3 vaikai, šuo ir 17 baidarių. Dar dvi pirtys, poilsio namelis, 2 hektarai žemės, šiltnamis, tvenkinys, savas Šventosios upės paplūdimys – sunku net išvardinti, kokį ūkį turi sužiūrėti Vidas ir Lena Vaišvilai.
Ką čia veikia dzūkė ir žemaitis
Vidas ir Lena nuo Vilniaus pradėjo tolti prieš 10 metų, kai ėmėsi baidarių verslo Anykščių rajone, Legų kaime. Vilniečių šeima su šiuo kraštu neturėjo nieko bendro, Vidas į Vilnių gyventi atvyko iš Žemaitijos, Lena – iš Dzūkijos.
Kai kilo mintis įsigyti sodybą kaime, jie Legus pasirinko dėl idealios baidarėms Šventosios upės, gero kranto, didžiulės erdvės, kurioje dabar įrengtos dvi stovyklavietės, o ateityje rasis ir trečia.
Šiandien vaikštant po išpuoselėtą teritoriją sunku patikėti, kokius kemsynus čia prieš 10 metų rado Vidas su Lena, ir kiek reikėjo sistemiškai darbuotis, kad būtų pasiektas toks atviruko vertas vaizdelis.
Sodyba už 130 km
Grįžkime į pradžią, kai pora gyveno Vilniuje, Lena dirbo buhaltere dideliame koncerne, o Vidas – statybinėje įmonėje. Iki vaikų gimimo pora įsirengė svajonių butą – mažaaukštės statybos kvartaliuke, tarp pušų. Ten gyvenant gimė sūnus Majus (dabar 9 metai).
Žiūrint iš šono, tai buvo tobulas gyvenimas, todėl aplinkiniai buvo tikrai nustebinti, kai pora įsigijo sodybą, nutolusią nuo Vilniaus už 130 km. Planas buvo, kad Vidas ten pradės baidarių verslą, o Lena gyvens Vilniuje, augins vaikus (po poros metų gimė Augustas, kuriam dabar 7-eri), o į sodybą važiuos savaitgaliais.
Miestas pralaimėjo prieš kaimą
Gana ilgai šeima gyveno pagal šį sezoninį planą, tačiau toks blaškymasis labai vargino. Nors baidarių sezonas baigiasi kalendoriškai rugsėjo 1-ąją (net jeigu ruduo šiltas, lietuviai mąsto stereotipiškai ir nebesirenka šios pramogos), Vidas likdavo sodyboje visam rudeniui, nes tik tuomet galėdavo užsiimti statybos darbais, mat nebereikėdavo aptarnauti baidarininkų.
Lena pasakoja: „Aš nevairuoju, o tai labai komplikavo visą mano ir vaikų gyvenimą Vilniuje. Vaikus išleidome į darželį kaip tik tuo metu, kai labai trūko vietų, ir teko imti bet ką, ką pasiūlė. Darželis, kurį mes gavome, buvo toli nuo namų.
Mano darbovietės biuras irgi buvo praktiškai užmiestyje (darbuotojai rinkdavosi mieste sutartoje vietoje, ir juos į biurą nuveždavo autobusiukas). Keldavausi paryčiais, kad išruoščiau abu berniukus, tada autobusu juos veždavau į darželį, tada vėl grįždavau į darbuotojų „surinkimo“ vietą. Pamenu, sėdėdavau autobuse, vežančiame į darbą, ir užplūsdavo palengvėjimas, kad dabar jau pailsėsiu, – visą dieną tiesiog sėdėsiu savo darbo vietoje ir dirbsiu. Būti darbe man buvo poilsis! Nes po to laukdavo tas pats atvirkštinis maratonas – valandos viešajame transporte. Berniukai augo judrūs, bute jie nerasdavo sau vietos, tad po darželio dar iki 19.30 val. vaikščiodavau aplink namus, kad jie išsilakstytų, padūktų žaidimų aikštelėse. Grįžus namo belikdavo tik eiti miegoti. Kitą dieną vėl tas pats. Užtat savaitgaliais vaikai atsigaudavo sodyboje, matydavau, kaip jiems ten gera lakstyti, net nesvarbu, koks oras. Ta erdvė, laisvė jiems buvo labai reikalinga“.
Kai oras atvėsdavo tiek, jog sustodavo ir statybos darbai, Vidas grįždavo į Vilnių, ir, kaip abu juokiasi, dirbdavo prabangia aukle, kai berniukai sirgdavo. Žiemą Vidas prasimanydavo nedidelių statybinių projektų mieste, bet vis labiau tapo aišku, kad jo siela yra Legų kaime, ir kad jis anksti pavasarį kels sparnus į sodybą.
Mildutė padėjo tašką
Kai šeima pradėjo lauktis trečio vaiko (dabar Mildutei 2 metai), Lena išėjo motinystės atostogų, ir tai buvo galutinis taškas – miestas pralaimėjo. Šeima pardavė savo vilnietiškus namus, ir visi įsikūrė Leguose.
Vidas linki visiems retkarčiais patirti tokius sukrėtimus, nes jie labai išgrynina ir apvalo – šeima su savimi ėmėsi tik būtinus daiktus, atsikratė metais kauptų drabužių, rakandų, nes tiesiog nebuvo kur jų dėti. Tik tokiose situacijose suvoki, kiek žmogus prikaupia šlamšto, nereikalingų daiktų, ir kiek iš tikrųjų mažai jam reikia.
Taip priartėjome prie dienos, kai lankėmės Leguose. Vasara ėjo į pabaigą, baidarių sezonas irgi, laukė rugsėjo kasdienybė, vaikų mokslai. Įdomu buvo išklausyti, kaip rudenį ir žiemą šeima gyvena nuošaliame vienkiemyje.
Geltonasis autobusiukas
Legų kaimas yra tarp Anykščių ir Svėdasų, bet šie kur kas arčiau (už 10 km), tad buvo nutarta vaikus leisti į Svėdasų mokyklą. Pasak Lenos, rytinis ritualas yra gerai atidirbtas, berniukai keliasi 6.30 val., moka susiruošti per 20 minučių, kad 7.00 val. jau būtų vietoje, kurioje sustoja geltonasis autobusiukas. Jis surenka kaimiškose vietovėse gyvenančius mokinukus. Iki autobusiuko sustojimo vietos nuo namų reikia paeiti ar pavažiuoti 1 km, tad rytais į „punktą“ vaikus pristato tėtis, o po pamokų pasitikti nueina mama.
Pasak mamos, mokykla mažai kuo skiriasi nuo vilnietiškų, vaikai po pamokų dar lanko karatė būrelį.
Kaime vaikų rojus
Grįžę po pamokų (ir savaitgaliais) berniukai turi savo veiklas, kurios niekada neatsibosta ir niekada nesibaigia. Vasarą – maudynės Šventojoje ir savame tvenkinyje, žvejyba, „trankymasis“ dviračiais, o tai gali būti ir slalomas tarp pušelių, ir žygiai iki kaimynų (kurių artimiausias už 1 km).
Kadangi sodyba yra milžiniška, neaptverta ir susilieja su mišku, natūraliai kyla klausimas – kaip vaikus sužiūrėti, kaip matyti, kur jie nubėgo ar nulindo.
Lena pasakoja: „Mildutė dėl to nekelia jokių problemų – ji moka palaukti, pabūti vienoje vietoje. Kol bendrauju su poilsiautojais, ji tiesiog būna šalia ir laukia. Be to, ji vaikšto tik trinkelėmis išklotais takeliais, todėl lengva matyti jos trajektoriją. Milda turi keletą savo mėgstamų vietų, kurios gerai matomos, pavyzdžiui, paplūdimio tinklinio aikštelėje mėgsta kapstytis po smėlį. Viena nerizikuoja, nenutolsta nuo mūsų. Auginant berniukus tokios ramybės neturėjau, teko nuo jų nenuleisti akių“.
Moteris prisimena patį baisiausią savo gyvenimo epizodą, kai neaišku, kaip tiesiog per akimirką sodyboje dingo dar visai mažas Augustas. Buvo neseniai išmokęs vaikščioti ir prapuolė. Tėvai pirmiausia metėsi prie upės, išnaršė pakrantę. Tada siaubo apimti pradėjo šukuoti mišką, ir rado Augustą ramiai einantį miško keliuku, nuo sodybos buvo nutolęs jau bene kilometrą.
Dabar berniukai dažnai dviračiais išvažiuoja iš sodybos, kol kas išmaniųjų telefonų neturi, pakanka ir „Gudručių“ bei aiškaus susitarimo, kurią valandą jie turi būti namuose.
Išmanus kaimas
Kaip ir dauguma ciklui „Jaunas kaimas“ kalbintų šeimų, Vaišvilai gyvena moderniai – turi palydovinį imtuvą, tad ir TV, ir internetą. Jie turi net pramoninį ledų vežimėlį, skirtą poilsiautojams, tačiau, pasak tėvų, didžiąją dalį ledų suvalgo jų pačių vaikai.
Lena nuotoliniu būdu išmoko interneto svetainių kūrimo, nes norint įtikti poilsiautojams reikėjo šiuolaikiškos svetainės. „Mokiausi, o paskui svetainę kūriau bei pildžiau naktimis, gliaudydama saulėgrąžas, kad neužmigčiau, kasnakt po nemažą pakelį“, – juokiasi moteris.
Vasarą didžioji ramybė užplūsta, kai sekmadienio vakarais poilsiautojai išsiskirsto, o šeima nueina pasikaitinti į pirtelę, užkuria kepsninę. Planų daugybė – kyla svečių nameliai, iškloti pamatai dideliam šeimos namui. Darbo nusimato dešimtmečiams į priekį. Būtent darbo, nes, pasak Lenos, jų namuose visais metų laikais nustatytas žadintuvas. Net kai nėra poilsiautojų, ne sezono metu, Vidas kasdien anksti keliasi ir eina dirbti. Kaip pats sako: „Kaime dirbu 10 kartų daugiau negu mieste, uždirbu 10 kartų mažiau, negu mieste, bet visą laiką esu laimingas“.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugsėjo 27 dieną.
Susiję straipsniai
