Šiandien ačiū sakome Beatričei, kuri dalinasi savo istorija. Per gana trumpą laiką, vos 3 metus, moteris patyrė ne vieną persileidimą. Asmeninė patirtis pastūmėjo su kolege sukurti projektą „Kada vaikai“. Apie tai irgi pasikalbėsime.
Kalbamės su komunikacijos specialiste Beatriče Skardže.
Pirmasis nėštumas
Su Arnu susituokėme 2023 metais. Praėjus maždaug dviem mėnesiams po vestuvių pajutau, kad laukiuosi. Pasidariau nėštumo testą ir pamatėme, kad iš tikrųjų esu nėščia. Mums labai greitai pavyko pastoti – beveik iš pirmųjų bandymų, todėl tai buvo be galo džiugi žinia. Labai tuo džiaugėmės.
Maždaug šeštą nėštumo savaitę nuėjau į echoskopiją. Ginekologė jau turėjo tam tikrų įtarimų, kad kažkas gali būti negerai. Ji mane perspėjo, kad jeigu pradėčiau stipriai kraujuoti, turėčiau važiuoti į konkrečią kliniką. Kadangi tai buvo mano pirmasis nėštumas, nelabai žinojau, kaip apskritai viskas vyksta ir kas yra normalu. Todėl iš pradžių šio perspėjimo per daug nesureikšminau – galbūt tai tiesiog įprasta gydytojos praktika, kai perspėjama apie galimus scenarijus.
Liūdna žinia
Praėjus 10 dienų nuo vizito sužinojome, kad nėštumas nesivysto. Kaip tyčia, tą pačią dieną vyras buvo išskridęs į komandiruotę – jis išskrido ryte, o aš per pietus sužinojau. Buvo sunku, nes tuo metu šalia nebuvo mano artimiausio ir saugiausio prieglobsčio.
Per tas aštuonias nėštumo savaites jau spėjome susikurti gyvenimo viziją, kaip gyvensime trise, kaip atrodys vaiko gimtadieniai, krikštynos. Sužinojus, kad nėštumas nesivysto, atrodė, kad visa ta susikurta ateities svajonė tiesiog subyrėjo.
Gydytoja paklausė, ar norėčiau palaukti, kol persileidimas įvyks savaime, ar procesą užbaigti greičiau. Pasirinkau antrąjį variantą, nes norėjau kuo greičiau viską sutvarkyti ir pabandyti grįžti į savo įprastą gyvenimą. Tačiau mano organizmas pats iki galo neapsivalė. Vieną kartą išgėriau medikamentus, o po savaitės juos teko vartoti dar kartą.
Procedūra su narkoze
Po kurio laiko išvykome į Italiją. Buvome suplanavę mėnesio „workation“ – dvi savaites atostogauti ir dvi savaites dirbti iš Italijos. Tačiau paskutinę, ketvirtąją, savaitę staiga pradėjau stipriai kraujuoti. Nuvažiavome į ligoninę. Mane pradėjo ruošti operacijai, nes gydytojai matė, kad pilvo srityje kažkas yra. Vis dėlto vėliau nusprendė, kad situacija nėra skubi ir rekomendavo grįžus į Lietuvą išsiaiškinti situaciją su savo gydytojais.
Labai greitai, per tris valandas, susikrovėme visus daiktus ir per maždaug pusantros paros grįžome į Lietuvą.
Čia nuvykau pas savo ginekologę, kuri pasakė, kad reikalinga histeroskopija – procedūra su narkoze, kurios metu būtų galima pašalinti likusius nėštumo audinius ir paimti biopsiją, kad būtų galima išsiaiškinti, kas vyksta.
Nuo rugsėjo, kai įvyko persileidimas, iki gruodžio pradžioje atliktos procedūros praėjo keli mėnesiai. Po procedūros dar teko laukti tyrimų rezultatų. Iš esmės beveik keturis mėnesius gyvenau nežinomybėje. Tai labai išvargino ir emociškai, ir fiziškai, nes nuolat galvojau: kas vyksta su mano organizmu, ar aš esu sveika, ar viskas bus gerai, ar nėra kokios nors grėsmės mano galimybei ateityje susilaukti vaikų.
