Kaimo mitų griovėjai: „Iki šiol nė karto nepasigailėjome savo sprendimo apsigyventi kaime“

„Iki šiol nė vieną kartą nepasigailėjome savo sprendimo apsigyventi kaime“. Orinto Balinskio nuotrauka

Kai Rasa ir Audrius prieš 16 metų nusipirko seną degusią sodybą vienkiemyje, toks sprendimas aplinkinius glumino, tačiau jaunos porelės akys žibėjo. „Iki šiol nė vieną kartą nepasigailėjome savo sprendimo apsigyventi kaime“, – sako miestiečiai, tapę tikrais kaimiečiais.

Trumpai:

Subačiai turi 4 vaikus: Aušrinę (16 m.), Mildą (14 m.), Smilę (8 m.) ir Taurą (2 m.).

Šeimos sodyba yra Naujakiemio kaime Mickūnų seniūnijoje, maždaug 20 km už Vilniaus.

Sodybai priklauso apie 3 hektarai žemės.

Kaime yra ne daugiau kaip 10 sodybų, kai kuriose gyvena senieji kaimo gyventojai, kurie vandenį semia iš šulinių su svirtimis.

Šeimos mergaitės mokyklas lanko Vilniuje, čia dirba ir tėtis.

Rasa Subačienė yra žoliautoja, ką ji daro, plačiau sužinosite www.rasokle.lt

Rasa pokalbio metu paneigė visus mūsų girdėtus mitus apie kaimą.

Kaip jie atsidūrė kaime

Rasa nuo vaikystės turėjo viziją, kad gyvens kaime. Sutapimas – būsimas vyras galvojo apie tą patį. Pora dar nebuvome susituokusi, o jau ieškojo sodybos. Jų pasirinktas variantas aplinkiniams kėlė nuostabą.

Rasa: Mums buvo labai svarbu, kad tai nebūtų tiesiog stačiakampis sklypas, kuriame nulygintume paviršinį sluoksnį ir dėliotume: čia bus namas, čia 6 obelaitės, o čia pavėsinė. Norėjosi, kad viskas jau būtų „įgyventa“ – seni medžiai, netoli miškas. Iš pradžių dar svajojome, kad šalia būtų ežeras ar upelis, bet paskui supratome, kad tuomet bus daug vaikščiojančių maudytis, o mes norėjome nuošalumo, tikro vienkiemio pojūčio. Nutarėme ieškoti sodybos su savu tvenkiniu.

Daug kas mums sakė – pagalvokite, kaip vežiosite vaikus į mokyklą, žiūrėkite, kad būtų geras privažiavimas. Tada mums buvo „dzin“. Dabar, kai 3 mergaitės mokinės ir reikia jas vežioti, suprantame, kad geras privažiavimas, geras kelias yra labai labai svarbu. Bet! Kuo geresnis privažiavimas, tuo daugiau aplink judesio, važiuojančiųjų pro šalį. O mums, kaip minėjau, norėjosi ramybės. Važiuojant nuo mūsų keliuku tolyn tėra tik 3 sodybos, tad pašaliniai jau niekur nebenuvažiuos, migravimas keliu minimalus.

Išsirikome seną degusią sodybą su keliais didžiuliais ąžuolais, tvenkinuku, sena pirtimi, ūkiniu pastatu, virtuvėle, nekalbu apie „triušinykus“, aplūžusias tvoras. Plotas buvo įgyventas ir apleistas, 5 metus ten niekas negyveno, lankėsi benamiai, šiukšlių buvo iki lubų. Pinigų turtėjome tik tiek, kiek kainavo sodyba, pamanėme, kad tai ženklas. Sumokėjome viską, o tada nugriovėme namą ir pradėjome nuo nulio kurtis.

Žinoma, atkalbinėjančių buvo kur kas daugiau, negu mus palaikančių, vyko net savotiškas kartų konfliktas. Nuolatos girdėjome: „Jūs dabar vargsite“. Manau, mus tas tik dar labiau stūmė į priekį.

Įsirengimo metai

Vyresnės mergaitės mokosi žoliauti

Kai šeima įsigijo sodybą, dar kelerius metus, kol ją įsirengė, gyveno Karoliniškėse, 2 kambarių bute, kartu su Rasos brolio šeima. Per įsirengimo metus Subačiai susilaukė dviejų dukrų. Nauji namai buvo statomi su kūdikiais ant rankų.

