Renata su vyru Arnoldu augina du sūnus – Mykolą ir Benediktą – ir šiandien su didžiuliu jauduliu laukia išsvajotos dukrytės. Tačiau kelias iki jos nebuvo toks, kokį šeima kadaise įsivaizdavo. Teko patirti negimdinį nėštumą, atsisveikinti su taip lauktu vaikeliu, išgyventi netektį ir vėliau iš naujo mokytis patikėti dviem nėštumo testo juostelėmis. Savo istorija Renata dalijasi ne tik norėdama papasakoti apie šeimos kelią iki dukrytės, bet ir tikėdamasi, kad jos žodžiai pasieks bent vieną moterį, kuri šiandien išgyvena panašią patirtį.
Mūsų su Arnoldu istorija prasidėjo dar mokykloje. Lankėme tą pačią mokyklą, pažinojome vienas kitą, tačiau aš buvau už jį šešeriais metais jaunesnė, todėl tuo metu šis amžiaus skirtumas labai jautėsi. Arnoldas į mane nelabai kreipė dėmesį, nors mano draugės, regis, jau tada turėjo kitokių planų.
Arnoldui puikiai sekėsi žaisti futbolą. Per stadione vykusias varžybas draugės dažnai mane erzindavo ir garsiai šaukdavo: „Renata, žiūrėk, Arnoldas žaidžia!“ Žinoma, šaukdavo taip garsiai, kad jis tikrai išgirstų ir atkreiptų dėmesį į mus.
Arnoldas su šeima gyveno netoli mano sesers ir jos vyro, todėl mudu neišvengiamai vis dažniau atsidurdavome tose pačiose vietose. Tačiau labiausiai mus suartino ir mūsų santykių istoriją pakeitė… benamis, gatvėje klaidžiojantis šuo.
Vieną vakarą paprašiau Arnoldo pagalbos gelbstint šunelį, kurį norėjau priglausti. Jis padėjo man parsivežti tą nelaimėlį namo. Vėliau sekė jo pagalba vedžiojant šunelį, vis dažnesni klausimai, kaip sekasi jam, kaip sekasi man… Taip, visai nepastebimai, viskas ir prasidėjo.
Kai pamačiau Arnoldo jautrumą gyvūnams, pamačiau ir kitą jo pusę. Po tuo iš pirmo žvilgsnio vyrišku kietumu slėpėsi didžiulis jautrumas, kurį jis leido pamatyti būtent man. Mane sužavėjo jo vidus.
Mūsų santykiams teko pereiti ne vieną etapą, kol atradome kelią vienas į kitą ir išmokome susikalbėti. Man atvykus mokytis į Klaipėdą, o po kurio laiko mums apsigyvenus kartu ir prisiėmus atsakomybę tapti mano sesers berniuko krikšto tėvais, vis aiškiau supratome, kad norime šeimą kurti ir patys.
Nors buvome dar labai jauni, gana anksti pamačiau, koks Arnoldas yra šeimyniškas žmogus. O ir pati nuo mažens jaučiau stiprų norą tapti mama. Būdama šalia savo tuo metu dar būsimo vyro jaučiausi saugi ir užtikrinta, kad kartu galime kurti šeimą.
Manau, būtent tas saugumo jausmas ir buvo vienas svarbiausių dalykų, leidusių mums taip anksti patikėti savo bendru gyvenimu.
Arnoldas man pasipiršo, kai grįžau iš kelionės, į kurią buvau išvykusi kartu su savo tėčiu. Tai buvo labai svarbus momentas mums visiems. Manau, tėčiui matyti savo dukrą laimingą ir priimančią vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų yra ne mažiau svarbu nei mums patiems.
Po pasipiršimo prasidėjo ilgas vestuvių planavimo etapas, o mūsų gyvenime tuo metu jau buvo atsiradęs ir pirmasis sūnus – Mykolas.
Pirmą kartą mama tapau būdama labai jauna – vos dvidešimties. Tačiau nesijaučiau nei neužtikrinta, nei nepasiruošusi. Apie Mykolą, rodos, svajojome nuo pat mūsų draugystės pradžios.
