Ką mums reiškia giminės: pats svarbiausias ryšys nuo senovės – brolių ir seserų

tėtis

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kūčios, Kalėdos – tai laikas, kai šeima susirenka kartu. Taigi puiki proga pakalbėti, ką iš tiesų mūsų gyvenime reiškė ir reiškia giminės. Konsultuoja dr. Auksuolė Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.

Jei reikėtų piešti giminės medį dabar ir prieš 100–200 metų, tikriausiai jis kur kas skirtųsi atšakų gausumu? Giminės buvo gausesnės?

Taip, iš tiesų giminės medžiai skirtųsi atšakų gausumu. Senais laikais gimimų buvo kur kas daugiau. Šiandien Lietuvoje, pagal statistiką, yra 1,7 vaiko šeimoje, XVIII a. ir vėlesniais laikais–- vidutiniškai apie 2–3 ir daugiau vaikų. Bet ir vaikų mirčių buvo kur kas daugiau. Pavyzdžiui, XVIII a. mirdavo vidutiniškai apie pusė gimusių vaikų. Tačiau giminės medžiai skirtųsi ne tik atšakų gausa, o ir savitumu. Pavyzdžiui, šiandieniai giminės medžiai liudytų skyrybų, o ne sutuoktinių mirčių ir su tuo susijusių antrųjų, trečiųjų santuokų gausą. Rastųsi ir kitokių skirtumų. Šiandien įprasta Lietuvoje, kad giminės medžiai pradedami konkrečiais protėviais – vyru ir žmona, toliau pereinant prie jų vaikų ir jų vaikų vaikų. Tai visai giminei skirtas medis, kaip giminės surašymas ir lietuviams būdinga abipusės giminystės idėja, prasidedanti vyro ir žmonos santuoka. Tačiau pasitaikė ir keletas variantų, kuriuose buvo fiksuoti tik vyrai be žmonų, taip pabrėžiant vyriškąjį paveldėjimą.

Teko matyti ir giminės medį, kuriame pavaizduotos trisdešimt šešios kartos, nors Lietuvoje sakoma, kad giminystė išsibaigia, „kraujas išsiplauna“. Tai iš tikrųjų labai gausus medis. Tokį medį sudaryti reikėjo surinkti daug medžiagos, apvažiuoti gimines, ne vienerius metus sėdėti archyvuose ar kreiptis į specialistus. Tad giminių medžių būna įvairių. Juose pavaizduota ne tik tautai būdinga bendroji giminystės idėja, bet ir konkrečios giminės pasakojimas. Tikima, kad genealoginiais kilmės ryšiais sklinda šeimos istorijos, socialinės padėtys, vertė ir garbė, nuosavybės ar titulo paveldėjimas, o šiandien ir genetikos mokslo išgarsintas ligų ar polinkio susirgti paveldimumas. Giminės medžiai, kaip ir giminių suėjimai, šiandien yra tapę populiarūs, ypač nuosavybės atkūrimo laikotarpiu, išplitus migracijai ir tautų maišymuisi, socialinių krizių ar pokyčių situacijose. Tačiau, nepaisant, atrodytų, didžiulio dėmesio giminystei, ji Lietuvoje nėra svarbiausias socialinio bendrumo veiksnys. Šeima ir vieta yra žmonių vienijimosi pagrindas. Giminystė ir giminė, daugelio nuomone, tai proginis, šventinis susibūrimas.

Iki kokio rato buvo stengiamasi palaikyti artimus ryšius?

Yra aiški skirtis tarp to, kas priklauso giminei, ir to, su kuo bendraujama ir palaikomas ryšys. Sakoma, kad giminė yra brangi, nes savas kūnas ir kraujas, o gyvenimas eina atvirkščiai, kaip kas nori, taip tas ir gyvena. Tėvai, vaikai, seneliai yra tiesiosios linijos artimiausi, kartu gyvenantys žmonės, jie sudaro šeimą. Jiems priskiriami dar ir kartu gyvenantys broliai, seserys. Pirmos eilės šoniniai giminaičiai – pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės, kaip ir atskirai gyvenantys broliai ir seserys laikomi artimais giminaičiais. Tolimesniais giminaičiais laikomi antros, trečios, ketvirtos kartos giminaičiai.