Rasa: Kai viską pradėjome, sodyboje iš „patogumų“ buvo tik elektra ir šulinys. Pirmasis mūsų statinys buvo tualetas. Tada laukė šiukšlių išvežimas, senojo namo griovimas it t.t. Viską darėme savo rankomis, visur dalyvavau pilnu tempu, nors arba laukiausi, arba maitinau. Nuo vaikystės buvau „prie darbo“, nes tėvai kadaise irgi statėsi namą, aš padėjau statybose, mokėjau maišyti skiedinį, betonuoti, mūryti.

Pirmiausia ūkiniam pastate įsikūrėme šiokias tokias miegojimo vietas ir savaitgaliais su maišiukais, kūdikiais, maistu lėkdavome į sodybą, kur ardavome, kiek galėdavome. Dirbdavome iki sekmadienio vakaro. Tada atgal į miestą, į darbus.

Šeštadienį ryte – vėl į sodybą. Ir taip bene 3 metus. Bute prisigamindavau maisto, pasiimdavau puodus, elektrinę viryklėlę (kurią prisijungdavau prie elektros stulpo). Elektrinėje sumuštinių kepykloje pasišildydavome kotletų. Atsiveždavome plovo puodą, susuktą į antklodę, kad ilgiau neatšaltų.

Viskas užtruko ir dėl to, kad mes norėjome rąstinio namo, o jis turi keletą metų „sėsti“, tad kurį laiką gyvenome ūkiniame pastate. Vyras rinkdamasis sodybą troško, kad atsivertų gražus vaizdas stebėti saulėlydžius, bet tiesiog nebuvo kada žiūrėti į saulę, mes keletą metų juodai dirbome. Labai padėjo draugai ir giminės.

Dabar prisiminus, atrodo neįtikėtina, kaip turėjo būti sunku. Juk vienas vaikutis mažas, aš dar maitinu naujagimę, naktimis nemiegu, ryte kylame į sodybą, tada vėl su manta atgal. Jeigu norite statytis viską savo rankomis ir gyventi gamtoje, darykite tai būdami jauni arba turėkite daug pinigų (juokiasi).

Rasa pasidalino „galerija“ akimirkų, kaip kūrėsi:

Miestiečiai vaikai kaime

Po 3 metų Subačiai įžengė į savo namus, susilaukė trečios dukros. Netrukus mergaitės ūgtelėjo, ir prasidėjo tas etapas, kuris labiausiai gąsdina visus, gyvenančius vienkiemiuose, atokiuose kaimuose, – mokinių logistika.

Rasa. Turėjo ateiti ta juodoji diena, kad mes pasigailėsime, suvargsime, pražilsime vežiodami vaikus (juokiasi).

Kai prasidėjo vaikų socializacija, mes tiesiog nusiteikėme, kad reikės dirbti. Tam, kad turėtume tokį švarų sodą, ramybę, gamtą ir komfortą, privalome dirbti. Kaip ir dėl kiekvieno gero dalyko, tiesa?

Iš pradžių vežiojome vaikus į mokyklą pakaitomis su draugais/kaimynais. Tačiau, atsiradus trečiai mokinukei, nebepavyko visų 5 sutalpinti į automobilį, o ir grafikai pradėjo labai skirtis.

Dvi dukros lanko M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, viena – Žirmūnų gimnaziją. Tauras nuo rudens pradės eiti į Mickūnų darželį. Tenka gerai viską planuoti. Iš vakaro susitariame, kaip, kas, kur, ką veš.

Paprastai kas rytą kartu keliamės, aš išruošiu ir išlydžiu vyrą su dukromis. 6.50 val. visa komanda išeina pro duris. Pirmos sesės jau 7.30 val. būna mokykloje, o vyresnėlė mokykloje būna kiek prieš 8.00 val. Šią vasarą vyriausioji stojo į Licėjų.

Juoksitės, bet mintyse galvojau – verčiau neįstok, nes tada visai šeimai būtų reikėję keltis dar pusvalandžiu anksčiau.