Atrodė, kad gyvenimas labai greitai dėliojasi į tai, apie ką abu nuo pat pradžių svajojome – šeimą, namus ir bendrą ateitį.
Vaikai mūsų santykiams suteikė dar daugiau prasmės, motyvacijos ir gyvenimo tikslų. Pradėjome planuoti vestuves, vis dažniau kalbėtis apie būsimus nuosavus namus, apie tai, kokį gyvenimą norime sukurti savo vaikams.
Tapę tėvais supratome, kad mūsų svajonės nebėra tik apie mus. Nuo tos akimirkos viskas tapo apie mūsų šeimą.
Visada svajojome apie gausią šeimą. Net ant mano vestuvinio žiedo yra trys akmenukai, kurie simbolizavo mūsų ateities planus ir norus.
Vėliau mūsų šeimą papildė antrasis sūnus – Benediktas. Jis gimė pačiu nepalankiausiu metu – per pandemiją. Tuo metu net galimybės laisvai pasiekti senelius buvo apribotos. Vyrai negalėjo dalyvauti gimdyme, o gimusį vaikelį, kaip senais laikais, artimiesiems rodžiau per langą ir vaizdo skambučiais.
Sudėtingas etapas laukė ir namuose. Buvau įpratusi visur dalyvauti, visur eiti, kartu su vaikais būti aktyvi. Tačiau tuo metu pasaulis buvo tapęs kitoks.
Su dviem mažais vaikais reikėjo išmokti gyventi dabartimi. Ne tuo, kas bus po savaitės ar mėnesio, bet šia diena. Kiekvienoje jų reikėjo atrasti bent mažą džiaugsmo akimirką ir nepasiduoti liūdesiui.
Vaikai apskritai užima labai svarbią vietą mano gyvenime. Su jais susijusi ne tik mano šeima, bet ir mano veikla – mano gyvenimas glaudžiai susijęs su teatru ir darbu su vaikais. Jų nuoširdumas, energija, emocijos ir gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais man pačiai suteikia labai daug džiaugsmo. Galbūt todėl vaikų pasaulis man visada buvo ir tebėra toks artimas.
Apie savo namus svajojome labai ilgai. Su jais šiek tiek užtrukome, nes ne viskas mūsų gyvenime vyko pagal iš anksto susikurtus planus.
Galiausiai išsirinkome namus, kuriems reikėjo daug meilės, darbo ir kantrybės, kad jie taptų mūsų svajonių kampeliu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jų vaizdas panašėja į tai, apie ką svajojome. Ir tai džiugina ne tik mus, bet ir vaikus.
Svarbiausia, kad jie auga turėdami savo kiemą, kuriame netyla juokas ir nesibaigia žaidimai. Šalia esantis ežeras, gamta ir grynas oras mums yra tikra gyvenimo prabanga.
Man mūsų namai visada buvo daugiau nei sienos. Tai vieta, kurioje auga mūsų vaikai ir kurioje kuriame savo šeimos istoriją.
Gyvendami ir kurdami ramų gyvenimą savo namuose pradėjome vis dažniau kalbėtis apie trečiąjį vaikelį.
Vis galvodavome: kada gi bus tas tinkamas laikas?
Kai pakeisime namo stogą? Laiptus? Kai berniukai bus dar savarankiškesni?
Kada mūsų šeimai tinkamiausias metas augti?
Kol galiausiai supratome, kad tinkamo atsakymo nėra.
Tinkamiausias laikas – dabar.
Nuo pat mūsų santykių pradžios labai norėjome gausios šeimos, namų, augintinių ir tiesiog „paprasto“ gyvenimo. Abu mūsų sūnūs į šį pasaulį atėjo taip paprastai, kad visos istorijos apie sunkų laukimą, nesėkmingus nėštumus ir netektis atrodė esančios kažkur labai toli nuo mūsų.