Terapija
Galų gale gavome rezultatus, kad viskas gerai, jokių papildomų grėsmių nėra. Vis dėlto tas pirmasis persileidimas buvo labai skaudus. Po jo bijojau vėl pastoti. Jaučiau didelį emocinį skausmą ir tam tikrą gedulą, nors tuo metu net nežinojau, ar apskritai galiu taip jaustis. Galvojau – ar normalu gedėti vaikelio, ir kaip apskritai turėčiau išgyventi šią patirtį.
Nusprendžiau kreiptis į terapiją. Pradėjau lankytis pas psichologę Mildą Kukulskienę, su kuria bandėme „išdirbti“ visus jausmus, susijusius su persileidimu, praradimu, baime ir nežinomybe. Po truputį tos žaizdos pradėjo gyti.
Ankstyvas persileidimas
Kovo mėnesį pajutau, kad vėl laukiuosi. Pasidariau nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Tačiau netrukus atėjo mėnesinės, ir nėštumas nutrūko labai anksti. Gydytoja paaiškino, kad tokių situacijų būna, kad ankstyvų nėštumo nutrūkimų statistika apskritai yra didesnė, nes moterys dažnai net nesužino, kad buvo pastojusios. Tokio labai ankstyvo nėštumo nutrūkimo net nevadina persileidimu.
Šį kartą į situaciją reagavome ramiau. Supratome, kad labai ankstyvame etape sunku patvirtinti nėštumą ir kad reikia palaukti, ar pirmosios mėnesinės ateis, ar ne.
Bandome dar kartą
Po mėnesio vėl pastojau. Ir vėl labai anksti, maždaug šeštą nėštumo savaitę, pamatėme, kad nėštumas, panašu, nesivysto. Aštuntą savaitę jau buvo aišku, kad širdelės nėra.
Šį kartą persileidimas prasidėjo savaime. Mes tuo metu vėl buvome kelionėje. Tačiau organizmas vėl pats iki galo nepašalino nėštumo, teko vartoti medikamentus. Deja, ir šį kartą medikamentai nepadėjo, vėl reikėjo atlikti histeroskopiją – procedūrą su narkoze, kurios metu buvo pašalintas nėštumas. Visa tai dar kartą labai užsitęsė – beveik mėnesį truko įvairūs medikamentai, tyrimai, procedūros ir laukimas.
Ieškome atsakymų
Jeigu pirmasis persileidimas dar atrodė kaip skaudi, bet galbūt atsitiktinė gamtos atranka, tai po antrojo mums kilo labai daug klausimų. Norėjome suprasti, kodėl tai vyksta.
Tuo metu vyrui pasakiau, kad jeigu tai nutiks trečią kartą, nežinau, ar apskritai dar turėsiu fizinių ir emocinių jėgų vėl bandyti pastoti ir laukti vaikelio.
Pradėjome ieškoti atsakymų. Mūsų ginekologė atliko nemažai tyrimų, o vėliau pagal rekomendacijas kreipėmės į genetiką prof. Danielių Serapiną.
Pirmiausia reikėjo apskritai atstatyti mano organizmą. Po visų patirtų hormoninių pokyčių mano kūnas buvo labai išsiderinęs, atsirado cistų, grįžo nerimas. Jaučiausi taip, lyg mano organizmui reikėtų sustoti. Tyrimai parodė, kad turiu tam tikrą genetinę mutaciją.
Pagal tai gydytojas pritaikė gydymo planą. Susitarėme, kad kai pastosiu dar kartą, pradėsime jį taikyti. Vėliau paaiškėjo, kad būtent tas gydymo planas mano atveju buvo labai svarbus. Pagaliau pavyko sėkmingai išnešioti ir ant rankų laikyti sveiką kūdikį. Už tai su vyru esame be galo dėkingi gydytojui ir būsime dėkingi visą gyvenimą.
Kas man paaiškėjo
Šis kelias buvo tikrai nelengvas, tačiau eidama juo labai aiškiai supratau kelis dalykus, kuriuos norėčiau keisti.
Pirmiausia mane labai nustebino ir, tiesą sakant, nuliūdino tai, kaip mūsų sveikatos sistemoje sprendžiami tokie klausimai. Kalbu labai atsargiai, nes tikrai nenoriu apibendrinti visų gydytojų ar visos sistemos, tačiau savo patirtyje susidūriau su empatijos trūkumu. Ypač trūko dėmesio moters psichologinei sveikatai.
Tokiose situacijose daugiausia dėmesio skiriama fizinei sveikatai – kas vyksta organizme, kokią procedūrą reikia atlikti, kokius vaistus vartoti, kokius tyrimus pasidaryti. Tačiau emocinė žmogaus būsena lieka kažkur šalia.
O vyro čia išvis nelieka! Atrodo, kad jis net neegzistuoja. Tačiau juk tai yra šeimos išgyvenimas, o ne vien moters patirtis. Kalbant apie demografiją ir šeimų kūrimą, sveikatos sistemoje turėtų atsirasti daugiau dėmesio šiai temai. Mes patys dėl to didžiąją dalį savo gydymo ir pagalbos rinkomės privačiai – ginekologą, genetiką, terapiją ir kitus specialistus. Tam išleidome nemažai pinigų, tačiau tuo metu mums buvo svarbiausia gauti ne tik reikalingą pagalbą, bet ir emocinį palaikymą.
Antras dalykas – buvo labai nelengva apie visa tai kalbėtis su aplinka. Iš pradžių mes patys nelabai norėjome atsiverti. Apie tai žinojo vos keli žmonės. Vėliau po truputį pradėjome kalbėti, tačiau pajutome, kad žmonės dažnai tiesiog nežino, kaip tokioje situacijoje palaikyti kitą žmogų. Ir aš tai visiškai suprantu. Jeigu pats nesi patyręs tokios situacijos, labai sunku žinoti, ką pasakyti.
Tačiau yra tam tikrų frazių, kurių, mano manymu, reikėtų vengti. Pavyzdžiui: „Ai, dar pastosi“, „Jūs jauni“, „Dar bus kitas vaikas.“
O klausimas „Kada vaikai?“ apskritai nėra tinkamas. Daug porų susiduria su vaisingumo sunkumais, nėštumo praradimais ar kitomis sudėtingomis patirtimis. Mes niekada nežinome, ką žmogus išgyvena už uždarų durų. Pati tai patyriau, todėl dabar į tokius klausimus žiūriu visiškai kitaip. Labai trūksta visuomenės supratimo, kaip palaikyti šeimas tokiose situacijose, – ką pasakyti, ko nesakyti, kada tiesiog pabūti šalia.
Trečias dalykas – labai trūksta viešo kalbėjimo šiomis temomis. Su nevaisingumu ir nėštumo praradimais susiduria labai daug šeimų. Kai pamatai statistiką, supranti, kad tai tikrai nėra reta patirtis. Tačiau, kai tai nutinka tau, ir aplinkui niekas apie tai nekalba, gali atrodyti, kad taip atsitiko tik tau. Kad tik tavo šeimai kažkas negerai. Kad tavo kūnas neveikia taip, kaip turėtų. Labai ieškojau panašių istorijų internete ir aplinkoje. Tačiau jų buvo mažai. Trūko ir aiškios informacijos, ką daryti, kur kreiptis, kokios pagalbos ieškoti.
Būtent dėl to ir kilo mintis kurti projektą, kuriame būtų apjungtos šios trys kryptys: visuomenės edukacija, bent minimalūs pokyčiai sveikatos sistemoje bei reali pagalba šeimoms, kad jos neliktų vienos.
Tuo metu supratau, kad kol pati nepaimsiu savo vaiko ant rankų, emocinių resursų tokiam projektui neturėsiu. Man reikėjo laiko.
Projektas „Kada vaikai?“
Kai gimė Aja ir mūsų gyvenimas po truputį susidėliojo į rutiną, pradėjau vis dažniau galvoti apie šį projektą. Jau turėjau jo viziją ir net pavadinimą, tačiau supratau, kad viena jo nesukursiu. Man reikėjo šalia stipraus žmogaus, psichologinės ir emocinės pagalbos profesionalo, nes būtent emociniam palaikymui šeimoms norėjau skirti daugiausia dėmesio.
Tada pagalvojau apie Mildą Kukulskienę – psichologę, pas kurią pati lankiau terapiją. Nuo mano terapijos jau buvo praėję maždaug dveji metai, tačiau aš ir toliau stebėjau jos socialinius tinklus ir mačiau, apie ką ji kalba. Vieną dieną tiesiog parašiau jai: „Labas, Milda. Turiu tokią idėją. Galbūt tau būtų įdomu kartu su manimi ją įgyvendinti ir tapti šio projekto bendraautore?“ Ji iš karto pasakė „taip“.
