Istorija, kurią norėjau papasakoti: negimdinis nėštumas paskatino sukurti „Angelų mamas“

Justina

Justinai Kamarauskei tik 25 metai, tačiau patirtis labai jautri ir gili

Justinai Kamarauskei tik 25 metai, tačiau patirtis labai jautri ir gili. Moteris sukūrė instagramo grupę „Angelų mamos“, kurioje stiprybės semiasi vaikelių netekusios ir negimdinį nėštumą patyrusios moterys.

Išklausykite Justinos istoriją.

Aš laukiuosi!

Nežinau, kaip pradėti pasakoti vieną skaudžiausių istorijų savo gyvenime. Istoriją, kuri iš esmės pakeitė mane ir išmokė į viską žvelgti kitaip.

Susilaukti vaikų norėjau visada. Visą gyvenimą buvau ta, kuri labiau bijojo ne neplanuotai pastoti, o negalėti pastoti visai.

Tikriausiai net nereikia pasakoti, kaip apsidžiaugiau nėštumo testo laukelyje išvydusi dvi juosteles. Pirmą kartą nereikėjo nešti testo į dienos šviesą, ieškoti „vaiduokliuojančios“ antros juostelės, praėjus daugiau nei valandai ir panašiai (žinau, jog suprantate, apie ką aš), nes viskas buvo aiškiau nei aišku – aš laukiuosi.

Kadangi buvau girdėjusi, jog neverta iškart skubėti pas gydytoją, nes tokiu metu dar nieko nematys, nusprendžiau vizitą planuoti apie 7 savaitę, kad pirmasis pasimatymas su manyje augančia gyvybe būtų kuo malonesnis.

Pasidariau du kraujo tyrimus, pirmasis nėštumą patvirtino, o antrasis po poros dienų parodė, jog HCG skaičius dvigubėja (HCG yra pagrindinis normalaus nėštumo laboratorinis rodiklis). Tai mane nuramino, tačiau giliai širdyje jaučiausi kažkaip ne taip, atrodė, jog dar negaliu sau leisti džiaugtis.

Šeštoji savaitė

Su vyru nusprendėme pasakyti naujieną patiems artimiausiems – žinojome, kad tiems žmonėms pasakotume ir istoriją, kuri nesibaigtų laimingai. Deja nežinojome, jog taip ir bus. 6-ąją savaitę, dar nesulaukusi vizito pas gydytoją, pradėjau kraujuoti.

Negaliu papasakoti, kaip jaučiausi tą akimirką, išvydusi kraują. Akyse aptemo, rankos drebėjo, juk žinojau – kraujas nėštumo metu nežada nieko gero. Tą akimirką visos mano svajonės ir planai tiesiog sudužo, o kelias iki priimamojo, atrodo, tęsėsi kelias valandas.

Pirmi gydytojos žodžiai man įėjus į jos kabinetą buvo: „Nesuprantu, ko čia važiuoti. Juk jei persileisi, tai nieko mes nepadarysim, čia natūrali atranka.“ Man paprašius pirmiau apžiūrėti ir tik tada daryti prielaidas, ji pasakė, kad tai ji čia yra gydytoja ir aš neturiu jos mokyti, kaip dirbti. Pasisodino prieš save ant kėdės ir beveik pusę valandos kalbėjo apie tai, kad persileidimas yra visiškai normalus ir dažnas dalykas, nėra ko liūdėti, geriau džiaugtis, nes vaisius natūraliomis sąlygomis negalėtų išgyventi.

Niekada nepamiršiu šios gydytojos veido, akių, jos kabineto – jos žodžiai man į širdį smigo kaip peilis. Apžiūros metu konstatavo faktą – nieko nesimato, turbūt jau įvyko persileidimas.

Nėštumo nėra, bet testai teigiami?

Sunku būtų papasakoti, ką tą akimirką jaučiau, bet tos, kurios tai patyrė, mane supras. Viduje milijonai klausimų, širdis plyšta, kūnas veikia atskirai nuo proto.

Vis dėlto vizito pas savo ginekologę neatšaukiau, pagalvojau, jog ji bus profesionalesnė ir be pamokslų galės atsakyti į mano klausimus. Kasdien dariausi nėštumo testus, žiūrėdama, ar jie blanksta, bet ne – jie buvo ryškiai teigiami.

