
Noriu Jums papasakoti apie savo vyriausią dukrą, kurią pagimdžiau aštuntą nėštumo mėnesį. Dabar ji sveika 7 metų mergytė, lanko pirmą klasę. Nuo gimimo rašiau jos dienoraštį, siunčiu jo ištraukas.
Iki
Visą nėštumą jaučiausi labai gerai – nepykino, nevėmiau, iki 7 mėnesio dirbau. Pilvukas buvo visai nedidelis, avėjau batus ant kulniukų, galėjau dirbti nuo ryto iki vakaro, jaučiausi žvali. Po darbo vakarais dar kapstydavausi darže. Jaučiausi laiminga, skraidžiau lyg ant sparnų.
Buvo savaitgalis, su vyru nusprendėme važiuoti į kaimą padėti tėčiui statybose. Nors man neleido, bet negalėjau nusėdėti vietoje ar visą dieną dykinėti be darbo. Padėjau nešioti plytas. Daug nekėliau, bet per visą dieną turbūt vis tiek prisitampiau. Grįžusi namo jau naktį pasijutau keistai, bet nežinojau, kad tai artėjančio gimdymo požymiai. Be to, juk gimdyti dar buvo anksti. Maniau, kad šiaip skauda pilvą. Vyras ryte išėjo į darbą – jam apie savo savijautą nieko nesakiau. Vis skaudėjo pilvą, nugarą, pasirodė tąsių gleivių. Nesinorėjo nieko veikti, visą dieną pragulėjau. 17 valandą grįžo vyras. Viską jam išklojau.
Išsikvietę taksi nuvažiavome į Priėmimo skyrių. Ten mane patikrino ir skubiai išsiuntė į Šiaulių gimdymo namus. Jeigu būčiau kreipusis anksčiau, galbūt nėštumą dar būtų sulaikę, gimdymą atitolinę.
Bet aš delsiau, pati nežinau kodėl – ar iš baimės, ar iš nežinojimo. Paprasčiausiai netikėjau, kad jau gimdysiu, be to, pilvas buvo toks mažas…
Vienas po kito keitėsi gydytojai, akušerės, visokios vedėjos. Apžiūrėjo mane, paliko vieną ir liepė vaikščioti, tik nesigulti. O aš jaučiausi labai pavargusi. Kai tik visos gydytojos užvėrė duris, aš slapta priguliau ir… kažkas šiltas nutekėjo per kojas. Nubėgus vandenims vėl sugužėjo visas personalas. Mane rietė, spaudė pilvą, kad greičiau pagimdyčiau, vis pasiklausydami, ar vaikelis nedūsta.
Man atrodė, kad visa tai trunka labai labai ilgai, bet iš tikrųjų truko tik 5 valandas (į Šiaulių ligoninę atvažiavau apie 21 val. vakare, o pagimdžiau 1 val. nakties). Tą akimirką, kai išstūmiau vaikelį, surikau taip, kad balsas nutrūko gerklėje. Atrodė, kad iš manęs išskrido karštas kruvinas kamuolys. Tai buvo mano vaikutis. Nežinau, iš kur atsirado tiek kraujo. Žinoma, mane karpė, kad vaiko galvutė gimtų nepažeista, bet ant grindų telkšojo tikras kraujo klanas. Visi subėgo prie vaiko. Išgirdau, kaip verkia, o gydytoja tarė: „Svoris 2 100 g, ūgis 47 cm. Mergytė“. Taip pasaulį išvydo mano mažoji Ugnė. Pagimdžiau rugpjūčio 13 dieną. Tada atrodė, kad tai nelaimingas skaičius, o dabar manau, kad tas skaičius man labai labai laimingas.
Po to. Ugnės dienoraštis

Vaikelį išnešė į reanimaciją. Ją pamačiau tik po 2 parų.
Niekas į reanimaciją neįleido, tik paimdavo mūsų pieną vaikams (palatoje gulėjome dviese). Vis girdėdavau, kad mano mergytės būklė labai sunki. Iš 10 balų pagal Apgar skalę, ji gavo tik 3. Girdėdama tokius žodžius labai verkiau, atrodė, suplyš širdis. O baisiausia, kad negalėjau pamatyti savo vaikelio. Pirmą naktį po gimdymo miegojau, nes buvau visiškai išsekusi. Tačiau kitas naktis jau nebe.
Sėdėjau ir rašiau dienoraštį: „Viešpatie, kaip sunku man dabar toje nežinomybėje. Labai myliu savo Rimvydą, mūsų mažąją dukrytę, kurios nė nemačiau. Šiuo metu mes visi atskirti. Leisk, Dieve, kad kada nors mes būtume visi kartu, sveiki ir laimingi. Aš stengsiuos dėl jų labiau nei dėl savęs. Kad tik jiems visur ir visada būtų gera. Kad tik viskas kryptų į gerąją pusę. Kad greičiau pasveiktume ir grįžtume namo. Kaip norisi patikėti, kad visos nelaimės laikinos. Kaip lietus. Nulyja…ir baigta”.
Po 2 parų mane įleido į reanimacijos palatą. Pasitepus rankas kažkokiu kremu leido paliesti dukrytę, kuri gulėjo inkubatoriuje. Apėmė siaubas, pamačius tiek visokių šlangelių – jos kyšojo visur, kur tik įmanoma. Mergaitės akių vokai buvo mėlyni, sutinę, ji dar nebuvo nė karto atsimerkusi. Odelė atrodė plonytė plonytė.
Taip kasdien įleisdavo į reanimacijos palatą pabūti po keletą minučių. Dabar gailiuosi, kad nenufotografavau dukrytės prisiminimui, per daug baisu tada atrodė. Po truputį pripratau prie to vaizdo, o gal ir mergytė nebeatrodė taip baisiai. Kiti neišnešioti naujagimiai reanimacijoje atrodė dar mažesni ir liesesni. Manoji, palyginus su jais, nors ir mažutė, atrodė apvalutė.
08.16, penktadienis
„Savaitė slenka labai lėtai. Sunku be artimų žmonių, draugų – nėra kas nuramintų. Kiek čia reikės išbūti?
Gal keletą mėnesių? Šiandien pasakys, ką tyrimai rodo apie mergaitės galvos smegenis ir akių dugną.
Vedėja vėl išgąsdino, kad be aparato mano mergaitė nustoja kvėpuoti ir pradeda mėlynuoti, matyt „su galva kažkas negerai“. Nuotaika iškart nukrito. Mano pačios sveikata gerėja, mažiau skauda siūlę. Kad tik pieno daugiau turėčiau. Davei, Dieve, man vyrą, vaiką, pačiai sveikatos, leisk, kad ir šį kartą išsipildytų mano troškimai, kad viskas baigtųsi laimingai“.
Nežinau, kas padėjo – ar mano maldos, ar tikėjimas, ar meilė, bet reikalai krypo į gerąją pusę. Nors ir labai lėtai, nors ir labai po truputį, bet dukrelės sveikata gerėjo. Šeštą jos gyvenimo dieną atjungė deguonies aparatą, mergytė pradėjo kvėpuoti pati. Maitino ją per zondą. Tą pačią dieną ji atmerkė vieną akytę (deja, kitos Šiauliuose taip ir neatmerkė).
08. 18, sekmadienis
„Buvo skaudu, kai atvažiavęs vyras pasakė: „Svarbu, kad tu pati sveika, bus dar tų vaikų“. Vyrai to niekada nesupras. Man viskas atrodė atvirkščiai – svarbiausia vaiko sveikata, o aš – paskutinėje eilėje. Galbūt tik motinos už vaiko gyvybę atiduotų savąją, o vyrams ne taip svarbu“.
08. 19, pirmadienis
„Prasidėjo nauja savaitė. Mano mergytei irgi jau savaitė. Ji jau panaši į mažą žmogutį. Dar nežinau, kokį vardą duosime, bet man atrodo, jai labiausiai tiktų Ugnė. Nes gimė Liūto ženkle, o jis – ugnies ženklas.
Norisi, kad ir varde atsispindėtų energija, karštis, gyvybė. Ji turėtų būti graži mergytė. Man ji ir dabar graži. Gydytoja sakė, kad gerai valgo, prieš valgį žiovauja, kilnoja rankytes, kojytes. Nebesitiki, kad išvis gimdžiau. Fizinį skausmą seniai pamiršau, tik dūšioj skauda.
Kiekvieną dieną ir naktį už mūsų langų girdėti gimdančių moterų klyksmai. Klausausi ir mąstau, kad ir vėl į pasaulį atkeliauja naujas žmogutis – su savo vidumi, nepakeičiamu ir vieninteliu charakteriu, savo likimu…
Aš čia tik savaitė, bet oi kaip ilga ji man atrodo. Ryt mus išveža į Santariškių klinikas Vilniuje. Ten augins vaikeliui svorį, reikės mokytis valgyti iš buteliuko. Kai dukrelė to išmoks ir pasieks 2 500 g svorį, galėsime galvoti apie namus. Išvažiuodama iš Šiaulių nutariau niekam nebeduoti kyšių. Už pinigus sveikatos nenusipirksi, o vaikeliui tie pinigai bus labai reikalingi. Viešpatie, kaip sunku, bet guodžiu save mintimis, kad turi būti geriau, kad neturiu teisės nervintis (nuo to tik vaikučiui bus blogiau). Turiu būti kantri ir stipri, viską iškęsti, nepalūžti dėl savo vaiko, vyro“.
Kitą dieną jau buvome Santariškėse, Vilniuje. Vienoje palatoje dvi moterys ir du inkubatoriai su mūsų vaikais. Jau dieną ir naktį galėjau imti Ugnę į rankas, nešioti, vytyti, džiaugtis ja. Antrą dieną Vilniuje ji atmerkė ir antrą akytę. Pamažu pranyko ir mėlynavimai. Santariškėse man labai patiko – gydytojai nuostabiai geri, neima kyšių, nebent gėles – kaip padėką. Iki šiol jaučiuosi dėkinga ir skolinga visiems Santariškių gydytojams ir sesutėms, kurie rūpinosi mano Ugnyte. Neprisimenu jų pavardžių, bet svajoju, kad kada nors gyvensiu turtingiau ir su Ugne aplankysiu tas ligonines. Kad Ugnė pati pamatytų tuos neišnešiotus vaikučius, kokia buvo ji pati, kad pati įteiktų gėlių. O jeigu kada įvyktų stebuklas ir laimėčiau loterijoje, būtinai pusę pinigų paaukočiau šioms ligoninėms. Jose tikrai prabanga nekvepia – vis prisimenu galybes tarakonų, kurie naktį net per kojas vaikščiodavo. Tarakonų labai bijau, tad miegodavau gyvamiegiu – pasnaudžiu 15 minučių ir vėl gyva.
08. 26, pirmadienis

Giedrės Putnikaitės nuotr. www.fotobalionelis.lt
Prasidėjo nauja savaitė. Kad greičiau ji pasibaigtų. Tada Ugnei būtų jau 3 savaitės, o dabar tik 2…Regis, viskas ėjo tik į gerą pusę, bet šiandien vėl pablogėjimas. Ugnė pradėjo atpylinėti. Gal jai per daug tų 50 ml pieno? O gal maitina per dažnai? Gal per greitai supila per zondą? Laikyk nelaikęs ant rankų, kol atsirūgs, vis tiek pila čiurkšle atgal.
Paguldyti bijau, kad neužspringtų. Naktį po maitinimo taip ir nešioju iki kito maitinimo, bijau, kad galiu užmigti ir negirdėti, kaip springsta. Manau, galėtų naktį jos visai nemaitinti, nes kai kiša zondą, Ugnė verkia. Šiaip taip mergytė priaugo iki 2 kg. Greitai bus tokio svorio, kokio gimė. Oi, dar negreit važiuosime į namus.
Liūdna, kad mergytė pati niekaip nesituština. Vakar klizmavo, šiandien vėl tikriausiai reikės. O šiaip ji atrodo energinga, stipri. Stipriai čiulpia žinduką, spaudžia mano pirštą, sukinėja galvą, kilnoja rankytes ir kojytes.
Greitai rugsėjis, vaikai pradės eiti į mokyklas. Pagalvoju – gerai būti vaiku, niekas nerūpi, jokių didelių problemų, rūpesčių. Tik mamos turi rūpintis vaikais, už juos jaudintis, labai labai mylėti. Tiesą sakant, visi mes esame vaikai, kol gyvos mūsų motinos. Rudenėjimas jaučiasi ir gamtoje, ir širdyje. Labai nepatinka man niūrios dienos, o ši diena – viena iš tokių. Gerai, kad dar nelyja. Rašydama viena ranka laikau Ugnę, ji vėl atpylė. Gal jai netinka mano pienas? Nežinau, ką daryti…“
Bėgo dienos. Ugnė atpylinėjo nepaprastai daug. Man rodėsi, kaip ji gali per dieną priaugti 20-30 g. Bet svoris ne krito, o po truputį augo. Pakeitėme mano pieną mišiniu, bet rezultatų jokių – vis tiek atpylinėjo. Išbandėme visus maistelius, netiko niekas.
08. 29, ketvirtadienis
„Labai blogai miegojau – galva sukasi, „,nešioja” į šonus. Išėjau į parduotuvę, vos nenugriuvau. Ar čia dėl neišmiegojimo, ar dėl to, kad beveik nebūnu gryname ore, tik karštoje palatoje? Kai paimu į rankas savo mažąjį žmogeliuką, norisi verkti. Atrodo, kad mudvi vienui vienos šiame pasaulyje tokios nuskriaustos.
Ugnė nesituština jau trečia para, gydytoja pamaigė pilvuką, liepė guldyti ant pilvo, tarp maitinimų duoti gerti. Tai kad ji vis tiek viską atpila, duosi ar neduosi. Liūdna ir neramu. Vis dažniau pasirodo ašaros“.
