą pavyko iškepti prieš keletą dienų (kalėdinis pyragas gali laikytis iki trijų savaičių).
Sąrėmius iškvėpuodavau pasilenkusi prie stalo. Kai pasidarė stipresni, – padėdavo vyro ir draugės rankos, uždėtos ant kryžkaulio.
Baseinas buvo paruoštas, katė vis ateidavo, pažvelgdavo į vandenį ir vėl nueidavo miegoti. Nepasakysiu, kad neskaudėjo. Bet nė už ką neatsisakyčiau to skausmo, nes jis turi prasmę. Aš galėjau jausti savo kūną, žinojau, kad vaikeliui irgi ne pyragai. Skausmą patikėjau Dievui ir buvo taip gera, tikrai palengvėjo.
Viskas vyko ramiai, vyresni vaikai buvo namuose, ilgai miegojo, tačiau atsibudę liko savo kambaryje ir pas mus neatėjo, nors ir kvietėme. Dukra sakė, kad gėdijasi. Kai vaikelis užgimė, atėjo pasisveikinti.
O koks džiaugsmas, kai visi skausmai pasibaigia ir gali susitikti su tokiu laukiamu stebuklu. Gimė mergytė su laimės marškinėliais. Tai reiškia, kad savo kelionę pradėjo su visa vandenuko pūsle. Vėliau pūslė sprogo ir iš audeklėlio išsirito žmogelis, taip suminkštindamas sau kelią ir saugodamas mane. Man reikėjo tik stipriau pastumti.
„Nuo seniausių laikų vaikas, gimęs su marškinėliais, laikomas ypatingu. Teigiama, kad daugelis įžymių žmonių bei literatūrinių personažų yra gimę su marškinėliais. Tokie buvo Aleksandras Makedonietis, Čarlzo Dikenso sukurtas personažas Deividas Koperfildas, Denis iš Styveno Kingo knygos „Švytėjimas“, Viljamo Šekspyro princas Hamletas ir daugelis kitų“ (cituoju straipsnį iš „Klaipėdos dienos“).
***
Neskubėjome ištraukti dukrytės iš vandens. Aš žiūrėjau į vaikelį, o jis plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į mane. Kai išėmėme iš vandens, priglaudžiau prie savęs. Mergytė netrukus pradėjo žįsti. Vaiko virkštelė buvo graži, stipriai pulsuojanti. Koks nuostabus jausmas apima, kai žvelgi į ką tik gimusi kūdikį! Neįtikėtina, gražu, miela. Niekas niekur neskuba, visa šeima džiaugiasi, visi esame kartu…
Ko dar gali norėti, visiškos pilnatvės jausmas. Ir vėl išgyvenau nuostabą šiuo dievišku kūriniu. Toks miniatiūrinis žmogelis su tobulais bruožais: akytės, nosytė, ausytės, lupytės, rankytės, nagiukai. Nors ir trečias gimdymas, bet vis tiek nustebina!
Kai virkštelė nustojo pulsuoti, tėtis ją nukirpo. Vėliau, kol gimdėme placentą, tėtis mažylę pažindino su sese ir broliu.
Paėmiau placentą į rankas, apžiūrėjau: apvalutė, graži, viena jos pusė turėjo nepaprastą piešinį – medį, kita – kaip Marso kanjonai. Kiekvieno vaiko vis skirtingi tie medžiai buvo. Pirmagimio buvo panašus į beržą, tai užkasę placentą pasodinome berželį. Antros dukrelės placentos piešinys buvo panašus į ąžuolą, plačiomis storomis šakomis. O jaunėlės – į šermukšnį.
***
Ilsėjomės savo lovoje visa šeima. Vyras atnešė vištienos sultinio. Oi, kaip norėjosi valgyti! Gėrėme arbatą su džiovintų vaisių pyragu, kalbėjomės ir netrukus pasitikome Naujuosius 2020 metus su spanguolių kisieliumi.
***
Visus gimdymus prižiūrėjo žmogus, išmanantis šį darbą, ir mano mylimas vyras. Jų abiejų mylinčios rankos lengvino sąrėmių skausmus. Jaučiu jiems begalinį dėkingumą ir meilę. Kiekvienas gimdymas pasakojo savo istoriją, o man patiko jų klausytis. Myliu savo gimdymus!
Klausiate, kuo yra ypatingas gimdymas namuose? Apskritai gimdymas yra ypatingas vyksmas, virsmas moters gyvenime. Ir kiekviena moteris, kiek jai leidžia žinios, patyrimai, pojūčiai, požiūris į gyvenimą, pasirenka vietą šiam virsmui įvykti. Aš negimdžiau ligoninėje, todėl ir lyginti negaliu. Bet galiu daug pasakoti apie gimdymą namuose ir apie patirtą gėrį. Manau, ligoninėje aš nebūčiau galėjusi to patirti. Juk Kūrėjas mus sukūrė pagal savo paveikslą, tad ir šioje srityje būkime kūrybingos! Susikurkime savo gimdymą!
Ar rekomenduočiau savo dukroms gimdyti namuose? Taip. Mano dukros žinos mano požiūrį į nėštumą, į vaiko atėjimą į šį pasaulį. Kai paaugs, ne kartą apie tai kalbėsimės. Aš joms linkiu, kad visų pirma pažintų savo kūną, jį mylėtų, pažintų save kaip moterį, kad gyventų darnoje su savimi ir aplinkiniais. O kur, kaip ir su kuo gimdyti, – pasirinks pačios. Ir tikiu, kad tai bus nuostabiausios ir gražiausios kelionės.
Specialisto komentaras
Ką reiškia „gimė su marškinėliais“
Akušerė Agnė Škudienė
Kodėl „marškinėliai“? Ir koks ryšys tarp laimės ir gimimo su marškinėliais? Pribuvėjų laikais Lietuvoje buvo sakoma, kad jei vaikas gimė su marškinėliais, – bus labai laimingas. O visa legenda yra apie tai, kad taip vaikelis gimsta tarsi ne nuogas, jį lyg koks apsiaustas dengia vaisiaus vandenų plėvė. Vadinasi, tokiam žmogui nuo gimimo nelemta skursti, jis jau gimė su tam tikru „turtu“ – „drabužiais“. Ir šią dovaną, buvo tikima, padovanojo deivė Laima, kuri lėmė kiekvieno žmogaus likimą. Tokie atvejai visada buvo labai reti. „Marškinėliai“ daugelyje tautų buvo džiovinami ir saugomi kaip relikvija arba talismanas, apsaugantis taip gimusį žmogų nuo nuskendimo.
Dažniausiai gimimas „su marškinėliais“ nutinka, kai dalis vaisiaus dangalų (juos sudaro placentos ir dviejų tarpusavyje sulipusių plėvių „maišelis“) lieka ant naujagimio galvos, veido. Šiuo atveju tiksliau būtų sakyti gimė „su šalmu“. Retesniais atvejais dangalai dengia ir liemenį, tada tikrai gana tikslu juos vadinti „marškinėliais“.
Pats rečiausias gimimo „su marškinėliais“ variantas, kai naujagimis gimsta tarsi membraniniame kiaušinyje, kartu su placenta ir jį supančiais vaisiaus vandenimis. Tuoj užgimus (po kelių sekundžių) plėvė yra praplėšiama ir vaikas gali įkvėpti. Šiais laikais paskaičiuota, kad su nepažeista vandenų pūsle gimsta tik maždaug 1 iš 80 000 naujagimių. Didesnė tikimybė, jei tai yra priešlaikinis gimdymas arba moteris yra gimdžiusi daug kartų.
Būtent šie atvejai atrodo itin įspūdingai, leidžiantys pamatyti, kaip vis dėlto ankštai ir kompaktiškai vaikeliai laukia gimimo. Tokių gimdymų vaizdo įrašais ir nuotraukomis plačiai dalinasi ne tik tėvai ir gimdymo fotografai, bet ir patys medikai, todėl gali pasirodyti, kad jie nėra tokie reti. Tačiau dažniausiai tai yra vaizdai iš operacinių, kai mamai atliekama cezario pjūvio operacija ir medikų komanda dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia vaikelį ištraukti minkščiau, su visais vandenimis.
Kita priežastis, kodėl šiandien taip retai gimsta „palaiminti“ vaikai, – gimdymo natūraliais takais metu vaisiaus vandenų pūslė dėl vienų ar kitų priežasčių yra suardoma, praplėšiama dirbtinai.
Pats savaime „gimimas su marškinėliais“ nėra nei rizikingas, nei pavojingas, neapsaugo jis ir nuo skendimo. Naujagimio sveikata priklauso nuo jo išnešiotumo, sveikatos būklės gimimo metu. Tačiau šie „drabužiai“ slidūs, todėl reikia daugiau atidos, kad naujagimis neišslystų iš rankų.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