Niekada negalvojau, kad vieną dieną viena iš tokių istorijų taps mūsų.
Pradėjus laukti trečiojo stebuklo supratome, kad šį kartą viskas gali būti ne taip paprasta.
Kraujo tyrimai – gal dar nesilaukiu?
Nėštumo testai – gal dar per anksti?
Viskas rodė neigiamą rezultatą.
Po kurio laiko pajutau pykinimą ir vėl pasidariau nėštumo testą.
Šį kartą jis parodė teigiamą rezultatą.
Dvi juostelės.
Turėjau džiaugtis.
Tačiau labiausiai mane neramino tai, kad vis pasirodydavo kraujo.
Ir visa tai vyko prieš pat gražiausias metų šventes.
Nuvykau privačiai pas ginekologę, tačiau gimdoje vaisiaus nematėme. Toliau sekė ligoninė, akušerės, gydytojai… Prasidėjo gausesnis kraujavimas ir tada supratome, kas vyksta.
Negimdinis nėštumas.
Nors šiuo nėštumu neteko džiaugtis ilgai, atsisveikinimas su tuo taip lauktu vaikeliu ir visas gydymo laikotarpis per Kūčias ir Kalėdas buvo be galo skaudus.
Labai jautriai reagavau į viską. Galvoje sukosi daugybė klausimų.
Kodėl?
Ar kažką padariau ne taip?
Gal galėjau kažką pakeisti?
Kai kažko taip lauki, labai sunku vieną akimirką suprasti, kad to nebebus. Atrodo, dar visai neseniai galvoje jau dėliojai savo šeimos ateitį, o dabar turi susitaikyti su tuo, kad ji klostysis kitaip.
Tuo metu labai daug galvojau ir apie kitas moteris. Apie tas, kurios tai patiria ne pirmą kartą. Apie moteris, kurios metų metus laukia savo vaikų. Apie tas, kurios galbūt šypsosi, eina į darbą, susitinka su žmonėmis, tačiau viduje išgyvena tai, apie ką aplinkiniai nieko nežino.
Ir apie tai, kiek daug skausmo gali slėptis už vieno, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalto klausimo:
„O jūs dar neplanuojate vaikų?“
Per gražiausias metų šventes norėjosi tiesiog užsidaryti tarp keturių sienų ir nematyti jokio išorinio pasaulio.
Dar prieš daugelį mėnesių buvome suplanavę Naujuosius metus sutikti su draugais. Svarstėme, ar visko neatsisakyti.
Tačiau nusprendėme važiuoti.
Skaudančia širdimi priėmėme tai, ko jau nebegalėjome pakeisti. Supratome, kad mums belieka išlaukti savo laiko ir tikėtis, kad mūsų šeimą dar kartą aplankys laimė.
Ramiai draugų rate sutikome Naujuosius metus.
O į dangų kylant fejerverkams meldžiausi, kad mūsų šeima dar kartą sulauktų savo stebuklo.
Po Naujųjų metų įkėlusi nuotraukas į socialinius tinklus gavau ne vieną klausimą:
„Ar nesilauki?“
Į nė vieną iš jų neatsakiau.
Tačiau pirmą kartą labai aiškiai suvokiau, kad tokie klausimai, nors dažniausiai užduodami be jokios blogos minties, gali nepaprastai skaudinti.
Niekada nežinome, kas vyksta kitos moters gyvenime, kai žiūrime į ją iš šalies.
Galbūt ji labai nori vaikelio, tačiau negali jo susilaukti.
Galbūt kiekvieną mėnesį laukia dviejų juostelių.
Galbūt ką tik išgirdo skaudžią diagnozę.
O gal visai neseniai turėjo atsisveikinti su vaikeliu, kurio jau buvo pradėjusi laukti visa širdimi.
Po nesėkmingos mūsų patirties norėjome šiek tiek atsikvėpti ir įkvėpti pozityvesnių minčių, todėl su visa šeima išvykome atostogų į Egiptą.
Ten mėgavomės laiku kartu, naujomis patirtimis. Tai buvo labai gražus ir prasmingas laikas mūsų šeimai.
Mes su Arnoldu šiek tiek užsimiršome ir su viltimi vėl pakvietėme į savo gyvenimą dar vieną stebuklingą sielą.
Grįžusi po kelionės pasijutau silpnai, šiek tiek pykino. Kadangi nuo ankstesnio planavimo mūsų vonioje vis dar buvo likę nėštumo testų, pagalvojau:
„Pasidarysiu.“
Ir vėl pamačiau dvi juosteles.
Tačiau šį kartą, išvydusi tai, ko taip laukiau, pirmiausia pajutau ne džiaugsmą.
Pajutau stiprią baimę.
„Ar tikrai viskas gerai?“
Šis klausimas lydėjo mane visą pirmąjį nėštumo trimestrą.
Po ankstesnės patirties dvi juostelės man jau nebebuvo savaime suprantamas pažadas, kad po devynių mėnesių rankose laikysiu savo vaiką.
Kartu su džiaugsmu atėjo ir suvokimas, kaip stipriai gali bijoti prarasti tai, ko dar net nespėjai apkabinti.
Kiekvieno vizito metu ginekologė pradėdavo žodžiais:
„Viskas gerai. Vaisius gyvas, juda…“
Man reikėjo išgirsti tuos žodžius.
Vėl ir vėl.
Tik po dvyliktosios savaitės pasidarė šiek tiek ramiau. Tačiau visiškas jaudulys nedingo net ir dabar. Manau, kad jis nedings iki pat gimdymo – iki tos akimirkos, kol mudu su Arnoldu savo dukrytę laikysime ant rankų.
Dukrytę.
Visą gyvenimą svajojome apie mergytę.
Apie ją kalbėdavome dar tada, kai neturėjome nė vieno vaiko. Todėl sužinojus, kad mūsų laukia dukrytė, buvo labai sunku visus jausmus sutalpinti į vieną žodį.
Atrodė, kad kartu su šia žinia gavome ne tik dar vieną vaiką, bet ir atsakymą į daugybę pastarųjų metų klausimų.
Po to, ką išgyvenome, šis nėštumas mums tapo dar didesniu stebuklu. Galbūt todėl ir džiaugsmas buvo kitoks – atsargesnis, tylesnis, lydimas baimės.
Mes labai laukėme šio vaikelio, bet kartu kiekvieną dieną mokėmės tikėti, kad šį kartą viskas bus gerai.
Kai sužinojome, kad tai mergaitė, pirmiausia pagalvojau apie savo berniukus.
Kaip jie ją saugos.
Kaip ją mylės.
Kaip mūsų namuose atsiras dar vienas visiškai kitoks juokas, balsas ir gyvenimas.
Ir turbūt labiausiai jaudina tai, kad po visko, ką teko išgyventi, šiandien galiu pasakyti:
Mes jos laukiamės.
Mūsų dukrytės.
Dar negaliu pasakyti, kokia ji bus. Tačiau jau dabar žinau, kad jos laukia ne tik mama ir tėtis.
Jos laukia du broliai.
Visa mūsų šeima.
Ir namai, kuriuose jau tiek daug meilės.
Manau, mūsų šeimos stiprybė – išlikti kartu net tada, kai nepakeliamai sunku.
Mes taisome sulūžusius daiktus.
Mes kalbamės apie sunkumus ir nemalonius dalykus. Nebandome apsimesti, kad jų nėra, nebėgame nuo situacijos sunkumo.
Galbūt gyvenime ne viską galime kontroliuoti. Ne viską galime išsaugoti ir ne viską galime suplanuoti.
Tačiau galime pasirinkti, kaip išgyvensime tai, kas mums nutinka.
Tikiuosi ir meldžiuosi, kad mūsų šeimoje tai išliktų iki gyvenimo galo.
Nes didžiausią ir prasmingiausią turtą sukūrėme ne namuose, ne daiktuose ir ne tuo, ką turime.
Sukūrėme vienas kitą ir savo šeimą.
Dabar turime visą likusį gyvenimą tai puoselėti, saugoti ir nepamiršti, kad šeima nėra gyvenimas be sunkumų.
Šeima – tai, kad kai sunku, vis tiek lieki šalia.
Ir galbūt todėl šiandien, laukdama mūsų dukrytės, jaučiu ne tik laimę.
Jaučiu didžiulį dėkingumą.
Už tai, ką turime.
Už tai, ką išgyvenome.
Ir už tai, kad po visko mūsų šeima vis dar gali laukti, tikėti ir svajoti.
Jeigu galėčiau kažką pasakyti kitai mamai ar moteriai, kuri šiandien išgyvena negimdinį nėštumą ir vaikelio netektį, pirmiausia norėčiau pasakyti – leisk sau išgyventi tai taip, kaip tuo metu gali.
Leisk sau liūdėti, verkti, pykti, klausti „kodėl?“ ir neversk savęs kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimą vien todėl, kad aplinkiniams gali atrodyti, jog jau turėtum jaustis geriau.
Net jeigu nėštumas truko labai trumpai, tai nereiškia, kad tavo skausmas turi būti mažesnis.
Nuo tos akimirkos, kai sužinai, kad laukiesi, tavo mintyse jau pradeda rastis tas mažas žmogus. Pradedi svajoti, įsivaizduoti, galvoti, kaip pasikeis jūsų šeima.
Todėl prarandi ne tik nėštumą.
Prarandi ir dalelę ateities, kurią jau buvai pradėjusi kurti savo mintyse.
Aš pati savęs klausiau:
„Kodėl? Ar kažką padariau ne taip? Gal galėjau kažką pakeisti?“
Todėl kitai moteriai labai norėčiau pasakyti – nelik viena su tais klausimais.
Kalbėk.
Su savo vyru, artimu žmogumi, gydytoju ar kitu žmogumi, kuriuo pasitiki.
Kartais nereikia, kad kas nors rastų tinkamus žodžius ar atsakymus. Kartais svarbiausia tiesiog turėti žmogų, šalia kurio nereikia apsimesti, kad tau neskauda.
Ir dar labai norėčiau, kad apie tokias patirtis visuomenėje kalbėtume jautriau.
Po savo netekties supratau, kiek daug gali slėptis už, atrodytų, paprasto klausimo:
„Kada vaikai?“
„Ar nesilauki?“
„Kada antras?“
„Kada trečias?“
Mes niekada nežinome, ką tuo metu išgyvena kita moteris.
Gal ji laukia.
Gal ką tik prarado.
Gal bijo.
O gal kiekvieną mėnesį tikisi išvysti tas dvi juosteles.
Todėl kartais didžiausias jautrumas yra tiesiog nepaklausti.
O moteriai, kuri šiuo metu yra pačiame savo skausmo viduryje, nenorėčiau žadėti, kad viskas būtinai bus taip, kaip ji šiandien svajoja. Niekas iš mūsų to negalime pažadėti.
Tačiau norėčiau palikti viltį.
Kai per Naujuosius metus žiūrėjau į dangų kylančius fejerverkus ir tyliai meldžiausi, kad mūsų šeima dar kartą sulauktų savo stebuklo, aš nežinojau, kas mūsų laukia.
Tą akimirką tiesiog labai skaudėjo.
Šiandien po mano širdimi auga mūsų išsvajota dukrytė.
Ir jeigu mano istorija gali bent vienai moteriai, šiandien išgyvenančiai savo sunkiausią laiką, palikti nors mažą vilties kruopelytę, norėčiau jai pasakyti:
Po netekties viltis gali sugrįžti.
Galbūt ne iš karto.
Galbūt ji bus kitokia – tylesnė, atsargesnė, lydima baimės.
Bet ji gali sugrįžti.
***
Fotografės Dalios Jacėnienės projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu.“
FB https://www.facebook.com/share/1CCwuQGunC/
IG Dami Fotografija
Susiję straipsniai