Maždaug pusę metų dėliojomės visą projektą. Būtent Mildai kilo idėja jį pavadinti „Kada vaikai?“ Pavadinimas trumpas, įsimenantis, kartu kelia tą nepatogų klausimą ir sutalpina labai daug projekto temų.
Po pusės metų mes projektą išleidome ir labai juo didžiuojamės. Tikėjomės dėmesio, tačiau tikrai nesitikėjome tokio didelio palaikymo. Gavome labai daug asmeninių žinučių, žmonės dalinasi savo istorijomis, pasakoja apie savo patirtis ir rašo, kad pagaliau jaučiasi ne vieni.
Dabar viena pagrindinių mūsų priemonių yra tinklalaidė. Joje kalbiname ne tik šeimas, kurios patyrė vaisingumo problemų ar persileidimų, bet ir įvairių sričių specialistus, kurie gali padėti šioje kelionėje rasti atsakymus, geriau suprasti save arba tiesiog terapiškai permąstyti tam tikrus dalykus. Labai tikimės, kad žmonės tuose pokalbiuose ir epizoduose pamatys nemažai savęs, galės reflektuoti savo patirtis ir svarbiausia – ras jiems reikalingos informacijos.
Planų turime nemažai. Tačiau abi esame mamos – Milda turi tris vaikus, aš vieną, turime savo šeimas, kitų interesų ir atsakomybių. Todėl žiūrėsime, kaip projektas įsivažiuos ir kiek galėsime jam skirti laiko bei išteklių. Labai norime bent šiek tiek prisidėti prie pokyčio visuomenėje – kad ši tema taptų mažiau tabu, kad žmonės būtų atviresni vieni kitiems, supratingesni ir kad šeimos, išgyvenančios tokius sunkumus, jaustųsi mažiau vienišos.
Ko linkiu kitai šeimai
Šeimai, kuri eina panašiu keliu, pirmiausia palinkėčiau tikėjimo. Mano vyras pasakė frazę, kurią iki šiol labai gerai prisimenu. Jis sakė, kad mus tuo keliu vedė tikėjimas. Ne religine prasme, o tikėjimas tuo, kad mums pavyks, kad mums pasiseks, kad mūsų noras turėti vaiką kyla iš didžiulės mūsų meilės ir kad vieną dieną tą vaiką tikrai laikysime ant rankų.
Žinoma, buvo dienų, kai galvojau ir apie kitas galimybes. Pasaulyje yra labai daug vaikų, kuriuos galima mylėti. Esu vyrui sakiusi, kad jeigu mums nepavyktų susilaukti biologinio vaiko, mielai priimtume vaiką į savo šeimą kitu būdu. Man buvo svarbu žinoti, kad mūsų šeimos meilė nepriklauso nuo vieno vienintelio scenarijaus.
O iš savo patirties išskirčiau kelis dalykus.
Pirmiausia – kalbėti. Jeigu nesinori atsiverti aplinkiniams, bent jau kalbėtis su savo vyru ar kitu artimu žmogumi. Labai atvirai kalbėti apie savo poreikius, jausmus ir emocijas. Svarbiausia – neužsidaryti savyje ir leisti sau išgyventi tai, ką jauti.
Antra – nebijoti kreiptis pagalbos. Mano atveju terapija man labai padėjo. Labai svarbu ieškoti specialistų ir atsakymų. Aš pati turėjau nuostabią ginekologę Rūtą ir genetiką Danielių, ir jų pagalba šiame kelyje man buvo labai svarbi.
Ir trečia – toliau gyventi savo gyvenimą. Terapijoje labai aiškiai išsigryninome, kad svarbu nenustoti gyventi vien dėl to, kad šiuo metu išgyveni sunkų etapą. Reikia ir toliau gyventi, daryti tai, kas tave džiugina, užsiimti savo hobiais, leisti laiką su draugais, keliauti, eiti į koncertus, švęsti gimtadienius.
Žinoma, galbūt tuo metu per sunku nueiti į „baby shower“ ar vaiko gimtadienį, nes tai per daug skaudina. Tačiau svarbu nepamiršti savo gyvenimo, savo džiaugsmų ir dalykų, kurie suteikia spalvų. Nes tuo metu labai lengva nugrimzti į tą tamsų laikotarpį, kuriame atrodo, kad egzistuoja tik laukimas, gydymas, tyrimai ir nesėkmės. O gyvenimas vis tiek vyksta. Labai svarbu leisti jam vykti kartu su tavimi.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