„Tikri“ giminės, liaudišku požiūriu, yra pagal kraują arba kilmę, bet ne pagal santuoką. Nuo Lietuvos Statuto laikų tai ir skirtingai įvardijama: „giminystė“ pagal kraują ir „svainystė“ pagal santuoką. Giminystė pagal kraują skirstoma pagal vyrišką ir moterišką kilmę. Vyriškai kilmei priklausė giminės „pagal kalaviją“, moteriškai kilmei – giminės „pagal kuodelį“ (verpimo kuodelį). Su šiomis kilmės linijomis siejamas ir paveldėjimas. Iki šiol Lietuvoje žmonės skiria tėvo ir motinos gimines.

Tačiau nėra jokių taisyklių, su kuo bendrauti. Artimai bendraujama su tais, su kuriais sutariama. Tai pagrindinis socialinio artimumo principas. Artimai bendraujant net svetimiems galima tapti „kaip giminėmis“, kaip, pavyzdžiui, buvo suartėję daugelis sovietmečio tremtinių ir politinių kalinių.

tarpas tarp gimdymų

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Koks būdavo giminių įsipareigojimas rūpintis vieni kitais – ar smerkdavo kaimas šykštuolius, nejautrius giminaičius? Nepadedančius padegėliams, ligoniams? Paliekančius senukus be globos?

Tradicinėje lietuvių kultūroje tarpusavio santykiai klostėsi visai kitu pagrindu nei šiandieniais individualizmo ir valstybinės socialinės globos laikais. Kaimo visuomenėje giminės neturėjo ypatingų įsipareigojimų rūpintis vieni kitais.

Buvo gyvenama nuosavuose ūkiuose. Ūkis, net ir pats mažiausias, buvo gamybinis, socialinis ir juridinis vienetas.

Santykius tarp ūkių tvarkė kaimo sueiga, kurią sudarė to kaimo ūkių savininkai. Būtent ūkis ir jį valdanti šeima arba šeimyna jungė kartu gyvenančius artimus, santuoka, kraujo ryšiais susijusius ir net svetimus žmones. Jei tame pačiame kaime atskirai gyveno du broliai su savo šeimomis, jie sudarė du atskirus ūkius ir tarpusavyje pirmiausia buvo kaimynai, o tik paskui broliai. Nuosavybės santykiai ir darbas darė įtaką socialiniams santykiams. Pavyzdžiui, tėvui, ūkio šeimininkui, nusenus ir tapus nepajėgiam tvarkyti ūkio, jis perleisdavo jį sūnui surašydamas sutartį, o sau ir savo žmonai, pagal „išimtinės“ sutartį, pasilikdavo dalį pragyvenimui: buvo smulkiai aptariama, kiek ir kokio maisto, kurią gyvenamąją patalpą skirti, kiek žemės pasilikti ir pan. Vaikams sutarties nesilaikant, buvo duodama į teismą ir tokių teismų būdavo ne vienas. Kaip XIX a. rašo Jonas Vitartas, tokiais atvejais valsčių teismai, kurie vadovavosi paprotine teise, visada būdavo skriaudžiamų tėvų pusėje. Kitais atvejais vieniši senukai „karšinčiai“ prisiglausdavo ūkiuose prie svetimų šeimų. Jie padėdavo smulkiuose darbuose ir už tai gaudavo išlaikymą, sargdinimą ir palaidojimą. Tai vadinta „gyvenimu ant kampo“.

Pavyzdžiui, viena mergina iš vidutinio ūkio nesutiko tekėti už jaunikio ir vestuvių dieną išėjo iš namų. Ji taip ir liko netekėjusi, netekusi savo šeimos, eidama per žmones ir tarnaudama. Senatvėje ji prisiglaudė prie vienos šeimos, kurioje dirbdama smulkius darbus ir mirė. Našlių, karšinčių globos reikalais rūpindavosi ir kaimo sueiga, parinkdama ir skirdama globėjus. Vieniši seni žmonės glausdavosi ir prie bažnyčių, išsinuomodavo kambarėlius miesteliuose ir uždarbiaudavo smulkiais darbais arba, jei tapdavo visai nepajėgūs, gyveno iš išmaldos, kurią teikdavo aplinkinių kaimų valstiečiai.

