Brolių ir seserų santykiai – ilgiausi gyvenime. Gal dėl to ir patys spalvingiausi? Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Noriu–nenoriu brolio
Ankstyvoje vaikystėje turėti brolį ar sesę neatrodo joks privalumas. Juk tai tas žmogus, su kuriuo reikia dalintis savo saldainiu ar tėvų dėmesiu, kuris atima mylimiausią žaislą ir dar (galbūt) kaukšteli per galvą.
Paauglystėje mergaitėms dažnai kyla noras turėti vyresnį brolį: būtų, kas apgina, palydi, o gal dar būtų galima susipažinti su jo draugais? Tiesa, panašaus amžiaus sesė neatrodo toks geras sprendimas, nes su ja tenka dalytis savo drabužiais ir kosmetika. Bet sesė gali būti artimiausias žmogus, su kuriuo galima aptarti tai, apie ką nedrąsu pasakyti mamai.
Taigi džiaugsmas ar apmaudas dėl brolio ar sesės gali keistis ne tik vaikams augant, bet ir keliasdešimt kartų per dieną: nuo pareiškimo tėvams, kad „mums to (tos) vaiko nereikia“ iki nėjimo valgyti ar miegoti tol, kol neprisijungs brolis arba sesė.
Panašius pokyčius išgyvena ir daugiau nei vieną vaiką auginantys tėvai: nuo džiaugsmo, kad broliai ar sesės taip gražiai sutaria („jiems abiems kartu geriau, nei su kažkuo iš suaugusiųjų“), iki apmaudo, kad tiek laiko ir energijos tenka skirti vaikų taikymui, kai jie nenustoja peštis.
KĄ DARYTI, KAD NESIPEŠTŲ
Nors nesutarimai tarp brolių ar sesių yra beveik šimtaprocentinė taisyklė, o ne išimtis, jūsų rankose yra daug galių, nuo kurių priklauso darnus šeimos gyvenimas.
Jeigu šeimoje auga daugiau negu vienas vaikas, – visada galite pastebėti jų tarpusavio konkurenciją. Tam įtakos gali turėti šios priežastys:
Visi vaikai, kurie yra pirmieji, gimus broliukui ar sesutei, išgyvena jausmą, kad jie nebėra tėvų mylimi ir tėvams nebeatrodo patys geriausi, – kitaip kodėl tėvai būtų nusprendę susilaukti dar vieno vaiko?
Konkurencija vaikystėje yra įprastas dalykas, juk konkuruoja vaikai, kurie nėra broliai ar seserys, – tai puikiai galime pamatyti kieme, darželyje ar mokykloje.
Reikėtų prisiminti ir tai, kiekvienas vaikas yra kitoks, todėl gali būti nesutarimų dėl skirtingų vaikų norų ar, priešingai, dėl to, kad du ar keli vaikai nori to paties. Be to, dėl savo temperamento ypatumų vieni vaikai gali lengvai prisitaikyti prie pasikeitimų šeimoje, kiti – ilgai dėl to protestuoti, aktyviai ieškoti tėvų dėmesio ir siekti kuo daugiau laiko praleisti šalia jų (ir neleisti prie tėvų brolių ar seserų).
Nors tėvams dažnai būna sunku atlaikyti vaikų konkuravimą, daugiau negu vieno vaiko buvimas šeimoje turi savų privalumų: tai puiki galimybė vaikams mokytis bendradarbiavimo, ieškoti kompromisų ir derėtis, kontroliuoti savo agresyviuosius impulsus bei bandyti suprasti kito žmogaus požiūrį į tuos pačius dalykus.
Visada reikia prisiminti, kad neįmanoma dėmesio ir meilės visiems vaikams skirti vienodai: natūralu, kad tam tikrais laikotarpiais vienam vaikui tėvų dėmesio reikia daugiau (pavyzdžiui, susirgus, išgyvenant adaptaciją prie darželio ar mokyklos). Tačiau svarbu, kad tėvų bendravimui su vaikais kuo mažiau įtakos darytų asmeninės psichologinės tėvų problemos (pavyzdžiui, kai nesąmoningai sūnus labiau vertinamas už dukrą; nusivylimas, jei vienas vaikas ne toks talentingas, kaip kitas; „sunkaus“ temperamento vaikas, kuriam reikia išskirtinio tėvų dėmesio; kai daugiau dėmesio skiriama mažiausiajam, „pagrandukui“).
Tarpusavyje labiau nesutaria vaikai:
Kai yra alkani, pavargę, neišsimiegoję, prastai jaučiasi, – tada jie jautresni bet kokiam dirgikliui.
Nuobodžiaujantys – gali pradėti kovoti iš neturėjimo ką veikti.
Nežinantys, kaip galima pozityviai bendrauti su broliais ar sesėmis, taip pat kai tėvai mano, jog brolių ir sesių muštynės yra priimtinas nesutarimų sprendimo būdas.
Esant mažesniam amžiaus skirtumui.
Tos pačios lyties broliai ar seserys gali turėti daugiau bendrų interesų, bet taip pat yra ir didesnė tikimybė, kad jie kovos tarpusavyje.
Vidurinieji vaikai, kurie negauna tokių privilegijų ar dėmesio, kaip vyriausieji ar jauniausieji šeimoje, gali nesutarimais ieškoti savo vietos šeimoje.
Tėvai neskiria individualaus dėmesio kiekvienam vaikui, stokojama laiko, kai visa šeima bendrautų kartu (pavyzdžiui, kartu žaistų arba vakarieniautų).
Tėvai arba vaikai, ar kuris nors iš tėvų ar vaikų patiria stresą (pavyzdžiui, išgyvenant netektį, persikrausčius į kitą gyvenamąją vietą, praradus draugą).
Tėvai nerodo pavyzdžio, kaip sutarti tarpusavyje (konfliktuoja, negerbia vienas kito, agresyviai bendrauja – tranko duris, šaukia vienas ant kito).
Vaikų meilė ir pyktis vienas kitam gali nebūti stabilūs, tačiau (ir taip būna kur kas dažniau) gali keistis nuo vieno kraštutinumo prie kito kelis kartus per dieną. Jaunesni vaikai dažniau mušasi, vyresni konfliktuoja žodžiais. Vidutinio stiprumo brolių ir seserų konkurencija yra požymis, kad kiekvienas vaikas gali išreikšti savo norus ar poreikius, ir tai nėra blogai.
Vaikų tarpusavio konfliktams didelę įtaką daro ir jų natūralūs, su raida susiję poreikiai:
Priešmokyklinukai paprastai labai saugo savo žaislus ir kitus jiems priklausančius daiktus, todėl piktai reaguoja, jei brolis ar sesė nori ką nors paimti.
Mokyklinio amžiaus sulaukę vaikai dažnai turi tvirtą požiūrį į tai, kas yra teisingumas ir lygybė, todėl gali nesuprasti, kodėl brolis ar sesė gauna kitokio pobūdžio dėmesį arba įtaria, kad su juo elgiamasi neteisingai.
Paaugliams svarbus individualumas ir nepriklausomybė, todėl jie gali pasipiktinti, jeigu jų prašoma atlikti namų ruošos darbus arba pasirūpinti jaunesniais vaikais, ar net kartu su visa šeima praleisti laiką.
KAIP PADĖTI VAIKAMS GERIAU SUTARTI?
Stenkitės neturėti labiausiai mylimo vaiko. Kiekvienas vaikas vertas būti jūsų išrinktuoju, net jei dėl kurio nors iš vaikų kyla daugiau rūpesčių, nei dėl kitų.
Pabandykite rasti, kuo galima pasidžiaugti.