Gydytojai vizito metu nuramino, kad dar ne viskas prarasta, galbūt ovuliacija įvyko vėliau ir todėl nieko nesimato, sakė, jog gimdos gleivinė visai nepanaši į tą, kuri būna persileidimo metu, skyrė progesteroną tabletėmis ir susitikimą po savaitės.

Turėjau nusiraminti, bet viduje jau žinojau, kad viskas nesibaigs gerai, o gal nebenorėjau sau teikti vilčių ir paskui vėl skaudžiai nusivilti.

Trys skausmo dienos

Dar iki sutarto vizito pradėjau kraujuoti stipriau, prasidėjo nenupasakojami pilvo skausmai, kuriuos daugiausia jaučiau dešinėje pusėje. Kadangi gydytoja buvo sakiusi, jog dar ne viskas prarasta, neleidau sau gerti vaistų nuo skausmo. Tris dienas gulėjau lovoje, nes atsistojus skausmas tapdavo nepakeliamas, į priimamąjį vežti vyrui neleidau – nes vien nuo minties, kad ir vėl turėsiu klausyti pamokymų, kuriuos girdėjau pirmąjį kartą, apimdavo panika. Tiesiog kentėjau skausmą ir laukiau.

Po tų trijų skausmo dienų nuvykau pas gydytoją, kuri aiškiai pasakė tai, ką jau nujaučiau, – savaiminis persileidimas. Liepė ilsėtis ir laukti, kada viskas baigsis ir dėl visa ko pasidaryti dar vieną kraujo tyrimą.

Diagnozės keitė viena kitą

Pūslinė išvisa, kas tai?

Vienas smūgis po kito – kraujo tyrimas parodė nežymų HCG kiekio augimą, todėl gavau siuntimą abrazijai. Gydytojai pasakė, jog įtaria pūslinę išvisą. Iki to laiko net nežinojau, ką tai reiškia. Vėl ašaros, bemiegės naktys, milijonai minčių ir klausimų. Kadangi valymas yra planinė operacija, mane jai įregistravo tik po dviejų savaičių. Dvi savaitės nepakeliamų skausmų ir kraujavimo. Kiekvieną dieną jaučiausi vis prasčiau. Visą laiką pykino, buvo silpna, kraujospūdis buvo žemas, beveik visi bendrųjų kraujo tyrimų skaičiai degė raudonai, o ką jau kalbėti apie psichologinę būseną.

Galėjau tik gulėti lovoje ir, tiesą sakant, laukiau operacijos, nes tenorėjau, kad viskas greičiau baigtųsi.

Diagnozė – negimdinis nėštumas

Prieš operaciją paprašiau, jog mane gerai apžiūrėtų, nes nujaučiau, kad kažkas vis dar yra ne taip. Gydytoja perskaitė visus mano sveikatos įrašus ir pateikė vieną vienintelį klausimą – ar kažkas matė mano nėštumą gimdoje?

Iki operacijos buvau apžiūrėta trijų skirtingų ginekologių, mano HCG nežymiai augo visą laiką, prasta savijauta, kraujavimas ir skausmai nesiliovė nuo 6 savaitės. Negimdinis nėštumas – tokią diagnozę išgirdau beveik 10 savaitę. Gydytoja pirmą kartą man parodė mano nėštumą, deja, bet ne ten, kur jis turėtų būti, ir pasakė, jog manęs laukia visiškai kitokia operacija, nei numatyta.

Pirmą kartą pamačiau tikrai užjaučiančias gydytojos akis. Ji manęs paklausė, ar suprantu, jog negimdinis nėštumas yra pavojingas gyvybei ir dažniausiai jau 6 ar 7 savaitę į priimamąjį atvežamos moterys be sąmonės su prasidėjusiu vidiniu kraujavimu, tokiu atveju tenka šalinti kiaušintakį, prie kurio nėštumas buvo prisitvirtinęs, ir tai, ką jis pažeidė trūkdamas.

Taigi man „pasisekė“, jog nėštumas nesivystė taip, kaip turėtų, nes kitu atveju tikrai nebūčiau sulaukusi 10 savaitės, nebūčiau išsaugojusi kiaušintakio. Operacija praėjo sklandžiai, nekalbant apie tai, jog šalia negimdinio nėštumo operacijos metu buvo pastebėtas ir apendicitas, todėl turėjau dvigubą operaciją, o prieš tai tikriausiai ir dvigubai stipresnius dešinio šono skausmus.

Psichologiškai atsigauti sunkiau nei fiziškai

Fiziškai po operacijos atsigavau per 2 savaites, o psichologiškai dar vis bandau atsigauti, net ir praėjus keliems mėnesiams.

Manau, jog tokių dalykų neįmanoma pamiršti, – tu tiesiog išmoksti su jais gyventi. Kartais atrodo, jog man taip negalėjo nutikti, jog pasakoju svetimą istoriją, nes ir pati nesuvokiu, kaip galėjau išgyventi tas keturias savaites skausmų, baimės ir to jausmo, kad tavyje vis dar yra tai, kam nėra lemta gimti. Jei ne vyro ir artimųjų palaikymas, tikriausiai būčiau išprotėjusi – už tą palaikymą būsiu jiems dėkinga visą gyvenimą.

Per tą laiką išgirdau net kelias skirtingas diagnozes, tačiau man buvo nesvarbu, nes jos visos man reiškė tik vieną dalyką – vaiko praradimą. Nesvarbu, kiek savaičių jis gyveno manyje, nesvarbu ir tai, jog jam nebuvo lemta gimti, – jį praradus, kartu žlugo mūsų šeimos planai, svajonės ir dalelė manęs. Tai niekada nesugrįš.

Justina

Susilaukti vaikų norėjau visada. Visą gyvenimą buvau ta, kuri labiau bijojo ne neplanuotai pastoti, o negalėti pastoti visai

Vaiko netektis – nepatogi tema

Pastebėjau, jog visuomenėje yra tabu kalbėti apie tokias netektis, nes „juk tai niekada nebuvo vaikas“, „viskas nutiko anksti“, „tai labai intymi tema“ ar „per daug jautri informacija, kurią man nepatogų girdėti“. Taip, tai tikrai nepatogi tema, bet kaip tuomet jaustis toms mamoms, kurios tai patiria? Jos lieka užribyje. Kai prasidėjo ši mano istorija, dariau tai, ką tikriausiai daro 90 proc. žmonių, – pradėjau ieškoti informacijos internete. Sausa informacija guglyje ir begalė istorijų forumuose iš moterų, pasislėpusių po slapyvardžiais. Socialiniuose tinkluose irgi tyla. Įvedusi grotažymes „persileidimas“ ar „ektopinis nėštumas“, radau vos keletą įrašų, tačiau vos įvedus grotažymę „vaikai“ mus pasitinka keli milijonai nuotraukų.

Taip, suprantu, kad lengviau rodyti laimingas akimirkas, ir yra begalė žmonių, kuriems nepatinka matyti skaudžius įrašus. Visada lengviau gyventi savo burbule ir galvoti, kad viskas gyvenime yra gėlėmis nubarstyta, tačiau taip nėra.

Angelų mamos

Radau kelis užsienio profilius apie netektis ir supratau, kaip jų trūksta Lietuvoje. Skaičiau svetimų žmonių istorijas, radau daug patarimų, knygų ir tiesiog elementarų palaikymą iš tų, kurios patyrė tą patį. Taip ir kilo idėja sukurti angelų mamų bendruomenę (instagram @angelu_mamos). Moterų, kurios tyliai kenčia patirtą skausmą, kurias visuomenė dažnai laiko užribyje ir moko, kad patirti persileidimą yra visiškai normalu, jog nereikia apie tai kalbėti ar pasakoti kitiems, nes juk nemalonu klausytis, tai labai intymios temos. Bet iš tikrųjų apie tai kalbėti būtina. Nes tik tai patyrusi sužinojau, jog net 1 iš 4 nėštumų baigiasi netektimi, tik išgyvenusi praradimą supratau, kad žmonės nežino, kaip reaguoti į tavo patirtį, ir dažnai pasako daug žodžių, kurie tik dar labiau skaudina. Ir jie nėra blogi žmonės – sakydami, jog „viskas praeis“ ar „nieko tokio“, vienintelis dalykas, kurį jie mums pasako, tai „aš nežinau, ką tu išgyveni, todėl nežinau, ką tau sakyti“.

Neslėpsiu, jog ir man baisu apie tai kalbėti garsiai, jog ir aš bijau gailesčio pilnų žvilgsnių iš pažįstamų žmonių ar apkalbų. Juo labiau neturėdama vaikų rizikuoju, jog būsiu stebima ir aptarinėjama – o gal jau laukiuosi? Taip, man baisu, bet lygiai taip pat jaučiuosi tvirtai. Jei kažkas man sakys, jog drąsu kalbėti tokia tema, aš nepritarsiu. O ar jums drąsu kalbėti apie savo vaikus?

Pagrindinis angelų mamų tikslas ir yra pasakyti kiekvienai vaiką praradusiai mamai, jog ji yra MAMA. Kad ir kiek vaikas gyveno joje ar kad ir kaip mokslas jį apibrėžtų – jai jis yra vaikas. 3 iš 4 nėštumų baigiasi sėkmingai, todėl noriu paklausti tų, kurios sėkmingai išnešiojo ir pagimdė savo vaikus, ar pamačiusios dvi juosteles, jos galvojo, kad tai tėra embrionas ir dar visko gali būti? Ne, jos pamilo augančią savyje gyvybę nuo pat pirmos sekundės. Lygiai taip pat pamilome ir mes. Mes lygiai taip pat troškome išvysti juos po 9 mėnesių, bučiuoti mažas pėdutes ir svajojome apie jų augimą.

Gera jaustis ne vienai

Nors instagrame angelų mamų profilis daug sekėjų neturi ir tai tik pati pradžia, tačiau jaučiuosi eidama teisingu keliu. Kasdien susilaukiu bent vienos žinutės iš kitų angelų mamų, jos dėkoja už iniciatyvą, pasakoja savo istorijas, nori kalbėtis ir būti išgirstos. Susilaukiau ir kelių žinučių iš tų, kurios nėra patyrusios netekties, – jos dėkoja už informaciją ir sako, jog naudinga žinoti, ko geriau nesakyti ir ką sakyti netektį patyrusiai mamai.

Man širdis plyšta skaitant kitų moterų istorijas, bet lygiai taip pat visos jos dažniausiai baigiasi žodžiais – gera jausti ne vienai. Toks ir yra mano tikslas. Aš noriu, kad nė viena vaiką praradusi mama nesijaustų viena. Mūsų daug ir kartu mes esame stipresnės. Šiame profilyje bus mažiau kalbama apie medicininius dalykus, nors ir jie bus minimi, bet čia daugiausia gilinsimės į tai, kaip jaučiasi moteris, patyrusi vaiko netektį.

Justina

Svarbiausia prisimink – tu esi ne viena, o aš pasistengsiu, kad tokia pasijaustum iš tikrųjų

Idėjų turiu labai daug, bet ką galiu pažadėti jau dabar tai, jog šioje bendruomenėje niekada nematuosime, kieno skausmas ar netektis didesnė, nebandysime to skausmo slėpti savyje, nes taip jis suės mus iš vidaus. Spręsime klausimus, kodėl po tokių ginekologinių operacijų moterims nesiūlomas pokalbis su psichologu, dalinsimės istorijomis, diskutuosime praradimo klausimais ir mokysimės gyventi su patirta netektimi.

Kiekvieną kartą sulaukusi palaikymo noriu dar labiau stengtis dėl kiekvienos angelo mamos. Juk mes visos žinome, jog iki 12 savaitės geriau niekam nesakyti, jog laukiesi, bet nebežinome ką sakyti, ką daryti ir su kuo kalbėtis, jei nėštumas baigiasi nesėkmingai. Iš pradžių nutylime laimę, paskui bandome tyliai savyje uždaryti ir skausmą, nors taip neturi būti.

Paskutinis sakinys, kurį noriu pasakyti kiekvienai patyrusiai netektį, – jūs praradote savo vaiką, todėl tik jūs žinote, kaip jo gedėti. Bus visokių dienų, kartais jausitės praradusi viską, o kartais jausitės visiškai gerai, ir dėl to nereikia jaustis kaltai, tai tiesiog ilgas kelias, iki kol išmoksite susigyventi su savo skausmu. SAVO, todėl niekada neleiskite niekam komentuoti to, kaip su juo tvarkotės.

Neleiskite kitiems sakyti, jog tai tiesiog persileidimas ar jūs per trumpai buvote nėščia, kad galėtumėte liūdėti dėl netekties. Juk jūsų vaikas visą savo gyvenimą praleido jumyse, todėl jūs mainais į tai visą savo gyvenimą laikysite jį širdyje. To niekas negali pakeisti. Visos mes esame skirtingos, todėl jei tavo draugė lengvai išgyveno netektį, tu neturi stengtis išgyventi taip pat.

Svarbiausia prisimink – tu esi ne viena, o aš pasistengsiu, kad tokia pasijaustum iš tikrųjų.

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = vienas

Kitos temos: