
Mūsų dienomis trečiam vaikui tenka ypatinga reikšmė –susilaukusi jo, šeima jau laikoma daugiavaike. Pagal statistiką, lietuviai dažniausiai augina vieną arba du.
O mūsų folklore daug kalbama būtent apie trečią vaiką. Trečias brolis patiria daugiausiai nuotykių, jam tenka įveikti ypatingus likimo išbandymus. Ką liaudies išmintis byloja apie trečią vaiką?
Humanitarinių mokslų daktarė profesorė Gražina Kazlauskienė.
Kuris vaikas išskirtinis?
Europos tautų, tarp jų ir lietuvių, folklorinėje tradicijoje dažnai išskiriamas trečias vaikas.
Tai susiję su tuo, kad skaičius trys laikomas lemtingu. Jei apžvelgtume pasaulio folklorą, matytume, kad kitose kultūrose lemtingasis skaičius gali būti kitoks, pavyzdžiui, Amerikos indėnai išskiria ketvirtą vaiką šeimoje, o kai kurios Indijoje gyvenančios etninės grupės – penktą.
Iš tiesų folkloras ypatingą vaidmenį skiria jauniausiam vaikui. Nėra tokių pasakų siužetų, kad šeimoje būtų penkios seserys, bet tik trečiai nutiktų kažkas ypatingo. Europinėse pasakose dažniausiai būna trys seserys, trys broliai. Tiesa, kartais pasakose minimas kitoks skaičius, pavyzdžiui, 12 brolių, ir tada tas dvyliktas, jauniausiasis, pasirodo pranašesnis už kitus – pasakojama apie jo patirtus nuotykius. Jis yra sumaniausias, randa išeitį iš visokių keblių situacijų.
Mokslininkai, tyrinėję pasakas, pastebėjo dėsningumą, kad jauniausias vaikas gali būti žeminamas, laikomas kvaileliu, bet pasakos pabaigoje būtent jis gauna didžiausią apdovanojimą, sulaukia sėkmės. Žymus stebuklinių pasakų tyrinėtojas Eleazaras Meletinskis mano, kad tai gali būti susiję su paveldėjimo formų kaita. Kai kuriose senovės kultūrose tam tikru laiku vyravo paveldėjimo forma, vadinama minoratu. Tai reiškė, kad pasenus tėvams ar jiems mirus, palikimas atitekdavo jauniausiam sūnui.
Laikui bėgant, tą formą pakeitė majoratas: paveldėtojo teises perėmė vyriausias sūnus. Majorato atveju jauniausias lieka nuskriaustas, mat vyriausias jau būna užaugęs, išmokęs darbų, įgijęs patirties, dar jis paveldi ūkį, sukauptą kitokį turtą, o jauniausias būna nesubrendęs ir nieko negauna arba jam atitenka visai menka palikimo dalis. Visų kraštų pasakos gina tuos, kurie silpni ir skriaudžiami. Jeigu žmogus skriaudą patiria realybėje, tai pasakose jis gauna tam tikrą kompensaciją – tampa karaliumi, apdovanojamas turtais, stebuklingais daiktais ar panašiai. Tokiu būdu tarsi atstatoma teisybė, kurios nebėra realybėje, bet, pasakų kūrėjų nuomone, turėtų būti. Tačiau jei tokios paveldėjimo formų kaitos nebuvo, t. y. kraštuose, kur gyvavo tik majoratas ar tik minoratas, pasakos apie kūrinio pradžioje nuskriaustą, o pabaigoje – išaukštintą jauniausią vaiką yra nepaplitusios.
Kvailas ar apsimeta?

Lietuvių, kaip ir kitų Europos tautų, pasakose trečias brolis neretai vadinamas kvailiu. Ar iš tiesų jis kvailas? Ir taip, ir ne.
Kvailiu jauniausią brolį laiko vyresnieji, kurie vaizduojami praktiškesni, jų pačių supratimu, sveiko proto. O štai kvailys sėdi ant krosnies pelenuotas, suodinas, kartais vaizduojamas ir potingis – nieko neveikia. Jei kvailys gauna pinigų, tai išleidžia juos, brolių požiūriu, niekniekiams. Pavyzdžiui, po tėvo mirties visi broliai paveldi vienodą sumą pinigų, ir jauniausias brolis už juos nusiperka skandinti nešamą kačiuką ar šuniuką, kas, vyresniųjų brolių nuomone, yra kvailystė.
Kitas aspektas, kad kvailys gali dėtis paiku. Kvailys gali būti pasyvokas, nesiimantis veiklos, jei nėra pastumiamas, bet iš tiesų nėra kvailas. Jis tiesiog slepia savo gudrumą, nuovokumą. Kartais pasakoje parodomas nepaprastas jo sumanumas.
Tarkime, nuo auksinės obels naktį kažkas vagia obuolius. Vieną naktį vagies tyko vyriausias sūnus, bet užmiega, kitą naktį antras brolis – ir tas užmiega, o trečiasis brolis pasiima kelis šepečius ir pasikiša po smakru ir pakaušiu, kad negalėtų užsnūsti. Taigi jis sugalvoja būdą, kaip neužmigti ir sugauti vagį, nes yra išmintingesnis už brolius.
Vis dėlto tam tikrose situacijose pasakojimas gali būti ir toks, kad kvailys atrodo tikrai kvailas. Sakykime, atlikęs karaliaus skirtas užduotis ir laimėjęs karalaitės ranką, kvailys neskuba jos vesti. Jis grįžta gulėti ant krosnies, o kai karalius, ieškodamas būsimo žento, sušaukia apžiūrinėti visus karalystės vyrus, ar nėra kuris iš jų specialiu ženklu karalaitės pažymėtas, kvailys tingi stovėti ilgoje apžiūrimų vyrų eilėje, pasuka į karaliaus tvartą ir drimba gulėti ten. Galų gale iš tvarto ištrauktas kvailys yra apvesdinamas. Matome, kad pasakose nebijoma kartais ir pasijuokti iš trečio brolio.
Kuo išskirtinis pirmagimis
Vyresniaisiais vaikais pasakose tėvai daugiau pasitiki, skiria jiems atsakingus darbus. Antai statyti lekiantį laivą tėvai išleidžia ir vyriausią, ir antrąjį sūnų, o trečiąjį, jauniausią, bando sulaikyti, teigdami, kad jei jau vyresniesiems, protingiesiems, nepavyko, tai tau nėra ko nė bandyti. Vyriausiojo brolio ar sesers balsas svariausias. Prisiminkime pasaką apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Kai sesutė ant stiklo kalno suranda juodvarniais virtusius brolius, ne kuris kitas, o vyriausiasis brolis pasako: „Jei būtum išlaukusi dar kurį laiką, būtume žmonėmis atvirtę, o dabar dar turėsim ilgai juodvarniais lankstyti, o tu, jei nori mus išvaduoti, turėsi 12 metų ištylėti.“
Patriarchalinėje šeimoje hierarchiniu požiūriu viršiausias yra tėvas, visi paklūsta jam, jei tėvo nebėra, jo pareigos tenka vyriausiajam sūnui. Bet tai susiję ne su pasakų logika, o su papročiais. Vyriausias sūnus turi sprendžiamąjį balsą, jis prisiima atsakomybę.
Daug arba nė vieno

Apie senovės šeimos struktūrą galime spręsti iš pasakų siužetų. Neturėti vaikų buvo laikoma nelaime. Pasakų bevaikiai visokiais būdais bando susilaukti vaikelių, neretai net ir pasitelkdami magiškas jėgas. Antai bevaikė moteris gauna žirnį, pipirą ar žuvį, kuriuos suvalgiusi tampa nėščia. Arba bevaikės šeimos vyras nudrožia vaikelį iš medžio, paguldo į lopšį, supa, ir po kurio laiko medinukas tampa gyvas.
Tačiau būrys vaikų pasakose toli gražu ne visada traktuojami kaip didžiulė laimė, turtas. Daug vaikų turintys tėvai gali būti vaizduojami kaip vargšai, gyvenantys nepritekliuje. Yra siužetų, kai skurdžiai gyvenantis žmogelis atiduoda ką tik gimusį kūdikį pro šalį keliaujančiam nepažįstamajam, kuris pasisiūlo jį užauginti.
Seseriška meilė
Lietuvių archajiškoje kultūroje brolių ir seserų ryšys buvęs kertinis. Tik pasakose ir dainose jų santykiai interpretuojami skirtingai. Dainose brolis ar broliai globoja seserį. O pasakose priešingai – didesnis vaidmuo tenka seseriai kaip besirūpinančiai broliu ar broliais.
Prisiminkime kelias pasakas, kuriose pasakų pagrindinė veikėja yra sesuo. Štai sesuo Elenytė draudžia ištroškusiam mažajam broliukui gerti iš arklio, jaučio pėdos – pavirs kumeliuku, veršiuku. Ji turi magijos žinių ir stengiasi broliuką apsaugoti, bet šis neiškentęs geria iš avino pėdos ir virsta avinuku. Paskui, jau tapusi karaliene, sesuo kaip galėdama sergsti broliuką avinuką.