Nelyginkite vaikų tarpusavyje (pavyzdžiui, nesakykite: „Tavo vyresnysis brolis, būdamas tavo amžiaus, jau pats pasigamindavo sumuštinį. Kodėl tu to nedarai?“).
Nesiekite su visais vaikais elgtis lygiai, verčiau stenkitės atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius. Pavyzdžiui, nesistenkite padovanoti vienodų dovanų, tačiau dovanokite tai, kas atspindi konkretaus vaiko domėjimąsi ir gebėjimus. Neverskite visų vaikų lankyti to paties būrelio, bet pasistenkite kiekvienam rasti jam įdomiausią.
Būti teisingu – tai ne tas pats, kas vienodai bendrauti su visais vaikais. Natūralu, kad vyresni ir jaunesni vaikai gali turėti skirtingas pareigas ir skirtingas privilegijas, taip pat visiškai suprantama, kad, sakykim, sergančiam vaikui jūs turėsite skirti šiek tiek kitokio dėmesio nei jo sveikam broliui ar sesutei. Net ir tuomet, kai, atrodytų, jūs skyrėte vienodai dėmesio visiems vaikams, jie vis tiek gali jausti, kad gavo nepakankamai jūsų dėmesio, drausminimo (taip, vaikai gali pykti ir tada, kai jūs juos nevienodai drausminate!) ar jūsų atsako į jų prašymus. Iš anksto tai numatykite ir būkite pasiruošę paaiškinti savo sprendimus. Kartokite vaikams, kad jūs kaip galėdami stengiatės atliepti kiekvieno iš jų poreikius.
Džiaukitės kiekvienu savo vaikų laimėjimu. Galbūt vienas vaikas turės daugiau talentų ir pasieks daugiau, o kitas – mažiau, tačiau labai svarbu, kad kiekvienas iš jų galėtų pasidžiaugti, o ne pavydėtų broliui arba sesei dėl to, kad šie sugeba daugiau.
Skatinkite vaikus bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Pavyzdžiui, tegul jie stengiasi kartu sutvarkyti savo žaislus per kuo trumpesnį laiką, o ne lenktyniauti, kas iš jų tą padarys greičiau.
Pabandykite pastebėti, kuriuo dienos metu vaikai dažniau susipyksta. Ar tai įvyksta prieš einant valgyti, kai vaikai gali būti išalkę, arba vakare, kai jie jau pavargę? Tokiu atveju galima pabandyti paankstinti valgymo arba gulimosi laiką, arba pasiūlyti kokią nors ramią veiklą.
Mokykite vaikus, kaip jiems bendrauti tarpusavyje ir gauti dėmesio vienam iš kito. Parodykite, kaip jie galėtų dalintis žaislais ir kitais daiktais.
Suplanuokite tokias veiklas, į kurias galėtumėte įsitraukti kartu visa šeima ir kurios visiems būtų smagios. Jeigu vaikams patinka kažką veikti kartu, šie šilti prisiminimai yra atrama įveikiant nesutarimus.
Įsitikinkite, kad kiekvienas vaikas turi pakankamai laiko ir erdvės, kad pabūtų pats sau vienas. Vaikams reikia turėti galimybių veikti ką nors, kas jiems patinka, bendrauti su savo draugais, nedalyvaujant broliams ir sesėms, turėti savo erdvę ir nuosavybę, apsaugotą nuo kitų vaikų (ir suaugusiųjų) įsikišimo.
Jeigu tik galite, skirkite laiko kiekvienam vaikui individualiai. Tai reiškia, kad ir tėtis, ir mama turėtų pabendrauti atskirai su kiekvienu savo vaiku, geriausia – kiekvieną dieną bent po keliolika minučių. Šiuos pasimatymus su vaiku gerai planuoti iš anksto, susitarti, pavyzdžiui, kad vakare 19 val. jūs turėsite mamos ir Agnytės laiką. Tuo laiku išjunkite telefoną, kompiuterį, televizorių, būkite su vaiku čia ir dabar. Pasiūlykite vaikui, kad jis pasirinktų norimą veiklą, įsitraukite kartu su juo į žaidimą.
Nekritikuokite vaiko, džiaukitės tuo, ką veikiate, ir nesistenkite per šią veiklą vaiko ko nors išmokyti. Šio laiko tikslas – jums abiems pasimėgauti buvimu ir dėmesiu vienas kitam.
Kartkartėmis, kai būsite vieni su kuriuo nors iš vaikų, paklauskite jo, kokie dalykai, susiję su broliuku ar sesute, jam patinka, o kokie – erzina ar siutina. Tai gali padėti jums geriau suprasti, kas vyksta tarp vaikų, o kalbantis apie pozityvius dalykus – pabrėžti vaikui, kad iš tiesų brolio ar sesės buvimas turi savo gerųjų pusių. Dar vienas tokio pokalbio privalumas – kartais vaikui užtenka žinoti, kad jis gali išsikalbėti apie tai, kas jam nepatinka ir kaip jis jaučiasi, ir jam palengvėja.
KAIP REAGUOTI Į VAIKŲ KONFLIKTUS?
Stenkitės į vaikų konfliktus nesikišti. Pabandykite įžvelgti, ar vaikai pajėgūs patys išspręsti savo nesutarimus; jei vaikai yra mažesni, jiems gali prireikti jūsų pagalbos, kad jie nenukentėtų fiziškai, tačiau kitais atvejais leiskite vaikams patiems išmokti rasti išeitį. Jei nuolat kišitės, vaikai pradės tikėtis jūsų pagalbos ir negalvos, kaip patys galėtų rasti kompromisą ar sprendimą. Be to, jums įsitraukiant į vaikų nesutarimus vienam iš vaikų gali pradėti atrodyti, kad jūs nuolat ginate kitą vaiką, jį saugote, ir išgyvens dėl tokios neteisybės.
Stenkitės nestoti į kurio nors vaiko pusę. Galbūt jūs matote, kad vienas vaikas stumia kitą, tačiau juk nežinote, kas buvo prieš tai, – gal tokį poelgį išprovokavo neatsargus žodis ar įžeidimas. Taip pat nesvarbu, kas pradėjo konfliktą, nes kartais irgi nėra lengva tai aiškiai nustatyti. Jei vaikai mušasi ar įžeidinėja vienas kitą, – vadinasi, jie nepaiso šeimos taisyklių, todėl reikia į tai reaguoti.
Padėkite vaikams išsakyti savo jausmus jums ir vienas kitam, nešaukiant, neprasivardžiuojant ir neįžeidinėjant.
Stenkitės išlikti ramūs ir suvaldyti savo pyktį – juk vaikai mokosi iš jūsų!
Jei vaikai mušasi, turite nedelsdami juos sustabdyti ir atskirti, kol jie nurims.
Stenkitės kartu su vaikais rasti tokią išeitį, kur laimėtojai būtų abu. Pavyzdžiui, jeigu vaikai nepasidalija žaislo, – galbūt jie gali rasti kitą žaidimą, kurį žaistų kartu.
Aiškiai apibrėžkite namų taisykles ir aptarkite jas su vaikais: neleiskite muštis, pravardžiuotis, šaukti, trankyti durimis.
Aptarkite, kas bus, jei taisyklės bus laužomos (pavyzdžiui, reikės pabūti atskirai tol, kol aprims pyktis, ir dėl savo elgesio atsiprašyti šeimos narių). Taisyklės moko vaikus, kad jie turi būti atsakingi už savo veiksmus, nesvarbu, kokia buvo situacija, kas juos išprovokavo, ir nesvarbu, kas buvo teisus arba neteisus.
Pasidžiaukite ir tai pasakykite garsiai, kai vaikai žaidžia sutardami.
„Mamos žurnalas“