Pačioms mergaitėms važinėti irgi įmanoma. Kai geras oras, kartais taip ir daro – namo grįžta autobusais, su persėdimais ir 3 km kelio pėsčiomis nuo stotelės.

O viskas prasidėjo taip

Modernus kaimas

Na, o dabar laikas griauti mitus, kurių pirmasis, – kad kaimiečiai apėję daržais, šiltnamiais, gyvuliais. Žodžiu, žemės ūkis ir gyvulininkystė – neatsiejama kaimo dalis.

Rasa. Neturime jokio žemės ūkio. Tėra kelios mano vaistažolių lysvės ir du šunys voljere. Galime bet kada uždaryti duris, palikti šunis kaimynų priežiūrai ir išvažiuoti 2 savaitėms (ką neseniai ir padarėme, keliavome po Portugaliją).

Žinoma, kaimiškumas mus supa – iš kaimynų gauname kiaušinių, pieno produktų, net vištų. Valgome maistą, kurį užaugina mūsų kaimynai.

Kodėl mes nieko neauginame? Mano nuomone, negalima visko apžioti, ir verčiau nedaryti, negu darant dejuoti.

Šiuolaikinės technologijos kaimą daro rojumi. Susirašome žinutėmis, organizuojamės susitikimus, pasibuvimus ir net jogą po ąžuolais! Du kartus per savaitę ateina kaimynės, jogos mokytoja ir lauke atliekame jogos pratimus.

Paauglės kaime

O kaip dėl paauglių mergaičių atskirties? Kai miestiečiai draugai susibėga, kada tik nori, jos negali be tėvų pagalbos išjudėti, lankyti būrelių, nueiti į filmą.

Rasa. Šiuolaikinės technologijos visiškai išsprendžia šią problemą. Pas vyriausiąją dukrą dažnai kompiuteryje įjungtas konferencinis režimas su keliomis draugėmis, vyksta nuolatinė komunikacija. Jos važiuoja pas draugus, į renginius, tik yra kelios taisyklės. Mes tikrai nuvešime ir parvešime, bet tik iki tam tikros valandos. Juk iš anksto žinojome, kad dukros augs, norės išvažiuoti ir važiuos, o mes jas vešime. Tai buvo aišku iš anksto, todėl niekas nėra nustebęs ar supykęs. Šiokias tokias aukas dukros daro. Tarkime, jos iš gimtadienių dažnai turi išeiti pirmosios. Arba ryte nuvežtos į mokyklą turi laukti pusę ar visą valandą, kol prasidės pamokos.

Kaimas įtraukia ir nebepaleidžia, čia taip gera, kad mes vis mažiau norime kur nors važiuoti. Žinoma, išvykstame, net Turkijoje buvome, kad „pasimatuotume“, bet namie geriausia. Ir į svečius vis sunkiau išsiruošti, kviečiamės visus pas save. Žinome, kad pas mus daug erdvės, visi jausis nuostabiai. Štai, per paskutines Rasas susirinko 90 žmonių, nors nė vieno specialiai nekvietėme, – darėme eksperimentą, tegul suvažiuoja tie, kurie patys prisimins.

Kai nuvažiuojame prie jūros, į kokį mažą kambariuką, vaikams problema. Jie nepratę būti tyliai, mažoje erdvėje. Kai grįžome iš Portugalijos, mažoji mergaitė aplėkė visą teritoriją, kaip koks šuniukas, patikrino kiekvieną krūmą, daiktą – ar savo vietose (juokiasi).

Laikas automobilyje

Dar vienas argumentas, kurį dėsto miestiečiai, – gyvenant kaime, daugybę laiko teks praleisti automobilyje. Per dieną susidarys ne viena valanda, juk važiuoti reikės ne tik į mokyklas ir darželius, bet ir į parduotuvę, polikliniką.

Rasa. Neabejotinai svarbiausias daiktas gyvenant kaime – automobilis. Mes turime du, ir jie nuolatos dirba. Tačiau laiko, kurį praleidžiame automobilyje su vaikais, mes nevadiname prarastu – jis labai žavus ir intymus. Man net šiurpas eina pasakojant apie tas stebuklingas akimirkas. Kai mergaitės važiuoja su tėčiu, jie turi savas tradicijas – apie ką kalbės, kokios muzikos klausys. Kai važiuoja su manimi, jau kitos tradicijos. Vaikai turi savo muzikos sąrašus, savo dainas, kurias dainuoja važiuodami ir t.t. Tuo metu, kai važiuoji, tu gali 95 proc. savo dėmesio skirti vaikams. Mūsų kelias iki mokyklos trunka pusę valandos. Vadinasi, valandą per dieną tėtis arba mama būna tik su vaikais, tik tiek, kad negali žiūrėti į akis.

Kai gyveni kaime, prisiimi atsakomybę už save. Negali nieko kaltinti, kad prisnigo ir niekas nenukasė kelio iki vartų. Jei kas nors susirgo, negali kaltinti, kad toli priėmimo skyrius. Rudenį buvau likusi viena su vaikais, Smiltė susižeidė kojos pirštą, norėjome patikrinti, ar nelūžo. Nuvažiavau į priėmimo skyrių, o gydytojai sako: „Jeigu naktį pirštas pradės tinti, darysis hematoma, atvažiuokite į Santariškes“. Atsakiau, kad man netinka, nes naktį negalėsiu važiuoti, darome ką nors dabar. Ką gi – sumažino hematomą ir paleido. Mokaisi planuoti į priekį.

Sena troba tapo nauju moderniu namu

Kaimo privalumai

Tai maloniausia visų, gyvenančių kaime, tema. Įdomu palyginti motyvus, ko žmonės ieškojo ir ką rado pabėgę nuo miesto šurmulio.

Rasa. Pirmas privalumas – ramybė. Kartą atvyko mano draugės iš Milano ir po nakties pasakė: neįmanoma miegoti, paukščiai per garsiai čiulba! Jos negirdi mašinų ūžimo, žmonių šurmulio, o girdi paukščius.

Antras gyvenimo kaime privalumas yra grynas oras. Kai pas mus atvažiuoja draugai iš miesto, pirmiausia išlipę uosto orą. Sako, kad net galva svaigsta.

Tai pačiai draugei iš Milano pasiūliau susidžiovinti beržų lapų. Ji paklausė: „Kaip, tavo manymu, man juos džiovinti bute Milano centre?“ O juk džiovinimui nieko nereikia – tik paskleisti ant rankšluosčio. Draugė tik nusikvatojo – sako, grįžusi vakare aš nuo tų lapų valyčiau juodas dulkes, o arbata būtų juoda.

Trečias privalumas – tu matai gamtos ciklus ir jos grožį. Savo žolių tinktūromis ir aliejais, arbatomis prekiauju Tymo turguje, kartais parenku gėlyčių, augalėlių – tų, kurie tuo metu auga. Pavasarį anksti prirenku dilgėlių (perka žaliesiems kokteiliams). Ateina pirkėjai ir išpučia akis: jau yra dilgėlių? Aš jas skinu jau visą mėnesį, o jie dar nesuvokė, kad jau atėjo pavasaris.

Miesto gyventojai ne visada pastebi, kaip keičiasi metų laikai… Tai, kad išsikrausčiusi gyventi į kaimą pamačiau gamtą iš arti, net pakeitė mano profesiją. Buvau interneto dizainerė, o dabar esu žoliautoja. Daug ką apie augalus man perdavė mama, daug ką radau knygose, o daug kas atėjo per stebėjimą ir savo patirtį. Vaistažolių žinynus galiu skaityti kaip romanus – man taip įdomu! Žoles mes naudojame visiems gyvenimo atvejams. Arbatos, aliejai odai, hidrolatai gaivinti ir valyti odai, žalieji kokteiliai. Dar gaminu užpiltines, ištraukas. Tymo turguje prekiauju nuo balandžio iki Kalėdų. Dukros, kai turi laiko, man padeda, kartu renkame žoleles.

Dvi dukros dabar stovykloje, gyvena miške palapinėse. Vyriausioji rašo: „Kiek man laikyti stiklainyje siauralapį gaurometį, kad jis fermentuotųsi?“ Vadinasi, ji jau žinias apie žoles ir augalus neša tolyn, moko kitus. Kartais nugirstu, kaip dukros aiškina kitiems vaikams kažką panašaus: „Kaip tai kas čia, taigi čia kraujažolė, negi neaišku?“ (kvatojasi).

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 rugpjūčio 25 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − 5 =

Kitos temos: