Indrė skaitytojų anketoje brūkštelėjo: „Galėčiau papasakoti, kaip susilaukiau vaikų, nors tai, pasak medikų, buvo neįmanoma, nes turiu dvi gimdas“.
Vaikų tu neturėsi
Mano istorija prasidėjo prieš dešimt metų. Tuo metu buvau jauna mergina, baigusi mokslus ir pradedanti gyventi atskirai nuo tėvų. Šeima ir vaikai nerūpėjo. Vieną dieną užėjus pilvo skausmams pradėjau ieškoti priežasčių.
Ieškojimas privedė prie ginekologo durų, pro kurias išėjau verkdama. Dar dabar pamenu, kai jis šaltu veidu tiesiai šviesiai pasakė, kad vaikų NIEKADA NETURĖSIU.
Atrodė, kas per nesąmonė, juk esu normali moteris. Važiavau pas kitą ginekologą, kuris buvo vyresnio amžiaus ir tikrai visko matęs. Iš jo kabineto taip pat išėjau verkdama, bet jis man davė mažą viltį. Štai žodžiai, kuriuos prisiminsiu visą gyvenimą: „Jei pastosi iki 26 metų ir išnešiosi, tada turėsi vaikų“.
Po šio vizito praėjo keli metai, kai supratau – noriu vaikų. Iki tol man vaikai atrodė kaip ateiviai, purvini ir seilėti. Požiūris į vaikus pasikeitė tuomet, kai sesė pagimdė vaikelį, ir jis buvo nuostabiausias sutvėrimas žemėje…
Aš ir noriu Vaiko!
Draugą įkalbinėti buvo paprasta, nes gyvenome kartu, draugavome apie penkerius metus. Nustojome saugotis ir bandėme susilaukti vaikelio, mėnuo po mėnesio, kol galiausiai tai virto metais ir dar kitais metais. Mūsų draugystė pradėjo byrėti.
Pamačiusi vaikus verkdavau. Sapnuodavau, kad laukiuosi. Fantazuodavau nėštumo laukimą, ką jausčiau, jei nešiočiau stebuklą po savo širdimi.
Viskas mane ėdė iš vidaus, tapau nesava, vengdavau vietų, kur būna vaikų, draugas kategoriškai nesutiko įsivaikinti. Visa tai mus privedė prie skyrybų. Buvo gruodis. Priėmėme sprendimą šventės sutikti kartu, o paskui išsiskirti. Šventės praėjo.
Draugas buvo suplanavęs laimės ieškoti užsienyje, o aš, matyt, būčiau likusi sapnuoti, kaip laukiuosi ir pinu plaukus savo princesei.
Nebesiskiriame, bus vaikas
Sausio vidurys… Nesusergu… Gal mėnesinės vėluoja, dar nervai, stresas dėl skyrybų? Nieko negalvodama nuėjau pas moterį ginekologę, nes iki tol vis vyrai pasitaikydavo. Jai viską papasakojau, o ji man atsakė: „Kai pasidarysi nėštumo testą, ateik“.
Išėjau galvodama, ką ji nusišneka, kokį testą darytis, jei negaliu turėti vaikų?
Nusipirkau, kadangi be jo sakė neateiti. Vakare jau miegoti negalėjau, mintys sukosi apie viltį, apie stebuklus, nes tai ne tik stebuklas, bet ir vaistas nuo visko, kas mus ištiko, tai mūsų sapnas.
Naktis buvo bemiegė, šeštą ryto pasidariau testą. Jis buvo teigiamas! Po šitiek metų bandymų! Draugą išverčiau iš lovos klykdama, straksėdama kaip nesava. O jis šaltu veidu žiūrėjo į mane ir galvojo, kad man visai „kuku“, noriu jį sulaikyti nuo išvažiavimo.
Įdaviau į rankas testą, o jis žiūrėjo ir tylėjo, kol atsipeikėjo. Kaip? Kodėl? O aš laksčiau iš laimės po namus ir galvojau, kad tikrai būna stebuklų, jei tik labai nori ir gyveni tuo noru.
Ginekologė pasveikino mane ir įdavė siuntimą echoskopijai, kuri patvirtino, aš LAUKIUOSI!
Nėštumas – vien problemos
9 mėnesiai buvo man atradimų ir išbandymų metas. Trečią nėštumo mėnesį paguldė į ligoninę dėl gręsiančio persileidimo. Sužinojau, kad jei išnešiosiu, pati pagimdyti negalėsiu, teks atlikti operaciją. Mano gimdos kaklelis gydytojams pasirodė storesnis ir labiau lenktas, nei kitų moterų. Sakė, kad dar kažkas neaiškaus liko „prie gimdos“, bet didesniu tyrimų nebedarys, o po gimdymo turiu pasirodyti.
Šeštą mėnesį vėl guliausi į ligoninę, gydytojai nieko per daug nekomentavo, tik sakė, kad kažkoks darinys prie gimdos neduoda ramybės. Gydytojai sakė, kad mano pastojimas – labai retas atvejis, kadangi turiu tik vieną inkstą, tik vienoje pusėje funkcionuoja kiaušidės (dvigubai mažesnė tikimybė pastoti), lenkta gimda irgi mažina pastojimą, o dar tas sustorėjęs gimdos kaklelis, kuris gimdymo metu gali nesiplėsti.
Princesės gimimas
Gimdymas vyko, rodos, visą amžinybę. Norėjau gimdyti pati, nes labai bijau pjūvių ir kraujo. Bandžiau. Palatoje prasikamavau ilgai, skausmo kęsti nebegalėjau, prašiau nuskausminamųjų, deja. Seselė man aiškino, jog dar per mažai skauda, o skatinamieji kaklelio nepraveria. Laukiau, tiksliau, kamavausi toliau. Po kelių valandų prašau vėl nuskausminamųjų, šį kartą sesutė jau sutiko. Padarė epidūrą. Palaima! Bent galėjau atsikvėpti. Bet – kaklelis atsivėręs nepakankamai, epidūras nustojo veikęs, o aš jaučiuosi kaip traiškoma. Prašau pakartoti nuskausminimą, padarė. Pasikeitė pamaina, atėjusi gydytoja priėmė sprendimą bandyti gimdyti nustojus veikti vaistams.
Gimdymo iš skausmo neatsimenu, žinau tik, kad gimė princesė. Iš gimdyklos perkėlė į palatą. Chaosas mano galvoje nurimo, supratau, kad įvyko stebuklas, tapau mama, mano gyvenimas nuostabus!
Staigmena – dvi gimdos
Atėjo laikas vykti pas ginekologę ir išsitirti, kas ten prie gimdos yra, o gal darinys išnyko. Echoskopijos kabinete pabuvau gal valandą. Po jos gydytojas paklausė, ar nieko prieš, jei ateis dar kitas kolega. Buvo konsiliumas. Po jo man įteikė kelias echoskopijos nuotraukas, kurias liepė saugoti ir nešiotis, jei eisiu pas kitus gydytojus.
Tada išsitraukė popieriaus lapą ir pradėjo piešti širdelę, perskirtą pusiau, o prie jos apačios pritvirtintą šiaudelį. Paaiškino, kad širdis – tai gimda, šiaudelis – gimdos kaklelis. O pas mane – dvi gimdos (viena širdelės pusė – viena gimda, kita pusė – kita). Kaklelis vienas, o ar abi gimdos funkcionuoja – neaišku, bet gali būti ir taip, kad skirtingu metu galiu pastoti abejose gimdos.
Stovėjau it statula, nesuprasdama, kokio čia fantastinio filmo ištrauką pasakoja, kokios dar dvi gimdos ir vienas kaklelis?
Toks jausmas lyg aš ateivė iš kitos planetos.
Taip gyvenau gal pusmetį, kol užmiršau, kad esu kitokia.
Reikia antro vaiko
Gyvenimas tekėjo įprasta vaga, panelė augo. Pradėjau vis dažniau galvoti apie sesę ar brolį dukrytei, bet įvaikintą. Tačiau draugas buvo nusistatęs kategoriškai prieš įvaikinimus, bet sutiko, kad princesei reikia brolio ar sesės.
Vėl pradėjau varstyti ginekologų duris ir vis išeidavau kaip eksponatas. Gydytojai patarė šalinti pertvarą, esančią tarp gimdų, bet nenorėjau būti jų eksperimentu, mane tai net skaudino.
Nuėjau pas ginekologę, kuri mane prižiūrėjo per pirmą nėštumą. Ji moka nuteikti, kad reikia pasikliauti savimi ir tikėti stebuklais. Po šio vizito ilgai neteko laukti, kai vėl pravėriau kabineto duris su šypsena veide. Stebuklingai po kelių bandymų (nebe metų) pastojau. Echoskopas patvirtino nėštumą. Pradėjome planuoti kuklias vestuvės, per kurias pasakytume staigmeną svečiams.
Liūdnosios vestuvės
Vestuves suplanavome šeštadienį, o likus savaitei iki vestuvių buvo numatytas tyrimas ultragarsu. Norėjosi įsitikinti, ar viskas gerai, ir džiugiai pranešti žinią. Bet echoskopijos metu mane ištiko šokas – vaikelio širdelė neplaka. Negalėjau patikėti. Man aiškino, kaip rytoj turiu darytis valymą, bet mano protas nesuvokė, kaip taip gali būti. Nuvažiuoju į ligoninės priimamąjį, čia vėl ta pati diagnozė – negimdinis nėštumas. O mano vestuvės po 4 dienų, ir tai turėjo būti nuostabiausia diena gyvenime!
Ačiū gydytojai, kad ji leido atidėti valymą po vestuvių, svečiai nieko ir nesužinojo. Šis gyvenimo etapas buvo pats juodžiausias. Norėjau į žemę prasmegti. Emociškai nesuvokiama, kaip praradus vaikelį po kelių dienų atšokti vestuves. Savo.
Valymo pasekmės
Vestuvės praėjo. Pirmadienį guliausi planinei abrazijai. Į operacinę ėjau virpanti ir vos tvardanti ašaras. Pabudau palatoje, jokio skausmo, kaip niekur nieko. Vakare grįžau namo, kaip niekur nieko.
Ryte mažąją princesę vedžiau pas gydytoją, nes apsirgo ir jaučiau, kad pati nebegaliu atsistoti nuo laukiamojo suolo.
Skausmas vis stiprėjo, vyrui paskambinau, kad pasiimtų dukrytę, o pati nukulniavau ginekologo kabineto link.
Per apžiūrą mano pilvo net paliesti nebegalėjo, klykiau iš skausmo. Prasidėjęs uždegimas. Ginekologas klausė, ar po abrazijos buvau patikrinta echoskopu. Deja , nebuvau. Galėjo pradurti gimdą, bet ne tą.
Paguldė į ligoninę, skyrė stipriausius antibiotikus, po paros iš gimdos pats pasišalino likęs darinys. Fizinė savijauta gerėjo, bet emociškai buvau visiškai sugniuždyta. Ar gali būti blogiau? Išėjus iš ligoninės reikėjo gerų kelių savaičių, kad emociškai atsigaučiau, vyras šiuos gyvenimo įvykius ištvėrė dar sunkiau. Depresija. Tapo visai nepažįstamu, užsidariusiu nuo aplinkos žmogumi. Žinau, kaip smarkiai jis norėjo to vaikelio, svajojo apie sūnų.
Laukiame princo
Praėjus porai mėnesių, švelniai paliečiau temą apie vaikus, juk mes taip norėjome dukrytei sesės ar brolio. Vyrui pasakiau, kad esu pasiruošusi ir žinau, kad pagimdysiu sūnų, kitaip ir būti negali. Ir ką jūs manote, po pusantro mėnesio vyrui pranešiau džiugią žinia. Galvojau, strikinės iš laimės, bet ne. Jis ciniškai pasveikino ir supratau, kad tie skaudūs gyvenimo įvykiai dar gyvena jo galvoje. Jo baimės prarasti ir nusivilti.
O aš buvau laiminga! Manęs nepykino, savijauta buvo puiki, vėl lankausi pas tą pačią ginekologę, kaip ir pirmąjį nėštumą. Jos taktika buvo neerzinti vaikelio tyrimais ultragarsu. Pirmoji echoskopija patvirtino nėštumą, antroji – lytį. Taip, tai jis, mūsų princas! Šią žinią išgirdome kartu su vyru. Nuo šio etapo vyras pradėjo virsti tuo žmogumi, kuris buvo seniau. Tai buvo lyg vaistas nuo depresijos. Sūnaus laukimą jis išgyveno labiau nei aš.
Dviejų vaikų mama
Trečioji ekoskopija truko ilgiau nei 40 minučių, pasidarė neramu. Galiausiai išgirdau, kad vaisiui galvos smegenyse – cistos, didesnės nei norma. Siuntė toliau tirtis į Kauno klinikas. Vizito laukimas buvo kupinas tamsių minčių. Dėl interneto tapau lunatike, negalėdavau miegoti prisiskaičiusi apie smegenų vandenes. Gydytoja ramino ir patarė nieko neskaitinėti, o išlikti ramiai, nes šito labiausiai reikia mažyliui.
Į Kauno klinikas vykau po gero mėnesio, per šį laikotarpį cistos sumažėjo ir paaiškėjo, kad jos ne smegenyse, o smegenis supančiuose vandenyse. Nuo čia visas likęs nėštumas – kaip iš knygos.
Gimdyti buvo numatytas terminas, jis atitiko. Nuvažiavau į gimdymo skyrių, jau 4 cm prasivėrus gimdos kakleliui, o po 4 valandų jau laikiau ant rankų sūnų. Šis gimdymas buvo be skatinamųjų, nuskausminimo, ir viskas, ką dariau, tai iškvėpavau sąrėmius. Po trijų dienų buvome namuose.
Šiuo metu turiu dvi nuostabiausias būtybes žemėje ir visada tikėsiu, kad mes pačios esame gyvenimo kalvės. Nenustokime tikėti ir pasitikėti savimi, nors ir kartais tai atrodo neįmanoma ar kaip iš fantastinio filmo.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
