Apie juos sakė: kažin ar gyvens. O jei bus lemta išlikti, tai nematys, negirdės, nesupras. Bet mažieji žmogučiai stvėrėsi už gyvenimo, augo, tvirtėjo ir vijosi kitus.
„Gimę kančiose, jie dar ilgai ir augo kančiose. Gal todėl dabar yra tokie gražūs ir mylimi?“ – sako mamos.
Jelena: Laimė ir nerimas nuolat šalia
Dukrelė Aistėja Marija gimė 30-tą nėštumo savaitę, svėrė 1250 g
Apie tai, kad turėsime kūdikį, sužinojome liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną. Gimdyti turėjau kitų metų kovo pradžioje. Nežinojau, kas yra bloga nuojauta. Niekada nebuvau rimčiau sirgusi, daug laiko praleisdavau gryname ore, maitinausi sveikai, neturėjau viršsvorio. Apie cigaretes negalėjo būti nė kalbos, o alkoholio su vyru išgerdavome tik retkarčiais. Mano nėštumas turėjo būti nuostabus. Tikėjau, kad išnešiosiu ir pagimdysiu išsvajotą vaikelį be jokių rūpesčių. Pirmaisiais nėštumo mėnesiais įkyriai pykino, tačiau tyrimai buvo puikūs. Ramiai sau dirbau, o laisvą minutę su vyru svajojome ir svajojome apie savo vaikutį.
Nelaimės prasidėjo šeštąjį nėštumo mėnesį. Gydytojai staiga pasirodė, kad aš priaugau per daug svorio (per 6 mėnesius – 9 kg). Ji patarė man beveik nebevartoti skysčių – jų mano organizmui turėjo pakakti iš sriubų, vaisių ir jogurtų. Buvo nelengva, nes iki nėštumo per parą išgerdavau po 3 litrus.
Sąžiningai laikiausi gydytojos nurodymų, tačiau atvažiavus į eilinę apžiūrą sužinojau, kad kraujo ir šlapimo tyrimai labai blogi. Mane skubiai nusiuntė į moterų kliniką. Nors patekau į gerų gydytojų rankas, šie ne kažin kuo galėjo padėti: mano spaudimas vis kilo, o baltymų kiekis šlapime vis didėjo. Dėl preeklampsijos (sunkios nėštumo toksikozės formos) triko vidaus organų veikla. Ir gydytojams, ir man tapo aišku, kad reikia kuo greičiau gelbėti vaikutį. Man skubiai atliko cezario pjūvį. Taip netikėtai 30-ąją nėštumo savaitę gimė 1250 g ir 41 cm ūgio dukrelė.
Mergytė buvo silpnutė. Dėl nesubrendusių plaučiukų jai du kartus skyrė vaisto sufraktanto (veikiant surfraktantui, naujagimio plaučiukai išsiskleidžia, ir juos galima ventiliuoti). Diagnozės, kurias atsinešė mūsų dukrytė, skambėjo kaip negailestingi nuosprendžiai: sinusinė tachikardija, perinatalinė hipoksinė-išeminė encefalopatija, periventrikulinė leukomaliacija, antrojo laipsnio intraskilvelinės kraujosruvos.
Kol aš buvau reanimacijoje, pirmas dukrą pamatė tėtis. „Tokia švelnutė, graži, tik labai labai mažytė“, – sakė man. Pati mergytę pamačiau po 1,5 paros, kai kiek atsigavau po operacijos. Kai įžengiau į stiklinę palatą, visa prie vaikelio prijungta aparatūra pradėjo cypti. Dukrytė pajuto mano artumą ir mano nerimą. Žiūrėjau į savo kūdikėlį, kaip į didžiausią pasaulio stebuklą. Mažulytės rankutės ir kojytės, gražios rugiagėlių spalvos akutės, duobutės skruostuose. Viskas buvo taip, kaip jaučiau, sapnavau ir žinojau. Prasidėjo vilties ir nerimo laikas. Atėjusi ne į pavasario pradžią, o į gruodžio speigus, dukrelė nenorėjo pasiduoti, atkakliai kovojo už save.
Sunkiausia, manau, buvo vyrui. Vakare jis turėdavo grįžti į tuščius namus ir su nerimu laukti ryto. Vos prabudęs skambindavo man ir visada klausdavo to paties: „Kaip mano mergytė?“ Pamenu ilgą koridorių, kuriuo per dieną eidavau ir eidavau iš savo palatos į neišnešiotų naujagimių skyrių. Ir gerai, kad tas koridorius ilgas – eidama melsdavausi. Eidama į priekį meldžiausi, kad vaikeliui nebūtų pablogėję, grįždama atgal dėkodavau Dievui, kad nepablogėjo. Iki Kalėdų buvo likusi savaitė. Maldų žodžiai, tokie žinomi ir kasdieniški, sukrėsdavo savo apnuoginta esme, kiekvienas sakinys man įgavo dar neatrastą prasmę. Tikėjimas neleido nė akimirką suabejoti, kad viskas bus gerai. Viltis buvo trapi, bet tikėjau net tada, kai dukrelei prasidėjo kraujavimas į smegenis.
Mano dukrytei padėjo ir gera Moterų klinikos aura. Visus geriausius pasaulio žodžius sakau Neišnešiotų naujagimių skyriaus gydytojams, o ypač – vedėjai Violetai Drejerienei. Rodėsi, ji ir gyvena naujagimių palatose: matydavau ją ir per naktinį maitinimą, ir ankstyvą rytą, ir net šventų Kūčių vakarą.
Moterų klinikoje praleidome 18 dienų. Dar 36 – Neišnešiotų naujagimių skyriuje Santariškėse. Išgyvenome viską, kas lemta kiekvienai neišnešiotuko šeimai: nerimą dėl regėjimo, klausos, virškinimo, augimo. Laukiant tyrimų atsakymų, širdis, regis, šokdavo iš krūtinės. Atlikta liumbalinė punkcija – prognozė gera, tikrinama klausa – vaikelis girdi, tiriamos akys – retinopatijos išvengėme. Iki mėnesio dukrelė valgė per zondą. Kokia laimė, koks stebuklas, kai pradėjo valgyti pati.
Vasario 10 dieną mus išleido namo. Dukrytė svėrė 2400 g. Iki tikrojo gimimo laiko buvo likęs dar mėnuo.
Didžiausia gyvenimo laimė – pagimdyti ir auginti vaiką. Didžiausias pasaulyje nerimas – dėl jo, dėl mylimo vaikelio, jo sveikatos, jo gyvybės. Laimė ir nerimas nuolat šalia. Mūsų Aistėjai Marijai jau 8 mėnesiai. Ji sveria 6 700 g, yra 65 cm ūgio. Mažylė kartoja ir mėgdžioja garsus, verčiasi nuo pilvuko ant nugaros ir atgal, mikliai perduoda žaisliukus iš vienos rankytės į kitą, bando savarankiškai sėdėti. Jau…O priešaky – dar tiek daug. Pirmas žingsnis, pirmas žodis ir visas gyvenimas…
Renata: Tokie vaikai gimsta ne veltui
Dukrelė Lina gimė 32-ąją nėštumo savaitę, svėrė 2 500 g
Pirmosios dukrelės laukiausi labai jauna – 18-os. Nors ne ką išmaniau apie mediciną, jaučiau, kad nėštumas eina kuo puikiausiai. Iki gimdymo likus dviems mėnesiams vieną naktį pabudau šlapia. Greitoji mane nuvežė į gimdymo namus.
Gydytojai nieko nekomentavo, tepasakė – gimdysi. Jaučiau, kad bus kažkas labai blogo. Kai prie pilvo pridėjo aparatą, fiksuojantį vaikučio širdies tonus, išgirdau beviltišką daužymąsi. Bum-bum, bum-bum…
Skausmo nejaučiau, tik siaubą.
Mergaitė gimė lengvai, svėrė 2 500 g, atrodė sveika, gydytojai jai skyrė 7-8 balus. Paaiškėjo ir priešlaikinio gimdymo priežastis – labai trumpa, vos 28 cm ilgio virkštelė (normalus virkštelės ilgis 50-60 cm). Mergaitę išnešė į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Sužinojau, kad dėl deguonies bado ją teko reanimuoti. Pirmąsias dvi paras dukra dar laikėsi, vėliau jos sveikata pradėjo vis blogėti. Vaikutis nustojo pats kvėpuoti, jam pradėjo ventiliuoti plaučius.
Nežinau, kaip ištvėriau tas dienas. Mano širdis buvo pilna vilties, bet gydytojai tikėjimą labai slopino. Sakė, jei per stebuklą išgyvens, turiu žinoti hipoksijos pasekmes. Tikriausiai vaikučio smegenys nuo deguonies bado yra nepilnavertės, laukia aklumas, širdies ydos, galvos vandenė. Vyrui dukrelę leido pamatyti vos dvi minutes. Patarė kviesti kunigą.
Atsisakiau. Galvojau, jei pakviesiu kunigą, parodysiu visiems ir sau, kad nebeturiu vilties. Visą nėštumą kalbėjausi su savo vaikeliu, jaučiau, kad jis ištvers. Kartą atsėlinau prie dukrytės inkubatoriaus su fotoaparatu. Seselė mane išbarė: „Čia ne foto ateljė. Kai pagimdysite sveiką vaiką, galėsite fotografuoti. Ar Jums šventė fotografuoti tokį ligonį?“
Mergaitei kas kelias valandas iš kulniuko imdavo kraują. Po 72 dūrių kulniukai tapo tamsiai mėlyni. Prie galvos buvo prijungtos lašelinės ir vaistus paduodantis aparatas. Prieidavau prie stiklinės dėžutės ir žiūrėdavau į cypsinčią aparatūrą.
Kai prašydavau leisti paliesti dukros rankytę, mane „nuramindavo“: „Neverta prisirišinėti, pagimdysi dar“. Tačiau aš vis tiek kišdavau ranką – norėdavau nors pirštų galais paglostyti. Nuostabiausia tai, kad vos man palietus dukrelę, aparatūra pradėdavo garsiau cypti, o kreivės monitoriuose – šokinėti (kai dukrą kilnodavo sesutė, kreivės vos vos pakildavo).
Jaudino tas mažo vaikelio ryšys, nuovoka. Nematydama ir negirdėdama ji juto mano rankos prisilietimą, suprato, kad šalia – mama.
Po 8 dienų mus pervežė į Santariškes. Ten praleidome mėnesį. Lygindavau savo dukrytę su kitais neišnešiotais vaikais. Ji šalia jų, sveriančių vos apie kilogramą, atrodė tikra gigantė. Bet lygiai taip, kaip ir anie, apkaišyta vamzdeliais, bejėgė, valganti tik per zondą, vis pamirštanti kvėpuoti. Supratau, kad ne tik svoris čia svarbiausia. Kai mus išleido namo, Linutė svėrė 2 700 g. Mums pasakė, kad ji sėdės būdama metų, vaikščios – pusantrų, lėčiau vystysis, dažnai sirgs. „Nenorėkite, stebuklų nebūna“, – sakė, bet mergaitė augo puikiai. Kaip ir visi sveiki vaikai, pradėjo sėdėti pusės metų, vaikščiojo 1 metų 2 mėnesių, bet užtat labai gerai ropojo. Pusantrų metų kalbėjo sakinukais. 1 metų 4 mėnesių išėjo į darželį.
Tiesa, Lina kartą mus labai išgąsdino. Dieną ją skiepijome, naktį prabudau nuo keisto garso. Lyg vaikas norėtų įtraukti oro, bet negalėtų. Pribėgau prie lovytės ir pamačiau klaikų vaizdą: Liną tampė traukuliai. Prisiminiau, gydytojo žodžius, kad neišnešiotukams daug didesnė tikimybė sirgti epilepsija.
Gyvenome naujame bute, neturėjome telefono. Iš kaimynų iškvietėme Greitąją medicinos pagalbą. Atvažiavo po 45 minučių. Per tą laiką pati buvau beveik mirusi, mane į Greitosios automobilį beveik nešte nunešė. Gydytoja patvirtino: „Nėra abejonių, tai epilepsija. Ko norėti, neišnešiotas, jis visą gyvenimą vargs“. Tas žodis „neišnešiotas“ man nuskambėjo kaip keiksmažodis. Ligoninėje po epilepsijos įtarė meningitą, o po ilgų tyrimų tapo aišku, kad tai buvo paprasčiausi febriliniai traukuliai nuo temperatūros (pasirodo, Linai po skiepo naktį pakilo temperatūra).
Kai Linai sukako metai, atsipalaidavau. Supratau, kad sunkiausia jau praeityje. Dabar Linutei 6-eri. Kitais metais eis į pirmą klasę. Bendrauju su neišnešiotukų mamomis, kurios kartu su manimi Santariškėse leido ilgas nerimo dienas. Jų vaikai auga puikiai, yra judrūs, šaunūs. Nė vienai neišsipildė blogos pranašystės. Norisi neišnešiotukų mamoms pasakyti: „Moterys, patikėkite, tikrai nebus taip blogai, kaip dabar atrodo. Būkite stiprios, nepalūžkite. Jei verksite, bus daug sunkiau Jūsų vaikučiui. Jis tikrai nėra toks nurašytas, kaip Jums sako. Nesileiskite bauginamos, neklausykite visokių baisių istorijų. Tik mylėkite savo vaikutį ir nenurašykite jo pačios, o jis tikrai atsilygins Jums už tą tikėjimą. Tokie vaikai gimsta ne veltui, ne veltui tiek iškenčia. Kiekvienas vaikas yra stebuklas, o Jūsų vaikutis – dvigubas stebuklas“.
Jolanta: Verkdavau pamačiusi sauskelnių reklamą
Dukrelė Mireta gimė 32-tą nėštumo savaitę, svėrė 1 900 g
Du nėštumai buvo nesėkmingi, abu nutrūko 20-22 savaičių. Po persileidimų skaudžiai išgyvenau, verkdavau net pamačiusi sauskelnių reklamą.
Keikiau gyvenimą, rodėsi, kad visos pasaulio blogybės – man vienai. Kai laukiausi trečiąjį kartą, gydytojas patarė atlikti gimdos kaklelio apsiuvimo operaciją. Labai bijojau, maniau, kad narkozė gali pakenkti vaikučiui. Tačiau nebuvo kur dėtis, ryžausi, nes labai troškau kūdikio. O dar mano kraujo grupė ypatinga – O (I) Rh (-).
Visą nėštumą bijojau pagimdyti anksčiau laiko. Pagimdžiau 2 savaites anksčiau nustatyto termino, tačiau gimdymą priiminėjęs gydytojas K. Kalinauskas pasakė, kad sūnelis pernešiotas.
Netrukus pastojau vėl. Šį kartą vėl apsiuvo gimdos kaklelį. Prieš man važiuojant iš Antakalnio moterų klinikos namo gydytoja paklausė, kur gimdysiu. Neabejodama pasakiau – savo mieste, Elektrėnuose. Likimas pasisuko kitaip.
Ėjo 32-oji nėštumo savaitė. Jaučiausi kuo puikiausiai, buvau visiškai rami. Vieną rytą išėjau su sūneliu pasivaikščioti.
Planavau vakare važiuoti pas vyro mamą. Parduotuvėje pilvą pervėrė aštrus skausmas. Sesuo palydėjo namo. Laimei, namuose buvo vyras, kuris surinko reikalingus ligoninei daiktus ir liko su sūneliu. Iš skausmo negalėjau nė paeiti. Atvažiavo mano tėtis ir skubiai nuvežė į Elektrėnų ligoninę. Nieku gyvu negalvojau, kad tai – jau gimdymo pradžia. Per parą sulašėjo lašelinė. Apžiūrėję gydytojai mane kuo skubiau Greitosios pagalbos automobiliu išvežė į tą pačią Moterų kliniką Vilniuje. Ruseno viltis, kad pavyks kūdikį išsaugoti.
Gydytojai pasakė, kad bandys sulaikyti gimdymą nors 2 savaites, guodė, bet nieko gero nesitikėjau, nes jau išvežant iš Elektrėnų man suleido vaikučio plaučius brandinančių vaistų. Mane paguldė gimdykloje, pastatė lašelinę, suleido raminamųjų vaistų. Nors labai norėjau miego, užmigti negalėjau.
Ryte į gimdyklą prigužėjo daugybė gydytojų. Patikrinę liepė kuo skubiau mane guldyti ant gimdymo stalo. Supratusi, kad tikrai teks gimdyti, pradėjau verkti balsu. Gydytoja buvo švelni, guodė, kad dauguma kūdikių, gimusių 32-ąją savaitę, išgyvena, kad vaikučiui mano gimdoje dabar daug blogiau, nes ten yra infekcija. Nespėjus gydytojai išeiti, paprašiau basono ir pajutau, kad tuoj tuoj pagimdysiu. Taip ir buvo. Po kelių minučių gimė maža mergytė.
Svėrė 1 900 g, buvo 44 cm ūgio. Pamačiusi dukrytę neturėjau jėgų net pasidžiaugti. Žinojau, kad laukia ilgas ligų kelias.
Mergytė atrodė tokia mažutė, tokia bejėgė. Sunku buvo patikėti, kad ji gyvens.
Mergaitę paguldė į inkubatorių. Kiekvieną kartą nunešusi pieną į Neišnešiotų naujagimių skyrių, apisiverkdavau. Pirmą kartą ant rankų dukrytę paėmiau tik Santariškių ligoninėje. Sunku buvo klausytis kitų moterų istorijų. Kiek bėdų kamavo tuos mažulėlius, kurie pasiprašė į pasaulį anksčiau laiko. Labiausiai bijojau, kad dukra nebūtų akla. Su nerimu laukdavau kiekvieno patikrinimo. Laimei, paaiškėjo, – ji matys. Kaip vaikas džiaugiausi, kai dukrytė pati pradėjo traukti iš buteliuko.
Santariškėse mano mažylė pradėjo sparčiai augti, daug valgė ir dar daugiau miegojo.
Septynių mėnesių Mireta svėrė 7 950 g, buvo 67 cm ūgio. Ji stipri mergaitė. Pati laiko rankoje buteliuką, kai geria, žaidžia su barškučiais, nori sėdėti, vedama už rankyčių eina. Man ji atrodo visiškai tokia pati, kaip bet kuris išnešiotas vaikas. Jei būčiau žinojusi, kad ji taip lengvai išsikapstys, nebūčiau taip skaudžiai išgyvenusi. Dabar visoms mamoms galiu pasakyti: nėra taip baisu pagimdyti neišnešiotą kūdikį. Būkite tvirtos, pasitikėkite gydytojais. Viskas bus gerai.
„Mamos žurnalas“