Savo pieno beduodavau tik 1-2 kartus per parą. Pastebėjau, kad mano pieną atpylinėja gerokai daugiau nei mišinį. Gydytoja perkėlė iš inkubatoriaus į lovytę, dabar gulėjome viena šalia viena kitos. Leido po truputį išnešti į lauką. Pasikeitė ir mano nuotaika. Kasdien vis ilgiau galėjome pabūti lauke. Rugsėjo 9 dieną turėjo tikrinti akytes, jei nereikės operacijos, greitai išrašys namo. Jei operacijos reikės, gulėsime dar mėnesį. Santariškėse kasdien užsirašinėjau Ugnės svorį – kartais per dieną priaugdavo 10 g, o kartais – net 40 g. Ta diena būdavo šventiška.
09. 08, sekmadienis
„Už lango tikras ruduo. Šlapia, šalta, pučia stiprus vėjas, krenta lapai. Dar savaitės pradžioje buvo šilta, bet orai staiga pasikeitė. Kaip noriu namo – ne tas žodis. Labai laukiu rytdienos, kai tikrins akytes.
Meldžiuosi, kad viskas būtų gerai. Kitos moterys sako, kad Ugnė visai į mane nepanaši, dar apie ją sako: „Eto budiet silnaja dievuška, lico u niejo krasivojie, uvidiš, kakaja krasavica vyrastit” (visos su manimi gulinčios moterys – rusės). O man tas grožis nė motais, tik meldžiu Ugnytei sveikatos, kad užaugtų stipri, judri, protinga. Ir kad būtų laiminga. Kažko taip negera širdy, gal dėl to oro, norisi verkti“.
Akių operacijos neprireikė. Galvytėje rado daug kraujosruvų, bet sakė, vaikui augant pranyks. Taip rugsėjo 11 dieną mus išrašė iš ligoninės ir tos pačios dienos vakarą buvome namie.
Ugnė augo greitai ir sveika, iki metų prisivijo laiku gimusius vaikus. Tiesa, kai jai buvo 3 mėnesiai, teko 12 dienų gulėti Mažeikių ligoninėje – gydėmės mažakraujystę. Paskui iki metų Ugnė vartojo geležies preparatus. O 7 mėnesių susirgo vėjaraupiais (sirgo viso mūsų aukšto vaikai). Štai ir visos ligos. Pusės metų Ugnė svėrė 8 500 g, svorio priaugdavo daugiau nei reikia, buvo rubuiliukė. Atpylinėjo fontanais tol, kol pradėjo valgyti tirštesnį maistą. Kai pripratau, nebeatrodė taip baisu. Iki metų vežiojau mergytę į masažus – jie labai padėjo.
Negaliu sakyti, kad buvo lengva. Po maitinimo praeidavo valanda, o Ugnė vis tiek atpildavo varške (ypač per masažą, kai ją murkdydavo). Arbatą irgi atpylinėjo. Bet kur eidama turėdavau neštis kalnus vystyklų valymui. Ir į lovytę po galva visada dėdavau vystyklą, jis kaip mat būdavo šlapias. Keisdavau, keisdavau ir keisdavau…
Vystymasis atsiliko mėnesiu. Mėnesiu vėliau pradėjo kibtis ir stotis lovytėje. Mėnesiu vėliau – sėdėti, ropoti. Tik 9 mėnesių išdygo pirmasis dantukas, o vaikščioti pradėjo 1 metų ir 1 mėnesio.
Kai Ugnei buvo 1,5 metų, išvažiavau gimdyti antro vaikučio. Po kelių dienų parvežiau Ugnei broliuką. Pagimdžiau 20 dienų anksčiau, bet jis buvo sveikas ir išnešiotas. Ugnytė augo toliau – guvi ir sveika. Kai namie atsirado mažesnis vaikutis, Ugnė pasirodė tokia didelė… Labai mylėjo broliuką, žaidė, visko mokė.
Dabar Ugnei beveik 8 metai. Rudenį pradėjo lankyti mokyklą, sveria 25 kg, yra protinga, šauni – aš net pamirštu, kad ji gimė neišnešiota.
Nežinau, kas man padėjo nepalūžti, tikėti, kad viskas bus gerai. Jeigu sunku, reikia nepasiduoti, ir tada, kai viskas baigiasi laimingai, pajauti, kad stiprybė, tikėjimas, meilė tikrai yra visagaliai. O liūdnas mintis reikia stengtis nuvyti kaip galima toliau. Dabar auginu 3 vaikus. mažajam Klaidui jau 2 metai. Esu laiminga turėdama tiek vaikų, jie – mano turtas. Moteris Dievo sutverta dovanoti gyvybę, tad kiekviena, galinti išnešioti ir pagimdyti vaiką, turėtų tai daryti. Vaikų šypsenos ir juokas – šviesesni už saulę. Jie išveja žiemą iš mūsų gyvenimo.
Ačiū, kad manęs išklausėte. Su meile – 3 vaikų mama Laima iš Mažeikių
„Mamos žurnalas“