Yra kita įdomaus siužeto pasaka, kur, mirus motinai, tėvas vaikams parveda pamotę. Ta pasirodo esanti ragana. Ji nemyli berniuko, pasako susirgsianti ir mirsianti, jei negaus posūnio mėsos. Tėvas visaip bando gudrauti, bet galų gale nužudo vaiką, ir pamotė, suvalgiusi posūnio mėsą, išmeta jo kaulelius pro langą. Sesuo kaulelius surenka, įkelia į lizdą medyje, ir paukštis iš kaulų išperi paukštelį. Sesuo tą paukštelį meta per petį, ir paukšteliu buvęs broliukas vėl atvirsta berniuku.
Taip, pasinaudodama maginėmis žiniomis, sesuo sugrąžina brolį į gyvenimą.

Mūsų tautosakoje yra pasakų, kur sesuo eina ieškoti dingusių brolių.
Pavyzdžiui, pasakoje apie brolius juodvarnius atskleidžiama nepaprasta sesers dvasinė stiprybė – ji sutinka megzti marškinius iš dilgėlių ir tylėti 12 metų. Ji tyli ir tada, kai, jau tapusi karaliaus žmona, anytos yra neteisingai apkaltinama pagimdžiusi kačiuką ar šuniuką, ar net dar baisiau – suėdusi savo kūdikį. Ir net vežama sudeginti ant laužo ji neprataria nė žodžio, kol atskridę juodvarniai nepasako teisybės.
Kartais pasakos pradžioje sesuo nė nežino, kad turi brolių, kurie magiškų jėgų veikiami dingo ar virto kitomis būtybėmis.
O sužinojusi, ji pasiryžta juos rasti, nors namiškiai ir bando sustabdyti. Kad pasiektų savo tikslą, seseriai reikia įveikusi didžiulius išbandymus. Nepaisant jaunumo ir silpnumo, sesuo parodo išskirtinę dvasinę tvirtybę, dėl brolių aukojasi.
Yra ir labai archaiškų ir, dabartinio žmogaus akimis, keistų pasakų. Viena tokių kalba apie brolį, kuris norėjo vesti savo seserį. Kai broliui karalaičiui atėjo laikas vesti, jis pasakė, kad į žmonas ims tik tokią gražią moterį, kokia yra jo sesuo.
Kadangi visoje karalystėje kitos tokios gražios neatsiranda, brolis pareiškia vesiąs seserį. Sesuo tekėti už brolio nenori, tad, kartodama magišką formulę, prasmenga į žemę iki kelių, paskui iki juosmens, o galų gale ir visai. Požemio karalystėje sutinka raganos pagrobtą saulės dukterį, kuri grožiu nenusileidžia seseriai karalaitei. Sesuo prikalbina saulės dukterį bėgti iš nelaisvės ir parveda broliui tinkamą nuotaką. Folkloristai mano, kad čia pasakos priemonėmis atspindima santuokos formų kaita. Pasakos pradžioje kalbama apie kraujomaišišką brolio ir sesers santuoką, o sesers elgesiu parodoma, kad atėjęs laikas, kai suvokta, jog tokios santuokos yra netinkamos, ir būtent sesuo imasi kurti kitokio tipo santuoką.
Taigi pasakos nėra visiškas prasimanymas, jos slepia istoriškai vykusių visuomenės procesų dėsningumus.
Pamotės vaidmuo senovėje
Mūsų laikais pamotės ir patėviai atsiranda ne tik po sutuoktinio mirties. Kadangi daug santuokų pasibaigia skyrybomis, naujo žmogaus atėjimas į šeimą nebestebina.
Senosiose kultūrose labai svarbus buvęs kraujo ryšys. Kažkada ne tik pasakose, bet ir realybėje pamočių nebūta, nes, mirus tikrajai motinai, tėvas imdavo kitą žmoną iš tos pačios kaip mirusioji giminės – mirusiosios seserį ar artimą giminaitę.
Vaikai buvo auginami savotiškoje šeimoje, kuri mokslininkų vadinama didžiąja šeima: vienos giminės sūnūs vesdavo kitos giminės seseris, ir visos didžiosios šeimos moterys vienodai rūpinosi visais vaikais. Vėlesniais laikais, kai šeimos ėmė skaidytis į mažesnes, individualias, atsirado ir pamotė. Tai marti iš kitos giminės. Tada jau atsiranda supriešinimas tarp savų ir svetimų vaikų, tarp dukterų ir podukrų. Savas vaikas mylimas, prižiūrimas, lepinamas, o podukra ar posūnis engiamas, niekinamas, o jei įmanoma, ir pražudomas. Bet pasakose visada triumfuoja teisingumas, nes skriaudžiamas silpnasis įgyja magišką apsaugą ir pagalbą. Tai magiškų galių turinti podukros krikštamotė, podukrai padedanti karvutė, obelis, kurios auksinius obuolius nuskinti gali tik podukra, ir kita. Silpnąjį pasaka gina, todėl jo likimas galų gale susiklosto sėkmingai.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 vasario 10 dieną.