Labdara ir šelpimas Lietuvoje turi savo tradiciją, tačiau tai nėra kažkaip ypatingai susiję su giminyste. Remti padegėlius irgi yra kaimo bendruomeniškumo ir savitarpio pagalbos reikalas. Padegėliams pagalbą teikdavo visi kaimynai, visas kaimas, aišku, ir giminės, ypač artimesni, bet tai nebuvo gimininis įsipareigojimas. Sušelpti padegėlį kuo tik galima ir kuo reikia – lentomis, rąstais, šienu, gyvuliais – buvo kiekvieno valstiečio pareiga, nes niekas nebuvo apsaugotas nuo tos nelaimės. Tarpukariu valsčiai išduodavo oficialius liudijimus teisei rinkti pašalpą – „padegėliauti“ – po visą valsčių.

Labai svarbūs žmonės vaikui būdavo krikšto tėvai. Ar jie būdavo tik iš giminės rato, ar galėjo būti kaimynai, draugai?

Krikšto tėvais galėjo būti ir giminės, ir kaimynai, ir draugai. Jei buvo kviečiama iš giminių tarpo, tai iš šalutinės linijos – brolių, seserų, pusbrolių ir pan. Svarbiausia buvo stengiamasi krikštatėvius rinktis tikint, kad vaikas turės krikštatėvių bruožus, panašų likimą. Krikštatėviai laikomi dvasiniais giminėmis, tad jie tarsi praplėsdavo ir papildydavo giminių ratą.

Tačiau, kaip Rasa Paukštytė pastebėjo, dabartiniais laikais dažnai į krikštatėvius kviečiami artimi giminės, taip tarsi išsaugant giminės uždarumą.

Koks giminėje kartų santykis? Ar visi vyresnio amžiaus giminės galėjo kritikuoti, patarinėti jaunesniems?

Giminystės požiūriu „karta“ Lietuvoje yra svarbus jos apskaičiavimo principas. Sakoma, pirmos eilės pusbrolis, antros eilės pusbrolis ir taip toliau – „eilės“ tai reiškia „kartos“. Toks giminystės apskaičiavimas skiriasi nuo apskaičiavimo pagal gimimų eilę. Kita vertus, pastebėjau, kad „karta“ net ir šiandien yra dažnai vartojamas socialinio grupavimosi principas, žymintis skirtį pagal amžių. Tradicinėje valstietiškoje kultūroje žmogaus amžius buvo skaičiuojamas pagal protinį ir fizinį pajėgumą reikšmingą ūkiniu gamybiniu požiūriu. Labiausiai vertinami brandaus amžiaus, visapusiškai pajėgūs ir gyvenimui pasirengę suaugusieji – vyras ir moteris. Tuo tarpu menkai fiziškai pajėgūs vaikai ir seniai arba karšinčiai buvo socialiai priklausomi žmonės.

O atsakant į klausimą, vyresnio amžiaus giminaičiai, aišku, galėjo kritikuoti, patarinėti jaunesniems ir taip darė. Tai buvo pamokymai, patarimai. Bet jaunimo ateitį lėmė tėvai, nes vaikai priklausė nuo tėvų. Tėvai turėjo visą teisę ir valią vaikams skirti nuosavybės dalį kraičiui ir pasogai, išleisti į mokslus, mokytis profesijos, duoti pinigų išvažiuoti. Nuo to priklausė jaunimo ateitis. Nesutardami su tėvais, jie galėjo nieko negauti. Jauniems žmonėms tokiu atveju tektų rūpintis savo gyvenimu patiems. O anais laikais tai nebuvo taip lengva, kaip dabar.

atsipršau

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kokia liaudies išmintis, perteikiant vaikui santykį su giminėmis? Tikriausiai yra ir patarlių, ir pasakų ta tema?

Nesu tyrinėjusi folkloro, tad negaliu pasakyti. Bet daugelis ir šiandien turbūt taiko pasakymą: „Jis man giminė, kaip devintas vanduo nuo kisieliaus“.

Akivaizdu, kad čia turimas omenyje raudonas spanguolių kisielius, kaip kraujas. Kartu šis pasakymas patvirtina, jog Lietuvoje giminystė nėra suprantama, kaip begalinė, ji išsibaigia.

Liaudies dainose bene dažniausiai minimas brolis ir sesuo, jų ryšys, dar kartais dieveriai, vyro broliai.

Svarbiausi šeimos įvykiai – vestuvės, krikštynos, laidotuvės – ar tai buvo visos giminės įvykiai? Kuris iš jų svarbiausias?

Laidotuvės – tai giminės nario netektis ir pats svarbiausias visos giminės įvykis. Dažnai giminės tarpusavyje pasikalba, kad „susitinkam tik per laidotuves“. Giminių fotografavimasis prie mirusiojo yra tarsi dokumentas, patvirtinantis giminės nario mirties faktą. Tai, kaip giminės sėdi per šermenis ar sustoja prie karsto fotografuodamiesi, rodo giminystės ryšį, artimumą ir santykį su mirusiuoju.  Net ir Vėlinės ir kapų lankymas yra tarsi giminių susitikimai kapinėse ar vėliau užeinant į svečius. Tad iš tiesų mirusieji sujungia gyvuosius į giminę. Kai kurie etnografai tai vadina protėvių kultu.

Vestuvės yra kiek kitoks įvykis. Tai dviejų skirtingų šeimų ir skirtingų giminių įvykis ir šventė. Per santuoką viena šeima ir giminė praranda savo narį, kita įgyja. Moteris keičia savo pavardę ir įeina į vyro giminę. Vestuvės, kaip ir mirtis ir gimimas, yra viena iš žmogaus gyvenimo krizių. Jose dalyvaujantys giminės yra to viešo įvykio ir sklandaus socialinio pasikeitimo liudininkai. Tradiciniai vestuvių papročiai ir liaudiški ritualai iškalbingai tai atskleidžia. Tačiau šiandien vestuvės yra tapusios individualia besituokiančiųjų – merginos ir jaunuolio – švente, į kurią gali būti kviečiami draugai, o ne giminės. Tuo tarpu krikštynos yra šeimos šventė. Jose dažniausiai dalyvauja artimiausi šeimos nariai ir giminės – seneliai, broliai, seserys ir tai ne visada. Aišku, jei rengiama didelė šventė, kviečiama daugiau svečių. Vis dėlto krikštynos – šeimos, o ne giminės šventė.

Jei palygintume su šiomis dienomis, tai nekviesti einame tik į laidotuves, o į vestuves turime būti pakviesti. O seniau?

Taip, tradiciškai į laidotuves nekviečiama, tik duodama žinia. Nors šiandien teko girdėti, kad ir į laidotuves nenuvažiuosi nekviestas. Senais laikais mirusįjį lydėdavo ne tik giminės, bet ir visas kaimas. Laidotuvės buvo bendruomeninis įvykis.

Vestuvės irgi buvo bendruomeninis ir viešas įvykis. Tačiau, skirtingai nuo laidotuvių, kvietimas į vestuves buvo ypač svarbus. Tarp Rytų Prūsijos lietuvių, Dzūkijoje, Užnemunėje buvo net specialus žmogus „kvieslys“, ypatingai apsirengęs su papuošta lazda „kviesle“ rankoje ir ant žirgo – taip kviesdavo svečius į vestuves. Aukštaitijoje jaunoji eidavo per kaimą kviesdama svečius, „kloniodamasi“, tris kartus. Sakoma, vienas pakvietimas tai informacija, antras – tai mandagus kvietimas, o trečias – tikrasis kvietimas. Pakvietimas per kvieslį, kaip dabartiniais laikais gavus raštišką kvietimą, buvo svarbesnis už jaunųjų ar tėvų žodį, kuris tebuvo informacija. Tad ir seniau į vestuves „nekviestam nėra suolo“. Bet nekviesti vestuvėse dalyvaudavo, pavyzdžiui, užkeldami vartus, vaidindami vaidinimuose kaip persirengėliai ir pan.

Neila Ramoškienė

 

 

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 gruodžio28 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + = 7

Kitos temos: